Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eAS-1067-624/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00998-2026-2Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. spalio 21 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą dėl priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo bei kitų reikalavimų.Teisėjų kolegijanustatė:I.Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą prašydamas 1) pripažinti teisme esant trečius metus užšaldytiems/įšaldytiems apeliacinės pakopos procesams; 2) panaikinti 2026 m. sausio 30 d. priimtą sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433; 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386; 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą; 3) įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos/išsiųstos informacijos kopiją; 4) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; 5) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kompensaciją už neteisėtą veiką, sukurtą emocinį (moralinį) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę (materialinę) žalą. II.Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.Teismas skundo (pareiškimo) dalį dėl reikalavimo pripažinti teisme esant trečius metus užšaldytiems apeliacinės pakopos procesams atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.Teismas nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į VSDFV su prašymais dėl išankstinės pensijos skyrimo ir gavo keletą jo netenkinančių atsakymų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas nurodė, kad administraciniams ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) teritorinio skyriaus sprendimų yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuria pareiškėjas nėra pasinaudojęs, ir dėl to skundo dalį, kuria prašoma panaikinti 2026 m. sausio 30 d. sprendimą ir 2026 m. kovo 17 d. raštą, atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.Dėl ginčijamos 2026 m. kovo 25 d. informacijos apie išduotą P1 dokumentą teismas nurodė, jog tai standartinė socialinės apsaugos teisių forma, kurioje pateikiama Europos Sąjungos įvairių įstaigų, kurioms asmuo pateikė senatvės, maitintojo netekimo ar invalidumo pensijos prašymus, priimtų sprendimų apžvalga. Įvertinęs išduotą P1 formą, jos išdavimą, teismas sprendė, kad tokia forma negali būti pripažįstama individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, P1 formoje pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.Teismas sprendė, kad skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensaciją už sukeltą emocinį (moralinį) diskomfortą taip pat nenagrinėtinas kaip savarankiškas reikalavimas, nes jis laikytinas susijusiu su reikalavimais pripažinti neteisėtais ir panaikinti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, kuriuos atsisakyta priimti.Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos (išsiųstos) informacijos kopiją, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2026 m. kovo 31 d. su tokiu reikalavimu kreipėsi į atsakovą, o byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų neišnagrinėjęs (atsisakęs išnagrinėti) minėtą pareiškimą, todėl sprendė, jog tarp šalių iš esmės nėra ginčo. Tik atsakovui atsisakius pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, toks sprendimas (atsisakymas) galėtų būti skundžiamas teismui.Atsisakęs priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas nesprendė klausimo dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo.Pareiškėjas su skundu pateikė įrodymą apie 2026 m. sausio 20 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 1768896884810 sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad tą patį įrodymą apie žyminio mokesčio sumokėjimą pareiškėjas jau yra teikęs kitose administracinėse bylose, inicijuotose pagal ankstesnius pareiškėjo skundus. Todėl šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimas nespręstas.III.Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne)tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės tikrovės; taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti atsakovo varžomomis disponuoti turimomis / sukauptomis lėšomis išgyventi.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2026 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1112-520/2026; ir kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; ir kt.).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl faktų pripažinimo (pripažinti teisme esant trečius metus užšaldytiems apeliacinės pakopos procesams) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskirta nagrinėti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų dokumentų, kuriais tik pateikiama informacija ir kurie patys savaime neturi jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-556/2021; ir kt.). Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2026 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1119-492/2026; ir kt.).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P1 dokumente nurodytą informaciją, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti informaciją apie išduotą P1 dokumentą taip pat nėra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, nes skundžiama P1 formoje pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, joje yra tik kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikta informacija ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad P1 dokumentas yra administracinis aktas, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui, ir kad tai nėra informacinio pobūdžio dokumentas.Bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 92 str.). Taigi jeigu viešojo administravimo subjektas neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, t. y. kai skundžiamas tam tikras viešojo administravimo subjekto neveikimas, tokiu atveju skunde gali būti suformuluotas savarankiškas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reiškiant savarankišką skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad administravimo subjektas atsisakė atlikti skundą padavusio asmens prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomų atlikti veiksmų atlikimą. Kai skunde suformuluotas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu, su kuriuo nesutinka skundą padavęs asmuo, tokiu atveju skundą padavęs asmuo tame pačiame skunde turi suformuluoti reikalavimą ir dėl tokio administracinio sprendimo. Tokiu atveju skunde suformuluotas reikalavimas dėl administracinio sprendimo, su kuriuo siejamas skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-822/2023; ir kt.).Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; ir kt.).Šiuo atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimus įpareigoti Sodrą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nėra pateikęs įrodymų, kad Sodra yra atsisakiusi atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus ar vilkina pareiškėjo tam tikro prašymo nagrinėjimą, todėl, nesant tarp pareiškėjo ir Sodros kilusio ginčo dėl tam tikros informacijos pateikimo bei kitų veiksmų atlikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kai asmuo, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 44 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai), o skundą padavęs asmuo, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; 2026 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1112-520/2026; ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai skundo (pareiškimo) dalį dėl Sodros teritorinio skyriaus sprendimų (2026 m. sausio 30 d. sprendimo, 2026 m. kovo 17 d. rašto) panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1112-520/2026; 2026 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1119-492/2026; ir kt.). Taip pat teisėjų kolegija sutinka, kad atsisakius priimti skundo (pareiškimo) dalį dėl Sodros sprendimų panaikinimo, atsisakytina priimti išvestinius skundo (pareiškimo) reikalavimus – pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.Pareiškėjas skunde (pareiškime) taip pat yra nurodęs abstraktaus pobūdžio reikalavimą priteisti iš Sodros kompensaciją (ABTĮ 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį (moralinį) diskomfortą ir patirtą moralinę (materialinę) žalą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš skundo (pareiškimo) reikalavimų, susijusių su Sodros teritorinio skyriaus priimtais sprendimais. Tiek pareiškėjo skunde (pareiškime), tiek atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad šis reikalavimas yra pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nes Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo teisme dalyku (nepatenka į kito teismo jurisdikciją).Pareiškėjas atskirajame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai priimtas nagrinėti skundas (ABTĮ 70 str.), tačiau šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) nepriimtas nagrinėti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė