Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei S. L. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovė Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) ieškiniu (pareikštas priėmus prieštaravimus dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą, 2026-01-21 DOK-3802) prašė priteisti iš atsakovės S. L. (toliau – atsakovė) 613,85 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos, 27,20 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (641,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Nuomos sutartis dėl valstybinės žemės sklypo nuomos su atsakove nebuvo sudaryta, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Priimdamas ieškovės vienašališką matematinę abstrakciją kaip įrodytą faktą, ir nevertinęs apeliantės argumentų dėl ieškovės skaičiavimų nepagrįstumo, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) bei priėmė nemotyvuotą sprendimą (270 straipsnio 4 dalis).

Pagal formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai nuomos sutartis nėra sudaryta, o patalpų konfigūracija ar plotai keičiasi (yra apjungiami/padalinami), faktiniam naudotojui tenkanti valstybinės žemės dalis, būtina statiniui eksploatuoti, turi būti nustatoma ne prielaidomis ar senų įsakymų sumavimu, o remiantis aktualiais kadastriniais matavimais, patvirtintais žemės sklypo planais su išskirtomis dalimis ar Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) sprendimais.

Ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių ir aktualių dokumentų, įrodančių, kad būtent 0,017 ha plotas yra teisiškai priskirtas ar faktiškai būtinas apeliantės apjungtoms patalpoms eksploatuoti ginčo laikotarpiu.

Ieškovė pažeidė bendradarbiavimo principą (CK 6.38 straipsnis). Ieškovė yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovė beveik 10 metų nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Teisminėje praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, kad ilgalaikis kreditoriaus pasyvumas nesiimant jokių realių veiksmų skolai išieškoti ar teisiniams santykiams sureguliuoti yra savarankiškas pagrindas pripažinti kreditoriaus (mišrią) kaltę ir atitinkamai sumažinti skolininko atsakomybę arba visiškai jį atleisti nuo netesybų mokėjimo (CK 6.259 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir neanalizavo šio esminio atsakovės argumento, nurodyto atsiliepime į ieškinį.

Apeliantė neginčija fakto, kad jai priklausančias patalpas ji įsigijo iš buvusios savininkės R. M., o ši jas įsigijo iš K. K., jau apjungusio patalpas į vieną turtinį vienetą. Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 13.6-2125 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste, įregistravimo ir nuomos patvirtina, kad S. L. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamam turtui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tenka 0,017 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes buvusiems patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkams N. K., K. K. ir V. K. šiuo įsakymu proporcingai jiems priklausiusioms patalpoms buvo išnuomotos minėto žemės sklypo dalys, kurių bendras dydis yra 0,017 ha (atitinkamai 0,0085 ha, 0,0043 ha ir 0,0042 ha). Po patalpų sujungimo nepasikeitė nei pastato užstatymo plotas, nei eksploatacijai naudojama žemės sklypo dalis, todėl buvusių patalpų savininkams tekusių žemės dalių suma objektyviai ir toliau atitinka sujungto objekto naudojamą žemės sklypo dalį. Be to, nekilnojamojo turto objektų sujungimas savaime nesukuria naujų daiktinių teisių į žemę ir nepakeičia iki sujungimo egzistavusių teisių ir pareigų apimties, jei nėra priimtas atskiras kompetentingos institucijos sprendimas dėl kitokio žemės sklypo dalies nustatymo. Pagal CPK 178 straipsnį būtent apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl jai tenkančios žemės sklypo dalies dydžio, turėjo pareigą pateikti tokius teiginius patvirtinančius įrodymus. Vien abejonės dėl teismo nustatytos aplinkybės išreiškimas nesudaro pagrindo laikyti šią aplinkybę paneigta.

Savivaldybei valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise perduotas nuo 2024 m. sausio 25 d., kaip patvirtina byloje esantis NTR išrašas. Taigi tik nuo šios datos Savivaldybė įgijo teisę spręsti dėl ginčo sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo. Iki tol Savivaldybė vykdė tik valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės nebendradarbiavimo yra visiškai nepagrįsti. Ieškovė neturėjo ir neturi pareigos savo iniciatyva siūlyti asmenims sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis, kadangi dėl tokios sutarties sudarymo turi spręsti patys žemės naudotojai, įgyvendindami savo teisę kreiptis dėl žemės nuomos. Nagrinėjamu atveju būtent pati apeliantė elgėsi pasyviai ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdama sudaryti ginčo žemės sklypo dalies nuomos sutartį.

Apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.259 straipsniu ir kreditoriaus kaltės institutu. Ši teisės norma taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad prievolė nebuvo įvykdyta arba buvo įvykdyta netinkamai dėl paties kreditoriaus veiksmų ar neveikimo. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatytos visiškai priešingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė kasmet siuntė apeliantei valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas ir priminimus apie susidariusį įsiskolinimą, tačiau apeliantė į juos nereagavo ir nesiėmė jokių veiksmų įsiskolinimui padengti. Taigi byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą lėmė ieškovės, kaip kreditorės, veiksmai ar neveikimas.

Net jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad reikalavimui dėl delspinigių priteisimo turėjo būti taikomas kitoks ieškinio senaties vertinimas, tai savaime neturėtų įtakos pirmosios instancijos teismo išvadų dėl 392,07 Eur pagrindinės skolos priteisimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimo dalies dėl pagrindinės skolos už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo, kadangi ši prievolė kilo tiesiogiai iš įstatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei pareiga patikrinti, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl nėra teisinio pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl skolos ir delspinigių už naudojimąsi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa-poilsio patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 1K3p), kuris stovi žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (2026-01-21 DOK-3802). Valstybinės žemės nuomos su atsakove nesudaryta.

Atsakovei jos gyvenamosios vietos adresu buvo siunčiamos valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, kuriose valstybinės žemės nuomos mokestis buvo apskaičiuojamas taikant atitinkamais metais galiojusios Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus tarifus ir žemės sklypo vidutinę rinkos vertę. Taip pat atsakovei buvo siunčiami priminimai apie valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą (2026-01-21 DOK-3802).

Atsakovei 2016 – 2025 m. laikotarpiu nevykdžiu pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, ji liko skolinga Palangos miesto savivaldybės administracijai 613,85 Eur nuomos mokesčio ir 27,20 Eur delspinigių (2025-11-28 CBP-10644, 2026-01-21 DOK-3802).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas, prieš pradėdamas analizuoti konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris reiškia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai nenagrinėja bylos iš esmės (tai būdinga visiškos apeliacijos modeliui), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl mokesčio už valstybinę žemę apskaičiavimo pagrįstumo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jai priklausančioms patalpoms eksploatuoti priskirtina 0,017 ha žemės sklypo dalis. Teismas šią išvadą grindė 2003 m. birželio 27 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-2125, kuriuo žemės dalys buvo priskirtos atskiriems nekilnojamojo turto objektams (7.5 p. – 0,0085 ha, 7.6 p. – 0,0043 ha, 7.7 p. – 0,0042 ha), ir ieškovės deklaracijomis. Apeliantės teigimu, sujungus šiuos objektus į vieną naują objektą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Savivaldybė neturėjo pagrindo mechaniškai sumuoti anksčiau nustatytų žemės dalių. Be to, ieškovė nepateikė aktualių objektyvių įrodymų, kad 0,017 ha plotas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas ar būtinas sujungtoms patalpoms eksploatuoti. Apeliantė pažymi, kad pagal teismų praktiką, tokia žemės dalis, nesant nuomos sutarties ir pasikeitus patalpų konfigūracijai, turi būti nustatoma pagal aktualius kadastrinius matavimus, žemės sklypo planus ar NŽT sprendimus, o ne remiantis prielaidomis ir mechaniškai sumuojant ankstesnius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomi argumentai nepaneigia fakto, kad apeliantei priklausančioms patalpoms eksploatuoti tenka 0,017 ha žemės sklypo dalis. Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 13.6-2125 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste, įregistravimo ir nuomos, patvirtina, kad buvusiems patalpų (duomenys neskelbtini) savininkams N. K., K. K. ir V. K. šiuo įsakymu proporcingai jiems priklausiusioms patalpoms buvo išnuomotos minėto žemės sklypo dalys, kurių bendras dydis yra 0,017 ha (atitinkamai 0,0085 ha, 0,0043 ha ir 0,0042 ha). Apeliantė nepateikė įrodymų, kad po patalpų sujungimo būtų pasikeitęs pastato užstatymo plotas, statinio naudojimo pobūdis, žemės sklypo ribos ar statiniui eksploatuoti reikalingas žemės plotas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl patalpų sujungimo pasikeitė ankstesniems patalpų savininkams priskirtų žemės dalių bendras plotas, kuris ir toliau sudaro 0,017 ha bei tenka apeliantei priklausančioms patalpoms eksploatuoti.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti ieškovės argumentams, kad po patalpų sujungimo nepasikeitus nei pastato užstatymo plotui, nei eksploatacijai naudojamai žemės sklypo daliai, iki sujungimo ankstesniems patalpų savininkams priskirtų žemės dalių suma ir toliau atitinka sujungto objekto naudojamą žemės sklypo dalį. Be to, nekilnojamojo turto objektų sujungimas savaime nesukuria naujų daiktinių teisių į žemę ir nepakeičia iki sujungimo egzistavusių teisių bei pareigų apimties, jeigu nėra priimtas atskiras kompetentingos institucijos sprendimas dėl kitokio žemės sklypo dalies nustatymo. Duomenų apie tokio sprendimo priėmimą apeliantė nepateikė.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantei priklausančioms patalpoms eksploatuoti tenka 0,017 ha žemės sklypo dalis.

Apeliantės teigimu, ieškovė pažeidė bendradarbiavimo principą (CK 6.38 straipsnis), nes, būdama viešojo administravimo subjektu, kuriam taikomi padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, beveik dešimt metų nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išieškoti ar teisiniams santykiams sureguliuoti. Apeliantė remiasi teismų praktika, pagal kurią ilgalaikis kreditoriaus pasyvumas gali būti pagrindas konstatuoti jo kaltę ir sumažinti skolininko atsakomybę arba atleisti jį nuo netesybų mokėjimo. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių jos atsikirtimų neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro (NTR) išrašas patvirtina, kad valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Savivaldybei patikėjimo teise perduotas tik nuo 2024 m. sausio 25 d., todėl tik nuo šios datos Savivaldybė įgijo teisę spręsti dėl ginčo žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo. Iki tol Savivaldybė vykdė tik valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“.

Apeliantė neginčijo, kad jai buvo siunčiamos valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, kuriose mokestis apskaičiuotas pagal atitinkamais metais galiojusius Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus tarifus ir žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, taip pat priminimai apie susidariusį valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 11 punktą, naudojami žemės sklypai (jų dalys) išnuomojami atsižvelgiant į teisę juos išsinuomoti turinčio asmens prašyme išreikštą valią. Taigi valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo procesą turi inicijuoti žemės sklypą (jo dalį) siekiantis išsinuomoti asmuo, o ne žemės sklypą patikėjimo teise valdantis subjektas. Nagrinėjamu atveju apeliantė dėl nuomos sutarties sudarymo nesikreipė ir šio proceso neinicijavo.

Apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.259 straipsniu ir kreditoriaus kaltės institutu. Šiame straipsnyje reglamentuojama kreditoriaus kaltė ir jos įtaka skolininko civilinei atsakomybei. Jame nustatyta, kad skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti atleistas nuo jos, jei prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, taip pat jei kreditorius prisidėjo prie nuostolių didėjimo ar nesiėmė priemonių jiems sumažinti. Šios taisyklės galioja ir tais atvejais, kai skolininkas atsako be kaltės. Teismas gali sumažinti nuostolius ar netesybas, nustatęs kreditoriaus nesąžiningumą ar neapdairumą.

Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prievolė neįvykdyta dėl ieškovės kaltės ar jos neteisėto neveikimo. Būtent skolininkė (žemės naudotoja) privalo įrodyti, kad prievolės ji negalėjo įvykdyti išimtinai dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų ar visiško neveikimo. Priešingai, skolininkė pati privalo domėtis savo prievolėmis ir jas vykdyti. Pagal teisės aktus pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį atsiranda nuo tapimo žemės naudotoju momento. Apeliantė neneigia žinojusi apie šią prievolę, tačiau nepateikė įrodymų, kad skola susidarė dėl ieškovės veiksmų ar neveikimo. Be to, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų visumos matyti, kad teismas vertino abiejų šalių elgesį skolos susidarymo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad, išskyrus šioje nutartyje aptartą ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl delspinigių priteisimo klausimą, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Apeliantės argumentai buvo įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste, o teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į esminius ginčo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, reikšmingų sprendžiant bylą, visumos. Apeliantė, nesutikdama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, iš esmės siekia kitokio byloje surinktų įrodymų vertinimo, atitinkančio jos procesinę poziciją. Tačiau vien tai, kad teismo sprendimas apeliantei yra nepalankus, o teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka jos pozicijos, savaime nereiškia, kad įrodymai buvo ištirti netinkamai ar teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas.

Dėl reikalavimo priteisti delspinigius

Apeliantė nurodo, kad 2026 m. gegužės 11 d. atsiliepime į ieškinį prašė reikalavimui dėl delspinigių priteisimo taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio prašymo nepasisakė ir jo neišnagrinėjo. Apeliantės teigimu, visiems reikalavimams priteisti delspinigius už 2021-2024 metus šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis) yra pasibaigęs. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl teismas privalėjo jį taikyti ir reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas su nurodomais argumentais sutinka.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį reikalavimams dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo už 2016-2020 metus, šią ieškinio dalį atmetė (CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 dalis). Nustatė, kad visa atsakovės skola ieškovei už 2021-2025 metų laikotarpį yra 392,07 Eur, o delspinigių suma už 2021, 2022, 2023 ir 2024 metus yra 15,23 Eur.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 7 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai žemės nuomos mokestį sumoka į savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, biudžetą iki kalendorinių metų lapkričio 15 d. Delspinigių dydis yra 0,04 proc. Jie skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo dieną įskaitytinai.

Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. T2-165 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių (nuo 2015 m. spalio 23 d. galiojusi akto redakcija) 39, 40 punktus, laiku nesumokėjus mokesčio arba jo dalies skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis nustatomas Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną mokesčio sumokėjimo termino pabaigos, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo į Administracijos surenkamąją sąskaitą dieną (įskaitytinai) arba pasibaigus mokestinei prievolei. Delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Vėlesnėse šių taisyklių redakcijose analogiškas reglamentavimas buvo įtvirtintas 45 punkte. Tokia pat nuostata nustatyta ir nuo 2024 m. gruodžio 21 d., įsigaliojusių Palangos miesto savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T2-446 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 45 punkte.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį (2026-05-11 DOK-25169) be kita ko prašė taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteistimo ir atmesti atmesti reikalavimą dėl delspinigių, apskaičiuotų iki 2025 m. birželio 1 d.

Iš byloje esančios 2025 m. lapkričio 17 d. mokesčių mokėtojo apskaitos kortelės matyti, kad ieškovė apskaičiavo 3,58 Eur delspinigių už 2021 metus (180 dienų), 3,60 Eur – už 2022 metus (180 dienų), 3,76 Eur – už 2023 metus (180 dienų) ir 4,29 Eur – už 2024 metus (180 dienų). Už 2025 metus delspinigių nebuvo apskaičiuota. Bendra už 2021-2024 metus apskaičiuotų delspinigių suma sudaro 15,23 Eur.

Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį reikalavimams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Lietuvos teismų praktikoje skiriami reikalavimai dėl pagrindinės skolos ir reikalavimai dėl už ją apskaičiuotų delspinigių. Reikalavimams dėl periodinių mokėjimų, įskaitant žemės nuomos mokestį, taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, o reikalavimams dėl delspinigių išieškojimo – CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas šešių mėnesių terminas.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavimui dėl valstybinės žemės nuomos mokečio priteisimo taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, tačiau spręsdamas dėl delspinigių priteisimo, nepagrįstai taikė tą patį senaties terminą. Reikalavimuis dėl delspinigių priteisimo turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas teisme pareikštas 2025 m. gruodžio 1 d., o atsakovė prašė taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, reikalavimui dėl iki 2025 m. birželio 1 d. apskaičiuotų delspinigių priteisimo šis terminas yra pasibaigęs. Todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 15,23 Eur delspinigių priteisimo ir šią ieškinio reikalavimo dalį atmesti (CK 1.125 straipsnio 5 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės atkartoja jau aptartus argumentus arba nepateikia naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neturi įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 15,23 Eur delspinigių priteisimo ir šį ieškinio reikalavimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 61,16 proc. (392,07 Eur x 100 proc./641,05 Eur). Atsižvelgiant į tai, pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš atsakovės valstybei priteisiama 14,07 Eur žyminio mokesčio dalis (23 Eur x 61,16 proc.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis CPK 93 straipsnyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Atsakovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 24 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinio skundo patenkinta 3,74 proc., atsakovei iš ieškovės priteisiama 0,90 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės S. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Palangos miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 125196077, buveinės adresas – Palanga, Vytauto g. 112, LT-00153, žemės nuomos mokesčio surenkamoji banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB Artea bankas) 392,07 Eur (tris šimtus devyniasdešimt du eurus 7 ct) skolos už valstybinės žemės nuomą, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (392,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) deklaruotos gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini)) 14,07 Eur (keturiolika eurų 7 ct) žyminio mokesčio valstybei (ši suma turi būti sumokėta biudžetinei įstaigai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 2222).“

Priteisti atsakovei S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 125196077) 0,90 Eur (devyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.