Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eP-38-602/2026Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01019-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), ir Egidijaus Šileikio,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klubo „Erelis“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 pagal pareiškėjo Klubo „Erelis“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klubo „Erelis“ skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (tretieji suinteresuoti asmenys – Alytaus rajono savivaldybės administracija, Punios medžiotojų būrelis) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas Klubas „Erelis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Alytaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2023 m. kovo 9 d. sprendimo, įforminto Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje posėdžio protokolu Nr. 1, dalį, kuria buvo nuspręsta netenkinti medžiotojų būrelio „Erelis“ 2022 metų birželio 3 d. prašymo „Dėl medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo (patikslinimo) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. birželio 3 d. pasiūlymą (toliau – ir Pasiūlymas).Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klubui yra išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete ,,Erelis“ Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje. Manydamas, kad šiuo metu nustatytos medžioklės plotų vieneto „Erelis“ ribos, kurios ribojasi su medžioklės plotų vienetu ,,Punia“, neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų medžioklės plotų vieneto riboms, pareiškėjas pateikė Komisijai Pasiūlymą pakeisti medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribas pagal pridedamas žemėlapio ištraukas, t. y. dviejose vietose ribos neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Prie Pasiūlymo pridėtame Ribų pakeitimo projekte Nr. 1 buvo siūloma ribą nustatyti sulig Sodų ir Miško gatvėmis, o prie Pasiūlymo pridėtame ribų pakeitimo projekte Nr. 2 buvo siūloma ribą nustatyti sulig Gojaus ir Stakliškių gatvėmis.Komisija Sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašymas nepatenka į Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies baigtinį sąrašą atvejų, kuomet gali būti keičiamos medžioklės plotų vienetų ribos. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai taikytini tik sudarant naujus medžioklės plotus, o šiuo atveju ribų pakeitimas galimas tik esant „Punia“ medžiotojų būrelio sutikimui.Pareiškėjas nurodė, kad sudaryti medžioklės plotų vienetai ir jų ribos gali būti keičiami Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais arba Komisijos iniciatyva Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pagrindu, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat, kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams.Pareiškėjo nuomone, Komisijos Sprendimas yra abstraktus ir deklaratyvus, t. y. jame nėra pagrįstas ginčo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo (ne)reikalingumas, o tai suponuoja išvadą, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų, todėl naikintinas. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad Komisija pareiškėjo Pasiūlymą atmetė remdamasi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nes pareiškėjo Pasiūlymas ir jame nurodytos faktinės aplinkybės neatitiko Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies numatytų sąlygų ir reikalavimų. Tačiau toks Komisijos Sprendimas jokiu būdu neprieštarauja jokiems aukštesnės galios teisės aktams (Medžioklės įstatymo 8 str. 6 d.), nes tiek Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1–2 dalys, tiek kitos šio straipsnio dalys yra taikomos kartu ir kompleksiškai. Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje yra išvardinti 5 baigtiniai atvejai, kuomet gali būti keičiamos sudarytų medžioklės plotų vienetų ribos. Ir tik esant konkrečiam iš šiame straipsnyje išvardintų atvejų, Komisija gali pradėti realizuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo etapų įgyvendinimą ir vykdymą, atsižvelgiant į aplinkybes, numatytas Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Kadangi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti keičiamos medžioklės plotų vienetų ribos, o pareiškėjo Pasiūlyme nurodytos aplinkybės į šį sąrašą nepatenka, todėl Komisija pagal savo kompetenciją negalėjo priimti kitokio sprendimo ir inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo procedūras.Atsakovas taip pat nurodė, kad visi suinteresuoti asmenys, dalyvavę 2023 m. kovo 9 d. Komisijos posėdyje (pareiškėjo įgaliotas asmuo R. A., suinteresuoto asmens – Punios medžiotojų būrelio atstovai A. Č. ir S. V.), buvo supažindinti su Komisijos sudėtimi bei pareiškėjo Pasiūlymu. Pasiūlymo nagrinėjimo metu savo argumentus bei poziciją išdėstė tiek pareiškėjo medžiotojų klubo „Erelis“ įgaliotas asmuo R. A., tiek suinteresuoto asmens – Punios medžiotojų būrelio atstovai A. Č. ir S.V. Išnagrinėjusi pareiškėjo Pasiūlymą, Komisija priėmė Sprendimą jo netenkinti. Sprendimą, jo motyvus bei apskundimo tvarką paskelbė visiems posėdyje dalyvavusiems asmenims. Šis Sprendimas buvo įformintas protokolu, kurį pasirašė visi posėdyje dalyvavę Komisijos nariai, kaip tą numato Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 487/361 (toliau – Nuostatai) 15 punktas. Komisijos Sprendimas visiems buvo suprantamas, aiškus, motyvuotas ir argumentuotas, todėl visiškai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Trečiojo suinteresuoto asmens Punios medžiotojų būrelio atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Paaiškino, kad nustatytos medžioklės plotų vieneto „Erelis“ ribos, kurios ribojasi su medžioklės plotų vienetu ,,Punia“, eina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Nesutiko, kad Klubo medžioklės plotų vieneto ribos būtų keičiamos medžioklės plotų vieneto ,,Punia“ sąskaita.II.Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjas su Pasiūlymu kreipėsi į Komisiją, prašydamas vadovaujantis Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeisti medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribas. Pasiūlyme nurodė, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka įstatymo, t. y. dvejose vietose ribos neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, todėl prašė medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribas pakeisti pagal pridedamas žemėlapio ištraukas. Pareiškėjas ribų pakeitimo projekte Nr. 1 siūlė ribą nustatyti sulig Sodų ir Miško gatvėmis, o projekte Nr. 2 siūlė ribą nustatyti sulig Gojaus ir Stakliškių gatvėmis.Komisija Sprendimu nutarė pareiškėjo Pasiūlymo netenkinti, nes jame išdėstytos aplinkybės neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytų medžioklės plotų vienetų ribų keitimo atvejų. Pareiškėjas apie Komisijos Sprendimą buvo informuotas Komisijos 2023 m. kovo 28 d. raštu Nr. 1.Teismas vadovavosi Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 8 straipsnio 1–3, 6 dalimis, Nuostatų, 5, 7.1, 14, 15 ir 23 punktais, Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijų ir reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 (toliau – Reikalavimai), 10 punktu.Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl to, jog Klubo medžioklės plotų vieneto ribos, tiek medžioklės plotų vieneto ,,Punia“ ribos, kurios tarpusavyje ribojasi, suformuotos ir patvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka daugiau nei prieš 20 metų. Taigi, pareiškėjas, teikdamas Pasiūlymą Komisijai pakeisti nustatytas medžioklės plotų vieneto ribas, iš esmės siekė pakeisti tiek pareiškėjo, tiek „Punia“ medžiotojų būrelio plotų vieneto ribas, t. y., pareiškėjo medžioklės plotų vienetą padidinant, o „Punia“ medžiotojų būrelio plotų vienetą sumažinant, pagal prie Pasiūlymo pridėtą žemėlapio ištrauką, kuriame siūlomi pakeitimai pažymėti mėlyna punktyrine linija.Komisija, priimdama byloje ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nurodydama, kad pareiškėjo Pasiūlyme nurodyta aplinkybė (dviejose vietose ribos neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis) nepatenka į baigtinį sąrašą atvejų, kuomet gali būti keičiamos medžioklės plotų vienetų ribos.Teismas akcentavo, kad sudaryti medžioklės plotų vienetai ir jų ribos gali būti keičiami Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais arba Komisijos iniciatyva Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pagrindu ir nėra svarbu, kokiais pagrindais buvo sudarytas ginčo medžioklės plotų vienetas. Teismas vertino, kad pareiškėjo Pasiūlymą Komisija išnagrinėjo kaip subjekto, numatyto Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 3 punkte, pasiūlymą dėl bendrojo naudojimo medžioklės ploto vieneto ribų keitimo, ir, nors formaliai nebuvo nustatyti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo atvejai, Komisija turėjo teisę savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo Pasiūlyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Pasiūlyme bei skunde teismui kitų argumentų dėl naudojamo medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo, negu ribų neatitikimas Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, nėra pateikęs. Pareiškėjas teigė, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes dviejose vietose ribos neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas Pasiūlymą Komisijai bei skundą teismui, jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o tuo pačiu ir Reikalavimų 10 punkto nuostatų, nes dviejose vietose ribos neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, nepateikė. Pareiškėjas nei Komisijai nei teismui nenurodė, kas konkrečiai patvirtina, jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Be pareiškėjo subjektyvios nuomonės, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, kitų įrodymų (medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymų, šios srities specialistų išvadų, fotonuotraukų ir pan.) byloje nėra. Be to, medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos nustatytos jau daugiau nei prieš 20 metų ir niekada nebuvo kilę klausimų dėl šių ribų neatitikimo minėtų teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjas visiškai neįrodinėjo, dėl kokių priežasčių po 20 metų medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose pradėjo eiti neaiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Teismas vertino, kad pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui pagrįstų argumentų, jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose eina neaiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, dėl to prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Reikalavimų 10 punkto nuostatoms, nepateikė ir neįrodinėjo. Be to, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, Komisija turėjo teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo Pasiūlyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams.Teismas konstatavo, kad Komisija ginčijamu Sprendimu, nenustačiusi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų bei nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie medžioklės ploto vieneto „Erelis“ nustatytų ribų neatitikimus Medžioklės įstatymo reikalavimams, pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo Pasiūlymą pakeisti medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribas. Komisijos Sprendime aiškiai buvo nurodyta, dėl kokių aplinkybių ir priežasčių Pasiūlymas negali būti tenkinamas ir kokiais teisės aktais remiantis tai buvo padaryta. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti veiksmus.III.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigė, kad iš Komisijos Sprendimo turinio matyti, jog Komisija ne atsisakė tenkinti pareiškėjo Pasiūlymą, bet atsisakė jį nagrinėti, kaip nepriskirtą jos kompetencijai pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalį. Taigi, Komisija apskritai nenagrinėjo pareiškėjo Pasiūlymo, nevertino nurodytų argumentų, pateiktų projektinių pasiūlymų, nepasisakė dėl projektinių pasiūlymų (ne)pagrįstumo.Pareiškėjas nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose eina per laukus, o ne aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Pareiškėjas prie Pasiūlymo pridėtame Ribų pakeitimo projekte Nr. 1 ir Ribų pakeitimo projekte Nr. 2 buvo pateikęs Regia žemėlapio ištraukas, kurioje yra aiškiai pažymėtos gatvės, keliai, vandens telkiniai ir iš kurių aiškiai matyti, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose eina per laukus, bet ne gatvėmis ar kitomis aiškiomis gamtinėmis ar dirbtinėmis ribomis. Tai suponuoja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal gero viešojo administravimo principą negali formaliai vykdyti savo funkcijų ir gavusi informaciją apie Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, turėjo į tai reaguoti, šalinti įstatymo pažeidimus. Tokią teisę ir kartu pareigą Komisijai numato Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalis ir Nuostatų 7 ir 20 punktai. Pagal Nuostatų 7.2 punktą, Komisija privalo priimti pateikiamą bei savo iniciatyva rinkti teisinę, grafinę, ekologinę ir kitą informaciją apie medžioklės plotus, kuriuose siūloma sudaryti medžioklės plotų vienetą ar pakeisti jo ribas, bei analizuoti šią informaciją, o, pagal 7.3 punktą, vadovaudamasi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimais, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintais medžioklės plotų vientisumo kriterijais ir reikalavimais medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti, priima sprendimą dėl medžioklės plotų vieneto ribų nustatymo, pažymėdama jas preliminariame medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projekte (medžioklės plotų vieneto plane). Komisija, turėdama duomenų apie galimą Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą, negalėjo atsisakyti nagrinėti Pasiūlymą, o privalėjo įvertinti jame pateiktus argumentus ir savo iniciatyva rinkti teisinę, grafinę, ekologinę ir kitą informaciją apie medžioklės plotus vienetus ,,Erelis“ ir ,,Punia“ bei priimti sprendimą dėl medžioklės plotų vieneto ribų nustatymo, atitinkantį Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tik vienintelė savivaldybės sudaryta Komisija turi teisę pakeisti jau egzistuojančių medžioklės plotų vienetų ribas, o vykdydama šią funkciją pagal Nuostatų 20.2 punktą, Komisija privalo laikytis Medžioklės įstatymo reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintų medžioklės plotų vienetų vientisumo kriterijų bei reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti, kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas dėl to, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalis suteikia Komisijai teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva pakeisti medžioklės plotų vienetų ribas, kai medžioklės plotų vienetų ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Pareiškėjas teigė, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, nebuvo aktyvi, atidžiai ir rūpestingai neįvertino esamos situacijos, nepagrįstai neanalizavo pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų su keistinomis medžioklės plotų vienetų ribomis, nepasisakė dėl jų (ne)atitikimo Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies imperatyviems reikalavimams, nors, pagal gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus, Komisija turėjo tai padaryti. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Komisijos Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes Komisijos sprendime yra tik formaliai nurodyta, jog pareiškėjo Pasiūlymas nepatenka į Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies baigtinį sąrašą atvejų, kuomet gali būti keičiamos medžioklės plotų vienetų ribos, todėl jo netenkino netgi nenagrinėjusi. Pareiškėjas teigė, kad teismas formaliai ir paviršutiniškai nagrinėjo šią bylą, nebuvo aktyvus, neatskleidė bylos esmės.Teismas, vertindamas pareiškėjo projektinius pasiūlymus ir įrodymų nepakankamumą peržengė pareiškėjo pareikšto skundo reikalavimo ribas ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalį. Teisės aktai nesuteikia teisės teismui priimti sprendimus už viešojo administravimo subjektus, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo už Komisiją vertinti pareiškėjo Pasiūlymą ir jo pateiktus įrodymus, o galėjo tik įpareigoti Komisiją tai padaryti, t. y. išnagrinėti pareiškėjo Pasiūlymą. Jeigu teismas manė, kad byloje nepakanka įrodymų pareiškėjo pozicijai pagrįsti, teismas pats savo iniciatyva turėjo surinkti bylai reikšmingus įrodymus arba pareikalauti, jog šalys juos pateiktų.Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybė, jog „Erelis“ medžioklės plotų vieneto ribos, tiek medžioklės plotų vieneto ,,Punia“ ribos, kurios tarpusavyje ribojasi, suformuotos ir patvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka daugiau nei prieš 20 metų ir tokį ilgą laiką ribos niekam netrukdė, neturi teisinės reikšmės, nes ta aplinkybė, jog buvęs „Erelis“ medžioklės plotų vieneto naudotojas nebuvo aktyvus ir neprašė pakeisti medžioklės plotų vieneto ribų, nesuponuoja išvados, kad prieš 20 metų suformuotos ribos atitinka šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus, o ir teisinis reglamentavimas per 20 metų pasikeitė.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytais argumentais. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nebuvo aktyvus, neatskleidė bylos esmės, savo iniciatyva turėjo surinkti įrodymus arba pareikalauti, kad juos pateiktų šalys. Teismas išnaudojo visas priemones įrodymams surinkti ir objektyviai bei visapusiškai išnagrinėjo ginčą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Atsakovas teigė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas tiek teismui, tiek Komisijai teikė visus savo turimus įrodymus, kurie nepatvirtino, jog šiuo metu egzistuojančios ir dar prieš 20 metų patvirtintos ribos tarp dviejų medžiotojų klubų yra neaiškios. Byloje dalyvavęs „Punia“ medžiotojų būrelio atstovas patvirtino, kad ribos yra aiškios ir visiems žinomos.Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.IV.Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad teismas paviršutiniškai ir formaliai išnagrinėjo bylą, nebuvo aktyvus ir neatskleidė bylos esmės, peržengė skundo reikalavimo ribas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, jog Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigė, jog Komisija, vadovaudamasi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, privalėjo savo iniciatyva išnagrinėti pareiškėjo Pasiūlymą dėl medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo, kaip neatitinkančių Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes bei Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalių, 6 dalies nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, leidžiama medžioklės plotų vienetus sudaryti ir jų ribas pakeisti Komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat, kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamu atveju, nors formaliai nebuvo nustatyti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo atvejai, tačiau Komisija turėjo teisę savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas pakeisti medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribas, Prašyme nurodė, jog medžioklės plotų vienetų ribos dviejose vietose neina aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, todėl neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Prie prašymo pridėjo ribų pakeitimo projektus. Kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, t. y., jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pareiškėjas Komisijai nei pirmosios instancijos teismui nepateikė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, pagrįstai sprendė, jog Komisija turėjo teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams, tačiau pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui pagrįstų argumentų, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dviejose vietose eina neaiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, dėl to prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Reikalavimų 10 punkto nuostatoms, nepateikė ir neįrodinėjo, atitinkamai Komisija neturėjo pareigos savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas peržengė skundo reikalavimo ribas, nes pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ribų pakeitimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pareiškėjo skundo ribose, skundžiamame sprendime nurodė argumentus, kodėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas peržengė skundo reikalavimų ribas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Komisijos Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi jame yra aiškiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo prašymas netenkinamas, teisės aktai, kuriais remiantis Komisija pareiškėjo prašymo netenkino.Pripažinus ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl medžioklės plotų ribų pakeitimo iš naujo.V.Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025, o išnagrinėjus bylą iš naujo, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.Pareiškėjas nurodo, kad tiek Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje sutiko su pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentais, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalis leidžia medžioklės plotų vienetus sudaryti ir jų ribas pakeisti Komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat, kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Tačiau teismai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų jog medžioklės ploto vieneto „Erelis“ dabartinės nustatytos ribos neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismai taip pat nurodė, kad Komisijos Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl ko nėra pagrindo jį naikinti.Pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjas nurodo, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį (konstitucinį valdžių padalijimo principą), Europos žmogaus teisių ir pagrandinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį (draudimą priimti siurprizinius sprendimus). Komisija nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo jai pateiktų įrodymų – t. y. kadastro žemėlapio ištraukų, iš kurių aiškiai matyti, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos nėra aiškios, jos eina dirbamais laukais, o ne aiškiomis gamtinėmis ar dirbtinėmis ribomis, Komisija nepasisakė dėl to, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami, ar kad ribos yra aiškios. Tačiau teismai, pasisakydami apie tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ribų neaiškumą, iš esmės patys išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, adresuotą viešo administravimo subjektui ir patys atliko viešo administravimo procedūrą, perimdami viešo administravimo subjekto funkcijas. Jeigu Komisija būtų netenkinusi pareiškėjo prašymo, dėl to, kad jis nepateikė pakankamų įrodymų apie ribų neaiškumą, pareiškėjas būtų teikęs papildomus įrodymus teismui. Teismai taip pat netyrė ir nevertino ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su ribų aiškumu. Teismams nustačius, kad vis tik pareiškėjo prašomas ribų keitimo atvejis patenka į Komisijos kompetenciją, o Komisija neveikė tos kompetencijos ribose ir pareiškėjo prašymo ir jame išdėstytų argumentų ir įrodymų nenagrinėjo, byloje galėjo priimti tik vieną sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nurodęs, kad ribos yra aiškios, ar kad pareiškėjo įrodymai yra nepakankami, todėl teismų sprendimai yra aiškiai siurpriziniai, kas suponuoja aiškų procesinės teisės pažeidimą, sudarantį pagrindą atnaujinti procesą.Pareiškėjas nurodė, kad teismai pažeidė ABTĮ 56 straipsnį. Pareiškėjas tiek Komisijai, tiek teismui pateikė oficialius kadastro žemėlapius, kuriuose pažymėtos tiek esamos, tiek siūlomos nustatyti ribos sulig gatvėmis. Iš šių kartografinių žemėlapių aiškiai matyti, kad esamos ribos neina su aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis. Todėl teismas privalėjo vertinti šiuos įrodymus, kaip ir turėjo galimybę įvertinti ir ortofoto žemėlapius, kuriuose matyti, kad medžioklės plotų vienetų ribos eina laukais. Teismas galėjo pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų.Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus. Teismai konstatavo, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, Komisija turėjo teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal gero viešojo administravimo principą, negali formaliai vykdyti savo funkcijų. Gavusi informaciją apie Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimus, turėjo į tai reaguoti, šalinti įstatymo pažeidimus. Teismų išvados, kad Komisijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra aiškiai nepagrįstos. Komisija, nusprendusi, kad pareiškėjo nurodomas atvejis nepatenka į jos Kompetencijos ribas – neatliko viešo administravimo procedūros, nesiėmė aktyvių veiksmų vykdyti Komisijos nuostatų 7 ir 20 punktuose nurodytų pareigų rinkti teisinę, grafinę, ekologinę ir kitą informaciją apie medžioklės plotus. Medžioklės plotų ribų aiškumas susijęs ne tik su pareiškėjo interesais, bet ir su saugaus medžiojimo principu, žalos prevencija, racionaliu gyvūnų išteklių valdymu, todėl ribų aiškumas yra viešasis interesas, kurį privalėjo užtikrinti Komisija.Pareiškėjas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad teismai grubiai nukrypo nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio praktikos, pažeisdami konstitucinį valdžios padalinimo principą ir patys atlikdami viešo administravimo procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-155/2008; 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009; 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018). Teismas nukrypo nuo nuoseklios ir gausios Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, numatančios, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547- 502/2015), kad gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant sprendimą jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-878-2013), kad vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o tai reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį ir tinkamas priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005).VI.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 (procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punktuose (procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nustatytais pagrindais.Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.). Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrinduABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; kt.). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.). Paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-45-968/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-57-662/2025; kt.).Pareiškėjas, siekdamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį (konstitucinį valdžių padalijimo principą), Konvencijos 6 straipsnį (draudimą priimti siurprizinius sprendimus), ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus.Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, patikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Komisija turėjo teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams, tačiau pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui pagrįstų argumentų, kad medžioklės ploto vieneto „Erelis“ ribos dvejose vietose eina neaiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, dėl to prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Reikalavimų 10 punkto nuostatoms, nepateikė ir neįrodinėjo, atitinkamai Komisija neturėjo pareigos savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija Sprendime nevertino pareiškėjo Prašymo pagrįstumo, nevertino prie Prašymo pridėtų projektinių pasiūlymų, nei faktinių, nei teisinių argumentų dėl projektinių pasiūlymų (ne)tinkamumo nepateikė, todėl teismai, pasisakydami apie tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ribų neaiškumą, iš esmės patys išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, adresuotą viešo administravimo subjektui ir patys atliko viešo administravimo procedūrą, perimdami viešo administravimo subjekto funkcijas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teisme nebuvo ginčo dėl ribų aiškumo, todėl teismų sprendimai yra siurpriziniai. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo vertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, o prireikus – pasiūlyti byloje pareiškėjui pateikti papildomų įrodymų.Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-728-968/2022). Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė konstitucinį valdžių padalijimo principą ar priėmė siurpirzinį sprendimą, nes pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2025 m. lapkričio 26 d nutartyje, įvertinęs šalių argumentus ir pateiktus įrodymus (pagal savo vidinį įsitikinimą), konstatavęs, kad Komisija nagrinėtu atveju turėjo teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus medžioklės plotų vieneto ribų galimus neatitikimus įstatymo reikalavimams, Komisijos Sprendimo nepanaikino ir pareiškėjo Pasiūlymo neišnagrinėjo. Paminėtoje teismo nutartyje nėra aptariama tokių aplinkybių, apie kurias ginčo šalims nebūtų žinoma ir jos galėtų būti pripažįstamos siurprizinėmis.Įvertinus pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu bei priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo (apeliacinio skundo pakartotinio išnagrinėjimo), nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrinduPagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.).Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad teismai, pažeisdami konstitucinį valdžios padalinimo principą ir patys atlikdami viešo administravimo procedūrą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-155/2008, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-603/2009, 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012, 2018 m. lapkričio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018.Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismai, nurodydami, jog Komisijos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kai Komisija viešo administravimo procedūros nevykdė, nukrypo nuo nuoseklios ir gausios Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, numatančios, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547- 502/2015); kad gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant sprendimą jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-878-13); tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520 2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012); kad valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA5184-575/2019), kad vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o tai reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį ir tinkamas priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005).Kaip jau minėta, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika aktualiu klausimu yra nevienoda, o byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba ji formuojama klaidinga linkme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas arba praktika būtų formuojama klaidinga linkme. Prašyme nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 (ABTĮ 162 str. 1 d.).Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegijan u t a r i a:Pareiškėjo Klubo „Erelis“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 netenkinti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-376-822/2025 pagal pareiškėjo Klubo „Erelis“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klubo „Erelis“ skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (tretieji suinteresuoti asmenys – Alytaus rajono savivaldybės administracija, Punios medžiotojų būrelis) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Veslava Ruskan Arūnas SutkevčiusEgidijus Šileikis