Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas studijuoti į SMK Aukštąją mokyklą (toliau – ir SMK), todėl, remdamasis Europos Sąjungos ir (duomenys neskelbtini) beviziu režimu, 2022 m. rugpjūčio 6 d. atvyko į Šengeno erdvę, o 2022 m. spalio 24 d. – į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 13 d. pateikė dokumentus siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) studijų pagrindu, tačiau dėl prašymo teikimo atsakovo Kauno skyrius nukreipė jį į Vilniaus skyrių.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 19 d. informavo, kad bevizis režimas (duomenys neskelbtini) piliečiams buvo sustabdytas, todėl laikyta, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 24 d. atvyko neteisėtai, ir jam nurodyta per 30 dienų išvykti į užsienio valstybę, paaiškinant, kad išvykęs jis galės teisėtai kreiptis dėl nacionalinės vizos. Pareiškėjas sprendimą įvykdė ir 2023 m. sausio 27 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), kur Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) pateikė prašymą nacionalinei vizai gauti studijų pagrindu. Ambasada pareiškėjui 2023 m. vasario 2 d. išdavė daugkartinę nacionalinę D vizą, galiojančią iki 2024 m. sausio 30 d.

Pareiškėjas 2023 m. vasario 12 d. teisėtai atvyko į Lietuvą ir 2023 m. balandžio 7 d. rezervavo laiką, kad galėtų atvykti ir pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, tačiau atsakovas 2023 m. gegužės 11 d. atsisakė priimti jo prašymą, nurodęs, kad viza panaikinta, ir pase uždėjo spaudą „Panaikinta“, nepateikdamas jokio sprendimo ar motyvų. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovas 2023 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėnesių, 2023 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikinta išduota viza, o 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą jį grąžinti į užsienio valstybę, t. y. pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2023 m. birželio 11 d. Pareiškėjas apskundė visus šiuos 2023 m. balandžio 21 d., 2023 m. balandžio 24 d., 2023 m. gegužės 12 d. sprendimus teismui ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10688-811/2023 juos panaikino.

Atsakovas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimo, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą tam pačiam laikotarpiui, kuriam ji buvo išduota anksčiau, nurodė, kad iš naujo vertina visas su prašymu išduoti nacionalinę vizą susijusias aplinkybes. Atsakovas, nustatęs, jog 2024 m. lapkričio 12 d. priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 12 d., nesant duomenų, kad pareiškėjas šį įpareigojimą išvykti įvykdė, todėl, nors pareiškėjas yra įtrauktas į Socialinių mokslų kolegijos studentų sąrašą (studijų pradžia – 2022 m. rugsėjo 15 d., studijų pabaiga – 2026 m. sausio 31 d.), tačiau neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, o nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2023 m. sausio 27 d. buvo neteisėtai šalyje bei nuo 2024 m. sausio 31 d. neturi dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nes yra priimtas sprendimas grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Atsakovas atsisakymo išduoti vizą pagrindu nurodė savo neteisėtą sprendimą. Tai prieštarauja gero administravimo principui. Nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadų, kad atsakovas neteisėtai atsisakė išduoti vizą ir turėjo atkurti pareiškėjo teises, jis (atsakovas) toliau to nepadarė.

II.

Atsakovo 2023 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 23S6478 nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. vasario 18 d., nes asmuo neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai yra joje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

SMK Aukštoji mokykla 2023 m. sausio 26 d. raštu Nr. 02(23)-0055 tarpininkaudama pateikė prašymą Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje išduoti nacionalinę (D) vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui, nurodė, kad asmuo atvyksta į Lietuvos Respubliką studijuoti SMK. Pareiškėjas pradėjo studijuoti 2022 m. rugsėjo 1 d. ir atvyksta tęsti studijas nuo 2023 m. vasario 1 d. Bendrosios praktikos slaugos studijos tęsis iki 2026 m. sausio 30 d.

2023 m. sausio 27 d. pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos.

Lietuvos ambasada Londone 2023 m. vasario 2 d. pareiškėjui išdavė nacionalinę vizą (D) Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2023 m. vasario 2 d. iki 2024 m. sausio 30 d.

Atsakovo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 23S53210 nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 12 mėnesių (vienus metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nuo sprendimo priėmimo dienos 12 mėnesių (vienus metus). Sprendimas priimtas, nes asmuo buvo grąžintas į užsienio valstybę.

Atsakovo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 23S53779 nuspręsta panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas įtrauktas į Nacionalinį sąrašą.

Atsakovo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 23S66182 nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. birželio 11 d., nes pareiškėjui buvo panaikinta viza.

Atsakovo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205110 nuspręsta atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nes asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų; asmuo yra nesumokėjęs baudos (baudų).

Atsakovo Kontrolės skyrius 2024 m. kovo 20 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo nutarė atsakovo Vilniaus skyriaus 2023 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 4500-ANR_N-1362-2023 panaikinti ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti.

Atsakovo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 24S253986 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimas) nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 12 d., nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovo Sprendimu nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes priimtas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

SMK Aukštosios mokyklos direktoriaus 2026 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. SK(26)-0132 „Dėl studijų sutarties nutraukimo“ nutraukta studijų sutartis ir nuo 2026 m. sausio 29 d. pareiškėjas išbrauktas iš studentų sąrašų.

2026 m. vasario 10 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) SMK Aukštoji mokykla informavo, kad pareiškėjo studijos nutrauktos dėl neapginto baigiamojo darbo. Išbraukimo iš studentų sąrašų data – 2026 m. sausio 29 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1V-401, (toliau – ir Aprašas) 29 ir 43 punktais.

Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai sprendžiant dėl vizos išdavimo neatitiko gero administravimo principo. Pareiškėjui apskundus atsakovo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą, atsakovas nelaukdamas šios bylos teisminio proceso pabaigos priėmė Sprendimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją dėl jo teisinio statuso, nepatikrinus teismui atsakovo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, Sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis gero administravimo principą. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo pareigą išsiaiškinti visas pareiškėjo individualiai situacijai reikšmingas aplinkybes ir atlikti individualų visapusišką pareiškėjo situacijos vertinimą, tačiau to neatliko. Skundžiamas Sprendimas nėra pagrįstas individualia pareiškėjo situacija ir išsamiu ir objektyviu jos įvertinimu, todėl vertintinas kaip formalus, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų bei gero administravimo principo, todėl panaikintinas. Teismas nurodė, kad ginčijamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 str.), atsakovui kyla pareiga pareiškėjo pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas iš atsakovo pareiškėjui priteisė 2 072,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

Atsakovas dėl pareiškėjo nuo 2023 m. balandžio mėnesio iki 2025 m. gruodžio mėnesio buvo priėmęs net šešis sprendimus, kuriuos skirtingų instancijų teismai pripažino neteisėtais. Tačiau net ir esant aptartai situacijai, realiai nėra apgintos pareiškėjo pažeistos teisės, nėra atkurtas jo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtas teisinis statusas, kuomet jam neteisėtai buvo panaikinta jo turėta viza, suteikusi galimybę teisėtai būti Lietuvoje.

Teismas nevisapusiškai įvertino konkrečiu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes bei pareiškėjo individualią situaciją. Pareiškėjas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria buvo atsisakyta įpareigoti atsakovą išduoti jam daugkartinę nacionalinę (D) vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Būtent dėl tokios situacijos, kuomet atsakovas neteisėtai panaikinęs pareiškėjo turėtą vizą, vėliau neteisėtai atsisako atkurti pareiškėjo turėtas teises (ABTĮ 94 str.), neteisėtai siekia pareiškėją išsiųsti iš šalies klaidindamas pareiškėją apie jo teisinį statusą Lietuvoje (šios aplinkybės konstatuotos Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartyje), pareiškėjas kreipdamasis į teismą prašė ne tik panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2023 m. lapkričio 1 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, bet įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Sutiktina su teismo argumentu, jog administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, nes įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą. Kita vertus, minėtos nuostatos, jog teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų, negalima aiškinti pernelyg siaurai, t. y. tai, kad būtų paneigiama teismo teisė vykdyti teisingumą. Net ir teismo priimtame sprendime cituojamoje teismo praktikoje yra teigiama, kad teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų funkcijų / pareigų vykdymo, tačiau nėra imperatyvaus draudimo, ypatingai tais atvejais kaip to reikalauja konkrečiu atveju susiklosčiusios atitinkamos aplinkybės.

Vadovaujantis ABTĮ 6 straipsniu, teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendroji teisminės valdžios paskirtis ir kompetencija yra vykdyti teisingumą, t. y. visomis priemonėmis siekti jo (teisingumo) įgyvendinimo. Administraciniams teismams esant vienai iš nacionalinių asmens teisių gynimo institucijų, jiems tenka itin didelė atsakomybė užtikrinti žmogaus teisių apsaugą sprendžiant administracinius ginčus. Teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas.

Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo pažeistų teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą (peticijos Nr. 37878/02); 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją (peticijos Nr. 5613/04).

Nagrinėjamu atveju situacija yra tokia, kad pareiškėjas neteisėtai neteko teisės teisėtai būti Lietuvoje, tačiau jo subjektinių teisių gynimo klausimas nėra išsprendžiamas iš esmės jau daugiau nei treji metai, t. y. nėra atstatomos jo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtos teisės, kiek tai susiję su vizos suteikta teise pareiškėjui teisėtai būti Lietuvoje. Pareiškėjas yra priverstas tęsti brangiai kainuojančią teisinę kovą už teisę įteisinti savo buvimą Lietuvoje teisėtomis priemonėmis. Šis procesų etapas, leidžiantis kaskart administracinei institucijai (atsakovui) pasitaisyti arba priimti naujus tapačius aktus, programuoja tolesnius teisinius ginčus, tuo neadekvačiai užkraunant jų ginčijimo naštą pareiškėjui ir susiklosčiusi situacija niekaip nėra išsprendžiama „iš esmės“, kas, minėta, gali būti prilyginama teisės į teisingą teismą pažeidimą Konvencijos prasme.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovo kaltės beveik 36 mėnesius nėra atkuriamos pareiškėjo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtos teisės, t. y. teisė teisėtai būti Lietuvoje, siekiant padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teisę į efektyvią teisminę teisių gynybą, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, jog ginčas teisme turi būti išspręstas iš esmės, t. y. turi būti ne tik panaikintas atsakovo Sprendimas, tačiau atsakovas turi būti įpareigotas atkurti pareiškėjo pažeistas teises, t. y. atkurti jo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtą teisinį statusą, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikoje, įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjui vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos. Lietuvos teismų praktikoje yra pripažįstama, jog atskirais atvejais, kai to reikalauja individualiu atveju susiklosčiusios aplinkybės, teismas, vadovaudamasis operatyvumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, turi teisę ginčą teisme išspręsti iš esmės bei įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti konkrečius veiksmus priskirtinus jo kompetencijai.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti vizą ne trumpesniam nei 9 mėnesių terminui siejamas būtent su atsakovo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu. Be to, vizą pareiškėjui išdavė ne atsakovas, o Ambasada. Atsakovas negalėjo „atkurti“ pareiškėjo teisinės padėties. Tačiau atsakovas sudarė galimybes pareiškėjui pateikti prašymą išduoti nacionalinę vizą tam pačiam laikotarpiui, kuriam buvo išduota viza. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose bei tinkamai atliko Įstatymo suteiktus įgaliojimus bei pareigas. Pareiškėjas nenurodo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, kaip nors būtų pažeidęs procedūrinius reikalavimus ar Įstatymo nuostatas. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo vadovaujamasi Įstatymo nuostatomis, kurios yra privalomos ir imperatyvios, taip pat įvertintos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui S. A. A. daugkartinę nacionalinę (D) vizą (viza) ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo 2025 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 25S272265, o skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę (D) vizą atmetė, konstatavęs, kad šis reikalavimas siejamas su viešojo administravimo subjekto administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo (pareiškėjo) pažeistų teisių atkūrimu, nesudaro pagrindo tenkinti minėtą išvestinį reikalavimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atsisakyta įpareigoti atsakovą išduoti jam daugkartinę (D) vizą ne trumpesniam nei 9 mėnesių terminui. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog dėl atsakovo kaltės beveik 36 mėnesius nėra atkuriamos pareiškėjo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtos teisės, t. y. teisė teisėtai būti Lietuvoje, siekiant padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teisę į efektyvią teisminę teisių gynybą, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, ginčas teisme turi būti išspręstas iš esmės, t. y. turi būti ne tik panaikintas atsakovo Sprendimas, tačiau atsakovas turi būti įpareigotas atkurti pareiškėjo pažeistas teises, t. y. atkurti jo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtą teisinį statusą, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikoje, įpareigojant atsakovą išduoti pareiškėjui vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos.

Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl šiuo atveju tikrinamas apeliaciniu skundo apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-479-662/2025, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nes yra priimtas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo veiksmai sprendžiant dėl vizos išdavimo neatitiko gero administravimo principo, nes pareiškėjui apskundus atsakovo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, atsakovas nesulaukęs šios bylos teismo proceso pabaigos priėmė Sprendimą.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas įpareigoti atsakovą išduoti jam vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos, pabrėžia, kad atsakovas dėl pareiškėjo nuo 2023 m. balandžio mėnesio iki 2025 m. gruodžio mėnesio buvo priėmęs net šešis sprendimus, kuriuos skirtingų instancijų teismai pripažino neteisėtais, tačiau, net ir esant aptartai situacijai, realiai nėra apgintos pareiškėjo pažeistos teisės, nėra atkurtas jo iki 2023 m. balandžio 24 d. turėtas teisinis statusas, kuomet jam neteisėtai buvo panaikinta jo turėta viza, suteikusi galimybę teisėtai būti Lietuvoje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę (D) vizą siejamas su viešojo administravimo subjekto administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė administracinio teismo kompetencijos ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1100-1047/2025; kt.). Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-234-629/2025; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teismo funkcija yra įvertinti priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Taigi šiuo atveju panaikinus Sprendimą atsakovui (viešojo administravimo subjektui) kyla pareiga pareiškėjo pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.

Nors pareiškėjo situacija (ilgai trunkantis procesas ir panaikinti anksčiau priimti atsakovo sprendimai) yra išskirtinė, teismas negali šiuo atveju perimti atsakovo funkcijų. Nacionalinės vizos išdavimas yra procesas, reikalaujantis įvertinti užsieniečio atitiktį specifiniams teisiniams ir faktiniams kriterijams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, atsižvelgiant į ABTĮ 88 straipsnio 2 punkto nuostatą, iš esmės tokio pobūdžio pareiškėjo prašomas įpareigojimas išduoti pareiškėjui vizą galėtų būti, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje pateiktus duomenis, kad pareiškėjas prašo vizos studijoms, jog nuo prašymo dėl vizos pareiškėjui išdavimo pateikimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, atsakovas, nagrinėdamas klausimą dėl vizos išdavimo pareiškėjui, nevertino visų nustatytų sąlygų, kurioms esant gali būti išduota viza, t. y. atsakovas privalo nustatyti, ar pareiškėjas atitinka sąlygas vizai gauti Aprašo ‎6 punkte nustatytu ir pareiškėjo nurodytu pagrindu, ar nėra kitų Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad aptartas išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pagrįstai netenkintas.

Pareiškėjo nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas teismui įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui vizą. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnis) garantuoja teisę į procesą ir teisėtą sprendimą, tačiau neįpareigoja teismo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui vizą, jei tam nėra atlikta įstatymuose numatyta administracinė procedūra.

Pažymėtina, kad teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas dėl vizų išdavimo, taip pat konstatuoja, kad, panaikinus sprendimus dėl atsisakymo išduoti vizą, viešojo administravimo subjektui kyla pareiga pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti nacionalinę vizą išnagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014; 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020; 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, turi atsižvelgti į anksčiau priimtų administracinių sprendimų rezultatus bei jų svarbą priimant sprendimą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-479-662/2025, 2026 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1769-552/2026, be kita ko, konstatuota, kad nebuvo paneigtas pareiškėjo prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytas gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslas studijuoti ir kitos sąlygos, būtinos vizai gauti, todėl nagrinėjamu atveju nustatytos ir atsakovo neįvertintos aplinkybės patvirtina, jog byloje susiklosčiusi faktinė situacija dėl pareiškėjo teisinio statuso iki šiol nėra išspręsta ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl jam atsakovo priimtų neteisėtų administracinių sprendimų, kurie buvo panaikinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, konstatavus atsakovo pareigos priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus nesilaikymą, taip pat dėl pareiškėjo klaidinimo dėl jo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais padaryta išvada, kad būtent atsakovo atlikti neteisėti veiksmai iš esmės lėmė, jog pareiškėjui buvo užkirstas kelias įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, todėl iš to kylančios neigiamos teisinės pasekmės negali būti perkeliamos pareiškėjui. Taigi, atsakovas, nagrinėdamas iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, turi įvertinti, be kita ko, ankstesniuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas reikšmingas aplinkybes bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti jam vizą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir apeliacinės instancijos teismui pateikta 2026 m. rugsėjo 29 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp pareiškėjo ir SMK, ir kuri nebuvo vertinta (ir negalėjo būti vertinta) tiek Sprendimo priėmimo, tiek pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę (D) vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos, paliekama nepakeista, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus apeliacinį skundą, netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.