Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Donata Šimkutė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Daivai Juškuvienei, dalyvaujant ieškovui N. T., jo atstovei advokatei Kristinai Marčienei, atsakovei K. Š., jos atstovui Vaidotui Rutavičiui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. T. ieškinį atsakovei K. Š. dėl skolos priteisimo, pagal atsakovės K. Š. priešieškinį ieškovui N. T. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apylinkės teismui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62² straipsnio 2 dalimi buvo priskirta nagrinėti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apylinkės teismo vardu. 2026 m. sausio 21 d. N. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1–4). 2026 m. gegužės 8 d. priimtas ieškovo N. T. patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma priteisti ieškovui iš atsakovės K. Š. 4 851,86 Eur negrąžintos skolos, 410,15 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 44). Ieškovas, jo atstovė prašė tenkinti patikslintą ieškinį, atmesti priešieškinį. Atsakovė K. Š. (jos atstovas) prašė ieškinį atmesti, tenkinti jos patikslintą priešieškinį, kuriuo prašoma priteisti atsakovei iš ieškovo 7 406,15 Eur kompensacijos už bendro turto panaudojimą savo reikmėms ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 90–92; 2 t., b. l. 48).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas N. T. ir atsakovė K. Š. 2008 m. pradėjo artimai bendrauti ir kartu gyventi. Šalys santuokos nebuvo sudarę, šalys yra D. T., gimusios (duomenys neskelbtini), ir J. T., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai. Ieškovas, M. V.-S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Pamario NT“ 2018 m. vasario 21 d. sudarė trišalę preliminarią sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo įgyti, o M. V.-S. parduoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir akcinė bendrovė SEB bankas 2018 m. kovo 14 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria bankas suteikė ieškovui 42 075 Eur kreditą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, kreditui užtikrinti įkeistas įgytas turtas. 2018 m. kovo 20 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas N. T. įgijo asmeninės nuosavybės teise butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šalys negyvena kartu ir neveda bendro ūkio. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. balandžio 13 d. gyveno atsakovė ir šalių nepilnametės dukros.

Ieškovas prašo priteisti 4 851,86 Eur skolą, kuri susidarė atsakovei su dukromis gyvenant ieškovui priklausančiame bute laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. balandžio 13 d., nes tuo laikotarpiu jis mokėjo už komunalinius patarnavimus. 2023 m. rugsėjo 4 d. pranešimu atsakovė pranešė, kad kaip išlaikymo vaikams įsiskolinimą įskaitė ieškovo sumokėtus komunalinius mokesčius už butą, t. y. 2 735,92 Eur sumą. Pagrįsdamas prašomos priteisti skolos dydį, ieškovas pateikė duomenis iš „Viena sąskaita“ (1 t., b. l. 5–8, 37–83; 2 t., b. l. 2–5), o reikalavimą dėl palūkanų priteisimo įrodinėja pateikta palūkanų skaičiavimo lentele, iš kurios matyti, kad skaičiuojamos 5 procentų palūkanos nuo 2021 m. spalio 31 d. iki 2026 m. gegužės 5 d. (1 t., b. l. 32–34; 2 t., b. l. 6–8, 45–47). Atsakovė pripažįsta, kad gyvendama ieškovui priklausančiame bute, ji nemokėjo už komunalinius patarnavimus, tačiau nepažeidė prievolės įvykdymo termino, nes naudojasi sulaikymo teise. Atsakovas yra skolingas išlaikymo įsiskolinimą. Šalims turint priešpriešinius reikalavimus vienas kito atžvilgiu, kartą, t. y. 2023 m. rugsėjo 4 d., buvo atliktas įskaitymas. Kol teisme nagrinėjama ši byla, negali padaryti įskaitymo ir suma, kurią ieškovas mokėjo už komunalinius patarnavimus sumažinti įsiskolinimą už vaikus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įtvirtinta teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 28 punktas).

Sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-147-790/2026, 59 punktas). Taigi, daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008).

CK 4.229 straipsnyje nedetalizuojama, kokie reikalavimai gali būti užtikrinami šiuo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, įstatyme nenustačius apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, daikto sulaikymo teise taip pat gali pasinaudoti teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, neturintis su daiktu susijusių reikalavimo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sulaikymo teisės objektu gali būti visi daiktinės teisės objektai, neišimti iš apyvartos, įskaitant ir nekilnojamuosius daiktus, vertybinius popierius, pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021, 16, 19 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-469/2023, 34 punktas).

Teisė sulaikyti mokėjimą gali būti kvalifikuojama pagal CK 6.70 straipsnį kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė bet kokio pobūdžio teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021, 22 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-469/2023, 35 punktas). Daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl, sulaikant daiktą, turi būti taikomi ir CK 1.139 straipsnyje nustatyti reikalavimai: savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (2 dalis); naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013). Žala taip pat turi būti atlyginama, jeigu savigyna buvo nesąžininga ar neprotinga (CK 6.58 straipsnio 7 dalis) arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais, kreipiantis į teismą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 43 punktas). Bendrieji savigynos naudojimo principai (CK 1.139 straipsnis) nurodo, kad savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Daikto sulaikymo atveju tai reiškia, kad daikto sulaikymas gali būti adekvačiai naudojamas kaip ekonominis spaudimas skolininkui dėl tokio ekonominio pobūdžio pažeidimo kaip neatsiskaitymas. Reikalavimą neperžengti savigynos ribų sudaro imperatyvai naudojant savigyną gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Dėl daikto sulaikymo teisėtumo naudojant savigyną kaip ekonominio spaudimo poveikį būtina įvertinti, ar atskiru atveju tuo nepadaroma nepateisinama įtaka žmogaus teisėms ir laisvėms (pavyzdžiui, ar nėra apribojami asmeniui gyvybiškai būtini ištekliai (maistas, vaistai, medicininės priemonės ar įranga ir kita), ar nėra nutraukiamas asmens orią būtį užtikrinantis tiekimas (šildymas, elektra, sanitarijos reikmenys ir kita), ar asmeniui nėra sudaromos kitos buitį ar veiklą iš esmės suvaržančios, žeminančios ar kitaip nepateisinamos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/202, 50 punktas).

Teismas pažymi, kad nesutarimai tarp šalių ne kartą buvo nagrinėti teismuose. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-139-676/2025, nuspręsta ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies. Teismas nusprendė nustatyti nepilnamečių vaikų D. T., gimusios (duomenys neskelbtini), ir J. T., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove K. Š.; priteisti iš ieškovo N. T. išlaikymą nepilnametėms dukroms D. T. ir J. T. periodinėmis išmokomis po 388,50 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, skaičiuojant nuo 2024 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės, vaikų išlaikymui skirtas lėšas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš ieškovo N. T. išlaikymo nepilnametėms dukroms D. T. ir J. T. įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. po 5 912,04 Eur kiekvienam vaikui; priteisti iš ieškovo N. T. 2 386 Eur nepilnametės dukters D. T. papildomo vienkartinio išlaikymo vaiko dantų gydymui; paskirti atsakovę K. Š. nepilnamečių vaikų D. T. ir J. T. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; nustatyti ieškovo N. T. bendravimo su nepilnametėmis dukromis tvarką. Teismas nutarė pripažinti ieškovui N. T. asmeninės nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); prievoles kreditorei akcinei bendrovei SEB bankui pagal 2018 m. kovo 14 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)pripažinti asmeninėmis ieškovo N. T. prievolėmis; nustatyti atsakovei K. Š., nepilnametėms D. T. ir J. T. teisę naudotis ieškovo N. T. buto, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalimi uzufrukto teisėmis iki 2032 m. spalio 30 d. imtinai; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė (1 t., b. l. 9–31, 149–171). Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1549-460/2025 nutarta panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, uzufrukto teisės nustatymo, iškeldinimo ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (1 t., b. l. 100–148).

Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-791-1067/2026, kuriuo nusprendė ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkinti iš dalies; pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 16 d. sprendimu nustatytą ieškovo N. T. bendravimo su nepilnamečiais vaikais D. T. ir J. T. bendravimo tvarką ir nustatyti naują bendravimo tvarką; priteisti iš ieškovo N. T. nepilnametei dukrai J. T. 5 363,89 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d.; priteisti iš ieškovo N. T. nepilnametei dukrai D. T. 6 657,73 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d.; priteisti iš ieškovo N. T. išlaikymą nepilnametėms dukroms D. T. ir J. T. periodinėmis išmokomis po 423 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės, vaikų išlaikymui skirtas lėšas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; paskirti atsakovę K. Š. nepilnamečių vaikų D. T. ir J. T. išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad sprendimas įsiteisėjo 2026 m. balandžio 3 d., 2026 m. balandžio 15 d. išduoti vykdomieji raštai dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo. Šalių teigimu, antstolis atlieka priverstinį išieškojimą pagal išduotus vykdomuosius raštus. Išieškotina pinigų suma apie 12 000 Eur, t. y. kelis kartus didesnė nei ieškovo reiškiami reikalavai šioje byloje.

Daroma išvada, kad pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-791-1067/2026 ieškovas yra skolingas išlaikymo įsiskolinimą. Šios prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Atsakovė, kaip nepilnamečiam vaikams priteisto išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo valdytoja uzufrukto teise, turi turtinį reikalavimą į ieškovą. Daikto sulaikymo teisę, kol bus patenkintas reikalavimas, gali taikyti vaiko tėvas (motina), globėjas (rūpintojas) teisėtai valdantis skolininkui priklausantį daiktą ir turintis reikalavimo teisę į daikto savininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalga Nr. 54. Teismų praktika. 2005, 23).

Nagrinėjamu atveju ginčo objektą sudaro piniginės lėšos, kurias ieškovas sumokėjo už komunalinius patarnavimus, todėl, teismo vertinimu, atsakovė teisėtai ir pagrįstai naudojasi sulaikymo teise. Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. ilgą laiko tarpą ieškovas neteikė išlaikymo vaikams, todėl išlaikymas bei jo įskolinimas buvo priteistas teismo sprendimu, ieškovas sąmoningai atsisakė atsakovei (jos atstovui) pateikti duomenis, patvirtinančius jo patirtas išlaidas, susijusias su buto išlaikymu (šalių atstovų susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad ieškovas nesutiko pateikti įrodymų, patvirtinančių jo sumokėtas sumas, nors atsakovės atstovas jų prašė (2 t., b. l. 68–70), siekdamas ginčą išspręsti taikiai iki kreipimosi į teismą), užuot pateikęs šiuos duomenis, jau kitą mėnesį ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikšdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo (1 t., b. l. 1–4), teismas pripažįsta, kad atsakovės taikytas sulaikymas yra proporcinga savigynos priemonė, kuria siekiama paskatinti ieškovą bendradarbiauti. Jei ši konkreti situacija būtų vertinama kitaip, ieškovas atsidurtų nepagrįstai pranašesnėje padėtyje nei atsakovė, šalių nepilnamečiai vaikai. Todėl reikalavimas priteisti skolą bei išvestiniai reikalavimai dėl kompensacinių palūkanų priteisimo atmestini.

Patikslintas priešieškinis tenkintinas visiškai.

Atsakovės teigimu, jos turtas buvo panaudotas ieškovui įsigyjant butą bei mokant įmokas bankui pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo sutarties sudarymo 2018 m. kovo 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d., todėl ji prašo priteisti iš ieškovo 7 406,15 Eur kompensacijos už bendro turto panaudojimą savo reikmėms.

Kaip minėta, įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1549-460/2025, nustatyta, kad ieškovas N. T. ir atsakovė K. Š. nuo 2008 m. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. gyveno kartu nesudarę santuokos. Nors ieškovas teigia, kad šalių gyvenimas kartu negali būti vertiniams kaip susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, teismas pažymi, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1120/2024, 23 punktas). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 18 punktas). Įvertinus aplinkybę, kad šalys kartu gyveno apie trylika metų, susilaukė dviejų dukterų, teismo vertinimu, patvirtina, kad šalis siejo šeimos teisiniai santykiai.

Tuo metu kai šalys gyveno kartu, 2018 m. kovo 14 d. ieškovas ir bankas sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė ieškovui 42 075 Eur kreditą butui įgyti. Nors atsakovė siekė, kad teismas pripažintų, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį atsakovei ir ieškovui, o prievolė bankui yra solidari, įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 16 d. sprendimu bei Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutartimi šis atsakovės reikalavimas buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kas dėl šalies (atsakovės) indėlio į bendro ūkio vedimą reikėtų pastebėti, kad šalies indėlis turi būti tokio dydžio ir apimties, jog jis būtų esminis ir tokio dydžio, jog sukurtų atsakovės reikalaujamos dalies nuosavybės teisę į ½ buto. Jeigu vis dėlto tam tikras indėlis šalių bendro gyvenimo metu ir buvo (atsakovė to konkrečiai neįrodinėjo), atsakovės teisė buvo reikalauti kompensacijos, tačiau tokių prašymų atsakovė neteikė (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 2 d. nutarties 68 punktas). Atitinkamai tai reiškia, kad kompensacijos priteisimo klausimas anksčiau nagrinėtoje byloje nebuvo spręstas, todėl tokio pobūdžio reikalavimą atsakovė turi teisę reikšti šioje byloje.

Minėtos bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad preliminarios sutarties sudarymo dieną atsakovė išgrynino 400 Eur, kuriuos, atsakovė teigia, panaudojusi kaip avansą už butą. Liudytoja M. V.-S. patvirtino, kad pasirašant preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį dalyvavo abi ginčo šalys ir jai buvo sumokėtas 400 Eur avansas grynais. Atsakovė nurodė, kad šalys 2018 m. vasario 27 d. pasiskolino 2 500 Eur iš R. J., kuriuos panaudojo kaip dalį pradinio įnašo už ieškovo butą. Ieškovas neneigia, kad skolinosi pinigų iš R. J., norėdamas surinkti pinigų pradiniam įnašui, o byloje esantis išrašas iš banko sąskaitos patvirtina, atsakovė 2018 m. gegužės 7 d. 8.59 val. pervedė į ieškovo sąskaitą 1 100 Eur, o atsakovas tą pačią dieną, t. y. 2018 m. gegužės 7 d. 19.52 val., pervedė R. J. 2 500 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „skolos grąžinimas“ (1 t., b. l. 97–98). Nepaisant to, kad byloje nėra įrodymų (išskyrus atsakovės pateiktus paaiškinimus), kad nurodytos pinigų sumos buvo panaudotos kaip dalies buto kainos mokėjimai, teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019). Ieškovas netaikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentą, kad 400 Eur avansas buvo sumokėtas iš jo asmeninių lėšų, o 1 100 Eur įsigyjant buitinę techniką, t. y. šaldytuvą, orkaitę (CPK 178 straipsnis). Įvertinus aplinkybę, kada buvo atliktos nurodytos finansinės operacijos, labiau tikėtina, kad šie pinigai buvo skirti kaip avansas už butą bei pasiimtos paskolos, taip pat susijusios su pradinės įmokos mokėjimu už butą, dalis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad 400 Eur suma, kurią atsakovė išgrynino preliminarios sutarties sudarymo dieną buvo panaudota kitiems tikslams, o ne kaip avansas už jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, o 1 100 Eur suma, kaip dalis paskolos grąžinimo, teismas pripažįsta, kad atsakovės reikalavimas priteisti jai iš ieškovo 1 500 Eur kompensacijos yra pagrįstas. Net ir vertinant, kad 1 100 Eur suma buvo skirta buitinės technikos įsigijimui, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei išsikrausčius, bute buvusi buitinė technika būtų dingusi (t. y. buitinė technika liko ieškovo bute).

Banko pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. ieškovas iš viso sumokėjo 11 812,29 Eur bankui vykdydamas kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 21–27, 39–41). Atsakovės teigimu, šalims gyvenant kartu ieškovas mokėjo įmokas bankui bei už komunalinius patarnavimus, o ji rūpinosi visais kitais buities dalykais, t. y. maistu, vaikų išlaikymu, apranga, būreliais, nors neneigia aplinkybės, kad kartais ieškovas nupirkdavo maisto produktų šeimai, skirdavo pinigų vaikams. Dėl jos indėlio į šeimos gerovės kūrimą, ieškovas buvo pajėgus mokėti kredito įmokas bankui. Ieškovas nenutiko su tokiais atsakovės argumentais, teigdamas, kad jis nurodytu laikotarpiu dirbo, gavo pajamų iš darbinės veiklos, savo pinigus skirdavo ne tik kredito įmokų mokėjimui, bet ir šeimos poreikiams, o atsakovė neprisidėjo prie įmokų mokėjimo bankui, todėl neturi teisės reikalauti kompensacijos už pusę jo sumokėtų įmokų bankui.

Pastebėtina, kad nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 28 punktas). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016, 38 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 29 punktas). Vertinant šalių paaiškinimus matyti, kad nuo kredito sutarties sudarymo iki 2021 m. rugsėjo 1 d., tiek ieškovas, tiek ir atsakovė dirbo, abiejų darbinės pajamos buvo panašios, ieškovo šiek tiek didesnės. Ieškovo argumentas, kad atsakovė kurį laiką nedirbo, nes augino vaikus, neturi įtakos vertinant šalių įnašus, nes tas laikotarpis tęsėsi nuo 2013 m. iki 2017 m., t. y. iki kredito sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, šioje byloje susiklostė kaip tik tokia situacija, kai šalims gyvenant kartu, jos tarpusavyje pasiskirstė sritis, kuriomis kiekvienas iš jų rūpinsis. Įvertinus šalių paaiškinus, matyti, kad ieškovas neneigia, kad tuomet, kai jei vedė bendrą ūkų, maistu ir vaikų poreikiais daugiau rūpinosi atsakovė, o jis savo pajamas skirdavo klausimams, susijusiems su jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu, jei likdavo – šeimai. Negalint objektyviai apskaičiuoti kiekvienos šalies įnašo į bendrą gyvenimą kartu, preziumuojama, kad pusė įmokų, kurios buvo sumokėtos bankui šalims gyvenant kartu, buvo sumokėtos dėl atsakovės įnašo į bendros gerovės kūrimą, t. y. atsakovui įsigijus butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, todėl netenkinus patikslinto ieškinio ir tenkinus patikslinto priešieškinio reikalavimus, atlygintinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė sumokėjo 696 Eur žyminio mokesčio (1 t., b. l. 93), tačiau dalies priešieškinio reikalavimų atsisakė (1 t., b. l. 133, 134), todėl 75 procentai žyminio mokesčio jai gražinta 2026 m. vasario 26 d. nutartimi (1 t., b. l. 139–141), vėliau dar sumažino reikalavimų dydį nuo 8 456,36 Eur iki 7 406,15 Eur kompensacijos už bendro turto panaudojimą savo reikmėms ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 90–92; 2 t., b. l. 48). Atitinkamai tai reiškia, kad atsakovei grąžintina 23 Eur žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakovei iš ieškovo priteistina 168 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas atsakovės patirtų advokato išlaidų pagrįstumo klausimą, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pasinaudojo teise turėti atstovą ir sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu (1 t., b. l. 89), atstovas pateikė rašytinį prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas bei duomenis, patvirtinančius patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 52–53, 54). Įvertinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytą leistiną advokato darbo užmokestį, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, galimas advokato darbo laiko sąnaudas ruošiant procesinius dokumentus, rengiantis bylos nagrinėjimui bei atstovaujant savo klientą teisme, teismas konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos, neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.19 ir 8.20 punktų, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu priteistina atsakovei iš ieškovo 1 000 Eur už advokato teisines paslaugas. Teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes procesiniai dokumentai buvo siunčiami per Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemį (EPP). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, 178 straipsniu, 185 straipsniu, 259–260 straipsniais, 263–265 straipsniais, 268–271 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti patikslintą ieškinį. Tenkinti patikslintą priešieškinį. Priteisti atsakovei K. Š. iš ieškovo N. T. 7 406,15 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus šešis eurus 15 ct) kompensacijos, 168 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio ir 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) už advokato teisines paslaugas. Grąžinti atsakovei K. Š. 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminio mokesčio permokos. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.