Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7; 3.5.1; 3.5.8.

2026 m. spalio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Augustinas Mitkus

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-5532-1164/2026, pagal pareiškėjo A. S. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys byloje – antstolis L. L. ir Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kitoje byloje dėl to pačio įrenginio upelyje pašalinimo pateiktas apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, joje keliami klausimai dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, todėl teismas turėjo pagrįsti ir atsakyti, kodėl vykdymo veiksmai, kurie sukelia negrįžtamas pasekmes, turėjo būti vykdomi nelaukiant, kol bus išspręsta dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Vykdomojo dokumento tikslas turi būti proporcingas su proceso ekonomija ir operatyvumu.

Remiantis naujai teismui pateiktu ekspertiniu vertinimu, darbus, numatytus vykdomajame dokumente, geriausiai atlikti patogiu laiku, sausmečiu, kai upelio vaga išdžiūsta, sukeliant kuo mažesnį poveikį aplinkai.

Paaiškėjo nauja aplinkybė – pakitusi kranto linija, palyginus su būkle, kuri buvo administracinės bylos nagrinėjimo metu.

Išieškotojo ir skolininko interesai nelygiaverčiai, nes padarius pauzę vykdymo veiksmai vis tiek būtų atlikti, tik vėliau, o vykdymo veiksmus atlikus tuoj pat, po naujos bylos išnagrinėjimo skolininko naudai, faktinės situacijos atkurti jau nebus įmanoma.

Teismas nesprendė, ar antstolis svarstė mažiau ribojančias alternatyvas, ir pats jų neteikė, turėjo išsamiai atsakyti dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jų reikšmės vykdymo veiksmų sustabdymui arba atidėjimui.

Antstolis vykdo įsiteisėjusį teismo sprendimą, todėl patvarkymu nurodė skolininkui nedelsiant vykdyti privalomąjį nurodymą – pašalinti upelyje įrengtą gelžbetoninį statinį, ir tai, kad skolininkas pateikė apeliacinį skundą kitoje byloje, nesudaro antstoliui prielaidų delsti vykdymo procese. Nėra jokių pagrindų stabdyti vykdomąją bylą, numatytų CPK 626 ir 627 straipsniuose.

Pareiga pareiškėjui atlikti griovimo darbus atsirado dar 2023 metais, ir jo procesiniais prašymais negali būti stabdomas teismo sprendimo vykdymas, nes tai pažeistų teisinio tikrumo ir vykdymo proceso veiksmingumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos objektas byloje yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas nevykdyti privalomojo nurodymo nugriauti įrenginį arba sustabdyti (atidėti) vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Taigi vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-706/2016). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi įvertinti, ar konkrečioje vykdymo proceso stadijoje, esant konkrečioms aplinkybėms, antstolis nepažeidė jo veiklos principų bei vykdymo veiksmų atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Iš vykdomosios bylos Nr. 0187/26/00988 nustatyta, kad antstolis L. L. atlieka priverstinio vykdymo veiksmus pagal 2022 m. liepos 5 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-429 pašalinti (duomenys neskelbtini) upelio vagoje įrengtą gelžbetoninį įrenginį (betoninę duobę) (toliau – Privalomasis nurodymas), ir 2026 m. gegužės 12 d. surašė skolininkui įpareigojimą nedelsiant vykdyti Privalomąjį nurodymą. Teismo sprendime buvo nurodyta griovimo darbus atlikti per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2023 m. rugpjūčio 30 d.), todėl Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2023 m. spalio 30 d., ir jis nebuvo pratęstas.

Pareiškėjas nesutinka su antstolio ir teismo vartojama formuluote „nedelsiant vykdyti“, laikydamas ją neaiškia, tačiau tuo pačiu pats nutyli, kad teismo sprendime buvo nurodytas terminas jį įvykdyti per du mėnesius nuo jo įsiteisėjimo. Gavęs įsiteisėjusį teismo sprendimą skolininkas nuo pirmos dienos suprato, kad terminas sprendimui įvykdyti pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios jo įsiteisėjimo dienos, o antrojo mėnesio paskutinė dieną yra paskutinė sprendimo įvykdymo diena, todėl visiškai suprato, kad praėjus beveik 3 metams po šio termino pabaigos, 2026 m. gegužės 12 d. gavęs antstolio įpareigojimą, šį terminą ne tik praleido ir pavėlavo įvykdyti teismo sprendimą geruoju, bet ir sužinojo apie pradėtą priverstinį jo vykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo argumentui, kad pareiškėjui kilus neaiškumų privalomojo nurodymo vykdymo termino „nedelsiant“, nenustačius jame konkrečios dienos, šį klausimą galėjo aptarti ir derinti su antstoliu.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad apylinkės teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad jis ruošia apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, įvertinama, kad pareiškėjo apeliacinio skundo dalykas yra dėl jo keliamų naujai paaiškėjusių dalykų, ir proceso atnaujinimo. Kitaip sakant, 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi Regionų administracinis teismas nurodė, kad Aplinkos apsaugos departamento raštas, kuriuo šis nepriėmė pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimas, kuriuo ji atsisakė nepriėmimą panaikinti, yra teisėti, taigi nei antstolis, nei apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti vykdomojo dokumento teisėtumu. Antstolis privalėjo laikytis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų. Nesant įstatyme nustatyto pagrindo, antstolis negali atsisakyti vykdyti jam pateikto vykdomojo dokumento. Priešingas aiškinimas reikštų, kad įsiteisėjusio ir galiojančio privalomojo nurodymo vykdymas galėtų būti sustabdomas vien dėl skolininko inicijuoto naujo teisminio ginčo, nors toks ginčas pats savaime nepanaikina vykdomojo dokumento.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, tokios, kaip pakitusi upelio vaga arba tvirtinimas, kad vykdymo veiksmus ekonomiškiau būtų galima atlikti sausmečiu, yra niekaip nesusiję su antstolio patvarkymu. Tai naujai keliamos prielaidos, kurios turėjo būti teikiamos ir sprendžiamos prieš priimant sprendimą, kuris jau yra vykdomas, todėl nutarus, kad jos turi įtakos vykdymo procese, tuo pačiu būtų modifikuojamas tas pats sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, tai gi turi res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tarp kita ko, iš įsiteisėjusio Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo motyvų (paskutinė pastraipa) matyti, kad teismas įvertino metų laiką – pavasarį, galimą patvinimą, ir motyvuotai nustatė ilgesnį, 2 mėnesių įpareigojimo vykdymo terminą.

Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, kad antstolis nevertino ir neatsižvelgė į vykdymo procesą proporcingai, turėdamas omeny vykdymo negrįžtamumą. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo griežtai laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2017 ir jos 12 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 583 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

Nagrinėjamuoju atveju antstolis visiškai teisėtai ir pagrįstai patvarkymu atsisakė susilaikyti nuo vykdymo veiksmų, kaip to prašė pareiškėjas, nes jis net neturi teisės abejoti sprendimo teisėtumu ar paisyti naujų, skolininko teikiamų aplinkybių. Antstolio pareiga yra vykdyti jam pateiktą galiojantį vykdomąjį dokumentą, o ne iš naujo vertinti administracinio sprendimo teisėtumą ar savo nuožiūra spręsti, ar jo vykdymas tikslingas.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su vykdomosios bylos sustabdymu, pažymėtina, kad iš vykdomosios bylos matyti, kad antstolis vienu 2026 m. birželio 8 d. patvarkymu atmetė pareiškėjo prašymą sustabdyti vykdomąją bylą (vykdomosios bylos 36-38 lapas), ir kitu, tos pačios 2026 m. birželio 8 d. patvarkymu atsisakė tenkinti jo skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti antstolio 2026 m. gegužės 12 d. įpareigojimą nedelsiant vykdyti Privalomąjį nurodymą (vykdomosios bylos 43 lapas). Pareiškėjas pateikė skundą teismui tik dėl antstolio patvarkymo atmesti jo skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti antstolio 2026 m. gegužės 12 d. įpareigojimą nedelsiant vykdyti Privalomąjį nurodymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad antstolio 2026 m. birželio 8 d. patvarkymas Nr. S-26-187-25737, kuriuo netenkintas pareiškėjas prašymas stabdyti vykdomąją bylą, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad nenustatyti CPK 626 ir 627 straipsniuose numatyti privalomieji ar alternatyvūs vykdomosios bylos sustabdymo pagrindai.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis visais anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo A. S. atskirasis skundas yra atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 21d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.