Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas PRS1 pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas; Migracijos departamentas) 2026 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 26S95600 (toliau – ir Sprendimas1); 2. Panaikinti Migracijos departamento 2026 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 26S98936 (toliau – ir Sprendimas2) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 3. Atlyginti bylinėjimosi išlaidasNurodo, kad gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. liepos 1 d. Nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ; ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu – užsienietis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susituokė su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliete M. R. (toliau – ir sutuoktinė; ir M.R.), turinčia leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nuo 2023 m. sausio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – šeimos susijungimo pagrindu. 2024 m. lapkričio 26 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760404885 (toliau – ir Leidimas laikinai fyventi), galiojantis iki 2028 m. lapkričio 26 d., UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – šeimos susijungimo pagrindu. 2026 m. kovo 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis teisėtai, be pertraukos pastaruosius 5 (penkerius) metus gyvena Lietuvos Respublikoje.Argumentuoja, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 (toliau kartu – ir Sprendimai) nepagrįsti. Pareiškėjas šiuo metu yra santuokoje, Migracijos departamento išvada prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Paaiškina, kad santuokinių ar šeimos santykių egzistavimas yra juridinis faktas, o ne institucijos vertinimo klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 1 dalis numato, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Priešingai Migracijos departamento vertinimui, faktas, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką ipso facto reiškia, kad tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja santuokiniai ir šeimos santykiai. Šių santykių nebuvimas gali būti konstatuotas tik nutraukus santuoką.Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog tai, kad sutuoktiniai visą laiką fiziškai negyvena kartu, savaime negali būti laikoma santuokos (santuokinių ryšių) nutrūkimu (2020 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. eA-1512-552/2020). Be to, vertinimas, kad šeimos susijungimo teisės įgyvendinimas turi būti siejamas tik su nuolatiniu fiziniu šeimos buvimu (gyvenimu) kartu, pažeistų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje įtvirtintą laisvo judėjimo teisę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2008 m. liepos 25 d. sprendimo M. ir kt., C-127/08, 73 punktą; 2011 m. liepos 15 d. sprendimo D. ir kt., C-256/11, 56 punktą; 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo I., C-40/11, 51 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo O. ir kt., C-356/11 ir C-357/11, 41 punktą). Pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog bendrąja prasme santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija, o taip nėra sutuoktinių atveju, kai jie paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau jie ir ketina išsiskirti, todėl sutuoktinis, kad įgytų išvestinę teisę gyventi šalyje, neturi būtinai nuolat gyventi su ES piliečiu (žr., pvz., 1985 m. vasario 13 d. sprendimo D., 267/83, 20 ir 22 punktus bei jau minėto sprendimo I., C-40/11, 58 punktą). Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) nurodė, kad santuokinių ryšių pasibaigimas yra siejamas išimtinai tik su įstatymo nustatytu santuokos pasibaigimo momentu (LAT 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2002). Migracijos departamento pateiktos aplinkybės, tarp jų, kad pareiškėjas su sutuoktine šiuo metu gyvena atskirai, neleidžia konstatuoti, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės nebeegzistuoja santuokiniai, šeimos santykiai. Teigia, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau ši teisinė aplinkybė negali būti preziumuojama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad preziumuojama, kad kiekviena įregistruota santuoka galioja, kol teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia (LAT 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015). Pažymi, kad tiek paskutinis 2024 m. lapkričio 26 d. pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, tiek 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, patvirtino, kad aplinkybė, jog užsienietis šiuo metu gyvena atskirai nuo sutuoktinio, bet santuoka nėra fiktyvi, nepaneigia užsieniečio teisės gauti leidimą laikinai gyventi (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1712/2012).Argumentuoja, kad Sprendimu1 pažeidžiama pareiškėjo teisė į šeimą ir privataus gyvenimo neliečiamumas, įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje. Pareiškėjo santuoka nėra nutrūkusi, šiuo metu paskirta teisminė mediacija šeimai išsaugoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė yra įpareigota saugoti ir globoti šeimą. Sprendimu de fakto užkertamas kelias santuokos išsaugojimui.Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai sprendimas priimtas ignoruojant santuokinių santykių faktą. Sprendimas Nr. 1 nėra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, priešingai, Migracijos departamento pateiktos išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl pareiškėjo galiojančios santuokos, todėl Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir naikintinas.Pažymi, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Vadovaujantis Direktyvos 7 straipsnio 3 dalimi, jei yra tenkinamos 4 ir 5 straipsnyje numatytos sąlygos, ir asmuo nekelia grėsmės, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, atitinkama valstybė narė suteikia suinteresuotam trečiosios šalies piliečiui ilgalaikio gyventojo statusą.Nurodo, kad UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 (penkerius) metus turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Pareiškėjas atitinka šias sąlygas prašymo pateikimo momentu.Atkreipia dėmesį, kad iki priimant Sprendimą1, Migracijos departamentas du kartus įvertino, kad nėra rimto pagrindo manyti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi. Santuokos fiktyvumas apkritai galimas tik nuo santuokos pradžios. Pareiškėjo sudarytos santuokos galiojimas nėra ginčijamas. Argumentuoja, kad atsisakant išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad yra panaikinamas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas privalo nustatyti, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba neatitiko kitų leidimui laikinai gyventi išduoti nustatytų kriterijų. Pabrėžia, kad Sprendimas1 nėra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodo, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė) Migracijos departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gali būti neišduodamas, kai nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2026 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1669-556/2026 ir joje nurodytą teismų praktiką).Pažymi, kad yra įgijęs teisę prašyti leidimo laikinai gyventi ir kitais UTPĮ nustatytais pagrindais, kurie nebuvo įvertinti Migracijos departamento sprendime. Sprendimas1 patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2024 m. balandžio 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2025 m. spalio 16 d. iki 2026 m. sausio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2022 m. kovo 25 d. iki šiol vykdo individualią veiklą. 2025 m. kovo 14 d. pareiškėjas sudarė neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo pareigoms užimti. Nuo šios dienos pareiškėjas įgijo teisę į leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papaunkčio pagrindu, tačiau Migracijos departamentas nevertino šių aplinkybių. Pareiškėjas vykdo individualią veiklą, metinė 2025 m. apmokestinamų pajamų suma – 93 362,00 Eur. Atsakovas nevertino pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais.