Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (išieškotojo) T. B. prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo, suinteresuoti asmenys –antstolis Darius Stakeliūnas, antstolė Jurgita Bareikienė, skolininkas D. T. (D. T.) ir E. T.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas (išieškotojas) T. B. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti, kad skolininko D. T. ir jo sutuoktinės E. T. dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esančiose 74 165,52 Eur lėšose yra lygios, skolininko dalis yra 1/2 ir sudaro 37 082,76 Eur sumą; atnaujinti terminą prašymui paduoti, jei teismas laikytų, kad jis yra praleistas; priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Prašymui pagrįsti nurodė, kad antstolė Jurgita Bareikienė vykdo vykdomą bylą Nr. 0018/22/01855, kurioje pareiškėjo naudai ir skolininko išieškoma 17 118,74 Eur skola, ir vykdomąją bylą Nr. 0018/24/00522, kurioje pareiškėjo naudai iš skolininko išieškoma 1 597,20 Eur skola. Pažymėjo, kad antstolė 2026 m. vasario 24 d. patvarkymu subsidiaria skolininke pripažino skolininko sutuoktinę E. T. Pareiškėjui tapo žinoma, kad antstolis Darius Stakeliūnas realizavo sutuoktiniams priklausantį turtą ir, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, antstolio depozitinėje sąskaitoje liko saugoma 74 165,52 Eur suma. Sutuoktiniai 2026 m. vasario 2 d. pateikė antstolei Jurgitai Bareikienei 2026 m. sausio 28 d. Ispanijos Karalystės notaro patvirtintą sutuoktiniams priklausančių pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, pasidalinimą, nustatant, kad 10 proc. priklauso skolininkui, o 90 proc. priklauso jo sutuoktinei. Antstolė 2026 m. vasario 3 d. pateikė pareiškėjui notariškai patvirtiną sutuoktinių susitarimą dėl turto pasidalinimo tvarkos, o pareiškėjas 2026 m. vasario 20 d. pateikė antstolei prieštaravimą. Antstolė 2026 m. vasario 23 d. išsiuntė pareiškėjui pasiūlymą per 30 dienų kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Pareiškėjo manymu, lėšos, gautos realizavus turtą, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kurioje preziumuojamos lygios dalys, o sutuoktiniai neįrodė egzistuojant pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Pareiškėjas pabrėžė, kad iš pradžių kreipėsi su prašymu į Vilniaus regiono apylinkės teismą pagal skolininko gyvenamąją vietą, teismui atsisakius priimti prašymą kaip neteismingą, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir tokiu būdu dėl žmogiškosios klaidos praleido terminą - 1 dieną; prašė jį atnaujinti kaip nežymiai praleistą.

Suinteresuotas asmuo (skolininkas) D. T. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad jo įsiskolinimas pareiškėjui yra asmeninio pobūdžio prievolė, nes sutuoktinė nėra nei nuomos sutarties, iš kurios kilo skola, šalis, nei taikos sutarties, kuri buvo sudaryta nagrinėjant bylą dėl skolos teisme, šalis. Pažymėjo, kad sutuoktinės dalis gautose pajamose už parduotą turtą turi būti nustatyta 90 proc., nes įsigyjant šį turtą sutuoktinės asmeninėmis lėšomis buvo sumokėta 36 000,00 Eur turto kainos dalis; būsto kredito sutartis buvo sudaryta sutuoktinės vardu; mokėjimai kredito davėjui vyko iš esmės iš sutuoktinės gaunamų pajamų. Be to, nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium pradžios su sutuoktinę liko gyventi du nepilnamečiai vaikai. Pabrėžė, kad pagal teismo išduotus vykdomuosius dokumentus sutuoktinė nėra nurodyta kaip skolininkė, todėl antstolė nepagrįstai patvarkymu ją pripažino skolininke.

Suinteresuotas asmuo (skolininko sutuoktinė) E. T. su prašymu nesutiko, prašė neatnaujinti termino pareiškėjo prašymui pateikti. Nurodė, kad sutuoktiniai turtą jau yra pasidalinę galiojančia 2026 m. sausio 28 d. notarine sutartimi, todėl pareiškėjas turi teisę ją ginčyti reikšdamas ieškinį, o ne teikti prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Pastaroji išvada yra patvirtinta dvejomis įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. ir 2026 m. kovo 5 d. nutartimis. Pažymėjo, kad pareiškėjui antstolės skirtas 30 dienų terminas kreiptis į teismą baigėsi 2026 m. kovo 25 d. Pareiškėjas, atstovaujamas advokato, kreipėsi 2026 m. kovo 25 d. į teismą, kuriam nebuvo teismingas pareiškimas, todėl jis terminą yra praleidęs ir nėra priežasčių jį atnaujinti; atitinkamai išieškojimas iš ginčo turto turi būti nutrauktas. Taip pat nurodė, kad ji nepagrįstai pripažinta pareiškėjo skolininke pagal antstolės patvarkymą, iš skolininko pagal vykdomuosius dokumentus išieškoma skola yra nepagrįstai didelė. Paaiškino, kad su sutuoktiniu faktiškai negyvena nuo 2025 m. birželio 18 d., kai Ispanijos Karalystės teismo sprendimu jam buvo uždrausta artintis prie sutuoktinės, o 2026 m. balandžio 17 d. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjo T. B. prašymą dėl skolininkų turto dalies nustatymo tenkino iš dalies – nustatė, kad skolininkui D. T. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis, kurią sudaro 37 082,76 Eur suma, iš skolininkui D. T. ir sutuoktinei E. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių 74 165,52 Eur dydžio lėšų, saugomų antstolio Dariaus Stakeliūno depozitinėje sąskaitoje. Teismas priteisė pareiškėjui T. B. iš skolininko D. T. 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje prašymą atmetė, grąžino pareiškėjui iš valstybės biudžeto 57,00 Eur žyminio mokesčio, pripažino nevieša bylos medžiagos dalį – skolininko D. T. atsiliepimo priedą Nr. 5.

Dėl prašymo kreiptis į teismą termino pabaigos teismas sprendė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo kreipėsi 2026 m. kovo 26 d., tai yra 30-tą antstolės nustatyto termino dieną, todėl šis prašymas pagrįstai buvo teismo priimtas vadovaujantis CPK 667 straipsnio 1-2 dalimis.

Teismas, remdamasis CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 647 straipsnio 1 dalies, 648 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis pažymėjo, kad antstolis, pradėjęs priverstinio vykdymo veiksmus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, turi teisę vykdyti išieškojimą išieškotojo naudai tik iš sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto skolininko. Antstolis neturi prerogatyvos nuspręsti dėl didesnio skolininkų sąrašo ar/ir prievolės rūšies (asmeninės/bendrosios dalinės/jungtinės) nustatymo kitaip, nei nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teismo išduotuose vykdomuosiuose raštuose, kurių pagrindu antstolė vykdo išieškojimus, skolininku buvo nurodytas tik D. T., teismas pareiškėjo prašymą dalyje dėl skolininko D. T. sutuoktinės E. T. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje atmetė kaip nepagrįstą, pareiškėjui neturint teisės nukreipti išieškojimo į skolininko sutuoktinės asmeninį turtą ar jos turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 647 straipsnio 1 dalis, 648 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatęs, kad skolininkas asmeninio kilnojamojo registruotino, nekilnojamojo turto, piniginių lėšų neturi, sprendė klausimą dėl skolininko turto dalies dydžio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (sutuoktinės banko sąskaitoje ir gaunamoje nuolatinėje išmokoje) nustatymo (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl tokių faktinių aplinkybių, kad būstas, kurį realizavus buvo gautos ir antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos 74 165,52 Eur lėšos, buvo įsigytas skolininkui ir sutuoktinei būnant santuokoje, bei kad jokios ikivedybinės ar povedybinės sutarties, kuri apibrėžtų kitokį nei įstatyminis sutuoktinių turto teisinį rėžimą, skolininkas ir sutuoktinė nebuvo sudarę.

Teismas vertino, kad sutuoktinė, iškėlusi prielaidą, kad ji sumokėjo iš savo asmeninių lėšų pradinę įmoką būstui įsigyti, įrodymų, patvirtinančių šią prielaidą, nepateikė. Sutuoktinės argumentą, kad jai tenkanti piniginių lėšų dalis (realizavus būstą) turėtų būti nustatyta didesnė, nes ji mokėjo būsto kreditą iš savo pajamų, teismas atmetė kaip prieštaraujantį įstatyminei prezumpcijai – vieno iš sutuoktinių pajamos laikomos bendrąja jungtine nuosavybe ir atitinkamai sutuoktinei neįrodžius, kad nagrinėjamu atveju prezumpcija neturi būti taikoma. Sutuoktinės iškeltą prielaidą, kad turtas jau yra padalintas notariniu susitarimu, teismas taip pat atmetė kaip neįrodytą. Teismas atkreipė dėmesį, kad patys suinteresuoti asmenys pateikė į bylą ne notarine tvarka sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį, o rašytinę valią, kurią patvirtino notaras, kad jie pageidautų nustatyti konkrečias turto dalis pinigų sumoje, gautoje pardavus sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą. Teismas pažymėjo, kad skolininko ir sutuoktinės kitos keltos prielaidos (apie faktinį gyvenimą skyrium, nepilnamečių gyvenamąją vietą su motina, skolininko pareigą nepilnamečius vaikus išlaikyti, vieno iš vaikų būklę) nedaro įtakos sprendžiant procesinį klausimą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Teismas nenustatęs aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, padarė išvadą, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos 74 165,22 Eur lėšos, realizavus sutuoktinių būstą, abiem sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis.

Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė 2 480,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl advokato pagalbos rengiant procesinius dokumentus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo tenkintas tik vienas pareiškėjo prašymo reikalavimas, taip pat įvertinęs tai, kad ginčo dalykas teisiniu aspektu nebuvo sudėtingas, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš skolininko priteistinos 500,00 Eur protingo dydžio bylinėjimosi išlaidos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo E. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nustatyta, kad D. T. priklauso 1/2 piniginių lėšų, esančių antstolės depozitinėje sąskaitoje, t. y. 37 082,76 Eur; išspręsti klausimą iš esmės ir pripažinti taikytinu 2026 m. sausio 28 d. notariškai patvirtintą turto padalijimo susitarimą, pagal kurį 90 procentų piniginių lėšų priklauso E. T., o 10 procentų – D. T.; alternatyvus reikalavimas – perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad notarinis susitarimas savaime nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos, tačiau nevertino ir nenurodė, kokių motyvų pagrindu galiojantis ir nenuginčytas notarinis susitarimas, kuriuo šalys aiškiai nustatė piniginių lėšų paskirstymo proporcijas, negali būti taikomas šioje byloje. Taip pat byloje buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. ir 2026 m. kovo 5 d. nutartimis jau buvo konstatuotas notarinio turto padalijimo susitarimo egzistavimas ir pagrindų taikyti CPK 667 straipsnio procedūrą tokiu būdu, kaip to siekė kreditoriai, nebuvimas. Šios nutartys skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nebuvo pakankamo pagrindo nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad nekilnojamojo turto įsigijimas, po kurio realizavimo susidarė ginčo piniginės lėšos, faktiškai buvo finansuojamas daugiausia apeliantės lėšomis ir jos asmeniniu kredito įsipareigojimu. Kredito prievoles prisiėmė ir vykdė išimtinai apeliantė. Šių aplinkybių teismas neįvertino.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad turto padalijimas susijęs ne tik su sutuoktinių turtiniais santykiais, bet ir su nepilnamečių vaikų išlaikymo užtikrinimu. Teismas neįvertino, kad pagal 2025 m. birželio 18 d. Ispanijos teismo sprendimą apeliantė buvo pripažinta smurto artimoje aplinkoje auka, vaikai perduoti apeliantės globai, vienas iš vaikų yra neįgalus, o teismo priteistas išlaikymas faktiškai nėra mokamas. Teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių ir nepaaiškino, kodėl vaikų interesai bei apeliantės padėtis neturi reikšmės nustatant piniginių lėšų dalis.

Teismo nutartis yra prieštaringa, kadangi teismas vien vertus pripažino, kad apeliantės, kaip ne skolininkės, turtas negali būti naudojamas išieškotojo T. B. reikalavimams tenkinti, kita vertus – faktiškai sumažino apeliantei pagal notarinį susitarimą priklausančią piniginių lėšų dalį. Taip pat teismas, spręsdamas dėl procesinio termino atnaujinimo, neįvertino pareiškėjo procesinės pozicijos nenuoseklumo ir jo reikšmės sąžiningumo principo požiūriu.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą pareiškėjas T. B. prašo suinteresuoto asmens E. T. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-15871-987/2026 palikti nepakeistą; priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Priešingai nei nurodo apeliantė, vien tas faktas, kad skolininkas ir sutuoktinė išreiškė valią, kaip jie pageidauja nustatyti konkrečias turto dalis pinigų sumoje, gautoje perdavus sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, kurią patvirtino notaras, nėra pagrindas netaikyti CPK 667 str. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas nutartyje, sutuoktinė ir skolininkas į bylą pateikė ne notarine tvarka sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį, o rašytinę valią, kurią patvirtino notaras. Vadovaujantis civilinėje teisėje galiojančiu sutarties uždarumo principu, skolininkų susitarimas yra privalomas tik skolininkui ir sutuoktinei ir apibrėžia tik jų tarpusavio santykius, tačiau jis nėra privalomas pareiškėjui ir kitiems skolininko ar sutuoktinės išieškotojams ar teismui, sprendžiančiam turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo klausimą išieškotojų prašymo pagrindu.

CPK 667 straipsnio 2 dalis aiškiai įtvirtina kelis alternatyvius teisinius pagrindus, kuomet išieškotojai turi teisę CPK 667 straipsnio 2 dalies pagrindu kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo: (i) skolininkas nepateikia antstoliui sutikimo, (ii) skolininkas nebepageidauja sudaryti notarine tvarka tvirtinamo susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, (iii) bent vienas išieškotojas per nustatytą terminą pateikia antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo notarine tvarka, (iv) antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju skolininkas antstolei pateikė skolininkų susitarimą ir pareiškėjas CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikė prieštaravimą tokiai turto pasidalijimo tvarkai, egzistavo vienas iš CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisinių pagrindų pareiškėjui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, dalių nustatymo, ir teismui nustatyti atitinkamą skolininko turto dalį, ką jis ir padarė.

Nei vienoje iš apeliantės pateiktų teismų nutarčių, t.y. nei 2026 m. kovo 3 d. nutartyje, nei 2026 m. kovo 5 d. nutartyje teismas nepasisakė, kad skolininko ir apeliantės atžvilgiu nėra ir negali būti taikomos CPK 667 straipsnio nuostatos nei tuo pagrindu, kad skolininkas ir apeliantė yra sudarę notarinį susitarimą dėl turto padalijimo, nei bet kokiu kitu pagrindu. Priešingai, 2026 m. kovo 3 d. nutartyje teismas tiesiogiai ir aiškiai expressis verbis nurodė, kad skolininko ir apeliantės atžvilgiu CPK 667 str. yra taikomas: „skolininkei pateikus jos ir sutuoktinio notarine tvarka patvirtintą sutikimą dėl turto dalių nustatymo bendrame turte, todėl taikytina CPK 667 str. 1 d. dėl siūlymo išieškotojams pateikti antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo.” Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos bei apeliantės minimose 2026 m. kovo 3 d. ir 2026 m. kovo 5 d. nutartyse analizuotos situacijos skiriasi esminiu momentu: minėtose nutartyse skolininko ir apeliantės išieškotojų prašymai dėl skolininko ir apeliantės turto dalies nustatymo buvo palikti nenagrinėti tuo pagrindu, kad iki šių prašymų teismui pateikimo dar nebuvo pilnai pasibaigusi CPK 667 str. 1 d. įgyvendinimo stadija. Tačiau šiuo atveju, kaip patvirtina į bylą pateikti dokumentai, CPK 667 straipsnio 1 dalis yra pilna apimtimi įgyvendinta (skolininkas ir sutuoktinė pateikė antstolei skolininkų susitarimą, pareiškėjas antstolei pateikė prieštaravimą dėl tokio skolininkų susitarimo), todėl pareiškėjas turėjo pilną teisę CPK 667 straipsnio 2 dalies pagrindu teikti pareiškimą teismui dėl skolininkų turto, kuris yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, dalies nustatymo ir pirmosios instancijos teismas turėjo šį pareiškėjo pareiškimą nagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai sprendė, jog sutuoktinės prielaida, kad ji sumokėjo iš savo asmeninių lėšų pradinę įmoką būstui įsigyti, yra neįrodyta (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), o sutuoktinės argumentas, kad jai tenkanti piniginių lėšų dalis (realizavus būstą) turėtų būti nustatyta didesnė, nes ji mokėjo būsto kreditą iš savo pajamų, pagrįstai atmestas kaip prieštaraujantis įstatyminei prezumpcijai – vieno iš sutuoktinių pajamos laikomos bendrąja jungtine nuosavybe ir atitinkamai sutuoktinei neįrodžius, kad nagrinėjamu atveju prezumpcija neturi būti taikoma (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei skolininkas, nei apeliantė neįrodė nei vieno iš savo teiginių, kuriais jie grindė pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, o juo labiau nepagrindė būtent jų vienašališkai pasirinkto nukrypimo santykio 90/10. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo klausimą nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.117 str. įtvirtintos lygių dalių prezumpcijos.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje konstatavęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo, nepraleidęs antstolės nustatyto 30 dienų termino, todėl šis prašymas pagrįstai buvo teismo priimtas vadovaujantis CPK 667 straipsnio 1-2 dalimis, tinkamai įvertino šio klausimo sprendimui svarbias faktines aplinkybes ir tinkamai taikė aktualius teisės aktus (to neginčija ir apeliantė atskirajame skunde), todėl nėra pagrindo šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti neteisėta ar nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas išieškotojo prašymas ir nustatyta skolininko dalis, esanti bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

Suinteresuotas asmuo E. T. po atskirojo skundo pateikimo apeliacinės instancijos teismui 2026 m. liepos 30 d., rugpjūčio 7 d., spalio 13 d. ir spalio 30 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir naują rašytinį įrodymą – Ispanijos Karalystės Torrevjechos pirmosios instancijos teismo Nr. 1 2026 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 49/2026. Nurodė, kad minėtu sprendimu buvo nutraukta suinteresuoto asmens ir skolininko santuoka bei, be kita ko, nustatyta, kad 90 proc. grynųjų lėšų, gautų iš Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto pardavimo, skiriama apeliantei E. T.. Sprendime nurodyta, kad šis paskirstymas nustatomas pirmiausia kaip garantija tinkamam išlaikymo prievolių vykdymui ir nepilnamečių vaikų dabartinių bei būsimų poreikių padengimui. Taip pat sprendimu buvo nustatyta, kad skolininkas įpareigotas mokėti vaikų išlaikymui 600,00 Eur per mėnesį (po 300 Eur kiekvienam vaikui), iš anksto, per pirmąsias penkias mėnesio dienas, kasmet indeksuojant. Šiam išlaikymui mokėti panaudojama 40 proc. skolininkui tenkančių lėšų iš Lietuvoje esančių lėšų. Pažymėjo, kad Ispanijos teismo sprendimo Nr. 49/2026 dalis dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo yra tiesiogiai taikoma ir vykdytina Lietuvos Respublikoje pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi tiek Ispanija, tiek Lietuva yra 2007 m. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės dalyvės, ispaniškas sprendimas dėl išlaikymo pripažįstamas ir vykdomas automatiškai, be exequatur procedūros ir be galimybės ginčyti pripažinimą. Paaiškino, kad su 90/10 paskirstymu sutiko ir pats skolininkas D. T. Taip pat paaiškino, kad 90 proc. lėšų paskyrimas apeliantei buvo grindžiamas dviem pagrindais - apeliantė sumokėjo didžiąją dalį buto pirkimo kainos; paskirstymas „visų pirma“ nustatytas kaip garantija vaikų išlaikymo prievolėms vykdyti ir jų esamiems bei būsimiems poreikiams patenkinti. Teismas taip pat nurodė, kad šios lėšos, šalių valia ir teismui patvirtinus, susietos su nepilnamečių vaikų interesais.

Pareiškėjas T. B. 2026 m. lapkričio 3 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog apeliantės pateikti papildomi argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nukrypti nuo CK 3.117 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Ispanijos teismo sprendimo Nr. 49/2026 įsiteisėjimas nepaneigia pareiškėjo ir kitų kreditorių teisių, nes kreditoriai nebuvo įtraukti į Ispanijoje vykusį santuokos nutraukimo procesą, jiems nebuvo suteikta galimybė pateikti prieštaravimų dėl 90/10 turto paskirstymo, o pats Ispanijos teismas iš viso net nesprendė kreditorių teisių apsaugos klausimo. Pažymėjo, kad apeliantė neįrodė, kad nekilnojamajam turtui įsigyti ir kreditui grąžinti buvo naudojamos būtent jos asmeninės lėšos, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę galėtų būti laikomos jos asmenine nuosavybe. Vien kredito sutarties sudarymas jos vardu, mokėjimų atlikimas iš jos vardu atidarytos sąskaitos ar sutuoktinių tarpusavio deklaracijos nepaneigia CK 3.88 straipsnyje įtvirtintos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Apeliantė taip pat nepagrindė, kodėl vaikų interesams užtikrinti būtina jai priskirti būtent 90 proc. visų ginčo lėšų. Vaikų išlaikymo pareiga yra savarankiška skolininko prievolė, kuri turi būti vykdoma įstatymų nustatyta tvarka, tačiau negali būti naudojama kaip pagrindas nepagrįstai sumažinti skolininko turto dalį ir taip pažeisti kitų kreditorių teises. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vien aplinkybė, kad Ispanijos teismo sprendimas Nr. 49/2026 yra įsiteisėjęs, savaime nereiškia, kad visos jame patvirtinto sutuoktinių susitarimo nuostatos sukelia teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje vykstančiame vykdymo procese ir yra privalomos jame nedalyvavusiems kreditoriams. Sprendimo įsiteisėjimas patvirtina jo galutinumą, tačiau nepakeičia būtinybės įvertinti konkrečių jo nuostatų teisinę apimtį, jų poveikį tretiesiems asmenims ir suderinamumą su kreditorių teisių apsaugos principais. Papildomai pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 1 straipsnyje ir 9 konstatuojamojoje dalyje aiškiai atskiriamas santuokos ryšio nutraukimo klausimas nuo santuokos turtinių pasekmių. Šis reglamentas reglamentuoja santuokos nutraukimo sprendimų pripažinimą, tačiau neapima santuokos turtinių pasekmių. Tuo tarpu Reglamentas (ES) 2016/1103 dėl sutuoktinių turto režimų taikomas tik jame dalyvaujančioms valstybėms narėms. Ispanija yra šio reglamento dalyvė, tačiau Lietuvos Respublika jame nedalyvauja. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Ispanijos teismo patvirtinta turto padalijimo nuostata vien dėl santuokos nutraukimo sprendimo įsiteisėjimo automatiškai įgyja absoliučią galią Lietuvos Respublikoje ir tampa privaloma joje vykstančiame išieškojimo procese nedalyvavusiems kreditoriams.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atskiruoju skundu, atsiliepimu į atskirąjį skundą, jų argumentais bei pateiktais papildomais rašytiniais paaiškinimais, nauju įrodymu, sprendžia, kad siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimus, yra pagrindas suinteresuoto asmens ir pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus bei Ispanijos Karalystės Torrevjechos pirmosios instancijos teismo Nr. 1 2026 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 49/2026 prijungti prie bylos ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės Jurgitos Bareikienės kontoroje vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0018/22/01855 ir Nr. 0018/24/00522, kuriose pareiškėjo T. B. naudai iš skolininko D. T. išieškomos atitinkamai 17 118,74 Eur ir 1 597,20 Eur skolos. Antstolis Darius Stakeliūnas realizavo sutuoktiniams D. T. ir E. T. priklausantį turtą ir atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, antstolio depozitinėje sąskaitoje liko saugoma 74 165,52 Eur suma. Sutuoktiniai 2026 m. vasario 2 d. pateikė antstolei Jurgitai Bareikienei 2026 m. sausio 28 d. Ispanijos Karalystės notaro patvirtintą sutuoktiniams priklausančių pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, pasidalinimą, nustatant, kad 10 proc. priklauso skolininkui, o 90 proc. priklauso jo sutuoktinei. Antstolė 2026 m. vasario 3 d. pateikė pareiškėjui notariškai patvirtiną sutuoktinių susitarimą dėl turto pasidalinimo tvarkos, o pareiškėjas 2026 m. vasario 20 d. pateikė antstolei prieštaravimą. Antstolė 2026 m. vasario 23 d. išsiuntė pareiškėjui pasiūlymą per 30 dienų kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. 2026 m. kovo 26 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas nenustatęs aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, padarė išvadą, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos 74 165,22 Eur lėšos, realizavus sutuoktinių būstą, abiem sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis. 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi teismas nustatė, kad skolininkui D. T. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis, kurią sudaro 37 082,76 Eur suma, iš skolininkui D. T. ir sutuoktinei E. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių 74 165,52 Eur dydžio lėšų, saugomų antstolio Dariaus Stakeliūno depozitinėje sąskaitoje.

Apeliantė atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nustatyta, kad D. T. priklauso 1/2 piniginių lėšų, esančių antstolės depozitinėje sąskaitoje, t. y. 37 082,76 Eur; išspręsti klausimą iš esmės ir pripažinti taikytinu 2026 m. sausio 28 d. notariškai patvirtintą turto padalijimo susitarimą, pagal kurį 90 procentų piniginių lėšų priklauso E. T., o 10 procentų – D. T..

Po atskirojo skundo pateikimo E. T. apeliacinės instancijos teismui pateikė įsiteisėjusį Ispanijos Karalystės Torrevjechos pirmosios instancijos teismo Nr. 1 2026 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 49/2026. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad sutuoktiniai D. T. ir E. T. kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti šalių santuoką bendru sutarimu. Teismo sprendime nurodyta, kad sutuoktinių pateiktas susitarimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitiko Ispanijos Civilinio kodekso 90 straipsnio reikalavimus, nėra žalingas nei vienam iš sutuoktinių, nei jų nepilnamečiams vaikams. Šio sprendimo 4 punktu Ispanijos Karalystės teismas nustatė, kad D. mokės abiejų vaikų išlaikymui po 300,00 eurų kas mėnesį kiekvienam vaikui, iš viso 600,00 eurų per mėnesį. Ši suma turi būti sumokama iš anksto už kiekvieną mėnesį per pirmąsias penkias jo dienas į E. šiam tikslui nurodytą banko sąskaitą. Nustatytam 300,00 Eur per mėnesį išlaikymui už kiekvieną vaiką sumokėti bus panaudota 40 proc. dalis, kuri D. priklauso iš šalių Lietuvoje turimų lėšų paskirstymo, kaip nurodyta šeštojoje šio susitarimo sąlygoje. Sprendimo 6 punktu (Turto padalijimas ir išlaikymo prievolių užtikrinimas) teismas nurodė, kad „Abi šalys pripažįsta, kad pardavus joms Lietuvoje priklausiusį būstą ir padengus jo hipotekos prievoles bei su juo susijusias paskolas bus gauta maždaug 75 000,00 eurų grynųjų lėšų suma. Iš galutinės grynosios sumos, likusios atlikus šį atsiskaitymą, 90 proc. skiriama E. Toks paskirstymas grindžiamas ne tik bendro turto padalijimu, nes E. šiam nekilnojamajam turtui įsigyti skyrė didžiąją dalį reikiamų lėšų, bet pirmiausia nustatomas kaip realaus išlaikymo prievolių vykdymo ir šiame susitarime numatytų esamų bei būsimų nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo garantija. Šalių valia ir gavus privalomą teismo patvirtinimą šios lėšos susiejamos su geriausiais nepilnamečių interesais, siekiant užtikrinti jų ekonominį stabilumą.“ Apeliantė prašo vadovautis šiuo Ispanijos Karalystės Torrevjechos pirmosios instancijos teismo sprendimu kaip automatiškai pripažintu Europos Sąjungos teisminiu aktu, kuriam turi būti suteikta tokia pat teisinė galia kaip Lietuvos teismo sprendimams. Taip pat sprendžiant bylą apeliantė prašo vadovautis tuo, kad Lietuvos teismo sprendimas negali prieštarauti automatiškai pripažintam kitos ES valstybės narės teismo sprendimui dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolių ir jų garantijų, kaip tai nustatyta Reglamento Nr. 4/2009 17 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, su apeliantės tiek atskirajame skunde, tiek papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas argumentais nesutinka.

Visų pirma, pažymėtina, kad remiantis CPK 666 straipsnio 1 dalimi, išieškojimas iš fizinių asmenų gali būti nukreipiamas į turtą, jo dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, taip pat jo dalį, esančią jungtine nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai skolininkas turi bendro su kitais asmenimis turto ir jam priklausanti bendro turto dalis nėra nustatyta, kyla skolininko turto dalies neapibrėžtumo rizika, nes iki bus nustatyta skolininkui priklausanti bendro turto dalis, nėra aišku, kokia konkrečiai turto dalis priklauso skolininkui ir kokia apimtimi galės būti patenkinami išieškotojo interesai nukreipiant išieškojimą į tokį turtą. Nors tiek bendrosios dalinės nuosavybės, jeigu dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 3 dalis), tiek bendrosios jungtinės nuosavybės (CK 3.117 straipsnis) atveju yra taikoma lygių dalių prezumpcija, ši prezumpcija gali būti nuginčyta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020 56 punktas).

Skolininkui fiziniam asmeniui priklausančios bendro su kitais asmenimis turto dalies nustatymo tvarka įtvirtinta CPK 667 straipsnyje. Šios tvarkos esmė yra ta, kad antstolis, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, areštuoja visą bendrąjį turtą ir tuomet yra sprendžiamas skolininkui priklausančios bendro turto dalies nustatymo klausimas. Skolininkui priklausanti bendro turto dalis gali būti nustatoma tiek neteisminiais būdais, tiek teismo. Dėl skolininko turto dalies nustatymo į teismą turi teisę kreiptis ir išieškotojas (CPK 667 straipsnio 2 ir 4 dalys). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vykdant išieškojimą iš fizinio asmens pagal asmeninę turtinę prievolę išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, esančios bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje. Išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė) arba padalijamas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015).

CK 3.87 straipsnyje numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad būstas, kurį realizavus buvo gautos ir antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos 74 165,52 Eur lėšos, buvo įsigytas skolininkui ir apeliantei esant santuokoje. Ikivedybinės ar povedybinės sutarties, kuri apibrėžtų kitokį nei įstatyminis sutuoktinių turto teisinį rėžimą, skolininkas ir sutuoktinė nebuvo sudarę. Apeliantės nurodyti argumentai, kad įsigyjant nekilnojamąjį turtą buvo panaudota didžioji dalis jos asmeninių lėšų ar, kad tam tikros įmokos buvo mokamos iš apeliantės vardu atidarytos banko sąskaitos arba kad kredito sutartį sudarė tik apeliantė, savaime neįrodo, kad kredito grąžinimui buvo panaudotos jos asmeninės, o ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančios lėšos. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes apie turto įsigijimą ir kredito mokėjimą asmeninėmis lėšomis, o apeliantės nurodytos kitos aplinkybės apie faktinį gyvenimą skyrium, nepilnamečių gyvenamąją vietą su motina, skolininko pareigą nepilnamečius vaikus išlaikyti, vieno iš vaikų būklę, nelaikytinos pagrindu sprendžiant procesinį klausimą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos 74 165,22 Eur lėšos, realizavus sutuoktinių būstą, abiem sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis.

Antra, pagal CK 3.126 straipsnio 1 dalį, vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją (CK 3.126 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis CK 3.118 straipsnio 1-4 dalimis, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš apeliantės pateikto Ispanijos Karalystės Torrevjechos pirmosios instancijos teismo Nr. 1 2026 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 49/2026 turinio matyti, kad sutuoktiniai, prašydami nutraukti santuoką bendru sutarimu ir patvirtinti šalių pateiktą susitarimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nenurodė Lietuvoje turimų skolinių įsipareigojimų, taip pat nepateikė jokios informacijos apie Lietuvos teisme sprendžiamą ginčą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Taip pat apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad apie Ispanijoje vykstantį santuokos nutraukimo procesą buvo informuotas pareiškėjas.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Ispanijos Karalystės teisme nagrinėjant santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą, sutuoktiniai (skolininkas ir apeliantė) nuslėpė faktą apie skolininko atžvilgiu Lietuvoje vykdomus išieškojimus ir esamus kreditorinius įsipareigojimus. Kreditorius (pareiškėjas) į procesą užsienio teisme įtrauktas nebuvo, todėl Ispanijos teismas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti, ar sutuoktinių siūlomas turto padalijimo būdas nepažeidžia trečiojo asmens teisių. Ir nors pagal Europos Sąjungos teisę (įskaitant Reglamentą (ES) 2019/1111 („Briuselis IIb“) bei Reglamentą (ES) 2016/1103 dėl sutuoktinių turto teisinių režimų (Lietuva nėra prisijungusi prie Reglamento (ES) 2016/1103) valstybės narės teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo kitoje valstybėje narėje yra pripažįstamas automatiškai ir be jokios specialios procedūros, šis automatinis pripažinimas negali būti suprantamas kaip automatinis sprendimo materialiųjų pasekmių perkėlimas prieš procese nedalyvavusius trečiuosius asmenis (kreditorius). Paminėtina, kad sutuoktinių pareiga elgtis sąžiningai ir informuoti teismą bei kreditorius apie turtines prievoles yra imperatyvi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514-684/2015 yra išaiškinęs, kad pareiga informuoti kreditorius apie turto padalijimo procesą yra imperatyvi, nes ja siekiama užtikrinti realią kreditorių galimybę įgyvendinti teisę dalyvauti procese, kuriame sprendžiami klausimai gali turėti tiesioginės įtakos jų teisėms. Ši pareiga taikoma ir tais atvejais, kai santuokos nutraukimo procesas vyksta bendru sutuoktinių sutikimu. Todėl, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad nagrinėjamu atveju apeliantė negali remtis šiuo procesu ir jame priimtu sprendimu kaip priemone, kuria būtų galima panaikinti arba apriboti kreditorių teises, jau įgyvendinamas Lietuvos Respublikoje.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad Ispanijos Karalystės teismo priimtas sprendimas turi būti pripažįstamas Lietuvoje be jokios specialios procedūros, vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009. Pažymėtina, kad šis reglamentas reguliuoja išimtinai išlaikymo prievolių (alimentų) priteisimo ir vykdymo klausimus tarpvalstybiniame kontekste, tačiau jis nereguliuoja ir nekeičia imperatyvių sutuoktinių bendro turto padalijimo bei kreditorių reikalavimų tenkinimo taisyklių, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK 3.118 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystės teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad 90 proc. lėšų paskyrimas apeliantei laikytina kaip garantija vaikų išlaikymo prievolėms vykdyti ir jų esamiems bei būsimiems poreikiams patenkinti, netapatu išlaikymo prievolės nepilnamečiams vaikams nustatymui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nors ir pritaria apeliantės argumentui, kad Lietuva yra 2007 m. Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės dalyvė ir sprendimams dėl vaikų ar buvusio sutuoktinio išlaikymo taikytinas Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, tačiau, kaip minėta, Ispanijos teismo sprendimu nustatytas turto padalinimo būdas nepriskirtinas išlaikymo prievolei, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatavus, kad turto padalijimas buvo atliktas remiantis sutuoktinių pateiktu susitarimu bei neįtraukus į bylą trečiojo asmens (kreditoriaus), šia Ispanijos teismo sprendimo dalimi nesivadovauja ir pažymi, kad klausimas dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, spręstinas vadovaujantis CK 3.117 straipsnio 1 dalimi.

Papildomai pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalimi, užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu. Nesant tarptautinės sutarties, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni tam tikroje srityje ar jos veiksnumas tam tikroje srityje buvo apribotas, – tinkamo atstovavimo galimybės (CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punktas); sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Apeliantė prašo pripažinti taikytinu Ispanijoje 2026 m. sausio 28 d. notariškai patvirtintą turto padalijimo susitarimą, pagal kurį 90 procentų piniginių lėšų priklauso E. T., o 10 procentų – D. T.. Tačiau pagal CK 3.125 straipsnį notariškai patvirtinta turto pasidalijimo sutartis turi būti įregistruota Vedybų sutarčių registre. Viso bylos nagrinėjimo metu apeliantė tokių duomenų nepateikė. Todėl jos nurodytas susitarimas sukelia teisines pasekmes tik jį sudariusiems asmenims ir negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal bendrąją CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę (kad sutuoktinių dalys yra lygios, t. y. po 1/2 dalį), tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepažeidė materialiosios bei procesinės teisės normų. Sutuoktinių sudarytas ir Ispanijos Karalystės teismo patvirtintas turto padalijimo modelis, atsižvelgiant į konstatuotą nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, nekeičia skolininko dalies vykdymo procese Lietuvoje nustatymo. Remiantis nurodytu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pareiškėjas T. B. pateikė teismui prašymą priteisti iš suinteresuoto asmens E. T. pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 1 028,50 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus – PVM sąskaitą-faktūrą, banko patvirtinimą apie lėšų apmokėjimą.

Pažymėtina, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad ypatingosios teisenos bylose tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20, toliau - Rekomendacijos).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašomos priteisti 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atmetus atskirąjį skundą, priteistinos iš suinteresuoto asmens E. T. pareiškėjo T. B. naudai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjo T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus 50 cnt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.