Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-12-12 · Administracinė byla Nr. eAS-1037-624/2017

Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-12
Bylos Nr.
eAS-1037-624/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03501-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
S. M., R. M.
Atsakovas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Mindaugas Jablonskis
Administracinė byla Nr. eAS-1037-624/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03501-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.3; 43.5.9; 59.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2017 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. M. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir R. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai S. M. ir R. M. per atstovę elektroninėmis ryšio priemonėmis Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. S20-1419; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštą Nr. 49SJM-232; 3) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. raštą Nr. 49SFN-798-14(14.49.104.); 4) panaikinti Tarnybos 2017 m. birželio 16 d. raštą Nr. 1SS-1610-18.5; 5) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 20 d. raštą Nr. 49SFN-1423-(14.49.104.).

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl prašomų panaikinti sprendimų paduoti ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų kėsinamasi į S. M. ir R. M. nuosavybę, esančią įsiterpusiame 952 kv. m ploto valstybės žemės sklype (toliau – ir Įsiterpęs žemės sklypas), kuris yra greta pareiškėjams priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), bei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nurodyto įsiterpusio valstybės žemės sklypo perleidimu bet kokiems tretiesiems asmenims ar teisių į jį suvaržymu.

S. M. ir R. M. paaiškino, kad egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių jie neturėjo galimybių ginčyti priimtų sprendimų, kadangi pareiškėjams anksčiais nebuvo atskleistos visos aplinkybės. Nors jie neturi tai patvirtinančių įrodymų, tačiau tik 2017 m. liepos 18 d. S. M. ir R. M. paaiškėjo, kad atsakovas dar 2002 m. buvo priėmęs sprendimą jiems parduoti Įsiterpusį žemės sklypą, todėl vėliau, nepanaikinęs priimtų sprendimų, negalėjo priimti priešingų. Tarnyba slėpė dokumentus ir nuolat klaidino pareiškėjus – teigė, kad niekada ir jokiais būdais netvirtino Įsiterpusio žemės sklypo plano ir nebuvo pasirašytas joks teisės aktas, o Įsiterpusio žemės sklypo išpirkimas nėra galimas. Nežinant nurodytų aplinkybių, S. M. ir R. M. nebuvo objektyvaus pagrindo skųsti skunde prašomų panaikinti aktų. Pareiškėjai pažymėjo, kad elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, siekdami kitais būdais apginti savo teises, jie rašė daugybę raštų, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atsakingas institucijas pabaigti Įsiterpusio žemės sklypo pardavimo procedūrą. S. M. ir R. M. nuomone, nurodytos aplinkybės turi būti pripažįstamos svarbiomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytam terminui atnaujinti. Akcentavo, kad atsisakius atnaujinti terminą skundui paduoti, būtų pažeista pareiškėjų teisė į teisminę gynybą, kurios nebuvo galima įgyvendinti dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų bei dokumentų slėpimo.