Šiaulių apygardos teismo nutartis

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. ir G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Inchcape Auto“ ieškinį atsakovams V. G. ir G. G. dėl baudų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus miesto apylinės teismas 2026 m. liepos 3 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino: areštavo atsakovui V. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant arba esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, jo nesant arba esant nepakankamai – turtines teises ir pinigines lėšas, esančius pas atsakovą / trečiuosius asmenis / atsakovo banko sąskaitose, neviršijant 24 555,00 Eur sumos, uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą, turto vertės mažinimą bei leidžiant atsakovui iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškove bei mokėti mokesčius į valstybės biudžetą; areštavo atsakovei G. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant arba esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, jo nesant arba esant nepakankamai – turtines teises ir pinigines lėšas, esančius pas atsakovę / trečiuosius asmenis / atsakovės banko sąskaitose, neviršijant 24 054,75 Eur sumos, uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą, turto vertės mažinimą bei leidžiant atsakovei iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškove bei mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

Teismas, byloje esančių duomenų visetą, apibūdinantį atsakovų turtinę padėtį, sprendė, kad atsakovės turimas nekilnojamasis turtas jau yra suvaržytas hipoteka ir turto arešto aktu; atsakovai gauna itin mažas oficialias pajamas; kas patvirtina prielaidą, kad reikalaujamos priteisti ieškinio sumos dydis kiekvieno atsakovo atžvilgiu laikytinas dideliu, o atsakovų elgesys suponuoja grėsmę, kad atsakovai gali bandyti mažinti / slėpti turtą, siekiant išvengti jiems finansiškai sunkios naštos vykdymo (ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškinys nebuvo tikėtinai pagrįstas, nebuvo pateikta jokia reikšminga informacija ir dokumentai, kurie leistų visapusiškai įvertinti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ieškinio sumos įtaką atsakovams, jų sąžiningumą ar nesąžiningumą; galimybes įvykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai.

2025 m. rugpjūčio 12 d. NT vertinimo ataskaita patvirtina, jog 0,1955 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) su 382,64 kv. m gyvenamuoju namu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną yra 708 000 Eur, tame tarpe – žemės sklypo – 171 258 Eur, gyvenamojo namo – 536742 Eur, todėl atsakovų įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį negali būti vertinami kaip esminiai, dėl kurių galima būtų laikyti atsakovus finansiškai negalinčiais įvykdyti galimai palankaus ieškovei būsimo teismo sprendimo.

(duomenys neskelbtini) interneto banko informacija apie 2025 m. spalio 6 d. suteiktą atsakovams 285 000 Eur kreditą gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbų finansavimui, patvirtina, kad nėra pradelstų įmokų mokėjimų, kas tuo pačiu patvirtina, jog atsakovų finansinė padėtis yra stabiliai gera.

VĮ Registrų centras išrašas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus patvirtina, jog V. G. nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. yra vienintelis akcininkas, kuriam priklauso visos 2500 bendrovės akcijų. VĮ Registrų centras išrašas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus patvirtina, jog G. G. nuo 2023 m. spalio 9 d. yra akcininkė, kuriai priklauso 600 bendrovės akcijų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. balansas netiesiogiai patvirtina apie bendrovės vykdomą aktyvią veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. pelno-nuostolio ataskaita patvirtina bendrovės, kurios daugiau kaip pusė akcijų priklauso atsakovei G. G., pelningą veiklą.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta ir apie tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai.

Ieškovės dėstomos aplinkybės sudaro šioje byloje pareikšto Ieškinio faktinį pagrindą, kuris turės būti įrodinėjamas nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau jos niekaip neįrodo realios ir konkrečios grėsmės būsimo, galimai palankaus jai sprendimo įvykdymui. Vadinasi, tai sudaro pagrindą išvadai, kad tiek ieškovė, tiek ir teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai atsakovų nesąžiningumą pagrindė aplinkybėmis, sudarančiomis bylos dalyką.

Ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti apie atsakovų nesąžiningumą, t. y. jog jie ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.

Teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nenustatinėjo, ar atsakovai siekia/nesiekia nesąžiningai perleisti, iššvaistyti ar paslėpti savo turtą. Teismas nenustatė ir duomenų apie atsakovų įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ar Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas galėtų patvirtinti jų sunkią finansinę padėtį ar nemokumą.

Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, neekonomiškos, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą.

Pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas – yra tenkinama, teismas ją nutartyje tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, o atsakovų atskirajame skunde pateikti argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Antstoliams sudarius atsakovų turto aprašus, buvo nustatyta, jog atsakovų banko sąskaitose disponuojamų piniginių lėšų praktiškai nėra – G. G. sąskaitose buvo užfiksuota vos kelių šimtų eurų likutis, o V. G. sąskaitose – apie 100,00 Eur. V. G. visose iki šiol nustatytose banko ir mokėjimo sąskaitose bendras disponuojamų piniginių lėšų likutis tesudaro vos 1 382,30 Eur. Ši suma sudaro tik nereikšmingą ieškinio reikalavimo dalį ir yra akivaizdžiai nepakankama V. G. atžvilgiu pareikštam realiam Ieškinio reikalavimo patenkinimui užtikrinti.

Atsakovų atskirajame skunde akcentuojama nekilnojamojo turto 708 000,00 Eur vertė yra ne realus laisvai disponuojamas turtas, o nominalus rodiklis, apsunkintas pirmosios eilės hipoteka, susijęs su nebaigtu statyti objektu ir lydimas reikšmingų ilgalaikių finansinių įsipareigojimų.

Atsakovų pateikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 25-3457, parengta UAB „Inreal“ nepatvirtina atsakovų deklaruojamo 708 000,00 Eur turto likvidumo.

Registrų centro duomenys atskleidžia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais yra abu atsakovai: V. G. priklauso 1 850 akcijų iš 2 500, t. y. 74 proc. bendrovės akcijų (kontrolinis paketas), o G. G. – 600 akcijų iš 2 500, t. y. 24 proc. bendrovės akcijų (likusios 50 akcijų, t. y. 2 proc., priklauso trečiajam asmeniui). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys atskleidžia, kad bendrovės nuosavas kapitalas sudaro vos 3 858,00 Eur, o bendri įsipareigojimai siekia 364 944,00 Eur, iš kurių 171 488,00 Eur yra trumpalaikiai. Tai reiškia, kad bendrovė yra reikšmingai įsiskolinusi, o atsakovų galimybė gauti kokią nors realią finansinę naudą iš šios bendrovės yra itin ribota – nepaisant to, kad V. G. valdo kontrolinį akcijų paketą, bendrovės nuosavas kapitalas yra minimalus, o įsipareigojimai jį viršija beveik šimtą kartų.

V. G. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas, tačiau šios bendrovės įstatinis kapitalas sudaro vos 2 500,00 Eur – tai yra minimalus teisės aktų reikalaujamas dydis, nesuteikiantis jokios informacijos apie realų bendrovės turtą ar mokumą. Atsakovai atskirajame skunde nepateikė jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie leistų objektyviai įvertinti šios bendrovės realią finansinę padėtį, turtą ar mokumą.

Atsakovų finansinis neišgalėjimas yra akivaizdus – jų banko sąskaitose fiksuojami vos kelių šimtų ar kelių tūkstančių eurų likučiai, oficialios pajamos yra itin mažos, o vienintelis reikšmingas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka ir ilgalaikiais įsipareigojimais.

Byloje esantys duomenys patvirtina ne paprastą atsakovų finansinį neišgalėjimą, o sąmoningą turtinės padėties bloginimą. Atsakovai, dar visai neseniai disponavę beveik 200 000,00 Eur sumomis prabangių automobilių įsigijimui, šiuo metu neturi praktiškai jokių laisvai disponuojamų lėšų, o šios akivaizdžios disproporcijos atskirajame skunde niekaip nepaaiškina. Toks nepaaiškintinas lėšų „dingimas“, vertinamas kartu su aplinkybe, kad automobiliai per trumpą laiką atsidūrė Baltarusijos Respublikoje, sudaro pakankamą pagrindą tikėtinai konstatuoti, jog atsakovų turtinės padėties pablogėjimas nėra atsitiktinis, o yra susijęs su sąmoningais veiksmais.

Nutartimi taikytos priemonės yra proporcingos ir atitinka teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus: turto areštas taikytas tik ieškinio sumą atitinkančia apimtimi – 24 555,00 Eur V. G. atžvilgiu ir 24 054,75 Eur G. G. atžvilgiu, – neviršijant pareikštų reikalavimų dydžio; nutartyje aiškiai numatyta, kad atsakovams leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius į valstybės biudžetą bei atsiskaityti su ieškove, taigi atsakovų galimybė vykdyti esminius finansinius įsipareigojimus nėra apribota; nutartyje numatyta, kad antstolis nustato konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Tokios sąlygos užtikrina tinkamą pusiausvyrą tarp ieškovės teisės į efektyvų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir atsakovų interesų apsaugos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Su atsakovų atskiruoju skundu pateikti šie įrodymai: antstolių pranešimai dėl arešto taikymo ir patvarkymai, NT vertinimo ataskaita, (duomenys neskelbtini) banko informacija apie kreditą, būsto kredito sutartis, RC išrašas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus, RC išrašas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus, statybos rangos sutartis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. balansas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. pelno nuostolių ataskaita.

Konstatuotina, kad skundžiama nutartis buvo priimta neinformuojant apie klausimo nagrinėjimą atsakovų, jie neturėjo objektyvios galimybės naujų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme. Iš atsakovų pateiktų įrodymų matyti, kad jie yra skirti ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytoms aplinkybėms paneigti ir (ar) atsakovų atskirajame skunde dėstomoms aplinkybėms pagrįsti, dėl to teikiami įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu – laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymu. Taigi vertintina, kad yra pagrindas taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovų su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus pridėti prie bylos, išskyrus UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą statybos rangos sutartį su UAB „Kalno terasos“, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikia kaip rangovė, nes šio įrodymo vertinimas susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla ir bendrovės galimybėmis vykdyti veiklą, tačiau nėra tiesiogiai susijęs su atsakovų turtine ir finansine padėtimi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė su atsakovų teikiamais naujais įrodymais yra susipažinusi, vertintina, kad jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovų su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus (išskyrus minėtą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Kalno terasos“ sudarytą statybos rangos sutartį) prideda prie bylos ir juos įvertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius duomenis: 2026 m. liepos 22 d. „Inchcape Auto“ atstovės el. laišką antstoliams ir antstolių padėjėjams, 2026 m. liepos 22 d. antstolio G. B. padėjėjo V. T. el. laišką dėl G. G. bankų sąskaitų likučių, 2026 m. liepos 31 d. antstolio R. K. el. laišką dėl V. G. bankų sąskaitų likučių, AS „(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. liepos 29 d. atsakymą, (duomenys neskelbtini), UAB atsakymą, (duomenys neskelbtini)unijos 2026 m. liepos 31 d. atsakymą.

Siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumo principą ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtais įrodymais grindžia atsikirtimus į atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas priima ir ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, yra vertinama, ar egzistuoja grėsmė, jog galimai palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, ir pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019). Apie tokios grėsmės buvimą ar nebuvimą teismas sprendžia iš konkrečių faktinių bylos aplinkybių, teismui žinomų nutarties priėmimo dieną.

Pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kaip minėta, sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog egzistuoja ieškinio prima facie pagrįstumas.

Teismų formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar bylą išnagrinėjus iš esmės galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas materialinį reikalavimą pareiškusiai šaliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Kitaip tariant, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar nėra aiškių prieštaringumų ieškinyje ir/ar kitų aplinkybių, liudijančių, kad ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Tačiau preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti ieškinio argumentus bei įrodymus ir pasisakyti dėl jų nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismų praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo V. G. 24 555,00 Eur dydžio baudą; priteisti iš atsakovės G. G. 24 054,75 Eur dydžio baudą; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė suformulavo ieškinio atsakovams pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovų atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad ieškovė nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, jog atsakovai pažeidė automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių ir sertifikatų sąlygas, turės būti tiriami ir vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir nėra susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Apeliantų vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė ar tikimybė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu.

Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020). Taigi grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovų nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-53-943/2021).

Atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).

Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu: turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-567/2023).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos duomenimis, atsakovas V. G. laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d. gavo 498,00 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčius); atsakovė G. G. per laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. kovo 31 d. gavo 4 607,04 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčius) ir 926,78 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus išmoką (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovė G. G. asmeninės nuosavybės teise turi du nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypą su pastatu – vienbučiu gyvenamuoju namu 317 000,00 Eur vidutinės rinkos vertės, adresu (duomenys neskelbtini)), įregistruotus 2023 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. m. rugpjūčio 4 d. Pažymos apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto ir 2026 m. kovo 4 d. Turto pasidalijimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu. Tiek žemės sklypui, tiek pastatui taikoma sutartinė hipoteka, įregistruota 2025 m. spalio 7 d.; 5/78 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakovu V. G., kurių vidutinė rinkos vertė 32,56 Eur (bendra sklypo vidutinė rinkos vertė 508,00 Eur). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovei G. G. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai dėl 1/2 pastatų (gyvenamojo namo ir ūkinio pastato), esančių (duomenys neskelbtini), bei 11/108 žemės klypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriems antstolis A. A. taiko areštą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, jog atsakovės turimas nekilnojamasis turtas jau yra suvaržytas hipoteka ir turto arešto aktu, atsakovai gauna itin mažas oficialias pajamas, patvirtina prielaidą, kad reikalaujamos priteisti ieškinio sumos dydis kiekvieno atsakovo atžvilgiu laikytinas dideliu, o atsakovų elgesys suponuoja grėsmę, kad jie gali bandyti mažinti / slėpti turtą, siekiant išvengti finansiškai sunkios naštos vykdymo. Taigi, būtent aplinkybės, kad turimam nekilnojamajam turtui jau taikomas areštas, o atsakovai gauna itin mažas oficialias pajamas, sudaro prielaidas vertinti, kad galimai dalies gaunamų pajamų ar kitų finansinių išteklių atsakovai neparodo, siekdami išvengti prievolių kreditoriams vykdymo ir tai suteikia pagrindą abejoti atsakovų sąžiningumu. Pažymėtina, kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai, atskiruoju skundu prašydami panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių logiškų argumentų dėl jų gaunamų itin mažų oficialių pajamų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jų faktinės finansinės padėties.

Iš ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų 2026 m. liepos 31 d. antstolio R. K. ir 2026 m. liepos 21 d. antstolio G. B. padėjėjo V. T. el. laiškų ir prie jų pridėtų rašytinių įrodymų (kredito įstaigų atsakymų) nustatyta, kad 2026 m. liepos 22 d. atsakovės G. G. sąskaitose areštuota suma sudarė 2 501,96 Eur. 2026 m. liepos 29 d. V. G. vardu AS „(duomenys neskelbtini)“ atidarytose trijose sąskaitose bendras piniginių lėšų likutis – 1352,30 Eur. (duomenys neskelbtini), UAB 2026 m. liepos 28 d. V. G. sąskaitoje pinigų nebuvo – likutis neigiamas. 2026 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini)unijoje V. G. turimos privalomojo pajaus sąskaitos (duomenys neskelbtini) likutis – 30,00 Eur, o atsiskaitomosios sąskaitos (duomenys neskelbtini) likutis – 0,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatyti duomenys patvirtina, kad tokie banko sąskaitose piniginių lėšų likučiai nepagrindžia geros atsakovų finansinės padėties.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) interneto banko informacija apie 2025 m. spalio 6 d. suteiktą apeliantams 285 000 Eur kreditą gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbų finansavimui, įrodo, kad nėra pradelstų įmokų mokėjimų, kas tuo pačiu patvirtina, jog atsakovų finansinė padėtis yra stabiliai gera. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši apeliantų nurodoma aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl oficialių pajamų atitikimo jų faktinei finansinei situacijai, kadangi nėra aišku, iš kokių pajamų ar kitų finansinių šaltinių atsakovai vykdo tokio dydžio kredito (pagal pateiktą banko informaciją paskolos įmoka 2026 m. liepos mėn. sudarė 942,40 Eur) įsipareigojimus, jeigu jų banko sąskaitose fiksuojami vos kelių tūkstančių eurų dydžio likučiai arba piniginių lėšų apskritai nėra.. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantai, ieškovė pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti apeliantų sąžiningumu ir jų nurodomos finansinės padėties tikrumu.

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad su skundu pateikta 2025 m. rugpjūčio 12 d. NT vertinimo ataskaita patvirtina, jog 0,1955 ha žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) su 382,64 kv. m gyvenamuoju namu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną yra 708 000 Eur, tame tarpe – žemės sklypo – 171 258 Eur, gyvenamojo namo – 536742 Eur, todėl atsakovų įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį negali būti vertinami kaip esminiai, dėl kurių galima būtų laikyti atsakovus finansiškai negalinčiais įvykdyti galimai palankaus ieškovei būsimo teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas šį argumentą, pažymi, kad tiek minėtam žemės sklypui, tiek pastatui taikoma sutartinė hipoteka, kuri buvo įregistruota 2025 m. spalio 7 d. Dėl šios priežasties pritartina ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytai pozicijai, kad atsakovų akcentuojama 708 000 Eur nekilnojamojo turto rinkos vertė savaime nepatvirtina, jog atsakovai turi tokios vertės laisvai disponuojamo turto. Nurodyta turto vertė yra nominalus rinkos vertės rodiklis, kuris turi būti vertinamas kartu su turto suvaržymais, pirmosios eilės hipoteka ir atsakovų turimais finansiniais įsipareigojimais. Be to, vien turto rinkos vertė negali būti tapatinama su realiai atsakovams prieinama piniginių lėšų suma, kuri galėtų būti panaudota galimai ieškovei palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Šiuo aspektu svarbu akcentuoti, kad turto realizavimas už rinkos vertę nėra savaime garantuotas, ypač atsižvelgiant į tai, kad hipoteka užtikrina kreditoriaus reikalavimą ir hipotekos kreditoriaus reikalavimas būtų tenkinamas pirmiau už kitus kreditorius. Todėl, sprendžiant dėl atsakovų galimybės įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, reikšminga ne vien bendra turto rinkos vertė, bet ir tai, kokia turto vertės dalis, įvertinus hipotekos kreditoriaus reikalavimus bei kitus atsakovų finansinius įsipareigojimus, realiai galėtų būti panaudota galimai palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju atsakovai nepateikė duomenų, leidžiančių nustatyti faktiškai nepadengtą kredito įsipareigojimų likutį, taip pat nepagrindė, kokia konkreti jų nekilnojamojo turto vertės dalis, atskaičius hipotekos kreditoriaus reikalavimą, galėtų būti laikoma realiu ir prieinamu finansiniu turtu. Todėl vien atsakovų nurodoma 708 000 Eur nekilnojamojo turto rinkos vertė nepaneigia grėsmės, kad galimai ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti apsunkintas.

Galiausiai atskirajame skunde apeliantai nurodo, kad su atskiruoju skundu pateikti VĮ Registrų centras išrašai patvirtina, jog V. G. nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, kuriam priklauso visos 2500 bendrovės akcijų. G. G. nuo 2023 m. spalio 9 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, kuriai priklauso 600 bendrovės akcijų. Taip pat su atskiruoju skundu pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. balansas netiesiogiai patvirtina apie bendrovės vykdomą aktyvią veiklą, o pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. pelno-nuostolio ataskaita patvirtina bendrovės, kurios daugiau kaip pusė akcijų priklauso atsakovei G. G., pelningą veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantų argumentai nepatvirtina atsakovų geros finansinės padėties. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad nors V. G. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas, tačiau šios bendrovės įstatinis kapitalas sudaro vos 2 500,00 Eur – tai yra minimalus teisės aktų reikalaujamas dydis, nesuteikiantis jokios informacijos apie realų bendrovės turtą ar mokumą. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais yra abu atsakovai: V. G. priklauso 1 850 akcijų iš 2 500, o G. G. – 600 akcijų iš 2 500, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys patvirtina, kad bendrovės turtas sudaro 368 802 Eur, nuosavas kapitalas sudaro 3 858,00 Eur, o bendri įsipareigojimai siekia 364 944,00 Eur, iš kurių 171 488,00 Eur yra trumpalaikiai. Šie duomenys patvirtina, kad bendrovės veikla susiduria su finansiniais sunkumais, o atsakovų galimybė gauti kokią nors realią finansinę naudą iš šios bendrovės yra itin ribota. Juolab, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu neturi nei vieno darbuotojo, kas suponuoja išvadą, kad šiuo metu bendrovė apskritai nevykdo veiklos. Be to, iš viešai prieinamų duomenų taip pat nustatyta, kad bendrovė turi skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Nurodytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad apeliantai neįrodė, kad jie iš turimų akcijų gali realiai ir artimiausiu metu gauti reikšmingų pajamų dividendų forma.

Aukščiau nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. Atsakovai atskiruoju skundu šios išvados pagrįstumo nepaneigė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, neekonomiškos, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su tam tikrais suvaržymais asmenims, kurių atžvilgiu šios priemonės pritaikytos, bet šioje konkrečioje situacijoje atsakovams pritaikytas suvaržymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcingas siekiamiems tikslams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė areštuojamo turto eiliškumą – pirmiausia areštuojamas mažiausiai likvidus skolininkų turtas – nekilnojamasis turtas, jo nesant / nepakakus – mažiau likvidus skolininkų kilnojamasis turtas, o jo nesant / nepakakus – atsakovų turtinės teisės ir piniginės lėšos, uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą, turto vertės mažinimą bei leidžiant atsakovams iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškove, taip pat nurodė, kad bendra areštuoto turto, piniginių lėšų ir (ar) turtinių teisių arešto mastas savo verte neturi viršyti ieškinio sumos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai riboja atsakovų teises ir interesus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių nei atsakovams, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principų. Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamos padėties) išsaugojimą ir užkirsti kelią didesnei žalai atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CPK 148 straipsnis leidžia laikinąsias apsaugos priemones pritaikiusiam teismui vieną laikinąją apsaugos priemone pakeisti kita (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (jau pritaikytas pakeisti arba panaikinti), jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Be to, atsakovas gali įkeisti turimą turtą ieškovo naudai (CPK 148 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taigi, jeigu apeliantų, kaip deklaruojama atskirajame skunde, turtas ir finansinė padėtis yra daugiau nei pakankama galimo sprendimo civilinėje byloje įvykdymui, jie turi teisę pasinaudoti įstatymo suteikiama galimybe sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba atlikti kitus veiksmus, lemiančius pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, kaip nereikšmingų šio tarpinio procesinio klausimo išsprendimui arba susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.