Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. I. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. (S. I.) patikslintą ieškinį atsakovei N. I. ir atsakovės N. I. priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. I. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas nutraukti tarp jo ir atsakovės N. I. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu, priteisti iš atsakovės kiekvienam nepilnamečiui vaikui po 400 Eur išlaikymą, padalinti santuokoje įgytą turtą ir išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė N. I. kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama nutraukti tarp jos ir atsakovo S. I. sudarytą santuoką dėl ieškovo kaltės, po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove jos gyvenamojoje vietoje, priteisti iš ieškovo kiekvienam nepilnamečiui vaikui po 500 Eur išlaikymą, padalinti santuokoje įgytą turtą ir išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė priešieškinio reikalavimų įvykdymui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su atsakove jos gyvenamojoje vietoje. Atsakovė nurodė, kad vaikai faktiškai gyvena su atsakove, kuri užtikrina jų poreikius, tačiau išmokas vaikams gauna ieškovas, todėl, siekiant pakeisti išmokų gavėją, būtina laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja.

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – VVTAĮT) pateikė išvadą, kurioje, įvertinusi šeimos aplinkos sąlygas ir išklausiusi abiejų vaikų nuomones, nurodė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, jog, netaikius atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, kiltų grėsmė nepilnamečių vaikų interesams. VVTAĮT nenustatė, kad dabartinė vaikų gyvenamoji aplinka būtų nesaugi ar neatitiktų jų fizinės ir emocinės raidos poreikių, taip pat nenustatė skubaus poreikio keisti nusistovėjusią vaikų gyvenamąją aplinką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas iš išvadą teikiančios institucijos surinktų duomenų nustatė, kad vaikai ilgą laiką nuolat gyvena šeimos name, esančiame (duomenys neskelbtini). 2026 m. rugpjūčio 20 d. atlikus šeimos aplinkos sąlygų vertinimą nustatyta, kad būstas yra erdvus, šviesus, švarus, jame yra visi patogumai, o kiekvienas vaikas turi atskirą tinkamai įrengtą kambarį. Vaikų gyvenamoji aplinka nesikeičia: kol ieškovas maždaug keturis mėnesius dirba jūroje, su vaikais šeimos name gyvena ir jais rūpinasi atsakovė, ieškovui grįžus, atsakovė išsikelia, tačiau ir toliau lanko vaikus, gamina jiems maistą bei padeda prižiūrėti namus. Abu vaikai nurodė, kad jų santykiai tiek su motina, tiek su tėvu yra geri ir šilti. Sūnus išreiškė norą nepriklausomai nuo būsimo šeimos turto padalijimo likti gyventi su tėvu ir bendrauti su motina. Dukra taip pat nurodė, kad net ir pardavus šeimos namą bei tėvams įsigijus atskirus būstus norėtų gyventi su tėvu, o, tėvui išvykus į jūrą, būtų su motina. Taigi teismas nustatė, kad vaikai keisti faktinės gyvenamosios vietos ir buvimo su kuriuo nors iš tėvų apimties noro neišreiškė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės priešieškiniu gyvenamąjį namą, kuriame šiuo metu gyvena vaikai, prašoma priteisti ieškovui. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė turėtų pastovią vaikų poreikiams pritaikytą gyvenamąją vietą ne aptariamame name.

Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų apie 2024 m. rugpjūčio 27 d. tarp šalių kilusį konfliktą, tačiau atlikus vaiko situacijos vertinimą vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, atvejo vadyba nebuvo taikoma ir socialinės paslaugos šeimai nebuvo teikiamos. Atsakovė išvadą teikiančiai institucijai taip pat nurodė, kad ieškovas su vaikais elgiasi tinkamai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaikų teisėms ir interesams šiuo metu būtų reikalinga skubi apsauga, nustatant laikiną jų gyvenamąją vietą su atsakove. Vaikai išvadą teikiančiai institucijai patvirtino, kad ieškovas kiekvieną mėnesį į kiekvieno jų asmeninę banko sąskaitą perveda po 250 Eur asmeniniams poreikiams, taip pat perka drabužius, atsakovė savo ruožtu rūpinasi kasdiene vaikų buitimi. Todėl šioje proceso stadijoje nėra duomenų, kad vaikų materialiniai poreikiai nebūtų tenkinami ar kad ieškovas vaikams skirtomis išmokomis disponuotų priešingai jų interesams. Vien atsakovės siekis pakeisti išmokų vaikams gavėją nepatvirtina skubaus poreikio laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė N. I. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti ir esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti ir nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ja, jos gyvenamojoje vietoje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas nepilnamečių vaikų kasdienių poreikių netenkina ir atsakovei, su kuria vaikai faktiškai gyvena ir kuri jų kasdiene buitimi rūpinasi, jokių piniginių lėšų vaikų išlaikymui neteikia. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovas būtų pervedęs kokias nors lėšas atsakovei vaikų maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui ar ugdymui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės pajamos yra kuklios – nuo 638,29 Eur iki 1 123,22 Eur (neatskaičius mokesčių) per mėnesį, o nuo 2026 m. birželio 23 d. atsakovei mokama 174,04 Eur dydžio išmoka. Būtent iš šių ribotų lėšų atsakovė kasdien tenkina abiejų nepilnamečių vaikų poreikius. Tuo tarpu ieškovas dirba jūroje ir gauna nepalyginamai didesnes pajamas, tačiau teismui duomenų apie savo pajamas, santaupas neteikia ir savo lėšų vaikų išlaikymui iš esmės neskiria.

Išmoka vaikui nėra ir negali būti laikoma vieno iš tėvų teikiamu išlaikymu. Ji yra papildoma valstybės parama, skirta vaiką faktiškai auginančiam tėvui (motinai) padėti, o ne pakeisti tėvo (motinos) pareigą išlaikyti vaiką savo lėšomis. Todėl tas iš tėvų, kuris tik perveda vaikui jam pačiam priklausančias valstybės išmokas, savo išlaikymo pareigos nevykdo – jis vykdo tik svetimų (vaikui priklausančių) lėšų perdavimo funkciją. Aplinkybė, kad į vaikų sąskaitas patenka lėšos, savaime nepatvirtina, jog tai yra ieškovo asmeninės lėšos, o ne paties vaikams priklausančios išmokos, kurių gavėju yra ieškovas. Be to, vaikams į jų asmenines sąskaitas pervedami kišenpinigiai, skirti vaikų asmeniniams (laisvalaikio) poreikiams, ir jais nedengiamos būtinosios vaikų išlaikymo išlaidos – maistas, būstas ir jo išlaikymas, apranga, sveikatos priežiūra, ugdymas, kurias faktiškai apmoka atsakovė. Todėl tokie pervedimai negali būti prilyginti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje nustatyto turinio išlaikymui.

CK 3.65 straipsnis gina tiek asmenines neturtines, tiek turtines nepilnamečio vaiko teises. Pirmosios instancijos teismas šią normą taikė nepagrįstai siaurai – vertino iš esmės tik vaikų gyvenamosios aplinkos saugumą ir stabilumą, t. y. asmeninį neturtinį aspektą, nors atsakovės prašymas buvo grindžiamas būtent turtinių vaikų teisių pažeidimu. Skundžiamoje nutartyje nėra jokių motyvų dėl to, kieno lėšomis realiai tenkinami vaikų poreikiai ir kas gauna vaikams skirtas išmokas. Toks esminio šalies argumento neįvertinimas reiškia, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. Šeimos bylose teismas yra aktyvus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) ir turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Todėl, kilus abejonių dėl to, kieno lėšomis tenkinami vaikų poreikiai, teismas turėjo ne konstatuoti duomenų nebuvimą atsakovės nenaudai, o išsireikalauti duomenis apie išmokų vaikams gavėją bei duomenis apie lėšų judėjimą vaikų sąskaitose.

Atsakovė neprašė ir neprašo perkelti vaikų iš jiems įprastos aplinkos. Atsakovės gyvenamoji vieta yra tas pats gyvenamasis namas, kuriame gyvena ir nepilnamečiai vaikai; tokia atsakovės gyvenamoji vieta nurodyta ir visuose byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl, patenkinus prašymą nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su atsakove jos gyvenamojoje vietoje, vaikų faktinė gyvenamoji aplinka, jų kasdienė rutina, ugdymo įstaigos ir socialiniai ryšiai nepasikeistų – pasikeistų tik vaikams skirtų išmokų gavėjas, t. y. lėšos pasiektų tą iš tėvų, kuris faktiškai tenkina vaikų kasdienius poreikius. Dėl tos pačios priežasties nepagrįstas ir skundžiamos nutarties argumentas, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė turėtų pastovią vaikų poreikiams pritaikytą gyvenamąją vietą ne aptariamame name. Prašomos taikyti priemonės esmė nėra vaikų perkėlimas į kitą būstą, todėl ši aplinkybė sprendžiamam klausimui teisiškai nereikšminga. Nepagrįstai remtasi ir vaikų nuomone. Vaikai išreiškė norą likti gyventi name su tėvu ir bendrauti su motina, o tėvui išvykus į jūrą – būti su motina. Prašoma priemonė vaikų faktinės gyvenamosios vietos ir bendravimo su kiekvienu iš tėvų apimties nekeičia. Priešingai – pati išvadą teikianti institucija nustatė, kad vaikais faktiškai rūpinasi, jiems gamina maistą ir jų kasdienę buitį užtikrina būtent atsakovė.

Ieškovas S. I. pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, priimti naujus įrodymus – mokėjimo nurodymus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovės argumentai dėl išlaikymo vaikams neteikimo yra nepagrįsti. Laikotarpį, kai ieškovas buvo krante ir gyveno kartu su vaikais, klausimo dėl jų išlaikymo atsakovė nekėlė, nes ieškovas ne tik išlaikė vaikus, aprūpino juos maistu, rūbais, skyrė lėšų laisvalaikiui, bet taip pat apmokėjo lizingo įmokas už lengvąjį automobilį, kuriuo išimtinai naudojasi tik atsakovė, taip pat mokėjo būsto kreditą, privalomą būsto draudimą, komunalinius mokesčius. Atsakovė jokiomis lėšomis prie vaikų ir namų išlaikymo niekada neprisidėjo ir kaip matyti dabar, jai svarbiausias klausimas – ne vaikų gerovė, o tai, kad ji gautų tiek valstybės mokamas išmokas vaikams, tiek ir išlaikymą vaikams iš ieškovo, nežiūrint to, kad vaikai nori gyventi su tėvu.

Atsakovė slepia savo dabartinę gyvenamąją vietą ir gyvenimo sąlygas, todėl klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo po santuokos nutraukimo su ja net negali būti svarstomas, nes kaip ir nurodė tiek teismas savo nutartyje, tiek ir vaikų teisių specialistai, nėra galimybės įvertinti, kokias gyvenimo sąlygas sudarytų atsakovė vaikams po santuokos nutraukimo, jeigu vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja. Vaikai, apklausiami vaikų teisių specialistės, nurodė, kad po santuokos nutraukimo nori likti gyventi su tėvu ir nenori keisti gyvenamosios vietos, nes čia jų draugai, įprastos ir geros gyvenimo sąlygos. VVTAĮT išvadoje yra nurodyta, kad šalių sūnus nurodė, kad tėvas jam ir seseriai kas mėnesį perveda po 250 Eur kišenpinigių, perka rūbus. Apklausta šalių dukra taip pat nurodė, kad po santuokos nutraukimo nori likti gyventi su tėvu.

Ieškovas rugpjūčio mėn. išplaukė į jūrą ir per šį mėn. pervedė atsakovei 865 Eur, vaikams: dukrai 340 Eur, sūnui – 250 Eur. Taip pat jis sumokėjo būsto paskolą ir palūkanas, privalomą draudimą, lizingą. Per vieną mėn. jis padarė pavedimų šeimos poreikių tenkinimui už 2 641 Eur. Be to, išvykdamas ieškovas kartu su vaikais nuvykęs į parduotuvę nupirko maisto produktų ir kitų kasdienio vartojimo prekių pagal vaikų poreikius ir norą. Taip pat jis susitarė su kaimynu ir pastarais dar perdavė sūnui 400 Eur kažkokių jo asmeninių poreikių tenkinimui, nes sūnus paprašė. Ieškovas kasdien bendrauja su vaikais ir žino, ko jiems reikia. Atsakovė savo dalies vaikų išlaikymui aplamai neskiria, todėl jos poreikis gauti valstybės išmokas, skirtas vaikams, daugiau susijęs su jos asmeninių poreikių tenkinimu, bet ne su vaikų išlaikymu. Be to, šalių sūnui lapkričio mėn. jau sukanka 18 m. ir valstybės skiriama išmoka bus mokama tik dukrai, todėl iš esmės atsakovė net nespėtų gauti valstybės išmokos už sūnų.

Atsakovė nurodo deklaratyvius teiginius apie laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, apie tėvų pareigą materialiai išlaikyti vaikus, kurios deja nevykdo ji pati, apie vaikų turtines teises. Atskirajame skunde nurodyta, kad CK 3.65 straipsnis gina tiek asmenines neturtines, tiek turtines nepilnamečio vaiko teises. Pirmosios instancijos teismas šią normą taikė nepagrįstai siaurai – vertino iš esmės tik vaiką gyvenamosios aplinkos saugumą ir stabilumą, t. y. asmeninį neturtinį aspektą, nors atsakovės prašymas buvo grindžiamas būtent turtinių vaikų teisių pažeidimu. Skundžiamoje nutartyje nėra jokių motyvų dėl to, kieno lėšomis realiai tenkinami vaikų poreikiai ir kas gauna vaikams skirtas išmokas. Tokia skundo teiginiai yra nepagrįsti, nes teismas būtent įvertino VVTAĮT išvadą, kad nėra nustatyta, jog vaikams skirti pinigai būtų naudojami ne vaikų poreikių tenkinimui. Atsakovė pati nepateikia jokių duomenų, kad vaikų poreikiai, o tuo pačiu ir turtinės teisės yra pažeidžiamos ar kad ji pati nors kiek skiria lėšų vaikų išlaikymui.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo

Ieškovas S. I. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – mokėjimo nurodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Ieškovas nurodo, kad, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, atsirado būtinumas pateikti papildomus įrodymus – ieškovo mokėjimo pavedimus, įrodančius, kad jis teikia vaikams išlaikymą ir apmoka kitas šeimos prievoles, priešingai nei atsakovė.

CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis) (CPK 388 straipsnis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje kylantys klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, taip pat į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis CPK nuostatomis, priešinga šalis iš esmės neturi galimybės pateikti atsiliepimo bei įrodymų dėl pareikšto prašymo, priima ieškovo pateiktus naujus įrodymus ir sprendžia, kad jų priėmimas nepažeis šalių lygiateisiškumo principo, taip pat nepagrįstai neapribos procesinių teisių, tačiau užtikrins visapusiškų duomenų apie šalių nepilnamečių vaikų padėtį buvimą nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas yra susijęs su jų interesų užtikrinimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl priimtų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas S. I. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo, kuriuo, be kita ko, prašo po santuokos nutraukimo nustatyti nepilnamečių vaikų F. I., gimusio (duomenys neskelbtini) ir P. I., gimusios (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su juo. Atsakovė (apeliantė) N. I. taip pat kreipėsi į teismą su priešieškiniu dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo, kuriuo, be kita ko, prašo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja jos gyvenamojoje vietoje. Atsakovė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su atsakove jos gyvenamojoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad, netaikius atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pakenkta šalių nepilnamečių vaikų turtinėms ar asmeninėms neturtinėms teisėms, skundžiama nutartimi atsakovės prašymo netenkino. Atsakovė, nesutikdama su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį iš esmės tuo, jog laikinas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove yra būtinas, siekiant užtikrinti vaikų turinius interesus, susijusius su jiems skirtų valstybės išmokų gavėjo pakeitimu ir tinkamu šių lėšų panaudojimu.

Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020; 2024 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-694-640/2024; kt.). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai (CPK 178 straipsnis).

Bylos duomenys patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra šeimos gyvenamasis namas, kuriame, atsižvelgiant į ieškovo darbo išvykas, su vaikais pakaitomis gyvena ieškovas ir atsakovė. Byloje nėra duomenų, kad dabartinė vaikų gyvenamoji aplinka būtų nesaugi ar netinkama jų fizinei ir emocinei raidai bei vystymuisi ar kad būtų kilusi būtinybė skubiai kitaip sureguliuoti vaikų gyvenamosios vietos klausimą. Nors atsakovė teigia, kad ieškovas neprisideda prie vaikų išlaikymo ir netinkamai disponuoja jiems skirtomis valstybės išmokomis, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl to būtų kilusi reali grėsmė vaikų turtiniams interesams, kurią būtų būtina pašalinti laikinai nustatant jų gyvenamąją vietą su atsakove. Byloje pateiktoje VVTAĮT išvadoje nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių būtinybę keisti nusistovėjusią vaikų gyvenamąją aplinką, taip pat nekonstatuota netinkamo jiems skirtų valstybės išmokų panaudojimo. Juolab, kad byloje esantys duomenys apie ieškovo vaikams skiriamas lėšas taip pat neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad jis neprisideda prie jų poreikių tenkinimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl vaikų materialinių poreikių tenkinimo, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad vaikų teisėms ir interesams apsaugoti būtina iki bylos išnagrinėjimo laikinai nustatyti jų gyvenamąją vietą su atsakove.

Nagrinėjamu atveju atsakovė atskirajame skunde teigia, kad, patenkinus prašymą nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakove jos gyvenamojoje vietoje, vaikų faktinė gyvenamoji aplinka, jų kasdienė rutina, ugdymo įstaigos ir socialiniai ryšiai nepasikeistų – atsakovės teigimu, pasikeistų tik vaikams skirtų valstybės išmokų gavėjas, t. y. šias lėšas gautų ji, kaip faktiškai kasdieniais vaikų poreikiais besirūpinantis asmuo. Vadinasi, kaip pripažįsta ir pati atsakovė, net ir nustačius laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja, faktinė šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir sąlygos iš esmės nepasikeistų. Taigi, kaip galima suprasti iš atsakovės atskirojo skundo argumentų, prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – laikinu nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ja nustatymu – atsakovė iš esmės siekia pakeisti valstybės išmokų vaikams gavėją. Tačiau vien ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant nustatytos būtinybės apsaugoti vaikų interesus, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, kad ieškovo gaunamos valstybės išmokos yra skirtos vaikų poreikiams tenkinti, o jų gavimas nepanaikina CK 3.192 straipsnyje įtvirtintos abiejų tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tačiau iš valstybės išmokų paskirties savaime neišplaukia išvada, kad jos visais atvejais turi būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tenkinti vaiko poreikius tenka abiem tėvams, todėl kiekvienas iš jų, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti valstybės išmokos vaikui valdytojas uzufrukto teise ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022, 66 punktas). Taigi, vien siekis pakeisti šių išmokų gavėją, nenustačius būtinybes tokia priemone apsaugoti vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu, kaip tą pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti atsakovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ir atsakovės atskirojo skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva išreikalauti papildomus duomenis. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalimi, šeimos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, tačiau šios teisės įgyvendinimas siejamas su tokių įrodymų būtinumu nagrinėjamam klausimui išspręsti. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą ir sprendžiamo klausimo pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad papildomų duomenų neišreikalavimas šiuo atveju sutrikdė teismui tinkamai įvertinti prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą. Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo papildomų duomenų ir atskirai neaptarė visų atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareigos motyvuoti priimta procesinį sprendimą pažeidimo ar pripažinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išspręstas netinkamai.

Apeliacinės instancijos teismo pirmiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ir pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės N. I. atskirasis skundas atmetamas, o Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

atmesti atsakovės N. I. atskirąjį skundą.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.