Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjų vertinimu, dėl nepagrįstų ir neteisėtų VSAT veiksmų jų laisvė buvo apribota laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. kovo 9 d. Pareiškėjai turėjo teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, kurią įgyvendino sudarydami darbo sutartis atitinkamai 2022 m. spalio 24 d. ir 2022 m. spalio 25 d. Neteisėto laisvės ribojimo laikotarpiu pareiškėjai negalėjo vykdyti darbo funkcijų ir gauti darbo užmokesčio, o dėl su tuo susijusių pravaikštų buvo atleisti iš darbo atitinkamai 2023 m. vasario 28 d. ir 2023 m. vasario 26 d.

Dėl neteisėtų VSAT veiksmų pareiškėjai patyrė tiesioginę turtinę žalą. Negalėdami vykdyti darbo funkcijų atitinkamai 13 ir 15 darbo dienų, jie patyrė atitinkamai 819,40 Eur ir 889,84 Eur turtinių nuostolių. Pareiškėjai dirbo krovėjais atliekų surinkimo įmonėje, dirbo ir savaitgaliais. Negautų pajamų dydis apskaičiuotas padalijus iki laisvės apribojimo gautą darbo užmokestį iš faktiškai dirbtų darbo dienų skaičiaus ir gautą vidutinį vienos darbo dienos uždarbį padauginus iš laisvės apribojimo dienų skaičiaus iki darbo sutarties nutraukimo.

II.

III.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas PRS2 ((duomenys neskelbtini) pilietis) 2021 m. liepos 4 d. kartu su asmenų grupe VSAT Varėnos pasienio rinktinės, Druskininkų pasienio užkardos veikimo teritorijoje nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną, neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimu nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjui apskundus minėtą Migracijos departamento sprendimą ikiteismine ir teismine tvarka, galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas ir paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo sumažintas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką iš 5 metų į 2 metus. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą įleisti užsienietį į Lietuvos Respubliką, kadangi per 6 mėn. nuo užsieniečio užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisinės padėties. Užsienietis apgyvendintas Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėn. nuo šio sprendimo priėmimo dienos. VSAT Medininkų URC 2022 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo VSAT URC ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2022 m. rugpjūčio 16 d., bet ne ilgiau, kol bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 11 d. priėmė sprendimą taikyti pareiškėjui PRS2alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2023 m. vasario 10 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą taikyti pareiškėjui PRS2alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną antradienį nuo 8.00 iki 17.00 val. pranešti VSAT Kybartų URC apie savo buvimo vietą, šią priemonę taikant iki 2023 m. sausio 5 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. VSAT Migracijos skyriaus 2023 m. vasario 13 d. 21 val. 15 min. priėmė sprendimą Nr. 23S16139 sulaikyti ne ilgiau kaip 48 val. pareiškėją PRS2, kuris Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi jo atžvilgiu įsiteisėjo Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. URC 2023 m. vasario 15 d. su teikimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus, kuriuo prašė sulaikyti pareiškėją PRS2iki 2023 m. gegužės 14 d., bet ne ilgiau, kol bus įvykdytas sprendimas dėl išsiuntimo. Išnagrinėjus teikimą, Šalčininkų rūmų 2023 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjui PRS2pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas URC, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje iki 2023 m. kovo 16 d., bet ne ilgiau, kol bus įvykdyta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra. 2023 m. vasario 17 d. pareiškėjas PRS2pateikė pakartotiną prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą, kurį Migracijos departamentas išnagrinėjo iš esmės skubos tvarka ir 2023 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (šis sprendimas yra įsiteisėjęs). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimas panaikintas. 2023 m. kovo 9 d. pareiškėjas PRS2išleistas iš VSAT. Šiuo metu jo buvimo vieta nėra žinoma.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio nuostatas, aktualią teismų praktiką.

Teismas, remdamasis Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 10 dalies nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjų darbas buvo atliekamas teisėtai, o nustačius, jog pareiškėjų judėjimo laisvė ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. buvo apribota neteisėtais ir nepagrįstais VSAT Sprendimais, kurie aukštesnės instancijos teismo buvo panaikinti, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai dėl to galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad į tai, jog pareiškėjai prašė jiems priteisti atitinkamai 819,40 Eur ir 889,84 Eur turtinės žalos (už 13 ir 15 darbo dienų), įvertinęs VSDFV pateiktus duomenis, informaciją apie MMA, sprendė, kad iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSAT, pareiškėjui PRS1 priteistinas 155,01 Eur turtinės žalos atlyginimas ((1 050,36 Eur + 1 068,10 Eur)/ 41 d. x 3 = 155,01 Eur) ir PRS2204,37 Eur ((1 173,73 Eur + 1 619, 36 Eur) / 41 d. x 3 = 204,37 Eur) nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. (už tris darbo dienas).

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įvertinęs pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d.), konstatavo, kad dėl neteisėtų VSAT Sprendimų pareiškėjai patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, nepatogumų, nežinomybę, tačiau byloje nesant duomenų apie sukeltas ilgalaikes ir gilias pasekmes (pažeidimo įtaką pareiškėjų psichinei sveikatai), ar kad VSAT būtų siekusi pabloginti pareiškėjų teisinę padėtį (nes pareiškėjai, žinodami apie jų atžvilgiu priimtus Migracijos departamento sprendimus išsiųsti užsieniečius į kilmės valstybę, negalėjo tikėtis likti ir dirbti Lietuvoje), sprendė, kad tai nesudaro pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjams atlyginimo, todėl apsiribojama neteisėtų ir nepagrįstų VSAT Sprendimų pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija, neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjams nepriteisiant.

Teismas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo pareiškėjui PRS1 priteisė 63,75 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pareiškėjui PRS2– 81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

IV.

Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje nekyla ginčo dėl to, kad VSAT Sprendimais pareiškėjai buvo neteisėtai sulaikyti tris darbo dienas, dėl ko prarado darbą ir su juo susijusią gyvenamąją vietą bei patyrė neturtinę žalą, kurią kiekvienas pareiškėjas įvertino 1 000 Eur.

Pirmos instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjai neturėjo pagrįstų lūkesčių dirbti Lietuvoje yra prieštaringi ir nepagrįsti. Pareiškėjai turėjo teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, kurią įgyvendino sudarydami darbo sutartis atitinkamai 2022 m. spalio 24 d. ir 2022 m. spalio 25 d. Neteisėto laisvės ribojimo laikotarpiu pareiškėjai negalėjo vykdyti darbo funkcijų ir gauti darbo užmokesčio, o dėl su tuo susijusių pravaikštų buvo atleisti iš darbo atitinkamai 2023 m. vasario 28 d. ir 2023 m. vasario 26 d.

Pilnai tenkindamas priimtą pareiškėjų reikalavimą dėl atsakovo veiksmais sukeltos materialinės žalos atlyginimo bei pripažindamas pareiškėjų reikalavimą dėl moralinės žalos atlyginimo pagrįstu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstas sumažino pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal priimtą sprendimą pareiškėjams atlygintinos visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija. Pareiškėjai apeliaciniame skunde šios išvados iš esmės nepaneigia. Jie remiasi vien neteisėtumo faktu ir deklaratyviai nurodo, kad dėl laisvės apribojimo patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau nepaaiškina, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas individualus vertinimas būtų neteisingas, ar kokių konkrečių reikšmingų aplinkybių teismas neįvertino. Taigi apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami klaidinga prielaida, jog neteisėtumo konstatavimas savaime sukuria teisę į piniginę kompensaciją, nors tokios prezumpcijos nei Civilinis kodeksas, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nenumato.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai nepagrįstai sieja jiems priteistą turtinę žalą dėl negauto darbo užmokesčio su pareiga papildomai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nors tai yra savarankiški civilinės atsakomybės institutai, kurių taikymo sąlygos nėra tapačios.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentą, kad dėl darbo netekimo patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, tačiau nepateikia jokių naujų objektyvių duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog šie išgyvenimai savo pobūdžiu ar intensyvumu viršijo tuos nepatogumus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą. Darbo užmokesčio netekimo ekonominės pasekmės buvo kompensuotos priteisiant turtinę žalą, todėl vien šių pačių aplinkybių pakartotinis nurodymas negali būti laikomas pakankamu pagrindu papildomai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė žala nėra preziumuojama vien dėl to, kad asmuo patyrė turtinių nuostolių.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad VSAT Sprendimai buvo priimti vykdant teisės aktuose VSAT pavestas funkcijas organizuoti užsieniečių išsiuntimo procedūras. Sprendimų priėmimo metu egzistavo galiojantys Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų išsiuntimo, buvo organizuojama jų išsiuntimo procedūra, o VSAT veikė siekdama užtikrinti šių sprendimų įvykdymą. Vėlesnis teismo vertinimas, kad konkrečių sprendimų motyvavimas neatitiko įstatymo reikalavimų, savaime nepaneigia aplinkybės, jog VSAT veikė vykdydama įstatymu pavestas funkcijas ir siekdama teisėto tikslo – užtikrinti išsiuntimo procedūros įgyvendinimą.

Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tenka pareiškėjams. Pareiškėjų argumentas, jog individualių neturtinės žalos įrodymų nepateikimą pateisina aplinkybė, kad Užsieniečių registracijos centre jiems nebuvo teikiama psichologinė pagalba, negali būti pripažintas teisiškai reikšmingu. Tokia pozicija iš esmės grindžiama prielaida, kad neturtinė žala egzistavo vien dėl ginčijamų Sprendimų priėmimo, tačiau jos masto ir pobūdžio nebuvo galimybės objektyviai nustatyti. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tada, kai byloje nustatomos realiai egzistuojančios ir objektyviais duomenimis patvirtintos neigiamos pasekmės, o ne hipotetinės prielaidos apie galimai patirtus išgyvenimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad dėl ginčijamų VSAT sprendimų jie patyrė tokio pobūdžio ir intensyvumo neigiamus padarinius, kurių vien teisės pažeidimo pripažinimas bei priteistas turtinės žalos atlyginimas nekompensuotų. Todėl vien deklaratyvus teiginys apie negalėjimą pateikti tam tikrų įrodymų negali pakeisti pareigos įrodyti reikalavimo pagrįstumą ir nesudaro teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas neteigia, kad jiems buvo atsisakyta suteikti psichologinę ar kitą sveikatos priežiūros pagalbą.

Apeliaciniame skunde taip pat nepateikta naujų objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti kitokias išvadas dėl pareiškėjų nurodomos neturtinės žalos pobūdžio, masto ar intensyvumo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, tinkamai taikė Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas kartu su priteistu turtinės žalos atlyginimu yra pakankama ir proporcinga pažeistų teisių gynimo priemonė, todėl papildomos piniginės satisfakcijos priteisimui teisinio pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjai sieja su, jų vertinimu, neteisėtais Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų veiksmais (t. y. Sprendimais), ribojant jų laisvę laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. kovo 9 d.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. pareiškėjai nepagrįstai buvo sulaikyti VSAT Sprendimais, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė jiems turininės žalos atlyginimą bei konstatavo, kad pareiškėjų teisės VSAT Sprendimais buvo pažeistos; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, apskaičiuotą atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas atlyginti patikrą neturtinę žalą pinigais, bei su priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs atsakovo veiksmų neteisėtumą ir patenkinęs reikalavimą dėl patirtų materialinių nuostolių atlyginimo, nepagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti moralinę žalą pinigais, netinkamai apskaičiavo pareiškėjams priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį ir nemotyvavo tokio savo sprendimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti tam tikrą patirtą žalą, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) bylose dėl prieglobsčio prašytojams taikomų priemonių yra pažymėjęs, kad bet koks trečiosios šalies piliečio sulaikymas, nesvarbu, ar per grąžinimo procedūrą dėl neteisėto gyvenimo šalyje, ar nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, ar perduodant tokios apsaugos prašytoją į valstybę narę, atsakingą už jo prašymo nagrinėjimą, yra didelis [Europos Sąjungos pagrindinių teisų] Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymas (inter alia (be kita ko) Didžiosios kolegijos 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid prieš C, B ir X prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid sujungtose bylose C-704/20 ir C-39/21 72 punktas); atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę svarbą ir į šios teisės apribojimo tokia sulaikymo priemone sunkumą, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (inter alia 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Ministerio Fiscal byloje C-36/20 PPU 105 punktas). ESTT jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; draudžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją prieš tai neišnagrinėjus šios priemonės būtinumo ir proporcingumo ir nepriėmus administracinio ar teismo sprendimo, kuriame būtų nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai, dėl kurių nurodoma jį sulaikyti (2020 m. gegužės 14 d. sprendimą Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság sujungtose bylose C 924/19 PPU ir C 925/19 PPU).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2023 m. vasario 13 d. sprendimai Nr. 23S16138 ir Nr. 23S16139 laikytini nepagrįstais, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje pagrįstai konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėjų judėjimo laisvė šiais sprendimais ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. buvo apribota neteisėtai, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai dėl to galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju jų teisių pažeidimo konstatavimas nėra pakankama satisfakcija už jų patirtą moralinę žalą, pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Pareiškėjai nurodė, kad neteisėtas laisvės apribojimas sukėlė ir pagilino nesaugumą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, bendravimo galimybių apribojimą, lėmė darbo ir gyvenamosios vietos praradimą, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo ateities. Šie pareiškėjų dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų juos sulaikant ir apribojant judėjimo laisvę, veiksmų pasekmė. Neteisėtai sulaikyti pareiškėjai, netekę darbo ir gyvenamosios vietos, išvyko iš Lietuvos bėgdami nuo tolesnio nepagrįsto valstybės institucijų persekiojimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimo pobūdį ir mastą, pareiškėjų patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi jų kumuliacinį poveikį daro išvadą, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti priteista pinigais. Atsižvelgiantį į nustatyto pareiškėjų teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (dėl neteisėtų VSAT Sprendimų 3 dienas nepagrįstai buvo apribota pareiškėjų judėjimo laisvė), taip pat į tai, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jie buvo laikomi netinkamomis sąlygomis, ar kad minimu laikotarpiu jie dėl psichologinių išgyvenimų kreipėsi pas specialistus, bei į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad kiekvienam pareiškėjui priteistinas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjų patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant kiekvienam iš pareiškėjų po 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuota ir priteista bylinėjimosi išlaidų dalimi.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintą reikalavimų dėl turtinės žalos dalį, pareiškėjui PRS1 priteisė 63,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 819,40 Eur / 155,01 Eur ~ 8,5 proc. (750 Eur x 9 proc. = 63,75 Eur), o pareiškėjui PRS2– 81 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 889,84 Eur / 204,37 Eur ~ 10,8 proc. (750 Eur x 9 proc. = 81 Eur).

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas pilna apimtimi, todėl neteisingai apskaičiavo atlygintiną bylinėjimosi išlaidų dalį.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; kt.).

Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, yra išaiškinęs, kad teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų, teismai turi taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022; kt.).

Naujausioje EŽTT praktikoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiška ir veiksminga, jeigu bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į pareikštų ir tenkintų bei atmestų reikalavimų kiekį. Bylose turi būti atsižvelgiama į bylos esmę apskritai ir ne tik į pareikštų tenkintų reikalavimų kiekį, bet ir į tai, kiek asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, pavyko kokybiškai laimėti ginčą (žr. EŽTT 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 54171/21).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skunde buvo pareiškę materialųjį reikalavimą – atlyginti jų patirtą neturtinę žalą dėl atsakovų atstovų neteisėtų veiksmų ir šis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1595-520/2025). Šioje byloje pareiškėjų paduotas skundas dėl atsakovo atstovo (VSAT) veiksmais jiems padarytos neturtinės žalos pirmosios instancijos teismo iš esmės pripažintas pagrįstu, tačiau nuspręsta, kad atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai reiškė 2 reikalavimus: dėl turtinės žalos atlyginimo, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo patenkintų pareiškėjų reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo dalį (atitinkamai 9 ir 10,8 proc.), bet nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo iš esmės patenkintas, t. y. konstatuota, kad jie patyrė neturtinę žalą, tačiau nuspręsta, kad nėra pagrindo jos atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams papildomai priteistina po 375 Eur (750 Eur / 2) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keičiama, priteisinat pareiškėjui PRS1 438,75 Eur (63,75 Eur + 375 Eur), o pareiškėjui PRS2– 456 Eur (81 Eur + 375 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme ir pateikia jas patvirtinančius įrodymus. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio. Atsižvelgdama į byloje tenkintų ir atmestų pareiškėjų reikalavimų santykį (patenkinta 59 proc. pareiškėjo PRS1 skundo reikalavimų ir 60,8 proc. pareiškėjo PRS2reikalavimų), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui PRS1 priteistina 206,5 Eur (350 Eur x 59 proc.), o pareiškėjui PRS2– 212,8 Eur (350 x 60,8 proc.) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjų PRS1 ir PRS2 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų PRS1 ir RS2 skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui PRS1, gim. (duomenys neskelbtini), 155,01 Eur (vieno šimto penkiasdešimt penkių eurų ir 1 ct) dydžio turtinę žalą už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. (už tris darbo dienas), ir 300 Eur (trijų šimtų eurų) dydžio neturtinę žalą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui PRS2, gim. (duomenys neskelbtini), 204,37 Eur (dviejų šimtų keturių eurų ir 37 ct) dydžio turtinę žalą už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 15 d. (už tris darbo dienas) ir 300 Eur (trijų šimtų eurų) dydžio neturtinę žalą.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui PRS1 438,75 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų ir pareiškėjui PRS2 – 456 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui PRS1 206,5 Eur (du šimtus šešis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidas ir pareiškėjui PRS2 212,8 Eur (du šimtus dvylika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.