Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 (PRS1) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Išvada, jog pareiškėjos pateikta Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijoje informacija (prašymas ir patvirtinamieji dokumentai), kuriais siekta pagrįsti jos darbo turėjimą, nepatikima, yra visiškai pagrįsta. Tokia informacija nepatikima, nes nebuvo konkreti ir joje gausu nesutapimų. Vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą. Konsulas, vertindamas jam pateiktą informaciją, privalo įvertinti ne tik pateiktų dokumentų formą, bet ir jų turinį, t. y. pareiškėjos deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą.

II.

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2025 m. liepos 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išduoti vizą pareiškėjai. Ambasados priimtame Sprendime nurodoma, kad vizą atsisakytina išduoti, nes informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (Sprendimo 10 p.).

Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1, 3, 7 ir 8 dalis, 32 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 19 straipsnį, 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 4 punktą) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, nurodė, kad šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis.

Pareiškėjai Šengeno vizą atsisakyta išduoti, nustačius, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, jame nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini nepatikimais, neatitinkančiais tikrovės. Taip pat Sprendime nenurodyti jokie argumentai, kurių pagrindu Ambasados pareigūnas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Iš byloje pateikto byloje Užsieniečių registro vizų modulio matyti, kad atsakovas priimtą Sprendimą įformino užsieniečių registro vizų modulyje, nurodydamas pastabose priimto Sprendimo padarytas išvadas. Jame, visų pirma, išvardinti pareiškėjos pateikti duomenys ir šie dokumentai: kelionės sveikatos draudimas, asmens prašymas, lėktuvo bilietas viešbučio rezervacija, banko sąskaitų išrašai, pažyma apie šeiminė padėtį, įdarbinimo dokumentai, algalapiai, raštas apie darbą krepšinio klube, darbo pažymėjimas, soc. draudimo įrašai, raštas apie darbą pagrindinėje darbovietėje. Taip pat nurodomos šios prašymo metu nustatytos aplinkybės: pareiškėja kreipiasi dėl vizos turizmo tikslais, savo prašyme teigia, kad nuolat dirba krepšinio klube ir pagrindinėje darbovietėje, tačiau pagal soc. draudimo išrašus matosi, kad iš pagrindinės darbovietės išėjo gegužės 31 d., apie tai parašyta ir darbovietės rašte, krepšinio klubo rašte nurodyta, kad ji ten dirbo

2024–2025 m. sezone, bet nieko nekalbama apie pratęsimą. Teigė, kad keliaus su draugu, kuris turi Šengeno vizą. Patikrinus sistemoje, matoma, kad draugas turi NL išduotą Šengeno vizą, galiojančią iki liepos 22 d. Įvertinus informacijos visumą, kyla abejonių dėl tikrojo kelionės tikslo bei pateikiamos informacijos patikimumo. Priimtas sprendimas: atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktus dokumentus, Valstybės saugumo departamento rekomendaciją, vadovaujantis Vizų kodeksu, atsisakyti išduoti Šengeno vizą Turkijos Respublikos pilietei PRS1.

Teismo vertinimu, nėra duomenų, kad Užsieniečių registro vizų modulyje nurodomos faktinės aplinkybės ir atsakovo vertinimas pareiškėjai buvo žinomas, nes byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad ši motyvacija buvo pareiškėjai išsiųsta kartu su skundžiamu Sprendimu (standartinės formos pranešimu), kurį pareiškėja pateikė į bylą. Tokiu atveju, pareiškėja, nežinodama Sprendimo motyvų, neturėjo galimybės į juos atsikirsti bei pateikti papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo iškeltas abejones. Tai pareiškėja patvirtino ir skunde. Nors buvo nurodyta, kad pareiškėjos pateikta informacija nepatikima, nes nebuvo konkreti ir joje gausu nesutapimų, tačiau, teismo vertinimu, nėra aišku, kas būtent atsakovui sukėlė abejonių ir kokie tai nesutapimai.

III.

Atsakovo vertinimu, tai, kad teismas nevykdė pareigos gilintis į bylos esmę patvirtina tai, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nuo 2 iki 4 puslapio pažodžiui perrašyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-6852-561/2023 motyvuojamoji dalis. Nors minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjos, pateikusios prašymą išduoti nacionalinę vizą, dėl ambasados konsulinio pareigūno sprendimo atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, skundą, o šioje byloje pareiškėja pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos narė Indrė Žvaigždinienė iš esmės panašioje byloje (2024 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje

Nr. eI2-14991-596/2024) priėmė savo turiniu visiškai priešingą sprendimą nei šioje byloje. Taip pat yra ir su pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nare Indre Pukanasyte-Biekše, kuri 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12955-426/2025, priėmė priešingą sprendimą nei šioje byloje.

Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjos pateikta informacija, kuria ji siekė pagrįsti numatomo buvimo tikslą ir sąlygas, yra nepatikima. Ji nurodė, kad dirba Stambulo sporto provincijos direkcijoje bei Turkijos krepšinio federacijoje, tačiau buvo nustatyta, kad prašymo pateikimo metu pareiškėja niekur nedirba. Pareiškėja teismui nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Nors teismas sprendime kelis kartus citavo Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, jog prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu ir patikimumu, tačiau šios nuostatos niekaip nesusiejo su nagrinėjama byla.

Ambasados konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą ir pateiktus pagrindžiančius dokumentus, nustatė: 1) pareiškėja deklaravo, kad ji yra dirbanti, o jos darbdavys yra Stambulo sporto provincijos direkcija bei Turkijos krepšinio federacija; 2) motyvaciniame laiške pareiškėja nurodė, kad: i) ji 2025 m. liepos 13–19 d. ketina apžiūrėti Vilniaus kultūrines ir istorines vietas, bet nepaaiškino, kodėl prašyme nurodžiusi, jog Šengeno erdvėje ketina būti 6 dienas, ji prašo leisti atvykti daug kartų; ii) gyvena Stambule, dirba trenere Stambulo sporto provincijos direkcijoje (Kadikoy rajonas; 3) pareiškėjos pateiktame 2025 m. birželio 23 d. Stambulo jaunimo ir sporto provincijos rašte nurodyta, kad ji, kaip instruktorė, nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. dirbo Kodikojo (Kodikoy) jaunimo ir sporto rajono direktorate terminuoto laikotarpio darbuotoja; 4) pareiškėjos pateiktame 2025 m. liepos 1 d. socialinio draudimo įraše nurodyta, kad jos darbo pabaiga 2025 m. gegužės 31 d. pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai. Taigi Ambasados konsulinis pareigūnas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, kuriais siekta pagrįsti jos darbo turėjimą, laikytini nepatikimais, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų.

Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepaisė LVAT praktikos tokio pobūdžio bylose (žr., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024; 2025 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-83-552/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-80-415/2025).

Vadovaujantis LVAT praktika, motyvai turi būti prieinami pareiškėjai sprendimo metu, kad būtų užtikrinta teisė į gynybą. Atsakovo nurodyti N.VIS įrašai nebuvo jai perduoti, todėl ji neturėjo galimybės atsikirsti ar pateikti papildomų įrodymų.

Pareiškėjos dokumentai (darbo laiškai, motyvacinis laiškas, ankstesnės vizos bei finansiniai dokumentai) atitinka Vizų kodekso reikalavimus. Ambasada nesikreipė dėl paaiškinimų pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalį. Ambasada sulaikė pareiškėjos originalius dokumentus (pvz., banko išrašus, darbo laiškus) ir nesuteikė jokios korespondencijos, išskyrus atsisakymo formą. Tai apribojo pareiškėjos galimybes gintis.

Atsakovas pernelyg išplėtė konsulinę diskreciją, ignoruodamas Vizų kodekso 21straipsnio 8 dalies pareigą prašyti paaiškinimų ir 32 straipsnio 2 dalies reikalavimą motyvuoti sprendimą. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pabrėžė, kad diskrecija nėra absoliuti – motyvai turi būti konkretūs ir prieinami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje 2025 m. liepos 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, taip pat dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Ambasadą iš naujo vertinti jos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad 2025 m. liepos 8 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai PRS1 buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, nėra tinkamai motyvuotas. Atsakovas priimtą sprendimą įformino užsieniečių registro vizų modulyje, nurodydamas pastabose priimto Sprendimo padarytas išvadas, tačiau sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjai objektyviai apsunkino jos galimybes palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, netyrė esminių faktinių aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, padarė proceso teisės normų pažeidimus ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

UTPĮ 20³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Šengeno vizos išduodamos Vizų kodekse nustatytais atvejais. Dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Dokumentai Šengeno vizai gauti taip pat gali būti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai arba per Užsienio reikalų ministerijos pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Dokumentai Šengeno vizai gauti vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatyta tvarka taip pat gali būti pateikti pasienio kontrolės punkte, Migracijos departamente arba Užsienio reikalų ministerijoje.

Pagal Visų kodekso 32 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Pareiškėja (Turkijos Respublikos pilietė) 2025 m. liepos 4 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme nurodė, kad yra nesusituokusi (9 punktas); dabartinė profesinė veikla – mokytojas (21 punktas); darbdavys – Istambul Genclik Ve sport il Muduroglu, Turkish Batketball Federacion (22 punktas); pagrindinis kelionės tikslas – turizmas, kultūra (23 punktas). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė pasą, viešbučio rezervaciją, banko sąskaitos išrašą, kelionės sveikatos draudimą, lėktuvo bilietą, įdarbinimo dokumentą, darbovietės raštą apie darbą, socialinio draudimo išrašą, motyvacinį laišką.

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2025 m. liepos 8 d. atsisakė išduoti Šengeno vizą Turkijos Respublikos pilietei PRS1. Užsieniečių registro vizų modelyje nurodyta, kad sprendimas priimtas 2025 m. liepos 8 d. 10:48:47. Jame taip pat nurodyta, kad pareiškėja kreipėsi dėl vizos turizmo tikslais, savo prašyme teigė, kad nuolat dirba krepšinio klube bei kitoje pagrindinėje darbovietėje, tačiau pagal soc. draudimo įrašus iš pagrindinės darbovietės išėjo gegužės 31 d., apie tai parašyta ir darbovietės rašte. Krepšinio klubo rašte nurodyta, kad ji ten dirbo 2024–2025 m. sezone, bet nieko nekalbama apie pratęsimą. Ji teigė, kad keliaus su draugu, kuris turi Šengeno vizą, bet patikrinus sistemą nustatyta, jog draugas turi NL išduotą Šengeno vizą, galiojančią iki liepos 22 d. Įvertinus informacijos visumą, kilo abejonių dėl tikrojo kelionės tikslo bei pateikiamos informacijos patikimumo.

Apie 2025 m. liepos 8 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą ji buvo informuota standartinės formos pranešimu. Standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje Ambasados pareigūnas specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastį – informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.

Taigi byloje nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos 2025 m. liepos 4 d. prašymą, 2025 m. liepos 8 d. priėmė du atskirus dokumentus: sprendimą standartizuota forma (užpildydama standartinės formos pranešimą apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai), taip pat sprendimą Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir N.VIS) sprendimą. Atitinkamai sprendime standartizuota forma nurodyta bendro pobūdžio informacija (jame nurodyta, kad, išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, vizą išduoti atsisakyta dėl to, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima,), o N.VIS sprendime nurodytos pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu nustatytosios faktinės aplinkybės. Nors sprendimo standartizuota forma įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad N.VIS sprendimas yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šie dokumentai buvo priimti tą pačią dieną (tai, kad sprendimai priimti tuo pačiu metu, patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į pareiškėjos skundą pateikti įrodymai), jie priimti dėl to paties klausimo – pareiškėjos 2025 m. liepos 4 d. prašymo išduoti Šengeno vizą, daro išvadą, kad šie dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Šiame kontekste primintina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024).

Visų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi dėl vizos turizmo tikslais, prašyme nurodydama, kad nuolat dirba krepšinio klube bei kitoje pagrindinėje darbovietėje, tačiau pagal socialinio draudimo įrašus iš pagrindinės darbovietės išėjo gegužės 31 d., o krepšinio klube dirbo 2024–2025 m. sezone. Taip pat ji nurodė, kad keliaus su draugu, kuris turi Šengeno vizą, tačiau patikrinus šiuos duomenis buvo nustatyta, kad draugas turi Nyderlandų išduotą Šengeno vizą, galiojančią iki liepos 22 d. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, Ambasadai pagrįstai kilo abejonių dėl tikrojo pareiškėjos kelionės tikslo bei pateikiamos informacijos patikimumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sprendime standartizuota forma ir N.VIS sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, konstatuoja, kad nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Ambasados 2025 m. liepos 8 d. sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas.

Iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui, atsakovo atsiliepimo į skundą bei apeliacinio skundo matyti, kad N.VIS sprendimo, kuriame išdėstyti Ambasados 2025 m. liepos 8 d. priimto sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą motyvai, iš esmės tapo žinomi tik atsakovui pateikus atsiliepimą į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, o iki kreipimosi į teismą dėl ginčijamo Ambasados Sprendimo panaikinimo buvo pateiktas susipažinti tik standartizuotos formos sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą.

Vadovaujantis aktualiu teisės aiškinimu, suformuluotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025, viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja iki kreipimosi į teismą dienos būtų paprašiusi atsakovo pateikti ne tik 2025 m. liepos 8 d. sprendimą standartizuota forma, bet ir sprendimą Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje, kuriame buvo išdėstyti išsamūs atsisakymo išduoti Šengeno vizą argumentai. Be kita ko, pareiškėja, gavusi atsakovo atsiliepimą į skundą, netikslino savo skundo, neteikė rašytinių paaiškinimų, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą ar buvo apribota pareiškėjos galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas standartinės formos sprendimas. Atsižvelgus į tai, laikytina, kad, pareiškėjai pateikus tik 2025 m. liepos 8 d. sprendimą standartizuota forma, kartu neteikiant motyvuoto 2025 m. liepos 8 d. sprendimo Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje, buvo nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės aiškinimo praktikos, tačiau šios bylos kontekste svarbu yra tai, jog tai nesutrukdė pareiškėjai visa apimtimi įgyvendinti savo teisių, todėl konstatuotina, kad atsakovo veiksmai vertintini tik kaip formalus pažeidimas, nesukėlęs pareiškėjai neigiamų teisinių padarinių įgyvendinant jos teises. Pažymėtina, jog tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026, 2026 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-663-415/2026, 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartyje Nr. eA-2443-492/2026 ir kt.

Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka pastebėtina, kad tokį pageidavimą suformulavo pati pareiškėja, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo teigti, jog nepagrįstai būtų buvusi apribota jos teisė būti išklausytai.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ147 str.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują teismo sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos PRS1 (PRS1) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.