- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-17
- Bylos Nr.
- e2S-2607-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01003-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- V. G.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
Įžanginė dalis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui R. G. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, ir pagal atsakovo R. G. priešieškinį ieškovei V. G. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išvadą byloje duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečių dukrų A. G., gim. (duomenys neskelbtini) ir E. G., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su ieškove (vaikų motina), priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai A. G. išlaikymui po 596,24 Eur ir nepilnametei dukrai E. G. išlaikymui po 571,49 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukrų pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją bei uzufrukto teise lėšų tvarkytoja paskiriant vaikų motiną, nustatyti vaikų bendravimo tvarką su skyrium gyvenančiu vaikų tėvu, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 11 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė: nustatė šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su jų motina jos gyvenamojoje vietoje iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 423 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, mokėjimus atliekant iki einamojo mėnesio 10 dienos, priteisto laikino išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaikų laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant jų motiną; nustatė nepilnamečių vaikų laikino bendravimo su atsakovu tvarką. Šiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 15 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį paliko nepakeistą.
Atsakovas R. G. kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas ieškovės ieškinį atmesti, nustatyti nepilnamečių vaikų A. G. ir E. G. gyvenamąją vietą su atsakovu (vaikų tėvu), priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnametėms dukroms po 423 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukrų pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją bei uzufrukto teise lėšų tvarkytoju paskiriant vaikų tėvą, nustatyti ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.
Ieškovė V. G. su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas R. G. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl nepilnametės dukters A. G.: 1) nustatyti nepilnametės dukters A. G. laikinąją gyvenamąją vietą kartu su tėvu (atsakovu) jo gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos; 2) leisti / įpareigoti atsakovą pristatyti A. G. pokalbiui su teismo paskirtu psichologu; 3) pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatyti atskirą ir aiškią nepilnametės dukros A. G. bendravimo su motina tvarką; 4) priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. G. 423 Eur.
Atsakovas R. G. iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išnagrinėjimo iš esmės, prašė taikyti skubias laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio vaiko A. G. paėmimo veiksmus. Atsakovas nurodė, kad vaikas nuo 2026 m. liepos 24 d. faktiškai gyvena su juo, yra integravęsis į ugdymo ir socialinę aplinką (duomenys neskelbtini), pakartotinai atsisako vykti su motina, o priverstinis vaiko perdavimas, atsakovo vertinimu, sukeltų neigiamų padarinių vaiko emocinei būklei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis, be kita ko, šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina ieškove jos gyvenamojoje vietoje iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nutartis įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties pagrindu. Taigi šiuo metu egzistuoja aiškus ir teisiškai galiojantis nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos režimas. Atsakovas 2026 m. rugsėjo 9 d. prašymu prašo iš dalies pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, šalių nepilnametės dukros A. G. laikinąją gyvenamąją vietą nustatant su juo ir atitinkamai pakeičiant su tuo susijusias laikino bendravimo tvarkos bei laikino išlaikymo teikimo sąlygas. Iki šio prašymo išnagrinėjimo iš esmės atsakovas taip pat prašo skubiai sustabdyti priverstinio vaiko A. G. paėmimo veiksmus. Taigi šioje proceso stadijoje prašoma laikinai sustabdyti galiojančios teismo nutarties dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su motina įgyvendinimą, kol bus išspręstas klausimas dėl šios laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo.
Teismas nurodė, kad šiuo atveju Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartis yra galiojanti ir vykdytina. Šiuo įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nepilnametės A. G. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Ši laikinoji apsaugos priemonė galioja tol, kol teismas įstatymo nustatyta tvarka jos nepakeičia ar nepanaikina. Todėl atsakovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas, dar neišsprendus klausimo dėl pačios galiojančios laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo, lemtų situaciją, kai formaliai galiotų teismo nustatyta vaiko gyvenamosios vietos tvarka su motina, tačiau kartu būtų sustabdytas jos faktinis įgyvendinimas. Tokiu atveju būtų sukurtas tarpusavyje nederantis teisinis ir faktinis vaiko laikinosios gyvenamosios vietos režimas, neužtikrinantis teisinio apibrėžtumo ir stabilios vaiko padėties iki atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išnagrinėjimo. Galiojanti teismo nutartis nustatytų vienokią vaiko gyvenamosios vietos tvarką, tačiau kartu būtų apribotos galimybės šią tvarką taikyti ir įgyvendinti.
Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo prašoma skubi priemonė pagal savo faktines pasekmes nėra vien neutrali procesinė priemonė, skirta esamai padėčiai išsaugoti. Sustabdžius galiojančios teismo nutarties įgyvendinimą ir nepilnametei faktiškai liekant gyventi su atsakovu, iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išnagrinėjimo būtų išsaugota būtent ta faktinė padėtis, kurios teisinio įtvirtinimo atsakovas siekia savo pagrindiniu prašymu – kad nepilnametės A. G. laikinoji gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu. Taigi tokios priemonės taikymas iš dalies iš anksto sukeltų pasekmes, kurių pagrįstumas dar tik turi būti įvertintas nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš esmės.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su nepilnametės išreikšta nuomone, jos faktiniu gyvenimu su tėvu, ugdymu (duomenys neskelbtini), emocine būsena, ankstesnių vaiko perdavimo veiksmų eiga ir galimu neigiamu priverstinio perdavimo poveikiu, yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos pakeitimo. Tačiau šio skubaus procesinio klausimo nagrinėjimo stadijoje teismas neturėjo pagrindo vien šių atsakovo nurodytų aplinkybių laikyti pakankamomis galiojančiai vaiko laikinosios gyvenamosios vietos tvarkai faktiškai pakeisti, dar neišnagrinėjęs visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių ir duomenų visumos. Nurodomas nepilnametės atsisakymas vykti su motina, jos emocinė būsena ir atsakovo nurodomas galimas neigiamas priverstinio perdavimo poveikis savaime nepanaikina ir nesustabdo galiojančios teismo nutarties vykdymo. Kartu šios aplinkybės negali būti ignoruojamos ir bus vertinamos sprendžiant atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš esmės, kartu su kitais byloje esančiais ir papildomai pateiktais duomenimis, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti bet kokius priverstinio nepilnametės dukros A. G. paėmimo ir (ar) perdavimo motinai vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimta ir įsiteisės teismo nutartis dėl atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas sprendimą atsisakyti stabdyti vykdymo veiksmus išimtinai motyvavo CPK 18 straipsniu. Tačiau vykdymo veiksmų, priverstinio vaiko paėmimo, atidėjimas ar sustabdymas yra savarankiška procesinė priemonė. Remiantis civilinio proceso doktrina bei teismų praktika, ši priemonė siekia užtikrinti status quo ir apsaugoti asmenį nuo neatitaisomos žalos, kol teismas visapusiškai įvertins naujus įrodymus.
Kasacinio teismo praktika vienareikšmiai nurodo, kad teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principas negali pateisinti tokių veiksmų, kurie sukelia realų, akivaizdų ir tiesioginį pavojų vaiko psichologiniam saugumui ir raidai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo užkirsti kelią destruktyviems padariniams, vietoje to, kad formaliai sankcionuotų galimą emocinę ir psichologinę traumą vaikui, pažeidžiant vaiko interesus jaustis saugiai. Teismas formaliai pripažino, kad vaiko emocinė būsena ir atsisakymas vykti su motina yra reikšmingi. Tačiau teismas teisiškai ydingai nusprendė, kad vien šios aplinkybės nėra pakankamos stabdyti vykdymui šioje skubioje procesinėje stadijoje, ir paliko jas vertinti pagrindinio prašymo nagrinėjimo metu. Tokia teismo nutartis tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.164 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią tiesiogiai išklausyti vaiką ir atsižvelgti į jo pažiūras.
Pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje fiksuotą faktą, jog nepilnametė A. G., dalyvaujant mokyklos psichologui, policijos pareigūnams, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VVTAĮT) specialistams bei antstoliui ir nesant šalia atsakovui, kategoriškai bei nuosekliai atsisakė vykti su motina ir išreiškė valią likti su tėvu (duomenys neskelbtini). Atsisakymą vykti su motina vaikas išreiškė aiškiai tris skirtingus kartus, skirtingomis datomis, kuomet vaiko motina, pasitelkusi policijos pareigūnus, teismo antstolius ir VVTAĮT pareigūnus norėjo dukrą išvežti prievarta, prisidengdama teismo nutarties vykdymu. Tokiu būdu teismas pažeidė CK 3.164 straipsnio imperatyvą išklausyti vaiką ir atsižvelgti į jo norą.
Deklaruodama vaiko stabilumą pati ieškovė sistemiškai piktnaudžiauja procesu ir traumuojamaisiais veiksmais – jėga įsiveržia į mokyklą, trikdydama vaiko ugdymo procesą pamokų metu, bei organizuoja prievartinius paėmimus pasitelkdama komercinę televiziją, antstolius ir policiją, ir VVTAĮT specialistus. Pirmosios instancijos teismas, nesiimdamas skubių priemonių, faktiškai sankcionavo tolesnį ieškovės piktnaudžiavimą procesu ir suteikia laisvę toliau veikti prieš geriausius vaiko interesus.
Ieškovė V. G. pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Paties atsakovo pateiktas kasacinio teismo bylos pavyzdys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-40-701/2020), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą visiškai pagrįstai nurodydamas, kad „tokios priemonės taikymas iš dalies iš anksto sukeltų pasekmes, kurių pagrįstumas dar tik turi būti įvertintas nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš esmės, kad šio skubaus procesinio klausimo nagrinėjimo stadijoje teismas neturi pagrindo vien šių atsakovo nurodytų aplinkybių laikyti pakankamomis galiojančiai vaiko laikinosios gyvenamosios vietos tvarkai faktiškai pakeisti, dar neišnagrinėjęs visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių ir duomenų visumos.
Abi šalių dukterys (dvynukės) nuo pat gimimo gyveno (duomenys neskelbtini) ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose. Bylos nagrinėjimo pradžioje pats atsakovas pripažino, kad jų išskyrimas vaikams padarytų didelę psichologinę žalą. Atsakovo piktnaudžiavimas tėvų valdžia, vienvaldiškų sprendimų priėmimas jau yra konstatuotas, byloje pritaikant laikinąsias apsaugos priemones 2026 m. vasario 11 d. nutartimi, kuri kaip jau buvo minėta anksčiau, buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo. Atsakovas neginčijo ir kitos 2026 m. rugsėjo 9 d. teismo priimtos nutarties, kuria teismas nutarė ieškovės prašymą dėl baudos atsakovui skyrimo už Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą patenkinti ir paskirti atsakovui 200 Eur dydžio baudą valstybės naudai už Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdymą laikotarpiu nuo 2026 m. liepos 26 d. iki rugpjūčio 7 d. bei laikotarpiu nuo rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 11 d. Teismas nutartyje nurodė, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos vykdyti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau tai nepakeitė atsakovo neteisėto veikimo.
Atsakovas kelia abejonę dėl savo atliktų veiksmų, kuriais mažametė dukra jau daugiau kaip 2 mėnesius yra visiškai atribota nuo mamos ir seserų, tačiau kuriais dar yra siekiama pakeisti proceso metu laikiną vaiko gyvenamąją vietą, remiantis abstrakčiomis frazėmis „apsaugoti asmenį nuo neatitaisomos žalos“, objektyviai nesigilindamas, kokia žala jau šiuo metu yra padaryta jo neteisėtu veikimu mažamečiam vaikui (kuriam pripažinta būtina psichologinė pagalba). Iš tokių neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Atsakovas net nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, galinčių sukelti bent minimalią abejonę dėl egzistuojančio būtinumo dėl laikinos gyvenamosios vietos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti atsakovo prašymą, kol nėra „dar išnagrinėjęs visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių ir duomenų visumos“ yra visapusiškai pagrįstas.
Atsakovas, be formalios teismui išsakytos kritikos ir rėmimosi mažamečio vaiko, išgyvenančio lojalumo konfliktą „noru“ (pagrįstu vaiko baime), nenurodo jokių argumentų pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, t. y., kodėl yra siekiama apriboti vaiko grąžinimą į namus, kuriuose jis gyveno nuo gimimo, kodėl siekiama išskirti su dvyne seserimi, kai pats atsakovas teisme tvirtino, jog tai padarytų neatitaisomą psichologinę žalą, kodėl staiga ėmė nebevykdyti teismo nutarties, kuri nors ir su pretenzijomis, tačiau nuo 2026 m. vasario 11 d. iki 2026 m. liepos 24 d. paties atsakovo buvo vykdoma.
Šiuo atveju yra sukurta tokia situacija, kad mažametė dukra ne dėl pakeistos vaiko gyvenamosios vietos, o dėl tėvo draudimų, būdama priklausoma nuo jo kaip suaugusiojo valios – priverstinai jau daugiau 2 mėnesius nemato ir nebendrauja su mama, seserimis. Vaikas yra įtrauktas į ginčą bei išgyvena lojalumo konfliktą. Nors vaikui konstatuota, kad yra reikalinga psichologinė pagalba, ji nėra užtikrinama, tėvas su vaiku atskirai, t. y. be tėvo dalyvavimo, neleidžia pabendrauti net VVTAĮT specialistėms. Neleisdamas šalių dukrai bendrauti su mama ir seserimis, atsakovas siekia sustabdyti įsiteisėjusios ir apeliacine tvarka patikrintos nutarties vykdymą, o tai reiškia, jog atsakovas siekia, jog iš ne teisės, gimtų teisė.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, paties atsakovo prašymu paskyrė teismo psichologą išklausyti vaikų nuomonei ir įpareigojo ieškovę dukras pristatyti į teismą suderintu su psichologe laiku. Ieškovė, siekdama įvykdyti teismo įpareigojimą, atsakovui negrąžinus vaikų sutartą 2026 m. liepos 26 d. į namus (duomenys neskelbtini), nuvyko į (duomenys neskelbtini) pasiimti abiejų dukrų iš tėvo namų psichologo paskirtą dieną, t. y. 2026 m. liepos 31 d.. Tačiau atsakovas negražino vaikų pagal teismo nutartimi nustatytą bendravimo tvarką, o nuvykus į jo, šiuo metu, pasirinktą laikiną gyvenamąją vietą – kategoriškai prieštaravo dėl vaikų grąžinimo motinai. Dėl tėvo vienvaldiškų veiksmų – šalių dukros nebuvo pristatytos psichologui savo nuomonei išreikšti. Kitą psichologo suderintą datą – 2026 m. rugsėjo 18 d. buvo išklausyta tik viena dukra E., kuri faktiškai psichologiškai visos bylos nagrinėjimo metu buvo stabilesnė ir mažiau paveikiama atsakovo piktnaudžiavimo tėvų valdžia epizodams. Šalių dukra A. iki šiol nėra išklausyta teismo psichologo, nes ieškovas ir toliau trukdė ieškovei įvykdyti teismo nutartį, t. y. 2026 m. rugsėjo 18 d. subjektyviai bei formaliai tokį savo nesutikimą motyvuodamas tuo, jog jis neva teismo nutartyje nemato, kad dukra A. turėtų būti išklausyta tą dieną teisme.
Ne ieškovė, o atsakovas, vienašališkai ir neteisėtai sudaręs sutartį su (duomenys neskelbtini) progimnazija yra susitaręs, jog atvykus įstatyminei atstovei – vaiko motinai – jis iš karto būtų informuotas. Tada iš karto yra kviečiama policija, kuri papildomai reikalauja „teismo potvarkio“ tam, kad įstatyminė atstovė galėtų paimti vaiką ir atvežti išklausyti jo nuomonės teismo psichologui. Dukra A. yra visiškai atribota nuo motinos bei su ja nesudaroma galimybė pabendrauti net nuo 2026 m. liepos 24 d., t. y. daugiau nei 2 kalendorinius mėnesius, kuri savo nenorą vykti į namus pas mamą, grindžia baime, jog tėtis išsigąs ir jam kažkas gali atsitikti.
VVTAĮT specialistams susitikus su tėvu ir vaiku (duomenys neskelbtini), tėvas nesutiko, kad su vaiku būtų kalbamasi jam nedalyvaujant. Visi šie tėvo veiksmai, izoliuojantys vaiką nuo motinos, kvalifikuotų specialistų, atsisakant suteikti vaikui psichologinę pagalbą, sudaro pagrindą manyti, jog mažametę dukrą yra siekiama kuo ilgesnį laiką išlaikyti savo tėviškoje valdžioje tam, kad suformuoti jos nuomonę dėl to, su kuo ji norėtų gyventi. Tačiau tokio amžiaus vaikas dar negali suprasti, kas geriau atitinka jos interesus (mergaitė buvo nuolat paveiki tėvo įgeidžiams). Vaikas yra nepajėgus suvokti, jog vienas iš artimiausių žmonių turi siekį ne užtikrinti vaiko psichologinius poreikius ir interesus, o tenkinti savo asmeninį interesą. Todėl visas aplinkybes, kaip pagrįstai nurodyta teismo nutartyje, turi įvertinti teismas. Nes vienos šalies prašymai bei laikinosios apsaugos priemonės negali tapti įrankiu piktnaudžiauti tėvų valdžia ar eliminuoti motiną iš vaiko gyvenimo, juolab nepagrįstai keisti įsiteisėjusią privalomai vykdytiną nutartį ar stabdyti jos vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo
Atsakovas R. G. pateikė teismui prašymus dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo, kuriais prašo prijungti prie civilinės bylos VVTAĮT 2026 m. rugsėjo 29 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo dėl nepilnametės A. G. civilinėje byloje Nr. e2-4555-1149/2026“, o taip pat 2026 m. spalio 28 d. pranešimą policijai Nr. (duomenys neskelbtini) (liudytojos N. Š. parodymų), (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2026 m. spalio 30 d. raštą „Dėl A. G.“ ir pokalbio garso įrašą, patvirtinantį 2026 m. spalio 29 d. atsisakymą leisti bendrauti su vaikais dėl jų sunkios emocinės ir psichologinės būsenos. Atsakovas nurodo, kad pateikti įrodymai yra gauti jau po skundžiamos nutarties priėmimo, kurių jis negalėjo pateikti anksčiau. Atsakovas pateiktais duomenimis įrodinėja, kad šalių nepilnametės dukters A. G. laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su juo labiausiai atitinka jos interesus, o taip pat, kad šalių nepilnametė dukra buvo per prievartą paimta iš ugdymo įstaigos, kad atsakovui yra ribojamas bendravimas su abejomis šalių nepilnametėmis dukterimis (reg. Nr. DOK-87817; DOK-88865).
Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo prašomi prijungti prie bylos įrodymai jau yra pateikti į civilinę bylą – VVTAĮT 2026 m. rugsėjo 29 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo dėl nepilnametės A. G. civilinėje byloje Nr. e2-4555-1149/2026“ pirmosios instancijos teismui pateikta 2026 m. rugsėjo 29 d. (reg. Nr. DOK-104543), o 2026 m. spalio 28 d. pranešimas policijai Nr. (duomenys neskelbtini) (liudytojos N. Š. parodymų), (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2026 m. spalio 30 d. raštas „Dėl A. G.“ ir pokalbio garso įrašas, pirmosios instancijos teismui pateikti 2026 m. lapkričio 5 d. kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (reg. Nr. DOK-113929). Kadangi atsakovo prašomi prijungti įrodymai jau yra pateikti į civilinę bylą ir yra pirmosios instancijos teismo priimti, todėl papildomai jų prijungti prie civilinės bylos pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako prijungti prie bylos atsakovo kaip naujus pateiktus įrodymus.
Dėl ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – šalių nepilnametės dukters skubaus paėmimo ir / ar perdavimo motinai (ieškovei) veiksmų sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su ieškove (vaikų motina), priteisti nepilnametėms dukterims iš atsakovo nurodyto dydžio išlaikymą ir nustatyti jų bendravimo tvarką su skyrium gyvenančiu vaikų tėvu (atsakovu). Atsakovas R. G. taip pat kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas ieškovės ieškinį atmesti, nustatyti nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su atsakovu (vaikų tėvu), priteisti nepilnametėms dukterims iš ieškovės nurodyto dydžio išlaikymą ir nustatyti jų bendravimo tvarką su skyrium gyvenančia vaikų motina (ieškove).
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemonės ir nustatė šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove (motina) jos gyvenamojoje vietoje iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 423 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vaikų laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; nustatė nepilnamečių vaikų laikino bendravimo su atsakovu tvarką. Šiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 15 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo metu Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos ar negaliotų.
Atsakovas R. G. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašė pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl nepilnametės dukters A. G.: 1) nustatyti nepilnametės dukters A. G. laikinąją gyvenamąją vietą kartu su tėvu (atsakovu) jo gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos; 2) leisti / įpareigoti atsakovą pristatyti A. G. pokalbiui su teismo paskirtu psichologu; 3) pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatyti atskirą ir aiškią nepilnametės dukros A. G. bendravimo su motina tvarką; 4) priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. G. 423 Eur. Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartimi atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo šiuo metu jau yra atmestas, dėl šios nutarties atsakovas yra pateikęs atskirąjį skundą, kuris bus nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-3999-614/2026.
Atsakovas R. G. iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išnagrinėjimo iš esmės, taip pat prašė taikyti skubias laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio vaiko A. G. paėmimo veiksmus. Atsakovas nurodė, kad vaikas nuo 2026 m. liepos 24 d. faktiškai gyvena su juo (duomenys neskelbtini), yra integravęsis į ugdymo ir socialinę aplinką, pakartotinai atsisako vykti su motina, o priverstinis vaiko perdavimas sukeltų neigiamų padarinių vaiko emocinei būklei. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo nurodytos aplinkybės šioje proceso stadijoje nesudaro pakankamo pagrindo sustabdyti galiojančios nutarties dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos įgyvendinimą, skundžiama nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – priverstinio vaiko paėmimo veiksmų sustabdymo. Atsakovas (apeliantas) R. G., nesutikdamas su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aiškiai ir nuosekliai išreikštą vaiko nenorą vykti su motina bei atsakovo nurodomą grėsmę vaiko psichologiniam saugumui, todėl neužtikrino geriausių vaiko interesų apsaugos.
Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).
Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl to, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai ir šalys nesutaria dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas nesilaiko aktualios ir galiojančios Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutarties, kuria šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove jos gyvenamojoje vietoje. Apeliantui už Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdymą, laikotarpiu nuo 2026 m. liepos 26 d. iki 2026 m. rugpjūčio 7 d. bei laikotarpiu nuo 2026 m. rugpjūčio 9 d. iki 2026 m. rugpjūčio 11 d., Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rusėjo 9 d. nutartimi yra paskirta 200 Eur bauda. Apeliantas pats pripažįsta, kad nepilnametė A. G. nuo 2026 m. liepos 24 d. faktiškai gyvena su juo (duomenys neskelbtini) ir yra ten užrašyta į ugdymo įstaigą. Apelianto teigimu, nepilnametė nenori vykti su motina, todėl priverstinis vaiko perdavimas sukeltų neigiamų padarinių vaiko emocinei būklei. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto įvardintos aplinkybės nepateisina galiojančios teismo nutarties nevykdymo ir nesudaro pagrindo pripažinti šalių nepilnametės dukters gyvenimo su apeliantu teisėtu, šiuo konkrečiu atveju įrodančio apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų buvimą.
Apeliantas, prašydamas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų sustabdytas šalių nepilnametės dukters A. G. perdavimas ieškovei (motinai), kaip minėta iš esmės remiasi aplinkybe dėl jos faktinio gyvenimo su apeliantu (duomenys neskelbtini) ir jos atsisakymu vykti su motina (ieškove). Bylos duomenys patvirtina ir dėl to nėra ginčo, kad, pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutartimi nustatytą bendravimo su vaikais tvarką, atsakovas 2026 m. liepos 24 d. pasiėmė abi šalių nepilnametes dukras, tačiau 2026 m. liepos 26 d. 19 val. pasibaigus nustatytam bendravimo laikotarpiui, dukrų ieškovei negrąžino. Viena iš dukrų E. G. ieškovei buvo perduota tik 2026 m. rugpjūčio 12 d., į situaciją įsikišus policijos pareigūnams, VVTAĮT specialistams bei antstolei. Tuo tarpu kita šalių nepilnametė dukra A. G. taip ir nebuvo perduota ieškovei, apeliantui teigiant, kad ji atsisako vykti su ieškove. Tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, apelianto įvardijamos aplinkybės dėl šalių nepilnametės dukters gyvenimo (duomenys neskelbtini) bei ugdymo įstaigos ten lankymo iš esmės yra sąlygotos paties jo sąmoningai atliktų veiksmų, nepaisant galiojančios Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 11 d. nutarties ir negrąžinant šalių nepilnametės dukters į jos nustatytą laikiną gyvenamąją vietą.
Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su grėsme nepilnametės A. G. psichologiniam saugumui ir būtinybe užtikrinti jos interesų apsaugą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto taip akcentuojamu vaiko faktiniu gyvenimu su juo, ugdymo įstaigos lankymu ir išreikštu nenoru vykti su motina grindžiama ir VVTAĮT specialistų išvada, kuria remiasi apeliantas. Vis dėlto šioje išvadoje taip pat yra užfiksuota, kad nepilnametė nenorą vykti su motina siejo su nerimu dėl tėvo reakcijos į jos išvykimą, kartu nurodydama, jog yra pasiilgusi motinos ir sesers. Šie vaiko paaiškinimai ir faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimo aplinkybės savaime nepatvirtina, kad vaiko perdavimas motinai keltų apelianto nurodomą grėsmę nepilnametės psichologiniam saugumui. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartomis aplinkybėmis iš esmės grindžiama VVTAĮT specialistų išvada šiuo konkrečiu atveju nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad šalių nepilnametės dukters interesams apsaugoti būtina taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Juolab, kaip patvirtina aktualūs bylos duomenys, kad šiuo metu faktinė situacija byloje jau yra pasikeitusi, t. y. abi šalių nepilnametės dukros jau yra faktiškai su ieškove, todėl apelianto prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nebegalėtų pasiekti savo tikslo – sustabdyti jau įvykusį vaiko perdavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo taikyti jo prašomas papildomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti šalių nepilnametės dukters A. G. perdavimą ieškovei. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepakankamai įvertino nepilnametės interesus ir neužtikrino jų apsaugos, laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismo pirmiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ir pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl šalių nepilnametės dukters skubaus paėmimo ir / ar perdavimo motinai (ieškovei) veiksmų sustabdymo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo R. G. atskirasis skundas atmetamas, o Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
atmesti atsakovo R. G. atskirąjį skundą.
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.