Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) nustatytų reikalavimų, dėl ko turėtų būti panaikintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymi, kad pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas ginčijamame sprendime įpareigodamas pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra tai, jog pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai, kadangi neturi dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Tačiau atsakovas nesiaiškino pareiškėjo ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje. Skundžiamame sprendime tik formaliai atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Be to, skundžiamas sprendimas priimtas per itin trumpą terminą. Pažymi, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo, pildant Užsieniečio apklausos lapą, pareiškėjas nurodė, jog egzistuoja kliūtys įpareigoti jį išvykti iš šalies (Lietuvos) (UTPĮ 128 straipsnis). Apklausos metu, pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje jis yra jau nemažą laiko tarpą, kad studijuoja aukštojoje mokykloje, jog yra integravęsis į visuomenę, kad jį su Lietuva sieja ilgalaikiai socialiniai ryšiai. Pareiškėjas aiškiai ir nuosekliai pagrindė, jog jį su Lietuvos Respublika saisto glaudūs socialiniai-ekonominiai ryšiai, kad jis atitinka UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punkte išdėstytas aplinkybes dėl buvimo Lietuvoje laiko, ekonominių, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika turėjimo. Atsakovas šias aplinkybes netinkamai įvertino.

Teigia, kad atsakovas tyčia klaidino pareiškėją dėl jo (ne)teisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 12 d. iki 2024 m. sausio 30 d., tokiu būdu sukūrė tokią situaciją, jog kol nebuvo pasibaigęs Vizos galiojimo terminas, įrodinėjo, kad pareiškėjui reikėjo iš naujo gauti nacionalinę vizą, kurią atsisakė išduoti, o šiuo metu, kuomet Vizos galiojimo terminas yra jau pasibaigęs, teigia, kad pareiškėjas, iki pasibaigiant Vizos galiojimo terminui (2024 m. sausio 30 d.), nesikreipė į atsakovą, kad įteisintų tolimesnį savo būvimą/gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjo vertinimu, toks Migracijos departamento elgesys turėtų būti laikomas piktnaudžiavimu jam suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, lėmusiu tai, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias iki pasibaigiant jo turėtos Vizos galiojimo terminui, kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimo studijų pagrindu (UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu pareiškėjui būtų buvę žinoma aplinkybė, kad jis iki 2024 m. sausio 30 d. buvo laikomas Lietuvoje gyvenančiu teisėtai, neabejotinai būtų kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo studijų pagrindu, kadangi pareiškėjas ir šiuo metu studijuoja (duomenys neskelbtini) bei yra sumokėjęs studijų įmoką už 2024/2025 mokslo metus ir apie tai buvo žinoma atsakovui, nes tai yra nurodyta skundžiamame sprendime.