- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- e2S-888-777/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01671-2026-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Pareiškėjas
- I. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą dėl antstolės Redos Vizgaudienės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Reda Vizgaudienė, E. L..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolė Reda Vizgaudienė teismui persiuntė pareiškėjo I. S. 2026 m. vasario 5 d. skundą dėl antstolės veiksmų, kurį pareiškėjas 2026 m. vasario 23 d. teisme patikslino ir prašė pripažinti antstolės Redos Vizgaudienės priimtą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-26-74-6259 neteisėtu ir nepagrįstu visa apimtimi, panaikinti šį aktą, įpareigoti antstolę pakartotinai įvertinti faktines aplinkybes laikantis objektyvumo ir proceso šalių išklausymo principų, įpareigoti antstolę teikti informaciją apie vykdomosios bylos procesinius veiksmus, atsakyti į neatsakytus pareiškėjo klausimus ir atlikti pareigą būti nešališkai, iki ginčo išsprendimo nesiimti jokių veiksmų dėl sankcijų ar baudų inicijavimo, remiantis ginčijamu aktu.
Nurodė, kad antstolė 2026 m. vasario 6 d. patvarkymu Nr. S-26000027, tenkindama skundo dalis dėl neteisingo vaiko identifikavimo bei faktinių duomenų klaidos (susitikimo datos), pripažino esmines 2026 m. vasario 4 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto trūkumus (toliau ir aktas). Tačiau nepaisant to, atsisakė panaikinti patį aktą, nors būtent šios klaidos sudarė pagrindinę jo turinio dalį. Pareiškėjo teigimu, vykdomojo dokumento 1.5 punkte nustatyta pareiga informuoti apie negalėjimą vykdyti bendravimo tvarką, buvo įvykdyta iš esmės – pateiktas pranešimas apie neatvykimą. Net jei priežastis nebuvo detalizuota išieškotojai, dėl konfidencialumo ar ypač stresinės situacijos pareiškėjui tai negali būti vertinama kaip esminis vykdomojo dokumento pažeidimas, ypač kai apie priežastis buvo informuota antstolė, jos buvo objektyvios, priežasties nenurodymas buvo vienkartinis. Pareiškėjo nuomone, 2026 m. vasario 4 d. aktas grindžiamas ne esminiu nevykdymu, o formaliu komunikacijos vertinimu, ignoruojant realias gyvenimo aplinkybes. Patvarkyme neįvertinta, kad vykdymo procese egzistuoja ilgalaikis bendravimo nevykdymas iš išieškotojos pusės. Pažymėjo, kad 2020 m. vasario 4 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi konstatuota, kad nėra pagrindo laikyti, kad bendravimo tvarkos nevykdomos sistemiškai. Nors nuo pat vykdomojo dokumento išdavimo dienos pareiškėjas teikia antstolei įrodymus, kad ne jis, o motina nevykdo teismo nutarčių, susijusių su vaiko bendravimu su tėvu, tačiau antstolė šias aplinkybes ignoruoja. Šių aplinkybių ignoravimas ir lėmė vienpusišką situacijos vertinimą ir sudarė prielaidas vykdymo proceso panaudojimui ne sprendimo įgyvendinimui, o sankcijų inicijavimui. Taip pat pažymėtina, kad antstolės patvarkyme nebuvo pasisakyta dėl esminių skundo dalių, kurios tiesiogiai susijusios su vykdymo proceso teisėtumu. Visų pirma nebuvo vertintas 3 punktas – pareiškėjo neišklausymas. Antstolė neįvertino aplinkybės, kad, prieš surašant 2026 m. vasario 4 d. aktą, kuris jau nebe pirmas šioje vykdomojoje byloje, su pareiškėju nebuvo susisiekta, nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, nebuvo prašyta pateikti dokumentų ar įrodymų. Nebuvo vertintas 4 pareiškėjo skundo punktas – objektyvių priežasčių ignoravimas. Antstolė nevertino, kad neatvykimas buvo vienkartinis, kad apie jį buvo pranešta, kad jis buvo susijęs su objektyviomis gyvenimo aplinkybėmis, patiriamu stresu dėl šeimos. Vykdymo procese privalomos vertinti realios aplinkybės, o ne formali pareigos išraiška. Nebuvo vertintas 5 punktas – vienpusiškas vykdymo proceso naudojimas. Antstolė nevertino, kad išieškotoja nuolat nevykdo bendravimo, kad nuo 2025 m. rugpjūčio 14 d. neįvyko nė vienas perdavimas būtent dėl jos kaltės (yra priimtos teismo nutartys su bausmėmis, tai konstatuota teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. e2-4028-676-2026). Papildomai pažymėjo, kad dar iki ginčijamo akto surašymo pareiškėjas buvo aiškiai pateikęs reikalavimą antstolei, kad, prieš konstatuojant nevykdymą, būtų sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir apsiginti. Nepaisant to, pareiškėjas nebuvo išklausytas, nebuvo prašyta pateikti dokumentų, nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimų. Be to, vykdymo proceso metu pareiškėjui nebuvo teikiama informacija apie vykdomus procesinius veiksmus, galimas išlaidas bei kitus su vykdymu susijusius klausimus. Toks elgesys neatitinka antstolio pareigos veikti skaidriai ir bendradarbiaujant su proceso šalimis.
Antstolė Reda Vizgaudienė 2026 m. vasario 6 d. patvarkymu Nr. S-26000027 dėl I. S. 2026 m. vasario 5 d. skundo tenkino pareiškėjo 2026 m. vasario 6 d. skundo dalį dėl vaiko identifikavimo, nustatė, kad bendravimo tvarka nustatyta su dukra G. L.-S. Taip pat tenkino pareiškėjo skundo dalį dėl 2026 m. vasario 4 d. akto Nr. S-26-74-6259 rašymo apsirikimo klaidos – ištaisė neteisingai nurodytą datą, kad skolininkas I. S. 2026 m. sausio 1 d. sekmadienį neatvyko susitikti su dukra G. L.. Ištaisiusi rašymo apsirikimo klaidą antstolė nurodė, kad skolininkas 2026 m. vasario 1 d. sekmadienį neatvyko susitikti su dukra. Dėl skundo dalies, kuri buvo netenkinta, nurodė, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė bendravimo tvarkos 1.1.2 punkto, pagal kurį 2026 m. vasario 1 d. tėvas turėjo bendrauti su dukra nedalyvaujant E. L. sekmadienį nuo 11.00 val. iki 14.00 val. (3 valandas), ir nebuvo tinkamai nurodytos priežastys, kodėl į susitikimą tėvas neatvyko, nors bendravimo tvarkos 1.5. punkte numatyta, kad tėvai privalo tarpusavyje bendradarbiauti, vienas kitą informuoti apie negalėjimą vykdyti bendravimo su vaiku tvarkos sąlygas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, antstolė netenkino prašymo panaikinti 2026 m. vasario 4 d. sprendimų nevykdymo aktą kaip nepagrįstą ir klaidinantį. Vadovaujantis CPK 510 straipsniu, netenkintą skundo dalį persiuntė nagrinėti teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pasisakys tik dėl pareiškėjo prašymo pripažinti antstolės Redos Vizgaudienės 2026 m. vasario 4 d. sprendimų neįvykdymo akto Nr. S-26-74-6259 teisėtumo.
Nustatė, kad pareiškėjas nepaaiškino priežasčių, kodėl kitą dieną numatytas susitikimas su vaiku neįvyks, teismas kritiškai vertino pareiškėjo elgesį ir pripažino, kad tai nėra tinkamas sprendimo vykdymas.
Nurodė, kad tarp šalių vyrauja visiškas nesusikalbėjimas ir atsakomybės neprisiėmimas dėl savo vaiko gerovės; pasirenkami veiksmai, kurie dar labiau didina įtampą ir sunkina sprendimų įgyvendinimą, todėl vykdomojo dokumento ir nustatytos bendravimo tvarkos vykdymas tampa faktiškai neįmanomas.
Nurodė, kad vykdomajame dokumente aiškiai numatyta pareiga vaiko tėvams tarpusavyje bendrauti ir derinti bendravimo tvarką. Tačiau vietoje tiesioginio ir geranoriško bendravimo pareiškėjas paaiškinimus antstoliui teikia pasirinktinai, su žyma „slaptai“, siekiant, kad duomenys nebūtų viešinami. Todėl teismas nusprendė, kad toks bendravimo modelis neatitinka nei vykdomojo dokumento esmės, nei tėvų bendradarbiavimo principų.
Nurodė, kad pareiškėjo slaptas bendravimo būdas neskatina tarpusavio pasitikėjimo, neužtikrina skaidrumo ir nesudaro sąlygų vaikui augti stabilioje, emociškai saugioje aplinkoje. Priešingai, tai rodo vengimą tiesioginio dialogo ir atsakomybės dalijimosi, tai yra būtina sprendžiant su vaiko gerove susijusius klausimus.
Pažymėjo, kad sprendimų, susijusių su nepilnamečiais vaikais, vykdymo procese prioritetas teiktinas vaiko interesų apsaugai. Vaiko interesų užtikrinimas reikalauja ne formalaus veiksmų atlikimo, o nuoširdaus bendradarbiavimo, pagarbos ir gebėjimo susitarti be papildomų sąlygų ar dirbtinių kliūčių.
Nustatė, kad pareiškėjas nustatytu laiku neatvyko į suplanuotą susitikimą su vaiku. Dėl sprendimo nevykdymo antstolė, vykdydama jai įstatymo suteiktas funkcijas, surašė sprendimo neįvykdymo aktą. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų apie objektyvias, nuo jo valios nepriklausančias aplinkybes, kurios būtų sutrukdžiusios dalyvauti susitikime, nenurodė konkrečių neatvykimo priežasčių ir jų nepagrindė įrodymais.
Kadangi antstolė neviršijo įgaliojimų, nepažeidė vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės normų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip pagrįstą.
Teismas nusprendė, kad kiti skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų išsamiau nepasisakė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas I. S. (toliau ir apeliantas) prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų ir pripažinti antstolės 2026 m. vasario 4 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą neteisėtu ir nepagrįstu. Panaikinti ginčijamo akto pagrindu atsiradusius procesinius padarinius tiek, kiek jie grindžiami vienašališkai surašytu, pareiškėjo iš anksto neišklausius, nepareikalavus iš jo paaiškinimų ir įrodymų bei nepatikrinus visų reikšmingų bylos aplinkybių, aktu. Įpareigoti, kad antstolės veiksmai ir pareiškėjo skundas būtų vertinami iš naujo, laikantis objektyvumo, nešališkumo, proporcingumo, proceso šalių išklausymo ir išsamaus faktinių aplinkybių patikrinimo reikalavimų. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad klausimo išspręsti iš esmės pagal byloje esančius duomenis negalima, panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo ir selektyviai įvertino bylos medžiagą, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus ir nepakankamai patikrino ginčijamų antstolės procesinių veiksmų teisėtumą bei pagrįstumą, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo iš esmės patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus ir teisingai taikė teisę spręsdamas dėl antstolės veiksmų teisėtumo.
Apelianto nuomone, teismas iki galo neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dalyką, nors jis buvo platesnis, ir nepasisakė dėl visų esminių reikalavimų, tai yra pasisakė tik dėl vienos izoliuotos procesinės dalies – dėl akto formalaus galiojimo. Teismas bylos nagrinėjimo ribas susiaurino savo iniciatyva ir iš anksto atsisakė vertinti visą pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų bei argumentų apimtį. Todėl, apelianto nuomone, toks bylos nagrinėjimo būdas neatitinka pareigos išspręsti visą teismui pateiktą procesinį klausimą ir pateikti motyvuotas išvadas dėl visų esminių pareiškėjo reikalavimų, juolab kad nagrinėjamu atveju likę neįvertinti reikalavimai nebuvo atsitiktiniai ar pertekliniai, bet sudarė vientisą pareiškėjo gynybos pozicijos dalį, tiesiogiai susijusią su ginčijamo akto teisėtumu, jo įrodomąja verte ir tolesnių vykdymo veiksmų leistinumu.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjas skundu ne tik prašė panaikinti 2026 m. vasario 4 d. aktą, tačiau reiškė ir kelis savarankiškus, su aktu tiesiogiai susijusius procesinius reikalavimus, t. y. įpareigoti antstolę pakartotinai įvertinti faktines aplinkybes laikantis objektyvumo ir proceso šalių išklausymo principų, teikti informaciją apie vykdomosios bylos procesinius veiksmus, atsakyti į neatsakytus pareiškėjo klausimus, veikti nešališkai bei iki ginčo išsprendimo nesiimti veiksmų dėl sankcijų ar baudų inicijavimo remiantis ginčijamu aktu. Skundžiamoje nutartyje šie argumentai nebuvo iš esmės išnagrinėti ir jiems nebuvo pateiktas individualizuotas teisinis vertinimas. Teismas neatsakė į esminius pareiškėjo skundo argumentus, tiesiogiai susijusius su antstolės veiksmų teisėtumu.
Nurodė, kad teismas faktiškai apsiribojo bendro pobūdžio išvada, neatskleisdamas, kodėl pareiškėjo argumentai dėl neišklausymo, objektyvių aplinkybių netyrimo, nepakankamo įrodymų patikrinimo ir vienašališko vykdymo proceso organizavimo esą neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paties akto teisėtumo.
Pažymėjo, kad jo skundo esmė buvo tai, ar antstolė apskritai galėjo surašyti neįvykdymo aktą, prieš tai tinkamai nepatikrinusi visų reikšmingų duomenų ir neišklausiusi pareiškėjo pozicijos.
Teismas nepagrįstai sutapatino neatvykimo faktą su ginčijamo akto teisėtumu. Teismas neleistinai sutapatino du savarankiškus teisinius klausimus, t. y. faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas neatvyko į konkretų susitikimą, ir teisinį klausimą, ar antstolės neįvykdymo aktas buvo surašytas teisėtai, nešališkai ir laikantis vykdymo proceso reikalavimų. Net ir tuo atveju, jeigu neatvykimo faktas būtų laikomas nustatytu, vien ši aplinkybė savaime neeliminuoja teismo pareigos savarankiškai patikrinti, ar antstolė veikė pagal jai nustatytas kompetencijos ribas, ar prieš akto surašymą buvo tinkamai išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, ar pareiškėjui buvo suteikta teisė būti išklausytam, ar dokumente nebuvo esminių faktinių netikslumų ir ar išvados nebuvo grindžiamos vien vertinamojo pobūdžio samprotavimais. Teismas vietoje antstolės veiksmų teisėtumo patikrinimo iš esmės apsiribojo vien neatvykimo aplinkybės konstatavimu.
Nurodė, kad teismas neįvertino, kad antstolė savo procesiniuose dokumentuose peržengė faktų fiksavimo ribas ir pateikė vertinamojo pobūdžio išvadas – pareiškėjas nuosekliai ginčijo ne tik atskirų antstolės patvarkymų ar aktų turinį, bet ir pačią jų surašymo metodologiją. Antstolio funkcija yra konstatuoti objektyviai nustatomas vykdymo aplinkybes, o ne interpretuoti, subjektyviai samprotauti apie konflikto kilmę, komunikacijos kokybę ar tariamą vienos šalies atsakomybės stoką.
Teismas tinkamai nepatikrino, ar ginčijamas aktas bei jį lydintys patvarkymai apskritai gali būti laikomi pakankamai neutraliais, patikimais ir procesiškai tinkamais dokumentais, kuriais galima grįsti tolesnius vykdymo veiksmus ir galimas sankcijas. Skundžiamoje nutartyje teismas faktiškai perėmė antstolės vertinamojo pobūdžio pasisakymus ir pavertė juos savo motyvais, kartodamas formuluotes apie „lakoniškas žinutes“, ,,slaptus vienašališkus paaiškinimus“, ,,visišką nesusikalbejimą“, „atsakomybės neprisiėmimą“ ir „dirbtinai keliamas kliūtis“. Tokios formuluotės nėra neutralus vykdymo faktų konstatavimas, o atspindi moralinį ir elgesio modelio vertinimą, kuris savo turiniu peržengia tiek antstolio faktų fiksavimo funkcijos, tiek teismo pareigos vertinti konkrečių procesinių veiksmų teisėtumą ribas.
Skundžiamoje nutartyje nepašalintas vidinis prieštaravimas dėl pareiškėjo pateiktų konfidencialių paaiškinimų vertinimo. Nurodė, kad pareiškėjas antstolei buvo pateikęs paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus apie objektyvias bei pateisinamas neatvykimo aplinkybes, susijusias su jo sūnaus hospitalizacija, tačiau šie duomenys buvo pateikti jau po to, kai ginčijamas 2026 m. vasario 4 d. neįvykdymo aktas buvo surašytas pareiškėjo neišklausius, neišreikalavus iš jo jokių paaiškinimų ar įrodymų ir iš esmės vienašališkai remiantis vien kitos proceso šalies pateiktais subjektyviais paaiškinimais bei žinučių turiniu, tačiau kartu pagrįstai prašė jų neatskleisti tretiesiems asmenims dėl šeimos ir privataus gyvenimo apsaugos. Tai reiškia, kad antstolė pirmiausia vienašališkai surašė pareiškėjui neigiamus procesinius padarinius galintį sukelti aktą, o vėliau, gavusi dokumentus, patvirtinančius, kad neatvykimas buvo nulemtas objektyvių ir pateisinamų aplinkybių, antstolė ginčijamo akto nepanaikino, jo turinio iš esmės nepervertino ir nepašalino jo sukeltų procesinių padarinių, nors būtent šie vėliau pateikti įrodymai paneigė prielaidą, kad pareiškėjo neatvykimas buvo nepateisintas ar savavališkas.
Nors teismas nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai antstolei buvo pateikti, tačiau padarė išvadą, kad objektyvios neatvykimo aplinkybės nebuvo nurodytos ar pateiktos. Toks vertinimas yra nenuoseklus ir neatitinka logiško bei nuoseklaus įrodymų vertinimo standarto, nes negalima tuo pačiu metu pripažinti, kad duomenys buvo pateikti, ir kartu daryti išvadą, jog jie teisiškai neegzistavo.
Teismas neįvertino esminių neįvykdymo akto trūkumų reikšmės jo teisėtumui ir įrodomajai vertei, nes 2026 m. vasario 6 d. patvarkymu antstolė iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino bent dvi ginčijamo neįvykdymo akto ydas, t. y. neteisingą vaiko identifikavimą bei esminę faktinių duomenų klaidą dėl datos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl tokios klaidos laikytinos vien formalios reikšmės trūkumais ir kodėl jos nesudaro pagrindo abejoti viso dokumento patikimumu, tikslumu ir įrodomąja verte.
Teismas šiuo atveju negalėjo apsiriboti vien abstrakčiu pastebėjimu, kad klaidos vėliau buvo ištaisytos, kadangi remiantis šiuo procesiniu dokumentu gali būti inicijuojamas sankcijų taikymas ir formuojami pareiškėjui neigiami procesiniai padariniai. Kadangi tokio motyvavimo skundžiamoje nutartyje nėra, darytina išvada, kad teismas šių akto trūkumų reikšmės iš esmės nevertino.
Atsiliepimas
Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl selektyvaus aplinkybių vertinimo ir nešališkumo stokos, nors pareiškėjas atsiliepime apylinkės teismui nurodė, kad antstolė nevertino arba vertino selektyviai aplinkybes, susijusias su kitos proceso šalies sistemingu teismo sprendimo nevykdymu, kad dėl tokių pažeidimų jau buvo priimtos teismo nutartys ir tai šaliai taikytos sankcijos.
Pažymėjo, kad vykdymo procese neproporcingai akcentuojamas vien jo elgesys, ignoruojant bendrą vykdymo situacijos kontekstą ir aplinkybę, kad kitos šalies elgesys jau buvo teisiškai įvertintas kaip sistemingai neatitinkantis teismo sprendimo vykdymo reikalavimų. Šie argumentai buvo reikšmingi ne tuo aspektu, kad atsakomybė būtų perkeliama kitai šaliai, bet tuo, kad jie tiesiogiai siejosi su būtinybe patikrinti, ar antstolė ginčijamą aktą surašė laikydamasi objektyvumo, proporcingumo ir nešališkumo reikalavimų. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šios pareiškėjo argumentacijos neįvertino ir apskritai nepasisakė, ar tokios aplinkybės turėjo reikšmės ginčijamo akto surašymo objektyvumui. Todėl teismo išvada dėl antstolės veiksmų teisėtumo buvo padaryta neįvertinus viso reikšmingo vykdymo proceso konteksto.
Nurodė, kad skundžiama nutartis paremta bendro pobūdžio deklaracijomis, tačiau joje trūksta konkrečios ginčijamų antstolės veiksmų teisėtumo analizės. Teismas nepakankamai išanalizavo konkretų pareiškėjo skundo objektą, t. y. ar antstolės neįvykdymo aktas buvo surašytas laikantis objektyvumo, nešališkumo, teisės būti išklausytam, procesinio tikslumo ir tinkamo faktinių duomenų patikrinimo reikalavimų. Todėl, apelianto nuomone, teismas pažeidė pareigą motyvuoti procesinį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
Apeliantas atskiruoju skundu prašo pridėti prie bylos ir įvertinti pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, patvirtinančius, kad neatvykimas buvo nulemtas objektyvių ir pateisinamų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo naujagimio sūnaus hospitalizacija, taip pat įvertinti šių duomenų reikšmę ginčijamo akto teisėtumui ir pagrįstumui.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).
Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylai pateiktais įrodymais pažymi, kad, apeliantui pakartotinai pateikus duomenis, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui (dalis pareiškėjo skundo, skundžiamas antstolės patvarkymas ir 2026 m. vasario 17 d. atsiliepimas teismui), todėl juos atsisakytina priimti, o apeliacinės instancijos teismas turi galimybę su šiais dokumentais susipažinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėtų dokumentų pridėjimas prie šios civilinės bylos būtų perteklinis. Pažymėtina, kad apeliantas kitų jo minimų įrodymų, patvirtinančių, kad neatvykimas buvo nulemtas objektyvių ir pateisinamų aplinkybių, su atskiruoju skundu nepateikė. Be to, susipažinus su vykdomąja byla, nustatyta, kad įrodymai dėl pareiškėjo naujagimio sūnaus hospitalizacijos jau yra pateikti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą remdamasis nutarties priėmimo metu ištirtais ir įvertintais duomenimis. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga yra pakankama įvertinti priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde keliamais aspektais, o apelianto teikiamus įrodymus, kurie jau yra byloje, atsisakytina priimti.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-201-1067/2025 ieškovės patikslintas ieškinys ir atsakovo patikslintas priešieškinis tenkinti iš dalies. Sprendimu, be kita ko, nustatyta atsakovo I. S. bendravimo su nepilnamete dukra G. L., gim. (duomenys neskelbtini), tvarka. Nepilnametės G. L. pavardė pakeista į L.-S. Išspręsti kiti klausimai.
Kadangi vaikui skundžiamos nutarties priėmimo metu dar nebuvo trejų metų, todėl aktuali teismo sprendime nustatyta tokia bendravimo su tėvu tvarka, pagal kurią, iki mergaitei sukaks treji metai (duomenys neskelbtini), tėvas bendrauja su dukra, nedalyvaujant E. L. (1.1. punktas), kiekvieną sekmadienį nuo 11.00 val. iki 14.00 val. (3 valandas) (1.1.2. punktas). Tėvai bendradarbiauja vienas kitą informuodami apie negalėjimą vykdyti bendravimo su vaiku tvarkos sąlygų telefonu SMS žinute, nurodant negalėjimo vykdyti bendravimo su vaiku tvarkos priežastis prieš dieną iki numatyto I. S. bendravimo su dukra laiko arba nenumatytais atvejais nedelsiant, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, dėl kurių negalės būti vykdoma nustatyta tvarka. Dėl svarbių priežasčių neįvykę susitikimai (pvz., dėl tėvo, vaiko ligos, dalyvavimo laidotuvėse ir pan.) kompensuojami perkeliant į artimiausią dieną / savaitgalį (1.5. punktas). Kadangi kiti punktai nesusiję su pareiškėjo skundo reikalavimais, todėl jie šioje nutartyje nenurodomi.
Iš LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad šiuo metu Klaipėdos apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5859-901/2026 pagal ieškovės E. L. ieškinį atsakovui I. S. dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino esminių 2026 m. vasario 4 d. neįvykdymo akto trūkumų reikšmės.
CPK 613 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad rašymo apsirikimai ir aiškios aritmetinės klaidos patvarkyme ištaisomos mutatis mutandis taikant šio Kodekso 276 straipsnio nuostatas. Nors apeliantas teigia, kad antstolės 2026 m. vasario 4 d. surašytas aktas Nr. S-26000027 dėl jo trūkumų yra neteisėtas ir neturi įrodomosios vertės, tačiau, kaip matyti, skundžiamu patvarkymu antstolė, be kita ko, patikslino 2026 m. vasario 4 d. sprendimo nevykdymo akto dalis dėl vaiko pavardės, taip pat ištaisė rašymo apsirikimo klaidą dėl datos, nurodant teisingą datą, tai yra, kad apeliantas 2026 m. vasario 1 d., sekmadienį, neatvyko susitikti su dukra.
Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra pateikti dokumentų šablonai, kurių turinio ir formos antstolis privalo laikytis. Nagrinėjamu atveju sprendimų nevykdymo aktas atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytus reikalavimus, o formalūs netikslumai, pvz., susiję su dokumento išdėstymu ar informacijos detalumu, savaime nesudaro pagrindo laikyti aktą netinkamu, jeigu jame aiškiai įvardytas teismo sprendimo nevykdymo faktas, laikotarpis ir kitos esminės aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti dėl privalomo sprendimo (ne)įvykdymo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantui gerai žinoma, su kuriuo konkrečiu vaiku nustatyta jo bendravimo tvarka, kadangi antstolė vykdo vykdomąjį raštą, išduotą pagal teismo sprendimą, kuris apeliantui yra gerai žinomas ir privalomas. Taip pat gerai žinoma, dėl kurios datos nevykdymo surašytas aktas, kadangi apeliantas pateikė įrodymus, kad būtent 2026 m. vasario 1 d. su vaiku buvo ligoninėje ir todėl negalėjo bendrauti su kitu vaiku pagal šioje byloje vykdomą vykdomąjį raštą. Todėl šie atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Kadangi antstolė ištaisė visus jos priimto procesinio dokumento netikslumus ir trūkumus, tai yra ši apelianto skundo dalis buvo patenkinta, todėl ši antstolės patvarkymo dalis nėra skundžiama, o skundas pirmosios instancijos teismui pateiktas ir teismas išnagrinėjo ir pasisakė tik dėl tos skundo dalies, kurios antstolis netenkino (CPK 510 straipsnio 3 dalis). Pastebėtina, kad apeliantas iš esmės sutinka, kad sprendimų nevykdymo akto trūkumai buvo pašalinti, tačiau vis tiek teigia, kad šis antstolės dokumentas yra su trūkumais, todėl neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 5 straipsnyje nustatytą bendrąjį principą kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kadangi šiuo atveju antstolė skundo dalį jau patenkino, skolininko teisė šioje dalyje nebėra pažeidžiama ir teisinis ginčas nekyla. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apelianto 2026 m. vasario 5 d. skundo dalis, kurią antstolė tenkino, nėra apeliacijos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, dėl to plačiau nepasisakys.
Nustatyta, kad apeliantas 2026 m. vasario 1 d. neatvyko susitikti su dukra. Apeliantas neginčija, kad jis antstolei paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus apie, jo nuomone, objektyvias bei pateisinamas neatvykimo aplinkybes, susijusias su jo naujagimio sūnaus hospitalizacija, pateikė jau po to, kai ginčijamas 2026 m. vasario 4 d. sprendimų nevykdymo aktas buvo surašytas. Apelianto teigimu, jo nurodytos neatvykimą pateisinančios aplinkybės antstolės ir teismo nebuvo tinkamai įvertintos, o šių aplinkybių konfidencialumas negali būti panaudotas prieš jį kaip argumentas, paneigiantis tokių aplinkybių egzistavimą ar reikšmingumą. Antstolės veiksmus vertina kaip neobjektyvius ir šališkus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas – antstolio veiksmų teisėtumo, priimant 2026 m. vasario 6 d. patvarkymą Nr. S-26000027, kuriuo buvo netenkinta apelianto skundo dalis dėl sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto panaikinimo, tai yra šioje byloje nebuvo sprendžiamas iš esmės sprendimo nevykdymo ir sankcijos skolininkui už teismo sprendimu nustatytos tėvo (pareiškėjo) bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už skundo dėl antstolio veiksmų ribų, šioje byloje privalėjo patikrinti ar antstolio surašytame sprendimų nevykdymo akte nurodyti tėvo veiksmai (neveikimas) nulėmė sprendime (nutartyje) nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimą.
Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje. CPK 763 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrųjų šio kodekso VI dalies nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu neįvykdytas sprendimas, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar pinigų perdavimu, antstolis, vadovaudamasis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą.
Pasisakydamas dėl CPK 771 straipsnio taikymo bylose dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo, kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą antstolis surašo ir teismui perduoda tik nustatęs esant pakankamai objektyvių duomenų apie teismo sprendimo (nutarties) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos neįvykdymą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 50 punktas). Tai reiškia, kad antstolis, perduodamas teismui spręsti klausimą dėl tokio teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymo, akte turi nurodyti, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas ir kokios aplinkybės (įrodymai), antstolio vertinimu, patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą). Teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Tokios bylos nagrinėjimo dalykas yra antstolio surašytame akte nurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas), t. y. jų egzistavimas ir įtaka sprendime (nutartyje) nustatytai skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkai. Kiti akte nenurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas) nesudaro pagrindo taikyti sankciją pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 23 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-969/2023).
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog tuo atveju, kai antstolis turi pakankamai duomenų pagrįstai spręsti, kad teismo sprendimu nustatyta atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka yra nevykdoma ir nėra duomenų, kad tėvas (motina) ar vaikas negalėtų bendrauti dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, išvykimo ar saugaus gyvenimo priemonių karantino metu taikymo, antstolis nėra įpareigotas parengti raginimą vykdyti sprendimą, nes tai tik dar labiau vilkintų jo vykdymo galimybę. Patvarkymas dėl informacijos pateikimo yra veiksmas, skirtas duomenims surinkti, bet jei antstolis turi pakankamai duomenų dėl teismo sprendimo nevykdymo, jis nėra įpareigotas laukti dvidešimt dienų (antstolio veiksmo apskundimo terminą), kad galėtų parengti sprendimo neįvykdymo aktą. Tam tikrais atvejais kreipimasis dėl sankcijos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą taikymo gali būti viena geriausių priemonių, kad būtų pašalintos kliūtys vykdyti teismo sprendimą. Taip pat tai gali būti priemonė, leidžianti pateisinti buvusį teismo sprendimo nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019, 38 punktas; 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 48 punktas).
Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas ar nutartis būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdyti, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti teismo antstolio veiksmų teisėtumą ir įvertinti kiekvieno iš jo padarytų vykdymo proceso normų pažeidimų įtaką vykdymo proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Antstolio veiksmai vertinami atsižvelgiant į tai, ar antstolio padaryti pažeidimai sudaro pagrindą juos pripažinti neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2007).
Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad Redos Vizgaudienės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0074/05/01121 dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo pagal 2025 m. liepos 15 d. Klaipėdos apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-201-1067/2025. Prašyme dėl vykdomojo dokumento pateikimo ir vykdymo išlaidų apmokėjimo išieškotoja E. L. antstolei nurodė, kad nuo 2025 m. gegužės 22 d. iki 2025 m. liepos 20 d. tėvas nesilaikė numatytos bendravimo tvarkos. 2025 m. liepos 22 d. antstolė išsiuntė skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą. 2025 m. liepos 23 d. skolininkas pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad dėl bendravimo su vaiku vyksta ginčas, Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vertinimus. 2026 m. vasario 2 d. ir 2026 m. vasario 3 d. išieškotoja pateikė antstolei prašymą kreiptis į teismą dėl baudos skolininkui skyrimo, nes jis neatvyksta į susitikimus su dukra. 2026 m. vasario 4 d. antstolė surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-26-74-6259, dėl kurio skolininkas 2026 m. vasario 5 d. pateikė skundą.
Šiuo atveju apeliantas raginimą įvykdyti sprendimą dėl bendravimo tvarkos su vaiku yra gavęs. Vykdomosios bylos, LITEKO duomenys ir apelianto paaiškinimai patvirtina, kad dėl vaiko tėvų nebendradarbiavimo, konfliktinių santykių įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka praktiškai nėra vykdoma, tai yra situacija, kuri neatitinka vaiko interesų, yra užsitęsusi. Apeliantas vykdomajai bylai yra pateikęs Vaikų teises ginančios institucijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimą dėl vaiko situacijos vertinimo, kuriuo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Taip pat kitus dokumentus, patvirtinančius, kad dėl bendravimo tvarkos vyksta nuolatiniai ginčai, šalims kompromiso rasti nepavyksta. Kad bendravimo tvarka neatitinka nei vaiko, nei šalių interesų, patvirtina inicijuotas teisminis procesas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad skolininkas ir išieškotoja nuolatos vienas kitam inicijuoja teisminius ginčus ir tokiu būdu sprendžia bendravimo su vaiku klausimus.
Vykdomosios bylos eiga, joje atlikti procesiniai veiksmai apeliantui gerai žinomi, iš jų jam labai gerai žinoma jo pareiga laikytis privalomai nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, taip pat ir privalomų antstolės reikalavimų, pažymėtina, kad apeliantui, kaip ir išieškotojai, keliami tokie pat reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys, kad teikdamas antstolei 2025 m. rugpjūčio 3 d. skundą, kuriuo įrodinėjo, kad išieškotoja nevykdė teismo sprendimo, apeliantas su šiuo skundu pateikė ir skundą pagrindžiančius įrodymus, iš jų ir informaciją apie vaiką, kurios neprašė pripažinti konfidencialia. Tai patvirtina, kad apeliantui gerai žinoma, kad vien tik formalus informavimas, nepateikiant jokių įrodymų, kodėl nevykdoma bendravimo tvarka, savaime nėra pakankamas, juo labiau, kai šiuo atveju bendravimo tvarka vykdoma priverstine tvarka.
Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendime, kuriuo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka, paprastai nurodoma, kokiomis savaitės dienomis ir kokiu laiku turi vykti bendravimas (pvz., kas antrą savaitgalį, penktadienį pasiimant vaiką iš ugdymo įstaigos, pasibaigus ugdymo veiklai, arba iš gyvenamosios vietos ir grąžinant į gyvenamąją vietą konkrečiu laiku). Tai reiškia, kad tokiame teismo sprendime ir jo pagrindu išduotame vykdomajame dokumente yra nurodyti teismo sprendimo įvykdymo terminai bei kiti reikalavimai šalims.
2026 m. vasario 4 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte Nr. S-26-74-6259 antstolė nurodė, kad skolininkas I. S. 2026 m. vasario 1 d., sekmadienį (nurodoma data, kuri patikslinta skundžiamu patvarkymu), neatvyko susitikti su dukra nuo 11 val. iki 14 val. Antstolei išieškotoja pateikė išrašą iš susirašinėjimo telefonu turinio, 2026 m. sausio 31 d. (šeštadienis) žinutėje (laikas 21.26 val.) apeliantas išieškotojai nurodė, kad rytoj atvažiuoti nepavyks, jis turi pateisinamą tam priežastį. Taip pat išieškotojai nurodė, kad ji bet kokiu atveju savo elgesio nekeičia, nevykdo nutarties, nes neketina perduoti jam vaiko. Atsižvelgdama į tai, antstolė konstatavo, kad nevykdomas vykdomojo dokumento 1.1.2 punktas, taip pat 1.5 punktas, kadangi skolininkas nepaaiškino svarbių aplinkybių, kodėl neatvyko pasimatyti su dukra.
2026 m. vasario 2 d. išieškotojos elektroniniame laiške antstolei nurodyta, kad skolininkas teismo sprendimo nevykdo nuo 2025 m. liepos mėn., todėl yra susikaupę daug atvejų, kai nebuvo vykdomi įsipareigojimai, o pastaruoju metu bendravimas nevyko sausio 18 d., 29 d. ir vasario 1 d. Pateikti ir kiti įrodymai (SMS žinutės) dėl bendravimo tvarkos nevykdymo. 2026 m. vasario 3 d. laiške išieškotoja nurodė, kad 2026 m. sausio 31 d. skolininkas susitikti neatvyko, be to, nesiūlė perkelti susitikimo kitai datai, tai taip pat yra numatyta bendravimo tvarkoje, todėl išieškotoja prašo antstolės surašyti sprendimų nevykdymo aktą ir perduoti jį teismui.
Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į užsitęsusį, nuolatinį bendravimo tvarkos nevykdymą, kai šalys jau ir anksčiau kėlė tapačius klausimus, antstolė, turėdama pakankamai duomenų apie tęstinį nevykdymą, galėjo pagrįstai manyti, kad teismo sprendimu nustatyta atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka ir toliau nevykdoma, ir iš karto, neatlikdama papildomų veiksmų duomenims surinkti (nereikalaudama pateikti papildomų paaiškinimų), galėjo parengti sprendimų nevykdymo aktą. Be to, antstolei nebuvo pateikta duomenų, kad tėvas negalėtų bendrauti dėl objektyvių priežasčių. Priešingas aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas išvengti teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo, nes tėvo ir vaiko konkretaus bendravimo momento sugrąžinti nebūtų galimybės.
Prie 2026 m. vasario 5 d. pareiškėjo skundo dėl antstolės veiksmų ir sprendimų nevykdymo akto panaikinimo / pripažinimo neteisėtu, apeliantas, be kita ko, pateikė paaiškinimą dėl sprendimo nevykdymo, nurodė, kad nuo 2026 m. sausio 29 d. (nuo 18.43 val.) su žmona buvo ligoninėje dėl mažamečio sūnaus sveikatos, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas vėliausiai 2026 m. sausio 29 d. žinojo apie aplinkybes, dėl kurių negalės susitikti su vaiku 2026 m. vasario 1 d., tačiau išieškotoją informavo tik 2026 m. sausio 31 d., kas lėmė tokį delsimą, apeliantas nenurodo. Nors formaliai apeliantas, prieš dieną informuodamas išieškotoją, terminų pagal nustatytą bendravimo tvarką nepažeidė, tačiau jokių objektyvių neatvykimo priežasčių nenurodė, tai pagal bendravimo tvarką yra privaloma sąlyga, todėl akivaizdu, kad nei išieškotoja, nei antstolė negalėjo žinoti, kodėl nevykdoma bendravimo tvarka ir ar yra tam objektyvios priežastys. Be to, neįvykęs bendravimas turėjo būti kompensuotas perkeliant jį į kitą diną, tačiau duomenų, kad tai buvo padaryta, nėra.
Kadangi nurodyti negalėjimo vykdyti bendravimo su vaiku tvarkos priežastis kyla apeliantui, jam to iki 2026 m. vasario 4 d. nepadarius, antstolei nebuvo jokių kliūčių priimti sprendimų nevykdymo aktą ir nepagrįstai, be priežasties delsti. Kaip minėta, sprendimo surašymą sąlygojo ir tai, kad teismo sprendimu patvirtintos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymas buvo tęstinis. CPK 634 straipsnis antstolį, vykdant vykdomuosius dokumentus, įpareigoja privalomai imtis įstatymuose nustatytų vykdymo priemonių, organizuoti vykdymo procesą ir fiksuoti vykdymo eigą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vykdomajame dokumente aiškiai numatyta pareiga vaiko tėvams tarpusavyje bendrauti ir derinti bendravimo tvarką, todėl šiuo atveju dėl apelianto neveikimo (neatvykimo priežasties nenurodymo), kuris yra ne vienintelis, vykdomojo dokumento tinkamas įgyvendinimas yra pasunkėjęs arba neįmanomas. Pagal CPK 648 straipsnį, teismo priimto procesinio dokumento rezoliucinė dalis aiškinama ir vykdoma pažodžiui, todėl apeliantas privalo tiksliai, kaip yra nurodyta įsiteisėjusio 2020 m. kovo 24 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, vykdyti jam skirtus įpareigojimus.
Kritiški vertinti apelianto teiginiai, kad informacija apie tai, kad jis negali vykdyti bendravimo tvarkos dėl kito savo vaiko ligos, laikytina konfidencialia informacija. Pažymėtina, kad neatvykimo priežastis buvo galima nurodyti ir be jautrios informacijos, be to, antstolis yra valstybės įgaliotas ir atsakingas pareigūnas, kuris, be kita ko, yra susipažinęs ir su asmens duomenų apsaugos reikalavimais, todėl nepagrįsti apelianto nuogąstavimai dėl jautrios informacijos atskleidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad išieškotojai SMS žinutėje nebuvo nurodyta, kad neatvykimo priežastis yra konfidenciali, todėl tikėtina, kad apeliantas šia aplinkybe vėliau rėmėsi tik siekdamas išvengti neigiamų pasekmių. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad tokiais savo veiksmais apeliantas apsunkina vykdomojo dokumento vykdymą, kuris yra tiesiogiai ir visų pirma skirtas užtikrinti nepilnamečio vaiko, o ne jo tėvų interesus.
Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyti tėvo bendravimo su vaiku terminai ir tvarka yra aiški, taip pat aiškiai nurodyta, kad privaloma nurodyti neatvykimo priežastis, ir į nagrinėjamoje byloje nustatytą aplinkybę, jog antstolei nebuvo nurodytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo priežastys, pateisinančios sprendimo nevykdymą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad antstolei pakako duomenų ir nebuvo kliūčių surašyti sprendimo neįvykdymo aktą, jame nurodant tą pažeidimą, kuris atsirado iki apelianto paaiškinimų ir informacijos pateikimo.
Kadangi įrodymai ir paaiškinimai dėl bendravimo tvarkos nevykdymo nebuvo pateikti nei išieškotojai, nei antstolei iki sprendimo nevykdymo akto surašymo, skundžiamu patvarkymu antstolė motyvuotai ir pagrįstai atmetė apelianto skundo dalį dėl akto panaikinimo. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti duomenys, kurie, jo nuomone, jam sutrukdė dalyvauti susitikime su vaiku, neįpareigoja antstolio panaikinti skundžiamą patvarkymą.
Pažymėtina, kad pagal CPK 771 straipsnio nuostatas antstolis surenka informaciją apie galimą teismo sprendimo nevykdymą. Antstoliui sprendimų nevykdymo aktą pateikus teismui, būtent teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrins, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas, išklausys šalių ir kt., nustatys, ar buvo priežasčių, dėl kurių sprendimas nėra vykdomas, todėl šių aplinkybių vertinimas nėra šios bylos dalykas. Pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, teismas, nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Atsižvelgdamas į tokio pobūdžio baudos skyrimo tikslus ir paskirtį, teismas kiekvienu atveju, gavęs antstolio prašymą skirti baudą už teismo sprendimu paskirto įpareigojimo nevykdymą, dėl baudos skyrimo sprendžia tik įvertinęs, ar kreipimosi į teismą dieną yra tam įstatymo nustatytos sąlygos ir pagrindai. Abiejų ar vieno iš tėvų nebendradarbiavimo ar nepakankamo bendradarbiavimo, vykdant teismo sprendimu (nutartimi) patvirtintą bendravimo tvarką, aplinkybė gali būti teisiškai reikšminga sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo abiejų tėvų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 36 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, kaip nepagrįsti atmetami ir pareiškėjo atskirajame skunde nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neva neišnagrinėjo pareiškėjo skundo visa apimtimi, nepagrįstai netyrė ir nevertino jo pateiktų įrodymų, susijusių su teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos tinkamu (ne)vykdymu ar išieškotojos veiksmais, taip pat to, kad teismas neatsakė į esminius pareiškėjo keltus klausimus dėl tinkamo teismo sprendimo vykdymo.
Taip pat teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, neturi pagrindo nustatyti antstoliui įpareigojimų į ateitį, tai yra įpareigoti informaciją apie vykdomosios bylos procesinius veiksmus, atsakyti į neatsakytus pareiškėjo klausimus, įpareigoti nesiimti veiksmų dėl sankcijų ar baudų inicijavimo remiantis ginčijamu aktu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, antstolės patvarkymo bei pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvus, taip pat atsižvelgdamas į CPK nuostatas, reglamentuojančias skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo procesą, pažymi, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, tikrina konkretaus antstolio atlikto ar atsisakyto atlikti procesinio veiksmo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vykdomoji byla Nr. 0074/05/01121 pradėta pagal išieškotojai išduotą vykdomąjį raštą, šiame procese spręsti ir nagrinėti pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su išieškotojos galbūt netinkamai vykdoma teismo nustatyta bendravimo tvarka ar konkrečiomis aplinkybėmis, kurios susijusios su vykdomąja byla, užvesta pagal pareiškėjo teiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti skolininkei E. L., nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to tokios aplinkybės bei pareiškėjo argumentai pagrįstai nebuvo vertinti ir pirmosios instancijos teismo. Kad aplinkybės, susijusios su išieškotojos teismo sprendimo nevykdymu, nėra susiję su vykdomąja byla Nr. Nr. 0074/25/01121, tai jau apeliantui buvo nurodžiusi ir antstolė 2025 m. rugpjūčio 11 d. patvarkyme, o skolininko skundai dėl E. L. teismo sprendimo nevykdymo nagrinėjami kitoje antstolės Vidos Daugirdienės administruojamoje vykdomojoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas teisiškai nepagrįstais pripažįsta skundo argumentus, kad antstolės procesiniai veiksmai, surašant sprendimų neįvykdymo aktą, ir pats aktas, taip pat skundžiamas patvarkymas neatitiko faktų fiksavimo (surašymo metodologijos). Kaip jau minėta, antstolės parengti dokumentai atitinka sprendimų instrukcijoje nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Apeliantas nepagrįstai antstolės skundžiamo patvarkymo ir dėl jo teisėtumo priimtos pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvus vertina kaip samprotavimus, kadangi nurodyti antstolės ir teismo priimti procesiniai dokumentai yra pakankamai motyvuoti, atitinka jiems keliamus formaliuosius reikalavimus ir aiškiai atskleidžia teisinius ir faktinius jų pagrindus. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, kad teismo nutartis yra nemotyvuota.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas ir viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl antstolės ir teismo motyvai, be kita ko, įvertinant ir vaiko tėvų konfliktišką elgesį, jų tarpusavio santykius moraliniu aspektu, yra aktualūs vertinant situaciją dėl bendravimo tvarkos nevykdymo ir sprendimų vykdymo akto surašymo pagrįstumo. Tokiu būdu buvo akcentuojama bendravimo tvarkos vykdymo svarba. Be to, kaip minėta, teismas atliko ir teisinį skundo pagrindą.
Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso procesinio sprendimo kontekste. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą ar nutartį (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-397/2011). Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (ar sprendimai) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013.
Teismo sprendimo motyvavimo apimtis priklauso nuo bylos pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šios bylos ginčas yra labai siauros apimties (antstolės patvarkymo dėl sprendimų neįvykdymo akto apskundimas), todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su ginču. Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neva neišnagrinėjo visų jo skunde keltų aspektų, yra teisiškai nepagrįsti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas glaustai nurodė ir pagrindė atsisakymo patenkinti pareiškėjo skundo motyvus, t. y. teisiškai įvertino antstolės veiksmų teisėtumą, vykdant jai įstatymo suteiktas funkcijas, ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis nusprendė, ar antstolė pagrįstai surašė sprendimų neįvykdymo aktą, taip pat ar yra pagrindas jį pripažinti neteisėtu. Atsižvelgdamas į bylos dalyką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pakankamai argumentuotai išanalizavo, pasisakė dėl esminių bylos šalių argumentų, tiesiogiai susijusių su antstolės veiksmų teisėtumu, todėl pareigos motyvuoti nutartį nepažeidė (CPK 185 straipsnis, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Aplinkybė, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismų nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apelianto atskirajame skunde suformuluotų prašymų ir kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).
Dėl procesinės bylos baigties
Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde dėstomais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.