Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. Ž. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies, kuria buvusiam bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vaibutas“ vadovui V. Ž. apribota teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vaibutas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas po pirmosios baudos skyrimo nesiima priemonių pareigai vykdyti ir nebendradarbiauja su nemokumo administratore, neatitinka byloje esančių įrodymų visumos. Nors apeliantas neperdavė dalies apskaitos registrų ir kitų dokumentų, tačiau dviem dvišaliais aktais perdavė automobilius, o kitų dokumentų ir turto perdavimo terminą nurodė 2026 m. rugsėjo 30 d. Bendrovės dokumentų ir turto perdavimas yra lėtas, tačiau jis vyksta. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių vadovo atsisakymą perduoti bendrovės turtą ir dokumentus.

Baudos ir apribojimo eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu tikslai yra skirtingi ir reikalauja atskiro vertinimo. Teismas nenustatė, kokie konkretūs dokumentai ir turtas nėra perduoti, kokia jų reikšmė procesui, buvusio vadovo kaltės formos, neįvertino jau atliktų veiksmų ir nenustatė, ar apeliantas kelia grėsmę kitiems rinkos dalyviams. Byloje nėra duomenų apie tyčinį vengimą perduoti dokumentus ir turtą. Priešingai, apeliantas pareigą vykdo, pranešė apie dokumentų ir turto perdavimo kliūtis, pateikė dalį duomenų, aprodė ir perdavė turtą, sumokėjo teismo paskirtą baudą ir nurodė konkrečią likusio turto ir dokumentų perdavimo datą, todėl teismo pritaikyta sankcija yra neproporcinga.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti bendrovės buvusiam vadovui sankciją buvo grindžiamas ne vien pareigos neįvykdymo faktu, bet visa byloje nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant ilgalaikį teismo įpareigojimų nevykdymą, pakartotinį pareigos nevykdymą po baudos paskyrimo, dokumentų ir informacijos neperdavimą, kliūčių sudarymą nemokumo administratorei perimti bendrovės turtą, bendradarbiavimo stoką bei tokio elgesio daromą neigiamą poveikį bankroto procedūrų vykdymui ir kreditorių interesams. Teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, įvertino nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir jų sukeltas pasekmes bei padarė pagrįstą išvadą, kad dvejų metų termino apribojimas yra pakankama prevencinė priemonė.

Apelianto argumentai, kad bendrovės turto ir dokumentų perdavimas vyksta, neatitinka faktinės situacijos. Iki skundžiamos nutarties priėmimo buvęs bendrovės vadovas perdavė nemokumo administratorei tik pavienius duomenis. Nors po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantas informavo administratorę, kad bendrovės turtas ir dokumentai yra paruošti perdavimui, tačiau jis nepateikė dokumentų priėmimo–perdavimo akto projekto ir kitų dokumentų. Be to, apeliantui buvo žinoma, kad nemokumo administratorės atstovas negalės atvykti perimti dokumentų ir turto 2026 m. rugsėjo 30 d., todėl siūlė organizuoti perdavimą kitu laiku. Apeliantas 2026 m. spalio 2 d. pateikė balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, kreditorių sąrašą, debitorių sąrašą, paskolų lentelę, darbuotojų skolų lentelę bei turto perdavimo akto projektą, tačiau nepateikė šiuos dokumentus pagrindžiančių duomenų ir jų detalizacijos, todėl tai negali būti laikoma tinkamu teismo nustatytų įpareigojimų vykdymu. Nemokumo administratorė 2026 m. spalio 5 d. pakartotinai prašė pateikti dokumentus pagrindžiančius duomenis ir informavo, kad transporto priemonės bus perimamos 2026 m. spalio 13–14 d., tačiau net ir po šio laiško apeliantas nesiėmė veiksmų.

Tam tikrų dokumentų pateikimas ar patvirtinimas bendrovės restruktūrizavimo byloje neleidžia nustatyti faktinės bendrovės finansinės padėties bankroto bylos iškėlimo dieną ir nepaneigia apelianto pareigos perduoti visus bendrovės dokumentus. Teismas identifikavo neperduotus dokumentus ir informaciją, įvertino jų reikšmę nemokumo procesui ir kreditorių interesų apsaugai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas bendrovės nemokumo administratorės prašymas ir apribota buvusio bendrovės vadovo teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiamos nutarties dalies, kuria jam už tinkamą pareigos perduoti bendrovės dokumentus ir turtą nevykdymą paskirta 2 000 Eur bauda.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Nemokumo administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: 2026 m. rugsėjo 29 d. ir spalio 2 d. V. Ž. elektroninius laiškus, turto perdavimo–priėmimo aktą, 2026 m. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kreditorių ir debitorių sąrašus, paskolų ir darbuotojų skolos lenteles.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktą; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21–22 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nemokumo administratorės pateiktų dokumentų turinį, sprendžia, kad jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes suinteresuoto asmens elektroniniai laiškai ir priedai nemokumo administratorei išsiųsti po skundžiamos nutarties priėmimo, be to, jie yra reikšmingi nagrinėjamam klausimui dėl sankcijos skyrimo buvusiam bendrovės vadovui išspręsti. Šiuos dokumentus nemokumo administratorei pateikė pats apeliantas, taigi, šių dokumentų turinys jam žinomas, be to, ir apeliantas remiasi aplinkybe, jog bendrovės dokumentų ir turto perdavimo procesas nėra sustojęs, vadinasi, bendrovė nemokumo administratorės pateiktų naujų įrodymų priėmimas apelianto procesinių teisių šiuo atveju nepažeistų. Dėl to nemokumo administratorės pateikti priedai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

Pažymėtina, kad iš esmės identiškas teisinis reglamentavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant panašias ĮBĮ nuostatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020 20 punktą; 2025 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-918-854/2025 32 punktą; 2026 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-531-910/2026 18 punktą).

Skundžiama nutartimi tokia sankcija apeliantui buvo pritaikyta dvejiems metams už JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte bendrovės vadovui nustatytos pareigos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą perduoti nemokumo administratoriui turtą, dokumentus ir (ar) informaciją, kai pagal šį įstatymą jis privalėjo padaryti, neįvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konkrečią šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, sutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju ši jo atžvilgiu pritaikyta sankcija yra pernelyg griežta.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla. 2025 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas bendrovės restruktūrizavimo planas, nustatant restruktūrizavimo proceso trukmę 4 metams, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties priėmimo. Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi bendrovės restruktūrizavimo byla nutraukta ir jai iškelta bankroto byla. Šia nutartimi teismas, be kita ko, vadovaudamasis JANĮ 57 straipsnio 1 dalimi, įpareigojo bendrovės vadovą V. Ž. per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei bendrovės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus bendrovės dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą bendrovės informaciją, susijusią su jos veikla, o administratorę įpareigojo perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Ši nutartis įsiteisėjo 2026 m. birželio 25 d., taigi, apeliantas teismo nurodytus įpareigojimus turėjo įvykdyti iki 2025 m. liepos 9 d.

Nemokumo administratorė 2026 m. liepos 13 d. kreipėsi į teismą, prašydama buvusiam bendrovės vadovui V. Ž. skirti JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje numatytą baudą už pareigos perduoti bendrovės turtą, dokumentus ir kitą informaciją nevykdymą. Nemokumo administratorė nurodė, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, ji 2026 m. birželio 30 d. išsiuntė įsakymą, kuriame nurodė, kokius dokumentus ir per kokį terminą įgaliojimų netekęs buvęs bendrovės vadovas privalo perduoti nemokumo administratorei. Nemokumo administratorė šį įsakymą išsiuntė bendrovės vadovui elektroniniais paštais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ginčo, kad bendrovės vadovas buvo tinkamai informuotas apie pareigą perduoti bendrovės dokumentus ir turtą byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvęs bendrovės vadovas nevykdo teismo nustatyto įpareigojimo, 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą patenkino ir buvusiam bendrovės vadovui paskyrė 500 Eur baudą už įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą nevykdymą. Buvusiam bendrovės vadovui išaiškinta, kad baudos paskyrimas neatleidžia jo nuo pareigos įvykdyti nustatytus įpareigojimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. rugpjūčio 20 d. suinteresuotas asmuo sumokėjo teismo paskirtą baudą.

Nemokumo administratorei 2026 m. rugsėjo 8 d. kreipusis į bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su pakartotiniu prašymu dėl baudos skyrimo, papildomai prašant apriboti apeliantui vadovo teises, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ir paskyrė apeliantui 2 000 Eur baudą (JANĮ 57 straipsnio 3 dalis), ir dvejiems metams apribojo jam teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nekvestionuojant galimybės taikyti abi šias priemones, pažymėtina, kad tam būtinas objektyvus pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad situacija po 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, nors ir nereikšmingai, bet yra pasikeitusi: buvęs bendrovės vadovas 2026 m. rugpjūčio 18 d. perdavė nemokumo administratorei dvi transporto priemones ir tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl likusio turto ir dokumentų perdavimo (nemokumo administratorės 2026 m. rugsėjo 2 d. pretenzija ir buvusio bendrovės vadovo 2026 m. rugsėjo 3 d. atsakymas, kuriame nurodė, kad likęs turtas ir dokumentai bus paruošti 2026 m. rugsėjo 30 d.). Sutiktina, kad apelianto atlikti veiksmai, siekiant tinkamai įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus dėl bendrovės dokumentų ir turto perdavimo, nėra pakankami, jo veikimas pernelyg pasyvus, tačiau, be kita ko, įvertinus tai, kad skundžiama nutartimi apeliantui paskirta pakartotinė, didesnė – 2 000 Eur, bauda už tinkamą šios pareigos neįvykdymą, papildomos sankcijos – teisių eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo – taikymas esamomis faktinėmis aplinkybėmis laikytinas pertekliniu.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad už juridinio asmens dokumentų (duomenų) neperdavimą taikomos sankcijos apriboti teisę eiti vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktas) bei baudos skyrimo (JANĮ 57 straipsnis) tikslai yra skirtingi.

Esminis piniginės nuobaudos tikslas yra ne nubaudimas, o skatinimas įvykdyti įsipareigojimą. Kitaip tariant, drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančio juridinio asmens vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui bendrovės finansinius bei kitus svarbiausius su jos veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1558-798/2019 10 punktą; 2021 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-279-553/2021 15 punktą). Šiuo atveju nustatytos faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad skundžiama nutartimi paskirta bauda atlieka savo skatinamąją funkciją – nemokumo administratorės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai rodo buvusio bendrovės vadovo pastangas (nors ir ribotas) jam nustatytus įpareigojimus vykdyti. Apeliantas 2026 m. spalio 2 d., po skundžiamos nutarties priėmimo, persiuntė nemokumo administratorei bendrovės dokumentus: preliminarų 2026 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kreditorių ir debitorių sąrašus, paskolų ir darbuotojų skolų lenteles bei turto perdavimo akto projektą.

Vadovo teisių apribojimu, kaip sankcija, visų pirma siekiama bendrosios prevencijos tikslų, saugant rinką nuo nesąžiningų vadovų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši sankcija yra kraštutinė priemonė, kuri taikoma tik išimtinais atvejais, kai nustatomas neabejotinas buvusio vadovo aplaidumas vykdant įstatyme nustatytas pareigas arba sąmoningas, nesąžiningas jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju JANĮ 13 straipsnio 2 dalis) nustatyta poveikio priemonė (teisės apribojimas) yra ne teismo nuobauda, o sui generis (savita) bankroto bylą nagrinėjančio teismo civilinio proceso tvarka taikoma poveikio priemonė, užtikrinanti ne tik procesinių, bet ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-823/2020). Teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir(ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-219/2016). Minėtos sankcijos bankrutuojančios įmonės vadovui taikymas galimas tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas, materializavęsis įmonės veikimu ne pagal įstatymus arba bona fide (nuoširdžiai, sąžiningai) bei rūpestingumo reikalavimų nesilaikymu įmonės kreditorių atžvilgiu, ar(ir) vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi, kuris pasireiškia tiek ir tyčiniu įmonės turto ar(ir) dokumentų neperdavimu, tiek nurodytų veiksmų neatlikimu dėl to, kad jie buvo prarasti ar nesudaryti dėl netinkamo įmonės valdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-514-180/2015).

Nors sutiktina, kad apelianto pastangos įvykdyti jam nustatytus įpareigojimus šiuo atveju nėra pakankamos, byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia padaryti išvados, kad apeliantas piktybiškai nebendradarbiauja su nemokumo administratore dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas ypatingai aplaidžių ar nesąžiningų su apelianto elgesiu, tinkamai neįvykdant jam nustatytų įpareigojimų, susijusių aplinkybių nenustatė ir nekonstatavo. Taigi, nors apelianto nepakankamas veikimas, siekiant įvykdyti jam nustatytus įpareigojimus, ir negali būti laikomas visiškai atitinkančiu objektyviuosius gero buvusio vadovo elgesio standartus, rūpestingumo, apdairumo, protingo elgesio matą ir kriterijus, byloje nebuvo nustatyta tokio jo elgesio netinkamumo laipsnio, kuris sudarytų pagrindą ultima ratio (kraštutinei) priemonės – vadovo teisių apribojimo – taikymui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi pritaikyta kraštutinė priemonė – apribojimas buvusiam bendrovės vadovui V. Ž. dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu – nagrinėjamu atveju yra neproporcinga.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuodamas, kad jos pakankamos apelianto atsakomybei pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalis, kuria apribota buvusio bendrovės vadovo V. Ž. teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – nemokumo administratorės prašymas dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ši nutartis neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo pareigos tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimus ir perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, be pateisinančių priežasčių neperdavus bendrovės turto ir dokumentų, toks pažeidimas gali būti laikomas tęstiniu, o atsakingo asmens elgesys – piktybišku. Taigi, už tolesnį netinkamą pareigų vykdymą jam ir vėl gali būti skiriama bauda, kurios maksimalus dydis sudaro vieną minimalią mėnesinę algą (MMA, kuris šiuo metu yra 1 153 Eur) už vieną tinkamo pareigų nevykdymo dieną (JANĮ 57 straipsnio 3 dalis). Taip pat, apeliantui toliau tinkamai nevykdant nustatytų įpareigojimų, atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms, sudarančioms tokį jo elgesį vertinti kaip itin piktybišką ir nesąžiningą, gali vėl būti sprendžiamas klausimas dėl jo, kaip vadovo, teisių apribojimo JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria apribota buvusio bendrovės vadovo V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „BankromaX“ prašymą dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo atmesti.