Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatė. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas reikalavimas nutraukti su atsakovu sudarytą savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti, apeliacine tvarka nėra skundžiama.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir nuspręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – nuomos mokesčio apskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinę (laikotarpis nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2026 m. kovo 31 d.), prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nurodo, jog teismas pasisakė apie aplinkybes, kurios nebuvo analizuotos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir nebuvo vertinami dokumentai, pagrindžiantys minėtas aplinkybes, o išvados padarytos remiantis atsakovo deklaratyviais paaiškinimais. Nepridėjus šių įrodymų prie bylos nėra galimybės išsiaiškinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių teisėtumo ir pagrįstumo ir tik išanalizavus minėtus dokumentus galima būtų padaryti pagrįstas išvadas ir priimti teisingą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimą, atsižvelgia į tai, kad byloje jau yra pateiktos atskiros nuomos mokesčio apskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės už laikotarpius nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d.; nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d.; nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.; nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2026 m. vasario 28 d. Taigi didžioji dalis ieškovės teikiamų duomenų jau yra byloje. Be to, dalis ieškovės teikiamų duomenų apima laikotarpį jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta ir teismo procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2026 m. kovo 18 d. teismo posėdyje), todėl nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei. 2005 m. balandžio 21 d. sudarytos Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovui laikinai valdyti ir naudotis perduotas (išnuomotas) ginčo butas. Ginčo buto adresu deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta. Nuomos mokesčio apskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės, kurios laikotarpis nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., duomenimis, atsakovo skolą už nuomą sudarė 314,24 Eur, apskaičiuoti 2,05 Eur delspinigiai. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį patikslinusi, be kita ko, prašė nutraukti tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį ir atsakovą iš ginčo buto iškeldinti. Skundžiamu 2026 m. balandžio 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas šią ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, nesutinka. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir teismų praktiką, teisės aktų, reglamentuojančių socialinio būsto suteikimo ir nuomos sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką, nuostatas. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog dėl nedidelės nuomos mokesčio skolos sprendimo priėmimo dieną nėra pagrindo nutraukti Sutartį, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neprarado teisės į ginčo butą, nepagrįstai nurodė, kad iškeldinimas pablogintų atsakovo socialinę padėtį. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas būtų neproporcinga priemonė, nes atsakovas yra socialiai remtinas asmuo ir iš bylai pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad atsakovo sveikatos būklė yra bloga. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems apeliacinio skundo argumentams.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi.

Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti jos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas: pirma, aplinkybę, kad yra sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, antra, šios sutarties sąlygų pažeidimo faktą (mokesčių nemokėjimą, gyvenamosios patalpos ardymą, gadinimą, naudojimą ne pagal paskirtį, netinkamą elgesį, dėl kurio kitiems kartu ar greta gyvenantiems asmenims trukdoma normaliai gyventi). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.611 straipsnyje išvardytos sąlygos – alternatyvios, t. y. bet kurios jų nustatymas yra pagrindas spręsti dėl šioje normoje nurodytų teisinių padarinių (nutraukti sutartį ir iškeldinti iš nuomojamos patalpos) taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014). Pažymėtina, jog, nustatęs nuomos sutarties pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos tik įvertinęs tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius bei teisės į būstą ribojimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, socialinio būsto nuomos teisinių santykių. Kasacinio teismo yra konstatuota, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012; kt.). Kartu teismų praktikoje yra pažymėta, jog socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Šioje byloje ieškovė reikalavimus nutraukti Sutartį ir iškeldinti atsakovą iš ginčo buto grindė aplinkybėmis, jog atsakovas nemoka nuomos mokesčio, leido ginčo bute gyventi kitiems asmenims, neteikė gyventojų turto ir pajamų deklaracijų, taip pat aplinkybe, jog patalpos atsakovui nėra reikalingos ir nėra naudojamos pagal paskirtį, atsakovas ginčo bute negyvena.

Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytą nuomos sutartį ir šis pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, t. y. atsakovas netinkamai rūpinasi butu, leido jame gyventi kitiems asmenims be nuomotojo sutikimo, nemokėjo mokesčių arba juos mokėjo tik iš dalies, neteikė gyventojų pajamų ir turto deklaracijų mokesčių administratoriui. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacine tvarka nėra ginčijamos. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimų nuomos sutartį nutraukti ir iškeldinti atsakovą bei nurodė, jog nuomos mokesčio nemokėjimas yra blogos atsakovo materialinės padėties rezultatas, sprendimo priėmimo dieną įsiskolinimas nėra didelis, taip pat padarė išvadą, jog atsakovas yra socialiai remtinas asmuo. Teismas konstatavo, jog Sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos dar labiau pablogintų jo socialinę padėtį ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui, prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nuomos mokesčio mokėjimas už naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis yra viena iš esminių nuomos sutarties sąlygų, todėl asmenys, kurie naudojasi savivaldybei priklausančiomis patalpomis, privalo CK ar nuomos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais mokėti nuomos mokestį (CK 6.583 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkai ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant konkrečioms aplinkybėms, gali būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažįstamas proporcinga priemone (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-192/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014).

Nagrinėjamu atveju Sutarties 2.3 punkte yra įtvirtinta nuomininko (atsakovo) pareiga Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas šių sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo buto nuomos mokesčio už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 1 d. (skolos suma 1 088,34 Eur), taip pat laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (skolos suma 1 509,56 Eur) įsiskolinimai iš atsakovo buvo priteisti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (2013 m. balandžio 29 d. Kauno apylinkės teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-10298-584/2013, 2017 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-25901-752/2017). Iš byloje esančių nuomos mokesčio apskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinių duomenų matyti, jog atsakovas nuomos mokestį moka nereguliariai, nesilaikydamas šio mokesčio mokėjimo periodiškumo, todėl tai lemia įsiskolinimo susidarymą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus pažeidžia sistemingai, aptariami Sutarties pažeidimai yra ne pavienio, o tęstinio pobūdžio. Vadinasi, atsakovas sistemingai nevykdo vienos iš esminių nuomininko pareigų – nustatyta tvarka mokėti nuomos mokestį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog vien ta aplinkybė, kad atsakovo skolos dydis šiuo metu nėra didelis, savaime nepaneigia CK 6.611 straipsnyje nurodytų teisinių padarinių (nutraukti sutartį ir iškeldinti iš nuomojamos patalpos) taikymo galimybės ir šios bylos kontekste tai nebūtų neproporcinga.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog ginčo atveju reikalavimą taikyti CK 6.611 straipsnyje įtvirtintas pasekmes ieškovė byloje grindė ne tik aplinkybėmis, jog atsakovas tinkamai nemoka nuomos mokesčio, tačiau įvardijo ir kitus atsakovo veiksmus (neveikimą) pažeidžiant Sutartį, be kita ko, pajamų ir turto deklaracijų nepateikimą mokesčių administratoriui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vienas iš būtinųjų kriterijų asmens teisei į socialinio būsto nuomą yra asmens turtinė padėtis, jai nustatyti, be kita ko, asmuo turi Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoti turtą ir gautas pajamas (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo (toliau – ir PBĮIĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal PBĮIĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 papunkčio nuostatas, asmenys ir šeimos, įrašyti į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą, ir (ar) asmenys ir šeimos, gaunantys paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, privalo šiame įstatyme numatytais atvejais deklaruoti turimą turtą (įskaitant gautas pajamas) Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka. To paties įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta, jog socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, jei asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams iki kitų metų gegužės 1 dienos arba dėl svarbių priežasčių (ligos, jeigu asmuo ar šeima gydomi stacionare, sužalojimo, nėštumo, likus 70 kalendorinių dienų iki gimdymo, gimdymo ir praėjus 56 kalendorinėms dienoms po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ar daugiau vaikų – 70 kalendorinių dienų), dėl savivaldybės, kurios administracijai pateikė prašymą suteikti paramą būstui išsinuomoti, teritorijoje paskelbtos epidemijos, stichinės nelaimės arba nelaimingo atsitikimo, dėl šeimos narių ar artimųjų giminaičių mirties, priežiūros ar slaugymo, dėl sulaikymo, suėmimo, arešto, dėl Karo prievolės įstatyme nustatytų pareigų vykdymo) iki kitų metų birželio 1 dienos nepateikė turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka.

Sutarties 2.1 punkte numatyta, jog nuomininkas privalo pateikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas (12 paskutinių mėnesių). Analogiško turinio pareiga nuomininkams įtvirtinta ir (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. T-218 (teisės akto redakcija nuo 2025 m. vasario 20 d.), 82¹ punkte. Kaip teisingai nurodo apeliantė, iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas įsipareigojimo teisės aktų nustatyta tvarka teikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas nevykdė, turto ir pajamų deklaracijų už 2006–2024 m. neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti pagrįstu įsitikinimu paremtos išvados, jog atsakovas yra socialiai remtinas asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal byloje esančius įrodymus nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad atsakovas vis dar turi teisę į socialinio būsto nuomą ir šios teisės nėra praradęs teisės aktuose nustatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog dėl atsakovo asmeninių savybių jis patiria sunkumų dalyvaudamas socialiniame gyvenime, jam sudėtinga nuvykti į įvairias institucijas šiuo atveju nepateisina itin ilgą laikotarpį trukusio atsakovo neveikimo, t. y. anksčiau paminėtų deklaracijų neteikimo. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl išskirtinių susiklosčiusių aplinkybių atsakovas nuo pat sutarties sudarymo momento neturėjo realios galimybės deklaruoti savo gautas pajamas ir turtą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas tokių aplinkybių net neįrodinėjo. Pažymėtina, jog pareigos teikti asmens (šeimos) pajamų ir turto deklaracijas nevykdymas pagal PBĮIĮ 20 straipsnio 5 dalies 4 punktą yra savarankiškas socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Sutarties 2.2 punkte yra įtvirtinta nuomininko pareiga, be kita ko, gyvenamąsias patalpas naudoti tik pagal paskirtį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas ginčo bute leido gyventi kitiems asmenims neturėdamas nuomotojo (ieškovės) sutikimo, ginčo dėl to nėra. Pagal byloje pateiktus duomenis, 2021 m. vasario 24 d. (į patalpas nepatekta), 2023 m. birželio 8 d. (į patalpas nepatekta), 2023 m. birželio 19 d. (į patalpas nepatekta), 2024 m. sausio 10 d. (į patalpas nepatekta), 2024 m. sausio 17 d. (atsakovas bute nerastas, apžiūros metu dirbo užsienyje), 2024 m. vasario 12 d. (į patalpas neįleista), 2024 m. vasario 15 d. (atsakovo ginčo bute nebuvo, patalpose gyvenanti atsakovė nurodė, jog ATS1 seniai nebuvo Lietuvoje), 2024 m. balandžio 11 d. (į patalpas nepatekta), apžiūrint ginčo butą, atsakovas nebuvo rastas gyvenantis šiose patalpose (pagrindas – UAB (duomenys neskelbtini) miesto paslaugų centro ginčo buto apžiūros aktai: 2021 m. vasario 24 d. Nr. KA-1882, 2023 m. birželio 19 d. Nr. KA-779, 2024 m. sausio 16 d. Nr. 2018, 2024 m. vasario 15 d. Nr. 2239, 2024 m. balandžio 29 d. Nr. 2670). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog dalį Sutarties galiojimo laikotarpio atsakovas jam išnuomotų patalpų nenaudojo pagal jų tikslinę paskirtį, t. y. nuolat gyventi. Byloje nėra pateikta įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, jog egzistavo CK 6.591 straipsnyje nurodytos sąlygos, kai laikinai išvykusiems nuomininkams paliekama teisė naudotis valstybės ir savivaldybės gyvenamąja patalpa.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes (šios nutarties 31, 34, 35 punktai), teisėjų kolegija mano, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė, kad atsakovas pažeidė Sutartį, nes nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo nuomos mokesčio, ginčo bute leido gyventi kitiems asmenims, dalį sutarties galiojimo laikotarpio nesinaudojo patalpomis pagal jų tikslinę paskirtį, teisės aktų nustatyta tvarka neteikė turto ir pajamų deklaracijų mokesčių administratoriui. Tai sudaro pagrindą spręsti CK 6.611 straipsnyje nurodytų teisinių padarinių (nutraukti sutartį ir iškeldinti iš nuomojamos patalpos) taikymo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą bei ginčui aktualią teismų praktiką, daro išvadą, jog nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo tęstinį nuomos sutarties pažeidimą, tačiau netinkamai įvertino atsakovo padarytų Sutarties pažeidimų pobūdį ir apimtį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog Sutarties nutraukimas ir atsakovo iškeldinimas iš ginčo patalpų nebūtų proporcingas padarytam pažeidimui. Byloje nustatyta, kad atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, susijęs su nuomos mokesčio nemokėjimu, nebuvo vienkartinio pobūdžio, viso Sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas sistemingai nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį. Be to, atsakovas visiškai nevykdė Sutartyje ir teisės aktuose įtvirtintos pareigos nustatyta tvarka deklaruoti gaunamas pajamas ir turtą, sudarė sąlygas nuomojamą turtą naudoti ir kitiems asmenims, nors tam buvo būtinas ieškovės sutikimas. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl atsakovo socialinio pažeidžiamumo. Pažymėtina, kad atsakovas ilgą laiką nesiėmė aktyvių veiksmų Sutarties pažeidimams pašalinti, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodė ir neįrodinėjo jokių išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų anksčiau aptartus Sutarties pažeidimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog šiuo atveju pažeistos ieškovės teisės galėtų būti apgintos ne nutraukiant Sutartį, o taikant kitus pažeistų teisių gynybos būdus, išsaugant nuomininko teisę į ginčo butą. Tai sudaro pagrindą ieškovės ieškinio reikalavimus nutraukti Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos tenkinti (CK 1.5 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.205 straipsnis, 6.611 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeistina ieškovės reikalavimus dėl sutarties nutraukimo ir iškeldinimo tenkinant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų už šiuos reikalavimus nepriteisė. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo tenkinus, iš atsakovo valstybei papildomai priteistinas 241 Eur žyminis mokestis, pirmosios instancijos sprendimu priteistą 23 Eur žyminio mokesčio sumą padidinant iki 264 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo valstybei priteistinas 241 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės IES1 reikalavimai dėl nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo ir šiuos ieškinio reikalavimus patenkinti – nutraukti 2005 m. balandžio 21 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su atsakovu ATS1, ir iškeldinti atsakovą ATS1 iš buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Padidinti valstybei iš atsakovo ATS1 priteistą žyminį mokestį nuo 23 Eur iki 264 Eur. Kitą Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš atsakovo ATS1 241 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.