Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja T. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 25S273407 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.Skunde pareiškėja nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes yra suvaržomos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Sprendime nurodoma teisė kreiptis į teismą per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Atsakovas nepagrįstai šį terminą sutrumpino iki 7 dienų, dėl ko pareiškėjai sistemingai, jau ketvirtą kartą, yra apsunkinamas skundo pateikimas.Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, iškraipė tikrąsias faktines aplinkybes ir Sprendimą grindė ne nustatytomis aplinkybėmis, o kupiūruotomis ir iškraipytomis aplinkybių detalėmis, bei prielaidomis apie nustatytus pažeidimų požymius.Sprendime nurodoma, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdama 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatas, tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės ir prieštarauja pačiame Sprendime išdėstytoms aplinkybėms, nes Lietuvos Respublika prie Šengeno sutarties prisijungė 2007 m. gruodžio 21 d.; Šengeno sienų kodeksas patvirtintas 2016 m. kovo 9 d.Migracijos departamentas pats sukūrė neigiamą situaciją, kad pasibaigus prieglobsčio procedūrai, pareiškėja neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio procedūroje buvo nustatyta, kad pareiškėja neturi asmens tapatybės ir kelionės dokumentų, tačiau, baigus prieglobsčio procedūrą, Migracijos departamentas neišdavė pareiškėjai užsieniečio registracijos pažymėjimo, nesiaiškino jos išvykimo iš šalies fizinių ir teisinių galimybių. Tuomet 2023 m. lapkričio 27 d. pareiškėja per Migris sistemą pati pateikė prašymą (registracijos numeris 2311-LLG-7758), kuriuo prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p.). Tačiau Migracijos departamentas atsisakė šias aplinkybes nagrinėti ir prašymo priėmimą panaikino.Sprendimas grindžiamas pareiškėjos apklausos duomenimis, kurie pateikiami selektyviai ir tendencingai (pvz. dėl užsienietės socialių ryšių palaikymo mobiliojo ryšio priemonėmis tarp skambučių esant mėnesių protarpiams). Migracijos departamentas naudojo atsakymą į vieną klausimą ir apibendrino visus socialinius ryšius, taip sukurdamas tikrovės neatitinkančias ir net nelogiškas išvadas. Pareiškėja apklausoje pasakojo, kad nedirba, o pragyvena iš draugų pagalbos. Atsakovas ignoravo nustatytas aplinkybes, kad per tokį ilgą 27 metų laikotarpį visi pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra tik Lietuvos Respublikoje. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad per 27 gyvenimo Lietuvoje metus pareiškėja bendravo ir visomis paslaugomis naudojosi tik Lietuvos Respublikoje, tik čia turi socialinius ir ekonominius ryšius, o grąžinta į kilmės šalį neturėtų su kuo bendrauti ar į ką kreiptis pagalbos ir nesugebėtų adaptuotis. Taip pat Migracijos departamentas neįvertino, kad pareiškėja turėjo darbą Lietuvos Respublikoje ir mokėjo mokesčius. Po sutuoktinio mirties pareiškėja liko vieniša, nebeturi artimųjų ir socialinis bendravimas yra tik su asmenimis, su kuriais sukūrė artimus ryšius per 27 metus Lietuvos Respublikoje.Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad pareiškėjos neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką prieš 27 metus nėra pavojingas pažeidimas dėl kurio būtų proporcinga nutraukti visus pareiškėjos per 27 metus susiformavusius socialinius ryšius ir priversti ją kardinaliai keisti gyvenimo aplinką, kas neabejotinai pareiškėjai turėtų neigiamą poveikį, taip pat darant ir didelį neigiamą poveikį psichinei sveikatai.Sprendime atsakovas konstatavo, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) nesudaro savarankiško pagrindo nevykdyti asmens išsiuntimo į Rusijos Federaciją. Ši išvada yra visiškai neparemta faktinėmis aplinkybėmis ir prieštarauja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytoms aplinkybėms.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 (toliau – ir 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimas) nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje pragyveno daugiau nei 25 metus, per šį laiką niekada nebuvo išvykusi iš šalies, jokio turto, giminių ar draugų, su kuriais palaikytų santykius Rusijos Federacijoje neturi. Pareiškėjos į bylą pateikti Lietuvoje gyvenančių asmenų rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjos privatus gyvenimas (socialiniai santykiai) yra susiklostęs išimtinai Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjos šeiminis gyvenimas nuo 1998 m. iki jos sutuoktinio mirties 2023 m. taip pat buvo susijęs išimtinai su Lietuva. Pareiškėjos ekonominiai ryšiai, kaip nurodė pareiškėja teismo posėdžio metu, taip pat yra (buvo) susiję su Lietuva, tik nesant leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti tinkamai įforminti. Atsižvelgus į šias aplinkybes spręstina, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika siejo reikšmingi ilgalaikiai šeiminiai ir socialiniai ryšiai (pastarieji tebesitęsia), o su Rusija pareiškėja faktiškai yra nutraukusi visus ryšius, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos išsiuntimas į šią šalį būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė. Atsakovo Sprendime daromos išvados neparemtos nei faktiniais duomenimis, nei motyvais ir prieštarauja įsiteisėjusiu teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu nustatytiems faktams. Atkreiptinas dėmesys, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 (toliau – ir 2025 m. birželio 16 d. sprendimas), kuriame pasisakė, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytus faktus ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad pareiškėjos visi per 25 metus susiformavę socialiniai ryšiai yra tik Lietuvos Respublikoje ir išsiuntimas į Rusijos Federaciją būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė. Migracijos departamentas nesutiko su įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir bandė įrodyti, kad pareiškėjai gyvenant ir niekur neišvykstant iš Lietuvos dar du metus, socialiniai ryšiai susilpnėjo ar net išnyko, kas yra net logiškai nepaaiškinama.Atsakovas jau tris kartus, iki skundžiamo Sprendimo, buvo priėmęs sprendimus pareiškėjos atžvilgiu, kurie teismų buvo panaikinti: 1) 2023 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S232943 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6669-1161/2024 panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1757-789/2024 atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo sprendimą nepakeistą; 2) 2024 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S216027 įpareigoti Rusijos Federacijos pilietę T. A. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. 2024 m. gruodžio 20 d. Regionų administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024 panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą; 3) Migracijos departamentas 2025 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą Nr. 25S45111 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-9502-561/2025 pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 25S45111. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2337-1188/2025 (toliau – ir 2025 m. liepos 23 d. nutartis) Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.Atsakovas nevertino teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų faktų, teismų nustatytų atsakovo klaidų ir ketvirtą kartą priėmė analogišką sprendimą. Atsakovas Sprendime dėsto tuos pačius, ankstesniuose atsakovo sprendimuose buvusius argumentus, neatsižvelgė į tai, kad teismai juos pripažino nepagrįstais ir kitaip įvertino faktines aplinkybes. Toks atsakovo elgesys pažeidžia ne tik gero viešojo administravimo reikalavimus, bet ir pažeidžia ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.Atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja neturi kelionės dokumento, kuris išsiuntimo procedūrą daro negalimą ir yra jos sustabdymo pagrindas, numatytas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte.Apklausiant pareiškėją nebuvo nurodytas apklausos tikslas, todėl tiek pareiškėja, tiek apklausoje dalyvavęs jos atstovas paklausti ar norėtų kuo nors papildyti apklausą, nežinodami apklausos tikslo negalėjo niekuo papildyti. Pareiškėjos atstovas po apklausos protokole pateikė pastabą, kad apklausa buvo atliekama ne siekiant nustatyti aplinkybes, o tikintis, kad pareiškėja nesugebės atsakyti į klausimus, jai nebuvo užduodami patikslinantys klausimai, todėl ji į klausimus atsakė taip kaip juos suprato, pagal savo išsilavinimo ir suvokimo lygį. Dalis apklausos klausimų galėjo būti suprantami tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, bei, kad pareiškėjai užduoti klausimai buvo rusų kalba, kuri jai nėra gimtoji, ir šios kalbos dalies specifinių žodžių pareiškėja taip pat nesupranta. Apklausą atliekantis pareigūnas atliko tik formalią, iš anksto sudarytų klausimų, apklausą ir neprašė pateikti jokių ką nors patvirtinančių duomenų. Pareiškėja ir jos atstovas nesuprato kodėl apklausoje buvo klausiama apie aplinkybes, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais.Pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 27 d. per Migris sistemą pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę. Jame išdėstytos aplinkybės patvirtinančios, kad ji negali būti grąžinta į Rusijos Federaciją, nes joje bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ir žeminamas jos orumas ir ji bus baudžiama už savo įsitikinimus, negalės laisvai reikšti savo pažiūrų, o jei reikš, jai grės ilgi metai įkalinimo ir galimai net mirtis. Pareiškėja smerkia visus Rusijos karo veiksmus prieš Ukrainą, baisisi tuo, kad Rusijos armija vykdo karo nusikaltimus, žudo taikius gyventojus ir t. t., o Rusijoje išsakius tokius savo įsitikinimus gresia įkalinimas iki 15 metų. Taip pat pareiškėjai yra nepriimtina, kad ji galėtų mokėti mokesčius valstybei agresorei, kuri po to juos panaudotų nekaltų civilių žudymui.Sprendime neįvertinta individuali užsienietės situaciją, kadangi jame nepagrįstai nurodoma, kad užsienietė apklausos metu nepateikė jokių duomenų, kad jos vykdyta veikla Rusijoje ar vykdoma veikla Lietuvoje, vieši pasisakymai, įrašai socialiniuose tinkluose ar kita opozicinė veikla būtų patraukę ar galėtų patraukti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų dėmesį. Pareiškėja yra nutraukusi su Rusija bet kokius santykius jau daugiau nei 27 metai, tos aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Todėl atsakovo duomenų ieškojimas apie vykdytą veiklą Rusijoje, opozicinę veiklą, niekaip negali būti siejamas su individualia pareiškėjos situacija, kuri išvyko iš Rusijos Federacijos 1998 m. (prezidentui esant Borisui Jelcinui) ir daugiau su Rusija jokių santykių nepalaikė. Atsakovas formaliai nurodė, kad nepateikti duomenys, neatsižvelgdamas į tai, kad tokie duomenys negali egzistuoti realiai, o realių faktinių aplinkybių nevertino.Kiti Sprendimo rezoliucinės dalies punktai yra grindžiami tik vienu argumentu, jie taikomi asmeniui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl panaikinus Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, šie punktai taip pat netenka savo teisinio pagrindo ir taip pat turi būti panaikinti. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Pareiškėja 1998 m. balandžio mėn. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. lapkričio 8 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2443-629/2023 atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikus galioti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą (Įstatymo 126 str. 1 d. 2 p.). Priešingai nei nurodoma skunde, ginčijamu Sprendimu nebuvo varžomos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 ir 133 straipsnių nuostatomis, todėl vadovaujantis Įstatymo 14025 straipsnio 1 dalimi skundas galėjo būti paduotas Regionų administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjos nurodoma Įstatymo 138 straipsnio 2 dalis nėra aktuli nagrinėjamai bylai.Neteisėto atvykimo ar buvimo konstatavimas gali būti grindžiamas ne tik pirminio atvykimo aplinkybėmis, bet ir tuo, ar asmuo šiuo metu atitinka teisėto atvykimo ir buvimo sąlygas pagal galiojančius teisės aktus. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką neteisėtai atvyko 1998 m. balandžio mėn. ir nuo to laiko yra neteisėtai, bei ilgą laiką (iki 2021 m.) nesiėmė jokių aktyvių ir teisėtų veiksmų, kad gauti dokumentą, patvirtinantį jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl aplinkybė, kad Šengeno sienų kodeksas buvo priimtas tik 2016 m., savaime nepaneigia galimybės remtis jo nuostatomis vertinant užsieniečio teisinę padėtį vėlesniu laikotarpiu, ypač jei nėra duomenų apie teisėtą statuso įgijimą ar išlaikymą po Lietuvos įstojimo į Šengeno erdvę. Priešingai nei teigia pareiškėja, susiklosčiusi situacija yra išimtinai pačios pareiškėjos veiksmų (ir neveikimo) rezultatas. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 1998 m. balandžio mėn. ir nuo pat atvykimo momento neturėjo jokio teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, o daugiau kaip du dešimtmečius – iki 2021 m. – visiškai nesiėmė jokių aktyvių, savalaikių ir teisėtų veiksmų savo buvimui įteisinti. Tik 2021 m. lapkričio 10 d. pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą, kuris buvo atmestas, o vėlesni jos kreipimaisi (įskaitant 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą) buvo nesuderinami su galiojančiais teisės aktais ir nepriimti dėl Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių, nustatytų reaguojant į karinę agresiją prieš Ukrainą. Be to, pareiškėja nevykdė ir kompetentingų institucijų sprendimų dėl jos išsiuntimo ar grąžinimo. Tokie veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, selektyviai jomis naudojosi tik tada, kai tai buvo naudinga jos interesams, ir sąmoningai ignoravo jai nustatytas pareigas.Pareiškėja faktiškai siekia perkelti atsakomybę valstybei ir priversti Migracijos departamentą įteisinti jos buvimą, nepaisant to, kad nėra jokio teisinio pagrindo tai daryti. Tokios pozicijos pripažinimas lemtų teisiškai nepateisinamą ir absurdišką situaciją, kai asmuo, ilgą laiką neteisėtai gyvenęs Lietuvos Respublikoje, sistemingai pažeidęs migracijos teisės normas ir nevykdęs institucijų sprendimų, įgytų besąlyginę teisę toliau gyventi šalyje vien dėl savo paties neteisėtų ir sistemingų veiksmų.Apklausos metu pareiškėjai buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog apklausos tikslas yra suteikti jai galimybę pateikti paaiškinimus ir argumentus dėl faktinių bei teisinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos vertinant jos teisinę padėtį. Analogiškai, tas pats tikslas buvo aiškiai nurodytas ir kvietime į apklausą, todėl pareiškėjos vėlesni bandymai kvestionuoti apklausos tikslą yra nepagrįsti. Nors skunde deklaratyviai nurodoma, kad dalis klausimų galėjo būti suprantami tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, apklausoje dalyvavo advokatas – asmuo, turintis atitinkamą teisinį išsilavinimą, kuris galėjo patikslinti klausimus, pateikti papildomus ar paaiškinti tariamai neaiškius ar nesuprantamus pareiškėjai terminus. Be to, nors pareiškėja nurodė, kad rusų kalba nėra jos gimtoji ir ji galimai nesupranta specifinių terminų, vis dėl to apklausoje buvo užtikrintas vertėjas, o pareiškėja patvirtino, kad klausimus suprato. Visi teismo posėdžiai vyko su vertimu iš / į rusų kalbą, ir net skunde pareiškėja taip pat prašė užtikrini vertėją iš rusų kalbos, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad kalbos barjeras trukdė jai tinkamai dalyvauti administraciniame procese. Apklausa nebuvo formali ar deklaratyvi procedūra, o sudedamoji administracinio proceso dalis, tiesiogiai užtikrinanti pareiškėjos teisę būti išklausytai prieš priimant sprendimą, lemiantį jos teisinę padėtį.Pareiškėjos skundo teiginiai dėl jos ryšių su Lietuvos Respublika vertintini kaip nepagrįsti ir grindžiami iš esmės vienintele aplinkybe – faktiniu, tačiau neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje 27 metus. Vis dėlto pats buvimo trukmės faktas savaime negali būti laikomas nei teisinės integracijos, nei realių socialinių, ekonominių ar kultūrinių ryšių su valstybe įrodymu. Priešingai, pareiškėja nepagrįstai siekia sumenkinti kitas nustatytas ir jos integracijos stoką patvirtinančias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad net ir per tokį ilgą laikotarpį pareiškėja iki 2023 m. rugsėjo 12 d. nebuvo įgijusi teisės dirbti, o faktiškai dirbo tik itin trumpą laiką – nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2024 m. kovo 12 d. Teisę dirbti ji turėjo tik trumpą laikotarpį, kol buvo prieglobsčio prašytoja.Pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai gyvena nuo 1998 m., tačiau jos lietuvių kalbos žinios išliko itin menkos ir nepakankamos net elementariam bendravimui. Tokia situacija akivaizdžiai rodo, kad pareiškėja per beveik tris dešimtmečius nesiėmė realių pastangų išmokti valstybinę kalbą, kuri yra esminė ir neatskiriama integracijos į priimančiosios valstybės visuomenę sąlyga. Ribotos lietuvių kalbos žinios, kartu su nors ir neteisėtus, bet ilgalaikiu gyvenimu Lietuvoje, patvirtina pareiškėjos sąmoningą pasirinkimą gyventi uždaroje, paralelinėje rusakalbėje aplinkoje, o ne siekti visapusiškos socialinės, kultūrinės ir pilietinės integracijos į Lietuvos visuomenę. Vieninteliai pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika apsiriboja ryšiais su asmenimis, kurie jai ir jos velioniam vyrui neteisėtai suteikė gyvenamąjį plotą ir (ar) neteisėtai ją įdarbino, o šie ryšiai palaikomi išimtinai nuotoliniu būdu – pokalbiais mobiliojo ryšio priemonėmis (telefonu). Tokios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai nėra nei intensyvūs, nei tvarūs, nei grindžiami teisėtais ar visuomenei reikšmingais santykiais. Be to, akivaizdu, kad šių ryšių palaikymui nėra būtinas pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje, nes jie gali būti tęsiami jai išvykus iš Lietuvos ir nei pareiškėjai, nei minėtiems asmenims dėl to nekiltų jokia reali ar neproporcinga žala. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jos išvykimas nutrauktų šiuos ryšius ar sukeltų esmines neigiamas pasekmes jos ar kitų asmenų socialiniam gyvenimui. Pareiškėjos nurodomi socialiniai ryšiai nėra tokio pobūdžio ar intensyvumo, kurie pateisintų jos tolesnį buvimą Lietuvos Respublikoje ar sudarytų pagrindą abejoti ginčijamo Sprendimo proporcingumu ir teisėtumu.Faktas, kad pareiškėja galėjo naudotis sveikatos priežiūros, socialinėmis ar kitomis paslaugomis, savaime nepaneigia to, kad jos buvimas valstybės teritorijoje buvo neteisėtas nuo pat atvykimo momento 1998 m. Ilgalaikis gyvenimas šalyje ar galimybė pasinaudoti tam tikromis paslaugomis negali transformuoti neteisėto buvimo į teisėtą, taip pat negali būti laikomas pagrindu ignoruoti galiojančius teisės aktus ar pateisinti piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis. Kitaip tariant, faktas, kad pareiškėja kažkiek naudojosi valstybės suteikiamomis galimybėmis, negali būti interpretuojamas kaip įrodymas, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje buvo teisėtas ar kad ji integravosi į visuomenę, kai visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo priešingai. Migracijos departamentas neignoravo teismų įsiteisėjusių sprendimų. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas visapusiška medžiaga, įskaitant tiek ankstesnius teismo sprendimus, tiek naujai nustatytas faktiškai svarbias aplinkybes, kurių pareiškėja nepaneigė jokiais išsamiais ir objektyviais įrodymais, ir kurios nebuvo pakankamai įvertintos ankstesniuose bylos nagrinėjimuose, ką nustatė teismai. Ginčijamame Sprendime pateikiama konkreti, faktine medžiaga pagrįsta argumentacija, kodėl pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip neteisėtas, įvertinant jos ilgalaikį neveikimą įteisinti buvimą, nelegalaus darbo faktus bei nepagrįstus socialinius ryšius.Sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas ir jos įgyvendinimas yra dvi atskiros procedūros. Išsiuntimą faktiškai vykdo VSAT, kuri užtikrina tokio pobūdžio sprendimų vykdymą. Be to, Įstatymas nenumato, kad kelionės dokumento nebuvimas yra automatiškai stabdantis veiksnys sprendimui dėl išsiuntimo priimti. Tai gali turėti įtakos faktiniam vykdymui, bet ne Sprendimo teisėtumui.Visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja per visą savo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį neturėjo ir negalėjo turėti jokio teisėto lūkesčio, jog jos buvimas valstybės teritorijoje bus toleruojamas neribotą laiką, ginčijamas Sprendimas nebus priimtas ar jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje bus įteisintas. Pareiškėja nuo pat atvykimo 1998 m. žinojo arba turėjo žinoti, kad jos buvimas šalyje yra neteisėtas, tačiau ilgą laiką sąmoningai nesiėmė jokių teisėtų veiksmų savo statusui įteisinti, piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, selektyviai rėmėsi jai palankiomis teisės aktų nuostatomis, nevykdė kompetentingų institucijų sprendimų, dirbo nelegaliai ir nesiintegravo į Lietuvos visuomenę. Be to, nei naudojimasis neapibrėžtomis paslaugomis, nei formalūs ar epizodiniai socialiniai ryšiai, nei ilgalaikis faktinis gyvenimas šalyje negali sukurti teisėto lūkesčio, kai pats buvimas nuo pradžių ir visą laikotarpį buvo grindžiamas teisės aktų pažeidimu.