Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl išlaikymo vaikui dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ATS1 , prašydamas pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-1644-1010/2021 patvirtintos šalių taikos sutarties 2 punktą ir nustatyti, kad jis nepilnamečio sūnaus M. J., gimusio (duomenys neskelbtini) , išlaikymui moka po 250 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Ieškovas nurodė, kad pagal 2021 m. patvirtintą taikos sutartį įsipareigojo nepilnamečiam sūnui teikti 250 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį ir šią pareigą vykdė reguliariai. Jo teigimu, tam tikrais atvejais prie vaiko išlaikymo prisidėdavo papildomomis piniginėmis lėšomis. Tačiau nustatyto išlaikymo dydžio neindeksavo, nes nežinojo apie tokią pareigą. Atsakovei kreipusis dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pradėjus priverstinį išieškojimą, 2025 m. lapkričio mėnesį ieškovas sužinojo apie susidariusį 3 320 Eur išlaikymo įsiskolinimą, o 2026 m. vasario mėnesį – apie 4 363,30 Eur įsiskolinimą. Ieškovo teigimu, jeigu jis būtų žinojęs, kad indeksuojamas išlaikymas viršija pradinę 250 Eur sumą, būtų anksčiau kreipęsis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Ieškovas savo reikalavimą grindė iš esmės pablogėjusia turtine padėtimi ir ribotomis galimybėmis gauti darbo pajamų. Nurodė, kad nuo 2025 m. gegužės mėnesio nebedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, o nuo 2026 m. kovo 20 d. negauna ir nedarbo socialinio draudimo išmokos. Jo teigimu, vienintelės nuolatinės pajamos yra 391,50 Eur šalpos negalios pensija ir 46,46 Eur vienišo asmens išmoka per mėnesį. Ieškovas neturi nekilnojamojo turto, gyvena motinai priklausančiame bute, o dėl nepakankamų pajamų pragyvenimui buvo priverstas paimti 6 100 Eur vartojimo kreditą, kurio mėnesinė įmoka sudaro 149,57 Eur. Nurodė, kad jam reikalinga motinos finansinė pagalba.

Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jo darbingumo lygis yra 40 procentų, o dėl sveikatos būklės jam taikomi tam tikri darbo apribojimai. Jo teigimu, sveikata pastaruoju metu pablogėjo, dėl to jis negali susirasti tinkamo darbo, nors jo ieško. Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad anksčiau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vėliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur gaudavo didesnį darbo užmokestį, tačiau iš pastarosios darbovietės išėjo savo noru dėl nesutarimų su vadovais. Kartu pripažino, kad oficialiai nustatytas jo darbingumo lygis nuo 2015 metų nebuvo pakeistas, o sveikatos būklės pablogėjimo kompetentingos institucijos nėra patvirtinusios. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad jo faktinės galimybės dirbti ir gauti pajamas yra gerokai sumažėjusios, todėl indeksuoto išlaikymo teikti nepajėgia. Ieškovo vertinimu, nepilnamečio sūnaus poreikiams patenkinti pakaktų, jeigu abu tėvai skirtų jo išlaikymui po 250 Eur per mėnesį, papildomai įvertinant vaikui mokamą valstybės išmoką. Ieškovas taip pat teigė, kad atsakovė yra darbinga ir turi didesnes galimybes gauti pajamas bei prisidėti prie vaiko išlaikymo. Todėl prašė nustatyti 250 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą, kuris ir toliau būtų indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ji nurodė, kad 2021 m. sudaryta taikos sutartimi šalys susitarė dėl 250 Eur dydžio išlaikymo, numatydamos ir jo kasmetinį indeksavimą. Ieškovas išlaikymą mokėjo, tačiau indeksavimo netaikė, nors atsakovė ne kartą jam priminė apie šią pareigą. Dėl to ji kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo ir į antstolę. Atsakovės teigimu, nuo 2026 m. vasario 1 d. indeksuotas išlaikymo dydis sudaro 360 Eur per mėnesį. Atsakovė pažymėjo, kad indeksavimas skirtas išlaikymo vertei išsaugoti, atsižvelgiant į infliaciją, todėl vien aplinkybė, jog mokėtina suma dėl indeksavimo padidėjo, nesudaro pagrindo mažinti vaiko išlaikymą. Atsakovė nesutiko su ieškovo teiginiu, kad jo turtinė padėtis iš esmės pablogėjo dėl sveikatos būklės. Ji nurodė, kad ieškovo sveikatos sutrikimai ir sumažėjęs darbingumas buvo žinomi dar sudarant taikos sutartį 2021 metais. Nepaisydamas sveikatos apribojimų, ieškovas vėliau dirbo ir gavo darbo užmokestį, o darbo santykius nutraukė savo iniciatyva. Atsakovės vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų apie po taikos sutarties patvirtinimo reikšmingai pablogėjusią sveikatos būklę ar dėl objektyvių priežasčių sumažėjusias galimybes dirbti ir gauti pajamas. Atsakovė pažymėjo, kad nuo 2021 metų nepilnamečio sūnaus poreikiai padidėjo. Vaikas pradėjo lankyti mokyklą, dalyvauja plaukimo ir kikbokso užsiėmimuose, jam reikalingos papildomos mokymosi priemonės ir korepetitoriaus pagalba. Atsakovės teigimu, dėl vaiko sveikatos ir ugdymo poreikių patiriama papildomų išlaidų, įskaitant keliones į užsiėmimus, odontologinę priežiūrą ir kitas kasdienes išlaidas. Ji nurodė, kad kasdiene vaiko priežiūra, ugdymu ir poreikių tenkinimu rūpinasi iš esmės viena, o ieškovas prie šių pareigų papildomai beveik neprisideda. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo teiginiu, kad jos turtinė padėtis yra geresnė. Ji nurodė neturinti nekilnojamojo ar kito registruotino turto, be šalių sūnaus, augina dar vieną mažametį vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini) , todėl jos galimybės dirbti ir gauti pajamas taip pat yra ribotos. Atsakovės vertinimu, mažesnio išlaikymo nustatymas neatitiktų nepilnamečio sūnaus poreikių ir nepagrįstai padidintų jai tenkančią vaiko išlaikymo naštą.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai 2026 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį dėl nepilnamečiam sūnui nustatyto išlaikymo dydžio pakeitimo atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 550 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 14,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Teismas nustatė, kad pagal CK 3.201 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu nustatytas nepilnamečio vaiko išlaikymo dydis gali būti pakeistas iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai. Vertinant tokio reikalavimo pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nuo ankstesnio išlaikymo dydžio nustatymo atsirado reikšmingų aplinkybių, kurios objektyviai pakeitė vieno iš tėvų galimybes vykdyti pareigą išlaikyti vaiką. Teismas pažymėjo, kad išlaikymo dydis turi atitikti nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, o pareiga išlaikyti vaiką negali būti sumažinama vien dėl išlaikymą teikiančio tėvo nurodomų finansinių sunkumų, neįrodžius esminio jo turtinės padėties pasikeitimo.

Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtintoje šalių taikos sutartyje buvo numatytas 250 Eur dydžio periodinis išlaikymas, kurį ieškovas įsipareigojo kasmet indeksuoti Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Pritaikius indeksaciją, nuo 2026 m. vasario 1 d. mokėtinas išlaikymas sudaro 360 Eur per mėnesį. Todėl ieškovo reikalavimą nustatyti 250 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą teismas vertino kaip prašymą sumažinti šiuo metu mokėtiną išlaikymą nuo 360 Eur iki 250 Eur. Teismas pažymėjo, kad indeksavimu siekiama išsaugoti realią išlaikymo vertę, todėl nominaliai tokio paties dydžio išlaikymo, koks buvo nustatytas 2021 metais, nustatymas iš naujo reikštų faktinį jo sumažinimą.

Vertindamas ieškovo sveikatos būklę, teismas nustatė, kad dar 2015 m. rugsėjo 11 d. jam buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, kuris nebuvo pakeistas ir galiojo 2021 metais, kai šalys sudarė taikos sutartį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė medicininių dokumentų, patvirtinančių po taikos sutarties sudarymo atsiradusius naujus sveikatos sutrikimus ar reikšmingą anksčiau nustatytų susirgimų pablogėjimą, dėl kurio būtų sumažėjusios jo galimybės dirbti ir gauti pajamas. Nors ieškovas teigė, kad jo sveikata pablogėjo, jis pats pripažino, jog kompetentingos institucijos jo darbingumo lygio neperžiūrėjo ir nepakeitė. Todėl teismas nusprendė, kad vien ieškovo subjektyvūs paaiškinimai apie pablogėjusią sveikatą, nesant juos patvirtinančių objektyvių medicininių duomenų, neįrodo esminio aplinkybių pasikeitimo.

Teismas taip pat vertino ieškovo darbo santykių ir pajamų pasikeitimą. Nustatyta, kad, nepaisydamas nuo 2015 metų nustatyto sumažėjusio darbingumo, ieškovas vėliau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, gaudavo darbo užmokestį. Darbo santykius su paskutine darboviete ieškovas nutraukė savo noru dėl nesutarimų su vadovais. Teismas nenustatė, kad darbo sutarties nutraukimas būtų susijęs su sveikatos būklės pablogėjimu ar naujai atsiradusiais darbingumo apribojimais. Atsižvelgęs ir į tai, kad 2021 metais, sudarant taikos sutartį, ieškovas taip pat buvo bedarbis, teismas padarė išvadą, jog dabartinis nedarbas savaime nepatvirtina esminio jo turtinės padėties pablogėjimo, pateisinančio išlaikymo sumažinimą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo gaunamas pajamas, turimo turto nebuvimą ir finansinius įsipareigojimus. Teismas nustatė, kad ieškovo mėnesio pajamas sudaro 391,50 Eur šalpos negalios pensija ir 46,46 Eur vienišo asmens išmoka, iš viso 437,96 Eur. Ieškovas neturi nekilnojamojo turto, gyvena motinai priklausančiame būste, taip pat yra sudaręs 6 100 Eur vartojimo kredito sutartį, pagal kurią kas mėnesį turi mokėti 149,57 Eur įmoką. Tačiau teismas nusprendė, kad šios aplinkybės, vertinamos kartu su kitais bylos duomenimis, nepatvirtina objektyvaus ir esminio ieškovo galimybių teikti išlaikymą sumažėjimo. Teismas taip pat nelaikė ieškovo savanoriškai prisiimtos vartojimo kredito grąžinimo prievolės pakankamu pagrindu mažinti nepilnamečio vaiko išlaikymą.

Vertindamas nepilnamečio vaiko interesus, teismas atsižvelgė į tai, kad nuo 2021 metų šalių sūnus paaugo, pradėjo lankyti mokyklą, dalyvauja papildomo ugdymo ir sporto užsiėmimuose, todėl jo išlaikymo poreikiai padidėjo. Teismas taip pat įvertino atsakovės nurodytas aplinkybes apie kasdienę vaiko priežiūrą, jo ugdymą ir su tuo susijusias išlaidas. Atsižvelgdamas į vaiko poreikių pokyčius, teismas nenustatė pagrindo manyti, kad jo interesus atitiktų šiuo metu mokėtino indeksuoto išlaikymo sumažinimas.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė po 2021 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, atsiradusio esminio savo turtinės padėties pablogėjimo, kuris objektyviai sumažintų jo galimybes išlaikyti nepilnametį sūnų. Ieškovo darbingumo lygis nepasikeitė, reikšmingas sveikatos būklės pablogėjimas neįrodytas, o darbo santykių nutraukimo ir dabartinių finansinių sunkumų nepakanka nustatytam išlaikymui sumažinti. Todėl teismas nusprendė, kad nėra CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo pakeisti šalių taikos sutartimi nustatytą išlaikymo dydį, ir ieškinį atmetė.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl nepilnamečio sūnaus išlaikymo dydžio pakeitimo tenkinti, o netenkinus šio prašymo – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.201 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimą, ir nepagrįstai nenustatė esminio ieškovo turtinės padėties pasikeitimo. Apeliantas nurodo, kad dėl sveikatos sutrikimų yra iš esmės sumažėjusios jo galimybės dirbti ir gauti pajamas, todėl jis objektyviai nepajėgia teikti 360 Eur dydžio indeksuoto išlaikymo. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino sveikatos būklės įtaką jo darbingumui ir finansinei padėčiai.

Nesutinka su teismo išvada, kad neįrodytas jo sveikatos būklės pablogėjimas. Kartu su apeliaciniu skundu pateikia 2026 m. liepos 23 d. ir 2026 m. liepos 29 d. VšĮ Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos dokumentų išrašus, kuriuose nurodytos jo diagnozės, gretutiniai sveikatos sutrikimai ir nuolatinio gydymo poreikis. Apelianto vertinimu, šie dokumentai patvirtina, kad jo sveikatos būklė riboja galimybes dirbti ir sudaro pagrindą konstatuoti esminį aplinkybių pasikeitimą, pateisinantį nustatyto išlaikymo sumažinimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo proceso ir neatskleidė bylos esmės. Nurodo, kad neturi teisinio išsilavinimo, bylą pirmosios instancijos teisme vedė savarankiškai, todėl nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo procesinių teisių ir pateikti visų reikšmingų įrodymų. Apelianto vertinimu, teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, turėjo pasiūlyti pateikti papildomus medicininius dokumentus ir atkreipti jo dėmesį į galimybę pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Kadangi to nepadarė, apelianto nuomone, buvo apribota jo teisė į tinkamą teisminį procesą, o byla išnagrinėta neišsamiai.

Pažymi, kad nuo 2025 m. gegužės mėnesio yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje, o nuo 2026 m. kovo 20 d. negauna nedarbo socialinio draudimo išmokos. Jo mėnesio pajamas sudaro 391,50 Eur šalpos negalios pensija ir 46,46 Eur vienišo asmens išmoka, iš viso 437,96 Eur. Apeliantas neturi nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, gyvena motinai priklausančiame būste ir yra finansiškai nuo jos priklausomas. Nurodo, kad jo darbingumo lygis yra 40 procentų, o nustatyti sveikatos sutrikimai apsunkina galimybę susirasti darbą ir gauti didesnes pajamas. Todėl, apelianto vertinimu, dabartinė jo turtinė padėtis neleidžia mokėti 360 Eur išlaikymo kas mėnesį.

Apelianto nuomone, nepilnamečio sūnaus poreikiams patenkinti pakaktų, jeigu abu tėvai skirtų jo išlaikymui po 250 Eur per mėnesį, papildomai įvertinant vaikui mokamą 129,50 Eur valstybės išmoką. Tokiu atveju bendra vaiko poreikiams tenkinti skiriama suma sudarytų 629,50 Eur per mėnesį. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovė yra darbinga ir turi galimybių prie vaiko išlaikymo prisidėti didesne suma.

Nesutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis dėl jos turtinės padėties. Teigia, kad atsakovė gyvena kartu su savo jaunesniosios dukters tėvu, kuris taip pat turi pareigą išlaikyti jų bendrą vaiką. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės darbo sutartys buvo nutrauktos 2026 m. birželio 19 d., t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apelianto vertinimu, nesant duomenų apie darbo sutarčių nutraukimo priežastis, kyla abejonių, ar atsakovė savo turtinės padėties nepablogino dirbtinai.

Prašo priimti naujus medicininius įrodymus, remdamasis CPK 314 straipsnyje nustatytomis išimtimis. Teigia, kad jų nepateikė pirmosios instancijos teisme dėl teisinių žinių stokos ir sveikatos būklės, apsunkinusios galimybę savarankiškai vesti bylą. Jo nuomone, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, o šie dokumentai yra reikšmingi vertinant jo sveikatos būklę ir galimybes vykdyti išlaikymo prievolę.

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir neatskleidė bylos esmės. Jos teigimu, nagrinėjant bylą ieškovui buvo išaiškintos procesinės teisės, teismas aiškinosi, kokiomis aplinkybėmis grindžiamas reikalavimas sumažinti išlaikymo dydį, ir siūlė pateikti papildomus įrodymus. Atsakovė nurodo, kad tiek pasirengimo nagrinėti bylą metu, tiek bylą nagrinėjant iš esmės teismas klausė ieškovo apie medicininius dokumentus, galinčius patvirtinti jo sveikatos būklės pablogėjimą ir dėl to sumažėjusias galimybes dirbti, taip pat apie galimybę tokius dokumentus pateikti ar išreikalauti. Tačiau ieškovas nenurodė turintis papildomų medicininių dokumentų, todėl, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad teismas nesudarė jam sąlygų įrodyti ieškinio pagrįstumą.

Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo darbo santykių pasibaigimas savaime neįrodo esminio jo turtinės padėties pablogėjimo. Pažymi, kad ieškovas, nepaisydamas anksčiau nustatyto sumažėjusio darbingumo, dirbo ir gavo darbo užmokestį, tačiau darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė savo noru dėl asmeninių nesutarimų su darbdavio atstovais. Atsakovės teigimu, byloje nepateikta duomenų, kad darbo santykiai būtų nutrūkę dėl objektyvių, nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle. Taip pat, atsakovės vertinimu, ieškovas nepagrindė, kad būtų dėjęs pakankamas pastangas susirasti kitą jo sveikatos būklę atitinkantį darbą ir pagerinti savo finansinę padėtį.

Nesutinka, kad ieškovo turimi finansiniai įsipareigojimai sudaro pagrindą sumažinti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymą. Nurodo, kad 2025 m. balandžio 18 d. ieškovo sudaryta 6 100 Eur vartojimo kredito sutartis neįrodo esminio jo turtinės padėties pablogėjimo. Atsakovės teigimu, teismo posėdyje ieškovas nepaaiškino, kokioms konkrečioms reikmėms panaudojo pasiskolintas lėšas. Jos vertinimu, savanoriškai prisiimti finansiniai įsipareigojimai negali būti laikomi pakankamu pagrindu mažinti nepilnamečio vaiko išlaikymą.

Nesutinka su apelianto teiginiu, kad ji dirbtinai pablogino savo turtinę padėtį, 2026 m. birželio 19 d. nutraukdama darbo sutartis. Paaiškina, kad nuo 2026 m. balandžio mėnesio dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“, tačiau darbo santykius nutraukė dėl darbdavių nemokėto darbo užmokesčio. Atsakovės teigimu, abi bendrovės yra susijusios, nes priklauso tam pačiam asmeniui. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ji kreipėsi į darbo ginčų komisijas. Atsakovės vertinimu, šios aplinkybės paneigia apelianto prielaidą, kad darbo santykiai buvo nutraukti siekiant dirbtinai sumažinti savo pajamas. Siekdama pagrįsti darbo santykių nutraukimo aplinkybes, atsakovė kartu su atsiliepimu teikia Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2026 m. birželio 30 d. pranešimą ir 2026 m. liepos 22 d. sprendimą, taip pat Kauno darbo ginčų komisijos 2026 m. liepos 1 d. pranešimą. Atsakovė prašo šiuos dokumentus priimti, nurodydama, kad Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl objektyviai negalėjo būti pateiktas anksčiau. Be to, būtinybė pateikti šiuos įrodymus, atsakovės vertinimu, susijusi su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais dėl tariamai dirbtinio jos turtinės padėties pabloginimo.

Prašo nepriimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų 2026 m. liepos 23 d. ir 2026 m. liepos 29 d. medicinos dokumentų išrašų. Remdamasi CPK 314 straipsniu, ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai gali būti pateikiami tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Atsakovės nuomone, apeliantas neįrodė objektyvių kliūčių, dėl kurių negalėjo pateikti sveikatos būklę patvirtinančių duomenų pirmosios instancijos teisme. Ji pažymi, kad ieškovo procesinius dokumentus pirmosios instancijos teisme rengė advokatė, todėl jis turėjo galimybę pasinaudoti teisine pagalba, rinkti įrodymus ir juos pateikti laiku. Aplinkybė, kad ieškovas nusprendė teismo posėdžiuose dalyvauti be atstovo, atsakovės vertinimu, savaime nepateisina pavėluoto įrodymų pateikimo.

Teigia, kad apelianto naujai pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina reikšmingo jo sveikatos būklės pablogėjimo po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo. Atsakovės teigimu, pagrindinė ieškovo liga, dėl kurios jam nustatytas sumažėjęs darbingumas, diagnozuota dar 2015 metais, todėl ši aplinkybė buvo žinoma šalims susitariant dėl vaiko išlaikymo dydžio. Naujai pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie sumažėjusį ieškovo darbingumo ar dalyvumo lygį, nustatytus naujus darbo apribojimus arba reikšmingai pakitusią pagrindinės ligos eigą. Atsakovės vertinimu, dokumentuose nurodytos papildomos diagnozės taip pat nepatvirtina, kad dėl jų būtų iš esmės sumažėjusios ieškovo galimybės dirbti ir gauti pajamas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas sumažinti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – VšĮ Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro 2026 m. liepos 23 d. ir 2026 m. liepos 29 d. medicinos dokumentų išrašus, kuriais grindžia aplinkybes dėl savo sveikatos būklės ir sumažėjusių galimybių dirbti bei gauti pajamas. Ieškovas nurodo, kad šių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teisme, nes bylą vedė savarankiškai, neturėjo pakankamai teisinių žinių, o sveikatos būklė apsunkino tinkamą procesinių teisių įgyvendinimą. Atsakovė prašo šių įrodymų nepriimti, teigdama, kad ieškovas turėjo galimybę juos pateikti anksčiau, o patys dokumentai nepatvirtina reikšmingo jo sveikatos būklės pablogėjimo po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo.

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2026 m. birželio 30 d. pranešimą ir 2026 m. liepos 22 d. sprendimą bei Kauno darbo ginčų komisijos 2026 m. liepos 1 d. pranešimą. Šiais dokumentais atsakovė siekia paneigti apelianto argumentą, kad 2026 m. birželio 19 d. darbo sutartis nutraukė siekdama dirbtinai pabloginti savo turtinę padėtį. Atsakovė pažymi, kad Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o poreikis pateikti šiuos dokumentus susijęs su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas yra civiliniam procesui būdingos ribotos apeliacijos išraiška. Neribota galimybė teikti naujus įrodymus neužtikrintų teisinio tikrumo bei apibrėžtumo ir sudarytų prielaidas procesinei staigmenai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo priimti kiekvieno naujo įrodymo vien dėl jo sąsajos su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nes toks aiškinimas paneigtų CPK 314 straipsnyje nustatytą ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020 50 punktas).

Kita vertus, naujų įrodymų priėmimo ribojimas negali būti taikomas formaliai ir panaudojamas prieš sąžiningus proceso dalyvius ar tapti kliūtimi teismui tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 38 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant fakto klausimus gali būti priimami ir vėliau sužinoti ar gauti įrodymai, jeigu proceso dalyvis šia procesine teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021 68 punktas). Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad ginčas kilo šeimos byloje dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo. CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose sudaro pagrindą prireikus rinkti ir vertinti papildomus įrodymus, kai tai būtina vaiko interesams apsaugoti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo pobūdį, ieškovo pateiktų medicininių dokumentų sąsajumą su apeliacinio skundo argumentais dėl jo sveikatos būklės ir galimybių teikti nepilnamečiam vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, taip pat siekdamas visapusiškai įvertinti šias aplinkybes, mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priimti ieškovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus. Nors ieškovo nurodytos aplinkybės dėl savarankiško bylos vedimo nesudaro pagrindo netaikyti CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo, įvertinus tai, kad pateikti dokumentai išduoti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir yra tiesiogiai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis dėl ieškovo sveikatos būklės, jų priėmimas nagrinėjamu atveju laikytinas pagrįstu. Be to, atsakovė turėjo galimybę su šiais dokumentais susipažinti ir dėl jų pateikė savo argumentus atsiliepime į apeliacinį skundą, o įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, kad yra pagrindas priimti atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus darbo ginčų komisijų dokumentus. Jie susiję su apeliaciniame skunde iškeltu klausimu dėl atsakovės darbo santykių nutraukimo aplinkybių ir skirti atsikirtimams į apelianto argumentus pagrįsti. Be to, Vilniaus darbo ginčų komisijos 2026 m. liepos 22 d. sprendimas buvo priimtas po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl negalėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kitų pateiktų dokumentų priėmimo būtinybė vertintina atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl, ieškovo teigimu, dirbtinio atsakovės turtinės padėties pabloginimo. Šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima abiejų šalių pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos vertins kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, spręsdamas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnametis vaikas M. J. gimė (duomenys neskelbtini), nepilnamečio vaiko tėvas yra ieškovas IES1 , motina – atsakovė ATS1 . Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-1644-1010/2021 patvirtinta ATS1 ir IES1 2021 m. balandžio 7 d. sudaryta taikos sutartis joje nurodytomis sąlygomis. Minėtos taikos sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad „pareiškėjas IES1 a. k. (duomenys neskelbtini) , sutinka ir susitaria, kad nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, kuria bus patvirtinta ši Šalių pateikta Taikos sutartis dienos, sūnaus M. J., gim. (duomenys neskelbtini)., a. k. (duomenys neskelbtini) , išlaikymui moka po 250,00 Eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, sūnaus išlaikymui skirtas pinigines lėšas pervedant į pareiškėjos ATS1 banko sąskaitą“. IES1 netinkamai vykdant pareigą indeksuoti priteistą išlaikymą, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-8257-1178/2025 nutarta ATS1 išduoti vykdomąjį raštą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas sumažinti nepilnamečiam sūnui teikiamo išlaikymo dydį. Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.201 straipsnio 1 dalį, nepakankamai įvertino dėl sveikatos būklės sumažėjusias jo galimybes dirbti ir gauti pajamas, todėl nepagrįstai nekonstatavo esminio jo turtinės padėties pasikeitimo. Apelianto vertinimu, dabartinė jo sveikatos ir finansinė padėtis neleidžia teikti 360 Eur dydžio indeksuoto išlaikymo, todėl išlaikymo dydis turėtų būti sumažintas iki 250 Eur per mėnesį.

CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal CK 3.201 straipsnio 1 dalį teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. CPK 279 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta galimybė, pasikeitus aplinkybėms, pareikšti naują ieškinį dėl periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindą pakeisti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymo dydį gali sudaryti iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba pasikeitę vaiko poreikiai. Vertinant tokio reikalavimo pagrįstumą, būtina palyginti aplinkybes, buvusias nustatant ankstesnį išlaikymo dydį, su aplinkybėmis, egzistuojančiomis nagrinėjant reikalavimą dėl jo pakeitimo. Nepriklausomai nuo to, ar išlaikymo dydį nustatė teismas, ar jis nustatytas teismo patvirtintu šalių susitarimu, laikytina, kad nustatytas išlaikymas atitiko tuo metu buvusią išlaikymą teikiančio tėvo turtinių galimybių ir vaiko poreikių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).

Taigi, sprendžiant dėl anksčiau nustatyto išlaikymo dydžio sumažinimo, reikšminga ne vien tai, kokio dydžio pajamas išlaikymą teikiantis tėvas gauna šiuo metu, bet ir tai, ar nuo ankstesnio išlaikymo nustatymo jo turtinė padėtis iš esmės pasikeitė, kokios yra šio pasikeitimo priežastys ir ar jos objektyviai riboja galimybes vykdyti išlaikymo prievolę. Kartu būtina įvertinti vaiko poreikius bei kito iš tėvų galimybes prisidėti prie išlaikymo. Vien nustatyti išlaikymą privalančio teikti asmens finansiniai sunkumai savaime nesudaro pakankamo pagrindo mažinti vaikui teikiamą išlaikymą.

Nagrinėjamu atveju Tauragės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nepilnamečiam sūnui mokėti po 250 Eur kas mėnesį, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka. Pritaikius indeksaciją, nuo 2026 m. vasario 1 d. mokėtinas išlaikymas sudaro 360 Eur per mėnesį. Vadinasi, ieškovo reikalavimas nustatyti 250 Eur mėnesinį išlaikymą reiškia prašymą sumažinti faktiškai mokėtiną išlaikymą 110 Eur per mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien dėl indeksavimo padidėjusi nominali išlaikymo suma nėra savarankiškas pagrindas ją mažinti, nes indeksavimas skirtas išlaikymo vertei išsaugoti, atsižvelgiant į infliaciją.

Apeliantas išlaikymo sumažinimo būtinumą pirmiausia sieja su pasikeitusia savo turtine padėtimi. Byloje nustatyta, kad nuo 2025 m. gegužės mėnesio jis nebedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, o pasibaigus nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimui jo mėnesio pajamas sudaro 391,50 Eur šalpos negalios pensija ir 46,46 Eur vienišo asmens išmoka, iš viso 437,96 Eur. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios pajamos yra nedidelės, o 360 Eur dydžio išlaikymas sudaro reikšmingą jų dalį. Tačiau faktinių pajamų dydis negali būti vertinamas atsietai nuo kitų aplinkybių, reikšmingų nustatant, ar ieškovo galimybės vykdyti išlaikymo prievolę iš esmės pasikeitė.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo dirbo ir gavo darbo pajamų. Jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vėliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pirmojoje darbovietėje gaudavo apie 600 Eur darbo užmokestį, o antrojoje – apie 1 000 Eur, taip pat turėjo galimybę papildomai uždirbti iki 200 Eur. Darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovas nutraukė savo iniciatyva dėl nesutarimų su vadovais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad darbo sutarties nutraukimą lėmė pablogėjusi ieškovo sveikatos būklė ar naujai atsiradę darbo apribojimai. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovas, turėdamas dar 2015 metais nustatytą sumažėjusį darbingumą, po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo kelerius metus dirbo ir gavo darbo pajamų. Todėl vien darbo santykių pasibaigimo ir šiuo metu gaunamų mažesnių pajamų aplinkybės, nesant pakankamų įrodymų apie objektyviai sumažėjusias ieškovo galimybes dirbti ir gauti pajamas, nepatvirtina esminio jo turtinės padėties pasikeitimo, sudarančio pagrindą sumažinti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymo dydį.

Apeliantas taip pat remiasi aplinkybėmis, kad neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, gyvena motinai priklausančiame būste, naudojasi jos finansine pagalba ir yra sudaręs 6 100 Eur vartojimo kredito sutartį, pagal kurią moka po 149,57 Eur per mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės reikšmingos vertinant apelianto dabartinę finansinę padėtį, tačiau vien jų nustatymas neleidžia daryti išvados, kad nuo 2021 metų įvyko esminis turtinės padėties pasikeitimas. Be to, ieškovo savanoriškai prisiimti finansiniai įsipareigojimai nėra pakankamas pagrindas sumažinti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymo dydį, nes pareigai išlaikyti vaiką teiktina pirmenybė prieš kitus asmeninius finansinius įsipareigojimus. Nors apeliantas nurodo, kad pasiskolintas lėšas panaudojo pragyvenimo poreikiams, byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų šios prievolės atsiradimą laikyti objektyviu ir savarankišku išlaikymo dydžio sumažinimo pagrindu.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog jo finansinė padėtis, palyginti su 2021 metais, iš esmės pasikeitė dėl tokių aplinkybių, kurios objektyviai pateisintų nepilnamečiam vaikui nustatyto išlaikymo sumažinimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, grindžiami vien dabartinių pajamų dydžiu, nedarbu, turto neturėjimu ir finansiniais įsipareigojimais, nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo sveikatos būklę ir dėl jos sumažėjusias galimybes dirbti. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji medicininiai dokumentai, apelianto vertinimu, patvirtina reikšmingą sveikatos būklės pablogėjimą ir būtinumą sumažinti nepilnamečiam vaikui teikiamą išlaikymą.

Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad sprendžiant dėl CK 3.201 straipsnio 1 dalies taikymo reikšminga ne vien tai, ar išlaikymą teikiantis asmuo serga tam tikromis ligomis arba yra sumažėjusio darbingumo, bet ir tai, ar po ankstesnio išlaikymo dydžio nustatymo jo sveikatos būklė pasikeitė taip, kad iš esmės sumažėjo galimybės vykdyti išlaikymo prievolę. Todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar apelianto nurodomas sveikatos būklės pablogėjimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir kokią įtaką jis turėjo apelianto galimybėms dirbti bei gauti pajamas.

Byloje nustatyta, kad ieškovui 2015 m. rugsėjo 11 d. buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, taip pat darbo pobūdžio ir sąlygų apribojimai: jam draudžiama dirbti naktinį ir viršvalandinį darbą, dirbti aukštyje virš 1,3 m bei požeminius darbus. Šie apribojimai galiojo ir 2021 metais, kai šalys sudarė taikos sutartį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad jo sveikatos būklė pablogėjo ir dėl to sumažėjo galimybės dirbti bei gauti pajamas. Tačiau ieškovas pripažino, kad nuo 2015 metų nustatytas darbingumo lygis nebuvo peržiūrėtas ar pakeistas. Byloje taip pat nepateikta medicininių duomenų, patvirtinančių, kad po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo ieškovui būtų nustatyti papildomi darbo apribojimai arba kad dėl pablogėjusios sveikatos būklės jis nebegalėtų dirbti anksčiau nustatytus apribojimus atitinkančio darbo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktuose 2026 m. liepos 23 d. ir 2026 m. liepos 29 d. medicininiuose dokumentuose nurodyta pagrindinė ieškovo liga, gretutiniai sveikatos sutrikimai, gydymasis pas gydytoją (duomenys neskelbtini), paskirtų vaistų vartojimas ir nuolatinio gydymo poreikis. Šie dokumentai patvirtina, kad ieškovas turi sveikatos sutrikimų ir jam reikalingas gydymas. Vis dėlto iš jų turinio nematyti duomenų, leidžiančių palyginti ieškovo sveikatos būklę 2021 metais ir apeliacinio skundo nagrinėjimo metu bei nustatyti, kad per šį laikotarpį jo gebėjimas dirbti reikšmingai sumažėjo. Dokumentuose taip pat nenurodyta, kad dėl diagnozuotų ligų būtų nustatyti nauji darbo apribojimai ar kad ieškovas nebegalėtų vykdyti jo darbingumo lygį atitinkančios darbo veiklos. Apelianto pateikti dokumentai patvirtina gydymo poreikį ir diagnozuotas ligas, bet nesuteikia pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp po 2021 metų tariamai pablogėjusios sveikatos ir esmingai sumažėjusių ieškovo galimybių gauti darbinių pajamų.

Vertinant šias aplinkybes reikšminga tai, kad ieškovas, kuriam dar 2015 metais buvo nustatytas sumažėjęs darbingumas ir atitinkami darbo apribojimai, po taikos sutarties patvirtinimo kelerius metus dirbo ir gavo darbo užmokestį. Ši aplinkybė patvirtina, kad anksčiau nustatyti sveikatos sutrikimai netrukdė ieškovui vykdyti jo sveikatos būklę atitinkančios darbo veiklos. Tuo tarpu apeliacinėje instancijoje pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad po 2021 m. balandžio 20 d. ieškovo sveikatos būklė būtų pablogėjusi tiek, jog iš esmės sumažėtų jo galimybės dirbti ir gauti pajamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad naujai pateikti medicininiai dokumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog neįrodytas esminis ieškovo galimybių teikti nepilnamečiam vaikui nustatyto dydžio išlaikymą pasikeitimas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į tinkamą teismo procesą ir neatskleidė bylos esmės. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, žinodamas apie jo sveikatos sutrikimus ir aplinkybę, jog jis bylą veda savarankiškai, neturėdamas teisinio išsilavinimo, turėjo pasiūlyti pateikti papildomus medicininius dokumentus bei pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Apelianto vertinimu, teismui nesiėmus šių veiksmų, jis neturėjo galimybės tinkamai pagrįsti reikalavimo dėl nepilnamečiam vaikui nustatyto išlaikymo dydžio sumažinimo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. CPK 179 straipsnyje reglamentuojamas teismo vaidmuo įrodinėjimo procese, o CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose. Šių nuostatų pagrindu teismas turi imtis priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti, kai tai būtina tinkamam ginčo išnagrinėjimui ir nepilnamečio vaiko interesų apsaugai. Vis dėlto aktyvus teismo vaidmuo nepanaikina šalių pareigos pagrįsti savo reikalavimus ir atsikirtimus bei nereiškia, kad teismas privalo perimti vienos iš šalių įrodinėjimo pareigą. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino procesines pareigas, būtina atsižvelgti į konkrečią bylos nagrinėjimo eigą ir faktiškai atliktus procesinius veiksmus.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys, laikydamosi civilinio proceso įstatymo nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Ši teisė apima ir galimybę pasirinkti, ar bylą teisme vesti savarankiškai, ar per atstovą. Todėl vien aplinkybė, kad proceso dalyvis neturi teisinio išsilavinimo ir byloje dalyvauja be profesionalaus atstovo, nepatvirtina jo teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo. Sprendžiant šį klausimą reikšminga nustatyti, ar proceso dalyviui buvo išaiškintos procesinės teisės, sudarytos realios galimybės jomis pasinaudoti ir ar teismas tinkamai vykdė jam tenkančias pareigas aiškinantis ginčui reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išklausiusi 2026 m. birželio 22 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad posėdžio pradžioje (nuo 1 min. 35 sek.) abiem šalims buvo išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, įskaitant teisę turėti atstovą. Taigi ieškovui buvo išaiškinta galimybė naudotis atstovo pagalba. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų apribojęs ieškovo teisę pasirinkti atstovą ar sudaręs kliūtis šia teise pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad teismas neužtikrino jo teisės į tinkamą procesą, nes nepasiūlė pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pateikti papildomų medicininių dokumentų ir nesiėmė pakankamų veiksmų jo sveikatos būklės pasikeitimui nustatyti. Iš 2026 m. birželio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo (nuo 24 minutės) nustatyta, kad bylą nagrinėjusi teisėja tiesiogiai teiravosi ieškovo, ar jis turi naujesnių medicininių dokumentų, patvirtinančių pasikeitusią sveikatos būklę, taip pat ar buvo peržiūrėtas ir iš naujo įvertintas jo darbingumas. Atsakydamas į šiuos klausimus ieškovas nurodė, kad naujesnių medicininių dokumentų neturi, o jo darbingumas nebuvo iš naujo įvertintas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi būtent tas faktines aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė reikalavimą sumažinti nepilnamečiam vaikui nustatytą išlaikymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti teismo veiksmai paneigia apelianto teiginį, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti sveikatos būklės pablogėjimą patvirtinančius įrodymus. Teismas neapsiribojo bendro pobūdžio ieškovo paaiškinimų išklausymu, bet konkrečiai teiravosi apie naujesnius medicininius dokumentus ir darbingumo lygio peržiūrėjimą. Taigi ieškovui buvo aiškiai nurodyta, kokios aplinkybės reikšmingos jo pareikštam reikalavimui pagrįsti, ir suteikta galimybė nurodyti jas patvirtinančius įrodymus. Ieškovui paaiškinus, kad tokių dokumentų neturi, teismas vertino jo sveikatos būklės pasikeitimo aplinkybes pagal byloje esančius duomenis. Vien tai, kad apeliantas vėliau pateikė papildomus medicininius dokumentus, nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė pareigą išsiaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes.

Apeliantas taip pat teigia, kad jo sveikatos būklė apsunkino galimybes savarankiškai vesti bylą ir tinkamai įgyvendinti procesines teises. Tačiau apeliacinėje instancijoje pateikti medicininiai dokumentai, kuriuose nurodytos ieškovui diagnozuotos ligos, taikomas gydymas ir jo tęstinumo poreikis, nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas dėl sveikatos būklės negalėjo suprasti proceso esmės, jam išaiškintų teisių ar teismo užduodamų klausimų. Šiuose dokumentuose nėra duomenų apie tokius ieškovo gebėjimų dalyvauti teismo procese apribojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo sveikatos sutrikimų egzistavimas nėra ginčijamas, tačiau iš pateiktų medicininių duomenų negalima daryti išvados, jog dėl šių sutrikimų buvo apribota jo galimybė tinkamai dalyvauti nagrinėjant bylą. Be to, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir įvertino ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus medicininius dokumentus. Kaip jau konstatuota, jie patvirtina ieškovo sveikatos sutrikimus ir gydymo poreikį, tačiau neįrodo, kad po 2021 m. balandžio 20 d. taikos sutarties patvirtinimo jo sveikatos būklė būtų reikšmingai pablogėjusi ir dėl to iš esmės sumažėjusios galimybės dirbti bei gauti pajamas. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad šių dokumentų nepateikimas pirmosios instancijos teisme turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino jam tenkančias procesines pareigas: išaiškino šalims jų procesines teises ir pareigas, įskaitant teisę turėti atstovą, aiškinosi ieškovo nurodomo sveikatos būklės pablogėjimo aplinkybes ir konkrečiai teiravosi apie tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantas nenurodė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad jam buvo apribota galimybė naudotis procesinėmis teisėmis arba kad teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo procesinio aktyvumo, teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo ir bylos esmės neatskleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas teigia, kad nepilnamečio sūnaus poreikiams patenkinti pakaktų, jeigu abu tėvai skirtų po 250 Eur per mėnesį, o papildomai būtų įvertinama vaikui mokama 129,50 Eur valstybės išmoka. Apelianto skaičiavimu, tokiu atveju vaiko išlaikymui būtų skiriama 629,50 Eur per mėnesį. Jis taip pat nurodo, kad atsakovė yra darbinga, gali gauti pakankamas pajamas ir prie vaiko išlaikymo prisidėti didesne dalimi.

Pagal CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą išlaikymo proporcingumo principą abiejų tėvų pareiga išlaikyti vaiką vertinama atsižvelgiant į jo poreikius ir kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį. Šis principas nereiškia, kad tėvai visais atvejais turi skirti matematiškai vienodas išlaikymo sumas. Sprendžiant dėl kiekvienam iš tėvų tenkančios išlaikymo pareigos apimties, vertintinos jų turtinės galimybės, individualūs nepilnamečio vaiko poreikiai ir faktinis kiekvieno iš tėvų dalyvavimas užtikrinant šiuos poreikius.

Byloje nustatyta, kad nuo 2021 metų šalių nepilnametis sūnus paaugo ir pradėjo lankyti mokyklą. Atsakovė nurodė, kad vaikas dalyvauja plaukimo ir kikbokso užsiėmimuose, jam reikalinga papildoma mokymosi pagalba, patiriama išlaidų ugdymo priemonėms, kelionėms į užsiėmimus ir sveikatos priežiūrai. Atsakovės paaiškinimais, kikbokso užsiėmimai kainuoja 50 Eur, plaukimas – 7 Eur, korepetitoriaus paslaugos – apie 80 Eur per mėnesį. Ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat pripažino, kad nuo 2021 metų sūnaus poreikiai padidėjo, nes jis pradėjo lankyti mokyklą. Taigi byloje nėra ginčo dėl vaiko poreikių padidėjimo aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl išlaikymo dydžio pakeitimo sąlygų egzistavimo, nes nuo ankstesnio išlaikymo nustatymo atsiradę papildomi vaiko ugdymo, lavinimo ir kasdieniai poreikiai suponuoja didesnes išlaidas jiems patenkinti. Todėl nustatytas vaiko poreikių padidėjimas nesudaro pagrindo mažinti jam teikiamą išlaikymą, neįrodžius kitų reikšmingų aplinkybių, pateisinančių tokį sumažinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto pateiktas bendros vaiko išlaikymui skiriamos sumos apskaičiavimas nepatvirtina, jog jo siūlomas 250 Eur dydžio išlaikymas atitiktų šalių nepilnamečio sūnaus poreikius ir tėvų turtines galimybes. Vien aritmetinis abiejų tėvų galimų įmokų ir vaikui mokamos valstybės išmokos sudėjimas nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl anksčiau nustatyto išlaikymo dydžio sumažinimo. Pažymėtina, kad vaikui mokama valstybės išmoka nepanaikina nė vienam iš tėvų tenkančios pareigos užtikrinti jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Be to, vertinant atsakovės indėlį reikšminga tai, kad nepilnametis vaikas gyvena su ja, o atsakovė kasdien rūpinasi jo priežiūra, ugdymu ir kitų poreikių tenkinimu. Taigi apelianto siūlomas vienodas piniginis abiejų tėvų indėlis neįvertina visų reikšmingų išlaikymo pareigos paskirstymo aplinkybių. Teisėjų kolegija mano, kad apeliantas nepagrindė, kodėl būtent jo siūlomas išlaikymo dydis, atsižvelgiant į padidėjusius vaiko poreikius ir abiejų tėvų padėtį, turėtų būti laikomas pakankamu ir proporcingu.

Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė gyvena su jaunesniosios dukters tėvu, kuris privalo išlaikyti jų bendrą vaiką. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovės galimybės išlaikyti šalių sūnų yra didesnės ar kad dėl to turėtų būti sumažinta ieškovui tenkanti išlaikymo pareiga. Jaunesniosios dukters tėvo pareiga išlaikyti savo vaiką nereiškia pareigos teikti išlaikymą nagrinėjamos bylos šalių sūnui. Kartu atsižvelgtina į tai, kad atsakovė augina ir kitą mažametį vaiką, todėl vertinant jos turtines galimybes reikšmingos ir jai tenkančios šio vaiko išlaikymo pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė duomenų, leidžiančių nustatyti, kad dėl atsakovės gyvenimo kartu su kitu asmeniu jos turtinės galimybės išlaikyti šalių sūnų būtų reikšmingai padidėjusios. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo didesnę šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo naštą perkelti atsakovei ir atitinkamai sumažinti ieškovo mokamą išlaikymą.

Apeliantas ginčija ir pirmosios instancijos teismo atliktą atsakovės turtinės padėties vertinimą, nurodydamas, kad atsakovė 2026 m. birželio 19 d., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nutraukė darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip galimai siekdama dirbtinai pabloginti savo turtinę padėtį. Atsakovė su šiais argumentais nesutinka ir paaiškina, kad darbo santykiai nutrūko dėl darbdavių nevykdytos pareigos mokėti darbo užmokestį. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus ir Kauno darbo ginčų komisijų dokumentus.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2026 m. birželio 30 d. Vilniaus darbo ginčų komisijos pranešimo matyti, kad buvo pradėta nagrinėti atsakovės inicijuota darbo byla Nr. APS-136-16309/2026 prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šis ginčas buvo išnagrinėtas Vilniaus darbo ginčų komisijos 2026 m. liepos 22 d. sprendimu, kuriuo atsakovės prašymas dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo buvo patenkintas. Darbo ginčų komisija nustatė, kad atsakovės darbo santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tęsėsi nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki 2026 m. birželio 19 d. ir buvo nutraukti DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Sprendime taip pat nustatyta, kad darbdavė nepateikė įrodymų apie tinkamą atsiskaitymą su darbuotoja, todėl nuspręsta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovės naudai išieškoti 183,30 Eur darbo užmokesčio už 2026 m. balandžio mėnesį, 282 Eur darbo užmokesčio už 2026 m. gegužės mėnesį ir 1 193,91 Eur už 2026 m. birželio mėnesį, įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoką, taip pat 7,94 Eur delspinigių ir 305,54 Eur netesybų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas darbo ginčų komisijos sprendimas reikšmingas sprendžiant dėl apelianto teiginio, kad atsakovė darbo santykius nutraukė siekdama sąmoningai sumažinti savo pajamas. Šis dokumentas patvirtina ne tik tai, kad atsakovė kreipėsi dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, bet ir tai, kad darbo ginčų komisija, įvertinusi jai pateiktus duomenis, nustatė darbdavės neatsiskaitymo su darbuotoja aplinkybes ir patenkino jos reikalavimus. Nors darbo ginčų komisijos sprendimas neleidžia nustatyti visų atsakovės subjektyvių darbo sutarties nutraukimo motyvų, jame konstatuotos aplinkybės atitinka atsakovės paaiškinimą, kad darbo santykių nutraukimas buvo susijęs su darbo užmokesčio nemokėjimu, o ne su siekiu paveikti nagrinėjamos civilinės bylos baigtį.

Apeliacinės instancijos teismui taip pat pateiktas 2026 m. liepos 1 d. Kauno darbo ginčų komisijos pranešimas darbo byloje Nr. APS-136-16308/2026, iš kurio matyti, kad atsakovė kreipėsi dėl darbo ginčo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nagrinėjimo. Pranešime nurodyta, kad darbo ginčas bus nagrinėjamas 2026 m. rugpjūčio 25 d. Šis dokumentas patvirtina atsakovės kreipimosi į darbo ginčų komisiją faktą, tačiau jame nėra duomenų apie ginčo išnagrinėjimo rezultatą ar konkrečių atsakovės reikalavimų pagrįstumą. Todėl vien šio pranešimo nepakanka konstatuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytus darbo teisės pažeidimus. Vis dėlto jis patvirtina, kad dėl darbo santykių su šia bendrove taip pat buvo inicijuota atskira ginčo nagrinėjimo procedūra.

Įvertinusi nurodytus naujus įrodymus kartu su kitais bylos duomenimis, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apelianto argumentas dėl atsakovės tariamai dirbtinai pablogintos turtinės padėties nėra pagrįstas įrodymais. Darbo sutarčių pasibaigimo laikas, sutapęs su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindas konstatuoti nesąžiningą atsakovės elgesį. Priešingai, Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimu nustatytos neatsiskaitymo su darbuotoja aplinkybės suteikia objektyvų pagrindą atsakovės paaiškinimams apie darbo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasibaigimo priežastis.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto pateiktas siūlomo išlaikymo dydžio apskaičiavimas ir argumentai dėl atsakovės galimybių didesne dalimi prisidėti prie sūnaus išlaikymo nesudaro pagrindo keisti anksčiau nustatyto išlaikymo dydžio. Byloje nustatyta, kad nuo 2021 metų nepilnamečio vaiko poreikiai padidėjo, o apelianto teiginiai apie sąmoningą atsakovės siekį pabloginti savo turtinę padėtį neatitinka byloje esančių įrodymų. Todėl aptariami apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies.

Nagrinėjamu atveju ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovo priteisti valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Byloje pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. (8.28Mr)ATP-C-2026-07057, kuriuo atsakovei suteikta antrinė teisinė pagalba atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme, o šią pagalbą teikti paskirta advokatė A. P.-P. Minėtu sprendimu nustatyta, kad valstybė apmoka 100 procentų atsakovei suteikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Vis dėlto byloje nėra pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos ar kitų duomenų, patvirtinančių konkrečią už atsakovei apeliacinės instancijos teisme suteiktą teisinę pagalbą valstybės patirtų išlaidų sumą. Vien sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą nesudaro galimybės nustatyti priteistinų išlaidų dydžio. Todėl, nesant duomenų apie konkrečią valstybės patirtų išlaidų sumą, atsakovės prašymas dėl šių išlaidų priteisimo netenkinamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.