Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo A. P. priešieškinį ieškovui S. P. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašomos nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nepagrįstai suabsoliutino šalių konfliktinių santykių egzistavimą ir iš esmės neatskyrė konflikto dėl paveldėto turto naudojimo nuo kitų tarp šalių susiklosčiusių asmeninių bei turtinių nesutarimų. Nors byloje šalys iš tiesų deklaravo konfliktiškus tarpusavio santykius, tačiau iš pačių šalių paaiškinimų bei byloje esančių duomenų matyti, kad šių nesutarimų esmė buvo susijusi ne su objektyviu negalėjimu naudotis ginčo gyvenamuoju namu pagal nustatytą naudojimosi tvarką, o daugiausia su kitais paveldėjimo santykiais - tėvų turėtų grynųjų pinigų, piniginių lėšų banko sąskaitose panaudojimu ir pasidalijimu, taip pat motinos turėtų juvelyrinių dirbinių dingimu.

Teismas turėjo vertinti ne tai, ar tarp brolių apskritai egzistuoja konfliktas, o tai, ar atsakovo pasiūlyta naudojimosi tvarka objektyviai leidžia kiekvienam bendraturčiui naudotis jam tenkančia turto dalimi, ar ji atitinka šalių turimas 1/2 dalis, ar yra racionali, techniškai įgyvendinama ir ar realiai sumažina bendraturčių kontaktą.

Teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas aplinkybes: bendrą šalių tarpusavio konfliktą ir konkretų naudojimosi ginčo nekilnojamuoju turtu tvarkos įgyvendinamumą. Toks sutapatinimas lėmė neteisingą išvadą, kad naudojimosi tvarkos nustatymas neišspręstų ginčo. Priešingai, būtent teismo sprendimu nustatyta aiški naudojimosi tvarka galėtų pašalinti neapibrėžtumą ir sumažinti galimas ateities ginčų prielaidas, nes kiekvienai šaliai būtų aiškiai priskirtos konkrečios patalpos, žemės sklypo dalys bei naudojimosi bendromis patalpomis ribos.

Teismo sprendime konstatuojama, jog atsakovas buvo pakeitęs ginčo gyvenamojo namo vidaus durų spyną ir dėl to bendraturčiui nebuvo galima patekti į namo vidų. Tačiau tokia išvada neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė matęs ar kitaip žinojęs, kad spyna buvo pakeista, o tik paaiškino, kad konkrečiu atveju durys buvo užrakintos ir jis negalėjo patekti į namo vidų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtent spynos pakeitimo faktą. Nepaisant to, ši aplinkybė sprendime buvo pateikta kaip nustatytas faktas ir papildomai panaudota formuojant išvadą apie tariamai netinkamą atsakovo elgesį bei itin konfliktiškus šalių santykius.

Atsakovas byloje pateikė konkretų architektės parengtą naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis projektą, pagal kurį atsakovui būtų paskirtos naudotis konkrečios patalpos pirmame aukšte ir rūsyje, o ieškovui - konkrečios patalpos antrame aukšte ir rūsyje. Iš byloje nurodytų duomenų matyti, kad pagal atsakovo siūlytą modelį kiekvienam bendraturčiui būtų priskiriamas panašus asmeniniam naudojimui skirtas plotas: atsakovui - 60,95 kv. m, ieškovui - 60,83 kv. m, o bendram naudojimui liktų konkrečiai identifikuotos patalpos.

Atsakovo pasiūlytas modelis nebuvo deklaratyvus - jis buvo paremtas konkrečiu projektu, patalpų identifikavimu, jų plotų paskaičiavimu ir realiu esamos faktinės naudojimosi situacijos įvertinimu. Nepaisant to, teismas šio projekto iš esmės neanalizavo kaip savarankiško įrodymo, nepasisakė dėl kiekvienos jo dalies tinkamumo, nevertino, ar projektas galėtų būti tikslinamas, modifikuojamas ar papildomas, ir nepagrindė, kodėl būtent šis konkretus naudojimosi variantas negali būti patvirtintas. Teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad liktų daug bendro naudojimo patalpų, tačiau neįvertino, jog bendro naudojimo patalpų egzistavimas savaime nėra teisinė kliūtis nustatyti naudojimosi tvarką.

Teismo išvada, kad tokia naudojimosi tvarka galėtų būti nustatyta tik tarp artimų ir nekonfliktuojančių šeimos narių, yra nepagrįsta. Civilinis kodeksas nenumato, kad naudojimosi tvarka bendru daiktu gali būti nustatoma tik tada, kai bendraturčiai palaiko gerus asmeninius santykius. Priešingai, teismine tvarka naudojimosi tvarka paprastai ir nustatoma būtent tada, kai bendraturčiai nesutaria. Todėl vien tai, kad šalys nėra geruose santykiuose, negali būti laikoma savarankišku pagrindu atmesti priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teismas, darydamas išvadą dėl būsimo konfliktų kilimo, rėmėsi hipotetinėmis prielaidomis. Teismo motyvuose nurodoma, kad ateityje galėtų kilti ginčai dėl vandens, elektros energijos, katilinės naudojimo, kuro pirkimo, šildymo temperatūros, kiemo priežiūros, automobilių laikymo ar bičių avilių. Tačiau tokios aplinkybės nebuvo pagrįstos konkrečiais įrodymais, kad tokio pobūdžio ginčai tarp šalių jau realiai vyko ir kad jų nebūtų galima pašalinti aiškiai suformuluojant naudojimosi taisykles.

Nepagrįsta ir faktinėmis bylos aplinkybėmis neparemta išvada, kad atsakovo interesas išsaugoti nuosavybės teisę į ginčo turtą yra mažesnis dėl aplinkybės, jog jis gali gyventi Kaune esančiame bute. Byloje nustatyta, kad minėtas butas yra išimtinė atsakovo sutuoktinės asmeninė nuosavybė, įgyta iki santuokos sudarymo dovanojimo pagrindu. Todėl šis turtas nepriklauso atsakovui, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o atsakovas neturi jokių daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį turtą.

Teismas nepagrįstai didelę reikšmę suteikė ieškovo subjektyviam nenorui prisidėti prie galimų pertvarkymo darbų. Teismas nurodė, kad ieškovas kategoriškai atsisakė prisidėti prie tokių darbų ir jų apmokėjimo, tačiau vien ieškovo nenoras negali būti laikomas objektyvia kliūtimi nustatyti naudojimosi tvarką. Bendraturčio subjektyvus nenoras bendradarbiauti ar investuoti negali lemti kito bendraturčio nuosavybės teisių susiaurinimo.

Byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam - kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją.

Sprendime formaliai nurodoma, kad abi pateiktos turto vertinimo ataskaitos vertintinos kaip rašytiniai įrodymai ir neturi iš anksto nustatytos galios, tačiau faktiškai vienas vertinimas buvo pasirinktas beveik vien deklaratyviais argumentais, tinkamai nepašalinus esminių prieštaravimų tarp byloje pateiktai duomenų.

Argumentas, kad K. L. vertinimas esą laikytinas objektyvesniu vien todėl, kad ji naudojo realiai įvykusius sandorius ir du objektus buvo apžiūrėjusi individualiai, nėra pakankamas pagrindas atmesti kitą vertinimą. Nekilnojamojo turto rinkos vertė nustatoma ne vien remiantis ankstesniais istoriniais sandoriais, bet taip pat vertinant realią esamą rinkos situaciją, paklausą bei pasiūlą. V. G. naudoti duomenys apie rinkoje siūlomus panašius objektus savaime nedaro vertinimo mažiau patikimu, juolab kad nekilnojamojo turto rinkoje viešai siūlomų objektų kainos dažnai atspindi aktualias rinkos tendencijas ir realų turto savininkų lūkestį dėl objekto vertės konkrečiu laikotarpiu.

Sprendime itin akcentuojama, kad ieškovas turi galimybes sumokėti 47 500 Eur kompensaciją, tuo tarpu atsakovas esą neturi finansinių galimybių išpirkti ieškovo dalies. Tokia argumentacija iš esmės reiškia, kad kompensacijos modelis buvo parinktas ne pagal objektyvią turto vertę ar proporcingą bendraturčių interesų balansą bet pagal tai, kuri šalis turi daugiau finansinių galimybių.

Nagrinėjamu atveju turėjo būti paskirta teismo ekspertizė tikrajai ginčo turto rinkos vertei nustatyti. Byloje pateiktų vertinimų skirtumas siekia net 25 000 Eur, todėl tokios aplinkybės negalėjo būti išspręstos vien deklaratyviai pasirenkant vieną iš šalių pateiktų vertinimų, ypač kai pats teismas pripažino, kad analogiškų objektų rinkoje buvo itin mažai, o objekto vertinimas buvo sudėtingas. Nepašalinus esminių prieštaravimų tarp pateiktų specialistų išvadų bei nenustačius tikrosios ginčo turto rinkos vertės, nebuvo galimybės objektyviai nustatyti ir realios, teisingos bei proporcingos kompensacijos atsakovui dydžio.

Teismas išsamiai analizavo atsakovo pateiktą projektą ir pagrįstai konstatavo, kad jis nėra racionalus, ekonomiškas ir nesudaro prielaidų realiai pašalinti tarp šalių kilusių konfliktų.

Kazlų Rūdos savivaldybės architektė patvirtino, kad formuojant du atskirus turtinius vienetus būtina atlikti statinio rekonstrukciją, suformuoti atskiras inžinerines sistemas, gauti projektinius dokumentus, statybą leidžiančius dokumentus ir atlikti kadastrinius matavimus. Apeliantas šių reikalavimų įgyvendinamumo, kainos ir finansavimo šaltinių nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo.

Esant giliam tarpusavio konfliktui, neišsprendus atskirų skaitiklių, šildymo organizavimo, kuro pirkimo, vandens suvartojimo, kiemo priežiūros klausimų, šildymo sezono pradžios ir pabaigos ir kt. panašių klausimų, bet koks sprendimas nustatyti tokią tvarką sukurtų nuolatos generuojamas naujų ginčų prielaidas. Tai pats teismas pagrįstai nustatė, tirdamas konkretų atsakovo siūlomą projektą, todėl apelianto teiginys, kad naudojimosi tvarka pašalintų konfliktą, prieštarauja objektyviam jo paties siūlomo projekto turiniui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo išspręstas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimas, prioritetą suteikiant daikto atidalijimui, priteisiant kompensaciją pinigais.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas S. P. ir atsakovas A. P. 2021 m. liepos 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2021 m. liepos 19 d. asmeninės nuosavybės teise valdo po 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio-pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių (stoginė, tvora, kuro rezervuaras, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo pagrįstumo

Apeliantas skunde nurodo, jog jis byloje pateikė konkretų architektės parengtą naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis projektą, pagal kurį atsakovui būtų paskirtos naudotis konkrečios patalpos pirmame aukšte ir rūsyje, o ieškovui - konkrečios patalpos antrame aukšte ir rūsyje. Apelianto vertinimu, jo pasiūlytas modelis nebuvo deklaratyvus - jis buvo paremtas konkrečiu projektu, patalpų identifikavimu, jų plotų paskaičiavimu ir realiu esamos faktinės naudojimosi situacijos įvertinimu, tačiau teismas šio projekto iš esmės neanalizavo kaip savarankiško įrodymo, nepasisakė dėl kiekvienos jo dalies tinkamumo, nevertino, ar projektas galėtų būti tikslinamas, modifikuojamas ar papildomas, ir nepagrindė, kodėl būtent šis konkretus naudojimosi variantas negali būti patvirtintas.

Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kai nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą kaip daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis); jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis). CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto argumentus dėl jo priešieškinio reikalavimo pagrįstumo, akcentuoja toliau nurodomus esminius aspektus.

Pirma, nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo pateikto naudojimosi ginčo patalpomis plano, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas buvo išnagrinėtas (skundžiamo teismo sprendimo 18-40 punktai), pirmosios instancijos teismas argumentuotomis apibendrintomis išvadomis nurodė, dėl kokių priežasčių atsakovo priešieškinio reikalavimas netenkintinas.

Antra, teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktą naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu planą neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes sprendžiant šalių ginčą reikšminga ne vien tai, ar bendraturtis pateikė techninį naudojimosi patalpomis projektą, bet, visų pirma, tai, ar siūloma naudojimosi tvarka atitinka bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo principus, bendraturčių turimas dalis ir teisėtus interesus, taip pat tai, ar atsižvelgiant į konkretaus nekilnojamojo daikto ypatybes ir tarp šalių susiklosčiusius santykius, tokia tvarka realiai pasiektų savo paskirtį.

Įvertinus apelianto pateiktą architektės parengtą naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu planą, matyti, kad nors dalis patalpų priskiriama individualiam ieškovo ir atsakovo naudojimui, tačiau visuose namo aukštuose išlieka reikšmingos bendro naudojimo zonos: rūsyje bendram naudojimui paliekama 27,41 kv. m patalpų, todėl bendraturčiai ir toliau būtų priversti kartu spręsti jų naudojimo, patekimo, daiktų laikymo, priežiūros ir kt. klausimus, pirmajame aukšte, be kitų bendro naudojimo patalpų, bendram naudojimui taip pat paliekama 1-3 patalpa – 18,36 kv. m virtuvė, viena pagrindinių kasdienio gyvenimo patalpų, o bendraturčiai turėtų derinti naudojimąsi virtuve, joje esančia įranga, maisto ruošimo laiką. Antrajame aukšte, be kita ko, 1-14 patalpa – 6,49 kv. m vonios kambarys – taip pat paliekama bendram naudojimui. Vonios kambarys yra kasdieniams higienos poreikiams būtina patalpa, todėl naudojimasis šia patalpa neišvengiamai reikalautų bendraturčių tarpusavio derinimosi.

Kaip matyti iš parengto plano, bendras naudojimas apimtų ne vien retai naudojamas patalpas. Net ir nustačius siūlomą naudojimosi tvarką šalims išliktų būtinybė kartu naudotis bendromis patalpomis, derinti patekimą ir naudojimąsi jomis, spręsti jų priežiūros, remonto ir išlaikymo klausimus, taip pat klausimus dėl gyvenamojo namo remonto bei išlaikymo. Pažymėtina, kad parengtas planas, nors iš esmės paskirsto naudojimąsi atskirais kambariais ir pagalbinėmis patalpomis, tačiau nepašalina bendraturčių tarpusavio priklausomybės.

Trečia, nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą siūlyti atsakovui jo pateiktą naudojimosi tvarkos projektą tikslinti, modifikuoti ar papildyti. Akcentuotina, kad pareiga suformuluoti konkretų reikalavimą ir pagrįsti siūlomos naudojimosi tvarkos racionalumą bei tinkamumą tenka tokį reikalavimą pareiškusiam bendraturčiui. Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė ne tik atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo, bet taip pat nagrinėjo ieškovo reikalavimą dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, turtą priteisiant vienam bendraturčiui, o kitam bendraturčiui sumokant piniginę kompensaciją, todėl teismas turėjo pareigą vertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo pareikštus reikalavimus pagal šių šalių pateiktus įrodymus ir argumentus.

Ketvirta, vertinant atsakovo priešieškinio reikalavimus, svarbus yra ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykių aspektas, t. y. tai, atsakovo ir ieškovo santykių konfliktiškumo nustatymas. Apeliantas skunde akcentavo, kad teismas nepagrįstai didelį dėmesį skyrė šalių tarpusavio santykio analizei, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė yra tiesiogiai reikšminga vertinant atsakovo siūlomos naudojimosi tvarkos racionalumą, realų įgyvendinamumą ir stabilų užtikrinimą naudotis bendru turtu ateityje, t. y. turi būti vertinama ir tai, ar siūloma tvarka, atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo santykius, nesukurs nuolatinių nesutarimų dėl bendram naudojimui paliekamų patalpų ir kitų objektų.

Kaip minėta, CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio pareiga visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, jog, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia (be kita ko), nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

Apelianto argumentas, kad šalių konfliktiški santykiai nėra reikšmingi, nes dalis nesutarimų kilo ne dėl naudojimosi ginčo turto, o dėl kitų paveldėjimo klausimų, nepaneigia šios aplinkybės svarbos sprendžiamo ginčo kontekste. Vertinant atsakovo siūlomos naudojimosi tvarkos pagrįstumą, reikšminga ne vien tai, dėl kokio konkretaus objekto ar klausimo praeityje kilo šalių konfliktai, bet tai, ar susiklostę šalių tarpusavio santykiai leidžia pagrįstai tikėtis jų konstruktyvaus bendradarbiavimo ateityje naudojant, prižiūrint ir išlaikant bendrą turtą, ypač atsižvelgiant į tai, jog pagal atsakovo siūlomą naudojimosi tvarką išlieka būtinybė nuolat derinti bendro turto naudojimo, priežiūros bei išlaikymo klausimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas neneigia šalių tarpusavio santykių konfliktiškumo, o tik siekia sumenkinti konfliktų reikšmę, nurodydamas, kad dalis konfliktų kilo dėl kitų paveldėjimo klausimų, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykį ir tai vertino kaip reikšmingą aplinkybę sprendžiant dėl atsakovo siūlomos naudojimosi tvarkos tinkamumo.

Akcentuotina ir tai, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas apėmė ne tik naudojimosi gyvenamuoju namu, tačiau ir ūkiniu pastatu, kitais inžineriniais statiniais bei žemės sklypu tvarkos nustatymą. Nors apeliantas ūkinio pastato ir žemės sklypo dalis siūlė priskirti individualiam naudojimui, tačiau stoginę, tvorą, kuro rezervuarą, kiemo aikštelę, kanalizacijos šulinį ir dalį žemės sklypo numatyta palikti naudotis bendrai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui ir atsakovui tektų tarpusavyje derinti naudojimąsi ginčo turtu: tektų derinti naudojimąsi bendrais statiniais bei žemės sklypo dalimi, spręsti jų priežiūros, remonto ir išlaikymo išlaidų paskirstymo klausimus.

Be to, pateiktame ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos schemoje, kurią parengė UAB „Formetra“ matininkas M. M. matyti, kad nors pagal schemą į atsakovui siūlomą priskirti žemės sklypo dalį Nr. 3 galėtų būti patenkama per bendram naudojimui paliekamą dalį Nr. 1, tačiau toks patekimas reikštų, kad šalims ir toliau tektų naudotis ta pačia kiemo teritorija. Joje esantys statiniai ir bendras kiemo naudojimas išlaikytų poreikį derinti pravažiavimą, praėjimą, automobilių bei kitų daiktų laikymą, kad nebūtų trukdoma patekti į individualiam naudojimui priskirtas dalis.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat argumentuoja, kad ginčo gyvenamasis namas yra jo faktinė gyvenamoji vieta, todėl ginčo turto išsaugojimas jam yra svarbus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju šalys byloje pareikštais reikalavimais nepageidavo ginčo turto atidalyti natūra, ieškovas, kaip minėta, ieškiniu prašė teismo atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui visą ginčo turtą, o atsakovui iš ieškovo – kompensaciją, tuo tarpu atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką.

CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, palyginti su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Vertinant atsakovo interesą likti gyventi ginčo gyvenamajame name, svarbu atsižvelgti į kitas byloje nustatytas aplinkybes – šalių konfliktinius santykius, atsakovo pasiūlytą naudojimosi ginčo turtu tvarką kaip neišsprendžiančią kilusio ginčo bei ieškovo siekio nutraukti bendrosios nuosavybės santykius. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai tenkinus ieškovo reikalavimą, pagal kurį ginčo turtas atitenka ieškovui, o atsakovui už jo nuosavybės dalį priteisiama piniginė kompensacija, atsakovo gyvenimo ginčo name aplinkybė turi būti vertinama pirmiausia proporcingumo aspektu – ar toks atidalijimo būdas nesukelia atsakovui neproporcingai didelės žalos ir ar jam priteisiama teisinga kompensacija.

Apelianto faktinis ryšys su ginčo turtu yra reikšminga, tačiau ne lemiama aplinkybė. Vien tai, kad vienas bendraturtis faktiškai naudojosi bendru turtu kaip gyvenamąja vieta, nepanaikina kito bendraturčio teisės reikalauti atidalijimo ir savaime nesuponuoja, kad bendroji nuosavybė turi būti tęsiama nustatant naudojimosi tvarką.

Šių aplinkybių kontekste itin svarbu atkreipti dėmesį dėl ginčo natūra atidalijimo objektyvios galimybės. Pirmosios instancijos teismui pateikta Kazlų Rūdos savivaldybės informacija dėl galimybės vienbutį gyvenamąjį namą padalyti į du butus, patvirtina, kad ginčo namui padalyti į du savarankiškus butus būtinas projektas, atskiros inžinerinės sistemos, kiekvienam butui – virtuvė ir tualetas, savarankišką patekimą užtikrinantys sprendiniai, priešgaisrinės saugos ir garso izoliacijos reikalavimų įgyvendinimas ir kt. Savivaldybė taip pat nurodė, kad žemės sklypo padalyti į dvi dalis negalima. Atitinkamai atsakovas pateikė architektės parengtą namo padalijimo į du butus projektą, tačiau jo realus įgyvendinamumas nepagrįstas darbų lokaline sąmata, duomenimis apie būtinų projektų ir leidimų gavimo galimybes, darbų finansavimo šaltinius bei išlaidų paskirstymą bendraturčiams. Todėl pateiktas projektas savaime nepatvirtina, kad atidalijimas natūra būtų galimas be neproporcingos žalos daikto paskirčiai.

Taigi, įvertinus atidalijimo natūra galimybes, byloje pateikti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad toks atidalijimas būtų realiai įgyvendinamas tiek dėl įstatymo reikalavimų, tiek be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovo siūloma naudojimosi tvarka taip pat pripažinta netinkama, teismas pagrįstai vertino ieškovo prašomą atidalijimo būdą – turtą priteisiant ieškovui, o atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją. Vien atsakovo interesas likti gyventi ginčo turte negali būti pakankamas pagrindas paneigti kito bendraturčio teisę reikalauti atidalijimo išmokant kompensaciją, tačiau parenkant atidalijimą šiuo būdu turi būti užtikrinta teisinga kompensacija.

Dėl turto vertinimo ataskaitų

Apeliantas skunde nesutinka, kad K. L. vertinimas laikytinas objektyvesniu vien todėl, kad ji naudojo realiai įvykusius sandorius ir du objektus buvo apžiūrėjusi individualiai. Apeliantas pažymėjo, kad V. G. naudoti duomenys apie rinkoje siūlomus panašius objektus savaime nedaro vertinimo mažiau patikimu, juolab kad nekilnojamojo turto rinkoje viešai siūlomų objektų kainos dažnai atspindi aktualias rinkos tendencijas ir realų turto savininkų lūkestį dėl objekto vertės konkrečiu laikotarpiu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas pateikė turto vertintojos – ekspertės K. L. nekilnojamojo ginčo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2026 m. sausio 21 d. Pagal minėtą vertinimo ataskaitą bendra ginčo turto vertė nustatyta 95 000 Eur. Atsakovas pateikė turto vertintojo – eksperto V. G. nekilnojamojo ginčo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2026 m. kovo 3 d. Pagal minėtą vertinimo ataskaitą bendra ginčo turto vertė nustatyta 120 000 Eur.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai nepaneigia turto vertintojos – ekspertės K. L. vertinimo didesnio patikimumo. Palyginus minimas dvi ataskaitas, matyti, kad K. L. atliktame vertinime aprašyta ne tik pastatų vieta, plotas, statybos metai ir sienų konstrukcija, bet ir jų būklė, vidaus apdaila, komunikacijos, šildymas bei sklype esantys kiti statiniai, nurodyti konkretūs lyginamųjų objektų būklės skirtumai. Tai leidžia geriau įvertinti, kuo objektai panašūs ir kuo skiriasi.

Atitinkamai V. G. atliktame vertinime atskirų pastato būklės ir vidaus apdailos pataisų nepateikta, todėl nėra galimybės nustatyti šių ginčo turto ir lyginamųjų objektų savybių įtakos rinkos vertei.

Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta K. L. patvirtino, kad du lyginamuosius objektus yra vertinusi įmonė, kurioje ji dirba, šiuos nekilnojamo turto objektus ji yra mačiusi, žino konkrečią jų būklę, vidaus apdailą ir pan., todėl ji pasirinko į ginčo turtą itin panašius lyginamuosius objektus.

Be to, abiejuose vertinimuose panaudotas tas pats 2025 m. lapkričio mėn. sandoris, tačiau K. L. vertinime pagal jį apskaičiuota koreguota vieneto kaina yra 555 Eur/m², o V. G. – 640 Eur/m2. Vertinimų skirtumas aiškintinas ne vien pasirinktų sandorių duomenimis, bet ir skirtingu objektų savybių įvertinimu. K. L. vertinime pastatų būklė, vidaus apdaila, komunikacijos, šildymas ir papildomi statiniai aprašyti išsamiau nei V. G. vertinime, todėl atitinkamai spręstina, kad K. L. atliktame vertinime aiškiau atskleistas pagrindas, kuriuo remiantis nustatyta mažesnė turto vertė.

Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, kad K. L. turto vertinimas atliktas sausio mėnesį, o V. G. – kovo mėnesį, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo vėlesnį vertinimą laikyti tikslesniu ar geriau atspindinčiu ginčo turto rinkos vertę. Esminę reikšmę turi ne vien jų atlikimo data, bet vertinimui naudotų duomenų patikimumas, todėl nurodytų išvadų kontekste, darytina išvada, kad K. L. atliktas vertinimas tiksliau pagrindžia ginčo turto rinkos vertę.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovo reikalavimą dėl draudimo įmokų priteisimo iš atsakovo, priteisė 585,81 Eur už ieškovo sumokėtas draudimo įmokas iš atsakovo, tačiau skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje minėtos sumos nenurodė.

Teismo sprendimą pagal CPK 270 straipsnio 1 dalį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, o tai reiškia, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog teismo sprendimas – vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. e3K-3-362-415/2015). Nagrinėjamu atveju skundžiamą teismo sprendimą vertinant kaip vientisą dokumentą matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje (77 sprendimo punktas ) aiškiai nurodė, kad 585,81 Eur suma už ieškovo sumokėtas draudimo įmokas priteistina iš atsakovo.

Nors pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė tik sprendimo motyvuojamoje dalyje, tačiau to nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje, tokia situacija nereiškia, jog ieškovo reikalavimas dėl draudimo įmokų priteisimo iš atsakovo iš viso nebuvo spręstas nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad nors apeliantas apeliaciniu skundu prašė panaikinti visą sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde motyvų dėl draudimo įmokos priteisimo nenurodė. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad turi būti tik patikslinta sprendimo rezoliucinė dalis, joje nurodant, kad ieškovui S. P. iš atsakovo A. P. priteisiama 585,81 Eur už ieškovo sumokėtas draudimo įmokas.

Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo neišspręsti visi ieškovo reikalavimai. Kolegija nenustatė absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nes nekonstatavo neišspręstų reikalavimų fakto, todėl apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tik patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis šios nutarties 62 punkte nurodytu būdu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas patyrė 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija maksimalaus numatyto dydžio Rekomendacijose, todėl netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos 450 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą ir patikslinti jo rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip:

„ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Atidalinti ieškovui S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį nurodytu būdu: priteisti ieškovui S. P. nuosavybės teise atsakovui A. P. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio-pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių (stoginė, tvora, kuro rezervuaras, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti iš ieškovo S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 47 500 Eur (keturiasdešimt septynis tūkstančius penkis šimtus eurų) piniginę kompensaciją už nurodyto nekilnojamojo turto dalį.

Priteisti ieškovui S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 585,81 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 82 ct) už ieškovo sumokėtas draudimo įmokas.

Priteisti ieškovui S. P. iš atsakovo A. P. 2637 Eur (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti ieškovui S. P. iš atsakovo A. P. 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.