Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1394-948/2026, pagal ieškovės bankrutuojančios mažosios bendrijos „Emganas“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Vaižganto trys“, ieškinį atsakovei E. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti mažoji bendrija (toliau – BMB) „Emganas“ (toliau – ieškovė, įmonė) teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės E. K. 7 594,81 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė MB „Emganas“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB „Vaižganto trys“. Minėta nutartimi teismas nustatė įmonės valdymo organams 15 dienų laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis ir visus dokumentus. Atsakovė, kaip buvusi ieškovės vadovė, ėmėsi priemonių turtui ir dokumentams perduoti tik iškėlus bylą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau neperdavė administratorei viso įmonės turto ir finansinės atskaitomybės dokumentų. Iš 2022 metų balanso akivaizdu, kad įmonė dar 2022 metais susidūrė su finansiniais sunkumais ir vėliausiai nuo 2022 m. birželio 16 d. nebegalėjo tinkamai vykdyti turtinių prievolių, todėl atsakovei, kaip MB „Emganas“ vadovei, vėliausiai nuo šios datos kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovė to nepadarė. Po 2022 m. birželio 16 d. datos atsirado visi šiuo metu įmonės bankroto byloje teismo patvirtinti kreditorių 7 594,81 Eur dydžio finansiniai reikalavimai, todėl nurodytai sumai yra padaryta žala įmonei.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė reikalavimą patikslino ir sumažino prašomų priteisti nuostolių atlyginimą iki 6 996,58 Eur, nes įmonės kreditorius UAB „Navako“ sumažino savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje 598,23 Eur suma.

Atsakovė pripažino skolos faktą, tačiau dėl sunkios finansinės padėties prašė skolą išdėstyti dalimis, kadangi iš karto atsiskaityti su ieškove neišgalėtų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei BMB „Emganas“ iš atsakovės E. K. 7 145,33 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės 161 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė MB „Emganas“ bankroto bylą, įmonės nemokumo administratore paskyrė MB „Vaižganto trys“. Ta pačia nutartimi teismas įpareigojo MB „Emganas“ valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bendrovės administratorei įmonės turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus dokumentus. Teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. liepos 21 d. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo patvirtinti ieškovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti 2025 m. rugsėjo 18 d. teismo nutartimi. Kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 7 594,81 Eur. VĮ Registrų centras duomenimis MB „Emganas“ direktore nuo 2021 m. sausio 8 d. buvo atsakovė.

Teismas nustatė, kad atsakovė perdavė nemokumo administratorei dalį įmonės dokumentų, tačiau neperdavė įmonės turto ir finansinės atskaitomybės dokumentų, pažymėdamas, kad tokiu atveju atsakovės žalos atlyginimo prievolė kyla Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalies pagrindu, pažeidus CK 2.87 straipsnio reikalavimus.

Teismas nurodė, kad ieškovė žalos dydį grindžia bankroto byloje patvirtinta finansinių reikalavimų suma – 7 594,81 Eur, ir atsakovės iš dalies įvykdyta prievole kreditoriui UAB „Navako“, t. y. grąžintų prekių suma. Teismas nustatė, kad atsakovė grąžino kreditoriui UAB „Navako“ prekes pagal šio kreditoriaus išrašytas dvi kreditines sąskaitas: 1) kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. GRNAV0000288 (228,34 Eur (suma su PVM)); 2) kreditinė PVM sąskaita faktūra Nr. GRNAV0000286 (221,14 Eur (suma su PVM)). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, nurodydama, jog šiuo metu skolos likutis kreditorei UAB „Navako“ yra 598,23 Eur, padarė aritmetinę klaidą, nes bankroto byloje buvo patvirtinta UAB „Navako“ reikalavimo suma, lygi 1044,22 Eur sumai, atsakovės grąžintų prekių suma yra 449,48 Eur (228,34 Eur +221,14 Eur = 449,48 Eur), todėl skolos likutis turi būti 594,74 Eur. Dėl to netiksliai yra suskaičiuota ir sumažinta ieškovės prašomų atlyginti nuostolių suma – 6996,58 Eur. Kadangi įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 7594,81 Eur, o atsakovės grąžino kreditorei UAB „Navako prekių už 449,48 Eur, todėl patikslinta ieškovei atlygintinų nuostolių suma turi būti 7145,33 Eur (7594,81 Eur - 449,48 Eur = 7145,33 Eur).

Teismas padarė išvadą, kad dėl atsakovės neperduoto nemokumo administratorei įmonės turto, laiku nesumokėtų mokesčių ir nevykdytų kitų įsipareigojimų kreditoriams ieškovės bankroto byloje buvo patvirtinti 7594,81 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai. Atsižvelgdamas į atsakovės kreditorei UAB „Navako“ grąžintų prekių sumą (449,48 Eur), kita teismo patvirtinta 7 145,33 Eur dydžio kreditorinių reikalavimu suma laikytina žala įmonei (CK 1.5 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

Teismo vertinimu, tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytų nuostolių (žalos) yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi būtent atsakovės neteisėti veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovės, kaip buvusios įmonės vadovės, kaltė dėl jos veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti visiškai ir taikyti atsakovei, kaip buvusiai įmonės vadovei, civilinę atsakomybę, priteisiant iš jos ieškovei 7145,33 Eur žalos atlyginimą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246-6.249 straipsniai, CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Teismas atmetė atsakovės prašymą išdėstyti priteistą skolą dalimis (po 100 -150 Eur per mėnesį), kadangi tokiu atveju skolos grąžinimas užtruktų apie 6 metus, o ieškovė yra bankrutuojanti įmonė. Tokiu būdu būtų pažeisti įmonės kreditorių interesai ir nebūtų galima įmonės likviduoti.

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad patikslintą ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės ieškovei priteistinos 1500 Eur jos turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 80 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė, kaip bankrutavusi įmonė, yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl 161 Eur žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 80 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė E. K. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti arba teismo sprendimą pakeisti ir sumažinti priteistą žalos atlyginimą atsižvelgiant į faktiškai grąžinto turto vertę; prijungti prie bylos naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepakankamai ištyrė visas bylos aplinkybes. Byloje buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad dalis ieškovės nurodyto turto faktiškai buvo grąžinta, įskaitant dažų maišymo aparatą, kurio vertė yra apie 2 300 Eur. Nustatydamas priteistinos žalos dydį teismas neįvertino šių aplinkybių reikšmės ir nepaaiškino, kodėl šie įrodymai neturi reikšmės. Dėl to žalos dydis buvo nustatytas neteisingai.

Apeliantė prašo prijungti naujus įrodymus: dokumentus dėl dažų maišymo aparato grąžinimo; turto perdavimą patvirtinančius dokumentus; susirašinėjimo kopijas; kitus dokumentus, patvirtinančius faktinį turto grąžinimą. Jų reikšmė bylai tapo akivaizdi tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o jų nepriėmimas lemtų neteisingą bylos išsprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BMB „Emganas“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, atmesti prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, priteisti iš apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:

Atsakovė nevykdė pareigos savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos, prašydama atlyginti 7594,81 Eur žalą, kuri susidarė atsakovei pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Remiantis finansinės atskaitomybės dokumentais, įmonė jau 2022 metais buvo nemoki.

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad žalos dydis turėjo būti sumažintas dar papildomai apie 2300 Eur suma už atsakovės jos kreditoriui nusiųstą ir kreditoriui priklausantį turtą – dažų maišymo aparatą, kadangi įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-383-1051/2025 buvo patvirtintas kreditorės UAB „Valkor enterprises“ reikalavimas 2037,73 Eur sumai, atsakovė E. K. su šia nutartimi sutiko ir jos neskundė, o UAB „Valkor enterprises“ iki šios dienos nėra pateikusi nemokumo administratorei prašymo sumažinti savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Atsakovės kreditorei UAB „Valkor enterprises“ nusiųstas dažų maišymo aparatas yra ne bankrutuojančios įmonės turtas, o kreditoriaus turtas. Atsakovei nusiuntus šį turtą kreditorei, pastaroji yra yra nurodžiusi, kad dažų maišymo aparatas yra sugedęs, todėl ji atsisakė sumažinti savo kreditorinio reikalavimo dydį.

Apeliantė nepaaiškino, kodėl su apeliaciniu skundu yra teikiami nauji dokumentai ir kodėl tokia būtinybė atsirado tik dabar, ką šie nauji įrodymai pagrindžia ir kaip jie patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą. Todėl ieškovė prašo naujų įrodymų neprijungti ir apeliantės prašymą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis MB „SA prekyba“ teismui pateiktu ieškiniu, 2025 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė MB „Emganas“ bankroto bylą, įmonės nemokumo administratore paskyrė MB „Vaižganto trys“, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2025m. liepos 21 d.

Minėtoje nutartyje teismas, be kita ko, konstatavo, kad 2024 m. gruodžio 31 duomenimis MB „Emganas“ turtas sudarė 4 769 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 18 470 Eur, nuostolis – 1 403 Eur. Atsakovė nevykdo mokestinių prievolių, yra skolinga VSDFV biudžetui 72,45 Eur sumą. Įmonėje dirbančių darbuotojų nėra. Teismas įpareigojo MB „Emganas“ valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus dokumentus. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė šią nutartį gavo.

Šiaulių apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. ir 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimis patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, iš kurių: VSDFV Panevėžio skyriaus – 72,45 Eur dydžio reikalavimą; UAB „Namų apdailos centras“ – 330,86 Eur dydžio reikalavimą; UAB „Navakas“ – 1044,22 Eur dydžio reikalavimą; UAB „Pro colore“ – 2301,12 Eur dydžio reikalavimą; MB „SA prekyba“ – 1808,43 Eur dydžio reikalavimą; UAB „Valkor enterprises“ – 2037,73 Eur dydžio reikalavimą, iš viso 7594,81 Eur dydžio reikalavimus.

Atsakovei neperdavus nemokumo administratorei įmonės turto ir dokumentų, administratorius 2026 m. sausio 5 d. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. K. 7 594,81 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Administratorius savo reikalavimus kildino dviem pagrindais: dėl turto bei dokumentų neperdavimo ir atsakovės, kaip įmonės vadovės, laiku nepaduoto teismui pareiškimo dėl bankroto bylos jos vadovaujamai įmonei iškėlimo, dėl ko MB „Emganas“ ir jos kreditoriams buvo padaryta prašoma priteisti žala.

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį iš esmės tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 7 145,33 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas; valstybei – 161 Eur žyminį mokestį. Teismas sumažino ieškiniu prašomą priteisti nuostolių sumą 449,48 Eur suma, kadangi bylos nagrinėjimu metu įmonės kreditoriui UAB „Navako“ buvo grąžinta prekių už 598,23 Eur, todėl minėta dalimi ieškovė savo reikalavimą sumažino.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti arba jį pakeisti ir sumažinti priteistą žalos atlyginimą atsižvelgiant į faktiškai grąžinto turto vertę. Anot apeliantės, teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su 2 300 Eur vertės turto grąžinimu įmonei, ir dėl to neteisingai nustatė įmonei padarytos žalos dydį.

Susipažinusi su faktine bylos medžiaga, šalių procesiniuose dokumentuose ir teisme žodžiu išdėstytais argumentais, skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus ir neįrodytus.

Dėl ginčo teisinių santykio kvalifikavimo

JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal nurodytą teisės normą, vadovui deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir už pareigos laiku inicijuoti juridinio asmens nemokumo proceso neįvykdymą ir dėl turto bei dokumentų ir (ar) informacijos neperdavimo po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą, esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti juridinio asmens nemokumo bylą.

Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. Vertinant juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, taikytini JANĮ 2 straipsnio 7 punkte nurodyti nemokumo kriterijai – juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).

Nagrinėjamu atveju bylos rašytiniai duomenys patvirtina ieškovės argumentus, kad faktiškai įmonė tapo nemokia 2022 metais, kai jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams (16 143 Eur) viršijo įmonės turimą turtą (14 388 Eur). Vėlesniais finansiniais metais įmonės turtinė padėtis tik blogėjo ir 2024 m. gruodžio 31 d. jos turtas sumažėjo iki 4 769 Eur, finansiniai įsipareigojimai išaugo iki 18 470 Eur, o nuostoliai siekė 4 1403 Eur.

Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė apie jos vadovaujamos įmonės nemokumo faktą sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2022 m. gruodžio 31 d., tačiau savo įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė iki įmonei buvo iškelta bankroto byla pagal kito asmens (kreditoriaus) pareiškimą.

Byloje taip pat nėra ginčo, kad iškėlus MB „Emganas“ bankroto bylą atsakovė teismo paskirtam nemokumo administratoriui neperdavė nei įmonės turto, nei visų jos dokumentų.

CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

Pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima ir vadovo pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju dėl to, kad nemokumo administratorei atsakovė neperdavė visų finansinės atskaitomybės dokumentų, nėra galimybės nustatyti, kur yra ir kaip buvo panaudotos įmonės balanse apskaitytas turtas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Toks žalos dydžio nustatymas gali būti taikomas tuo atveju, kai ją lemia įmonės vadovo (valdymo organų) neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016 ir joje nurodyta praktika).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. ir 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimis patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurių reikalavimai sudaro 7 594,81 Eur (šios nutarties 20 punktas). Atsakovė su ieškinio reikalavimais sutiko tiek savo atsiliepime į ieškinį (2026-01-30 DOK – 6482), tiek 2026 m. vasario 18 d. ir 2026 m. balandžio 28 d. teismo posėdžiuose. Aptariamam kontekste pastebėtina, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 18 d. žodine nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą tenkindamas atsakovės prašymą dėl jos teisės turėti atstovą, tačiau suteikta teise atsakovė nepasinaudojo ir 2026 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje prašė bylą nagrinėti be atstovo.

Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, taip pat teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Taigi proceso šalys, naudodamosi CPK įtvirtintu rungimosi, taip pat dispozityvumo principu (CPK 12, 13 straipsniai), pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius ir kiek jų teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 52 punktas). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nors tokio pobūdžio bylose teismo vaidmuo yra aktyvus, tačiau tai nereiškia, kad šalis (šiuo atveju atsakovė) yra atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos arba jos vaidmuo CPK 178 straipsnio prasme tampa antraeilis.

Apeliaciniame skunde teigdama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apeliantė visiškai nenurodo, kokius įrodymus teismas vertino ne taip, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tokie rodymai gali patvirtinti ar paneigti, kodėl, kokiu faktiniu pagrindu ir kiek turėtų būti sumažinta ieškovės prašoma priteisti žala. Kitaip tariant, apeliacinio skundo argumentai grindžiami prielaidomis ir subjektyvia apeliantės nuomone, o pats apeliacinio skundo turinys neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Iš apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentų ir bylos rašytinių įrodymų galima daryt išvadą, kad, visų pirma, apeliantės nurodomas 2 300 Eur vertės turto grąžinimas ieškovei yra siejamas su įmonės kreditoriaus UAB „Valkor enterprises“ išnuomotu ieškovei turtu (dažų maišymo aparatu). Aptariamam kontekste pastebėtina, kad nei atsakovė, nei ieškovė nėra šio turto savininkės (šią aplinkybę patvirtina ir minėto kreditoriaus 2025 m. rugsėjo 3 d. prašymas nemokumo administratoriui dėl kreditoriaus įtraukimo į kreditorių sąrašą). Antra, UAB „Valkor enterprises“ 2037,73 Eur kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje yra patvirtintas įsiteisėjusia 2025 m. rugsėjo 18 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-383-1051/2025 ir atsakovė šios teismo nutarties nėra nuginčijusi ir nesiėmė kitų priemonių, kurių pagrindu būtų galima sumažinti minėto kreditoriaus reikalavimą. Trečia, šios aplinkybės atsakovė nebuvo nurodžiusi nei savo atsiliepime į ieškinį, nei duodama paaiškinimus žodžiu teismo posėdžiuose, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl jos nepasisakė, todėl apeliaciniame skunde kelti tokius reikalavimus atsakovė negali (CPK 312 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovė prie patikslinto apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos, kadangi jų pateikimo būtinybė atsirado po to, kai atsakovė susipažino su teismo sprendimu.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai turi atitikti ryšio su bylos nagrinėjimo dalyku reikalavimą (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teisme teise.

Apeliantei tinkamai nepagrindus prašomų prijungti prie bylos įrodymų sąsajumo su ginčo dalyku ir jų įrodomosios reikšmės, nėra aišku, kokią konkrečiai įtaką jie turi bylai ir apeliantės reikalavimui. Kita vertus, apeliantė turėjo bei galėjo šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kliudžiusių tai padaryti. Todėl teisėjų kolegija atsisako prijungti šiuos įrodymus.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės, kaip įmonės vadovės, civilinei atsakomybei taikyti nustatė visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovės neteisėti veiksmai lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, atsakovė savo kaltės prezumpcijos (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 straipsni). Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčui spręsti aktualias teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atsakovės apeliacinį skundą atmesti, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Kadangi tokių duomenų ieškovė nepateikė, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.