Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Linauris“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos mažajai bendrijai „Linauris“ iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo išvada, kad apeliantė sistemingai nevykdo įsipareigojimų, yra nepagrįsta. Apeliantė reguliariai ir laiku vykdyti atsiskaitymų negalėjo dėl jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantės 2026 m. rugpjūčio 4 d. balanso duomenimis, ji turėjo 195 542 Eur vertės turto ir 171 999 Eur mokėtinų sumų bei kitų įsipareigojimų, nuosavas kapitalas sudarė 23 543 Eur. Taigi, apeliantės įsipareigojimai neviršija jos turimo turto vertės.

Bankroto bylos iškėlimas apeliantei yra neproporcinga priemonė, nes bendrija, 2026 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis, turėjo du darbuotojus, skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nebuvo, nuo 2026 m. kovo 19 d. iki 2026 m. rugpjūčio 4 d. gavo 55 996 Eur pajamų. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantė vykdo ūkinę komercinę veiklą, gauna pajamas, nepaisydama iškilusių laikinų finansinių sunkumų, dalimis mažina skolas, todėl bankroto bylos jai iškėlimas yra neproporcinga priemonė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei MB „Linauris“ iškelta bankroto byla. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingas nustatė susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytomis aplinkybėmis yra pagrindas iškelti bendrovei nemokumo (bankroto) bylą.

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: MB „Linauris“ pelno (nuostolių) ataskaitą 2026 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, ilgalaikio turto sąrašą 2026 m. rugsėjo 30 d. duomenimis ir prašymą pareiškėjai VMI dėl taikos sutarties sudarymo.

Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (žr., inter alia (be kita ko, be to), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021 10 punktą, kt.).

Apeliantė su atskiruoju skundu pateiktais naujais įrodymais siekia pagrįsti aplinkybę, kad bendrija nėra nemoki, vykdo veiklą bei gauna pajamas, todėl bankroto byla negali būti keliama.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas bankroto bylos apeliantei iškėlimo pagrįstumo klausimas, kuriam teisingai išnagrinėti reikšminga aktuali bendrovės turtinė padėtis, jos vykdoma veikla ir realios galimybės vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Įvertinęs byloje keliamus klausimus ir jiems išspręsti svarbias aplinkybes, atsižvelgęs į byloje esantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant dėl bendrijos (ne)gyvybingumo bei (ne)mokumo, atitinkamai – ir nemokumo bylos iškėlimo pagrįstumo, bei juos vertins kartu su visais byloje esančiais įrodymais. Apeliantės su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai buvo išsiųsti pareiškėjai ir ši turėjo galimybę su jais susipažinti, todėl naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo bei nepažeis šalių teisių (CPK 314 straipsnis). Be to, iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad nors pareiškėja nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą, tačiau pateikė į bylą šalių 2026 m. spalio 26 d. sudarytą taikos sutartį, kurią prašo teismo patvirtinti bei nutraukti bylą.

Dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo

Byloje 2026 m. lapkričio 9 d. gautas pareiškėjos VMI prašymas patvirtinti šalių 2026 m. spalio 26 d. sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukti. Prašyme taip pat nurodyta, kad bylos šalims yra žinoma, jog nutraukus civilinę bylą vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Kartu su prašymu pateikta šalių 2026 m. spalio 26 d. sudaryta taikos sutartis.

Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 2 dalį nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis.

Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį bei 140 straipsnio 3 dalį šalys bent kurioje proceso stadijoje gali bylą užbaigti taikos sutartimi. Šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas).

JANĮ 19 straipsnis 1 dalis numato, kad dėl pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo teismas priima nutartį; pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo galima atsisakyti tol, kol teismo nutartis dėl nemokumo bylos iškėlimo dar nepriimta (2 dalis). JANĮ 2 straipsnio 3 dalis, be kita ko, nustato, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) juridinis asmuo nėra nemokus. JANĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą šiais pagrindais: 1) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų; 2) juridinis asmuo atsiskaito su visais kreditoriais; 3) patvirtinama taikos sutartis; 4) iškeliama restruktūrizavimo byla.

JANĮ 80 straipsnyje yra nustatyta bankroto bylos nutraukimo sudarius taikos sutartį tvarka, pagal kurią nutartį patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bankroto bylą priima teismas (JANĮ 80 straipsnio 1 dalis); taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo visi kreditoriai ir nemokumo administratorius, gavęs juridinio asmens dalyvių pritarimą (JANĮ 80 straipsnio 3 dalis). Taigi, JANĮ reglamentuoja taikos sutarties sudarymo ir jos tvirtinimo tvarką tik tuo atveju, kai jau yra įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti juridinio asmens bankroto bylą ir yra patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

Nagrinėjamu atveju bylos šalys – pareiškėja VMI ir bendrija – taikos sutartį sudarė 2026 m. spalio 26 d., t. y. po skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria bendrija pripažinta nemoki ir jai iškelta bankroto byla, priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi aiškinimo, kad tuo atveju, kai priimama nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, pradeda veikti viešasis interesas, kuriuo siekiama pašalinti iš rinkos realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, taip pat ir paties skolininko interesus, užkertant kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022, 16 punktas). Viešojo intereso egzistavimą, inter alia, lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (dėl visų, visiems) padarinius, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, tačiau kreditoriai į bankroto bylą įstoja pareikštiniu būdu, tai reiškia, kad jie turi teisę, o ne pareigą pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Taigi, taikos sutarties tvirtinimas, nepatikrinus bendrovės mokumo iš esmės, potencialiai gali pažeisti kitų kreditorių teises ir interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1198-407/2022, 13 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylose vyraujantį rungimosi ir dispozityvumo principus bei CPK įtvirtintą proceso dalyvių teisę sudaryti taikos sutartį bet kuriame civilinės bylos nagrinėjimo etape, yra pažymėjęs, kad iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo šalys gali sudaryti taikos sutartį CPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau taikos sutarties sudarymas, kaip ir, pavyzdžiui, kreditoriaus finansinio reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos priėmimo, savaime nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti ar atsisakyti kelti bankroto bylą. Kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar šios aplinkybės dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iš esmės keičia įmonės nemokumo vertinimą ar net padeda atkurti įmonės mokumą. Priešingu atveju, bankroto bylos nutraukimas ar atsisakymas kelti bankroto bylą vien tuo pagrindu, kad įmonė po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo patenkino jos mokumo atkūrimui reikšmės neturintį reikalavimą ar kreditorius atsisakė šio reikalavimo, ar buvo sudaryta taikos sutartis, paneigtų apeliacinio proceso tikslą, pagal kurį apeliacija yra instancinė pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, taip pat neatitiktų viešojo intereso apsaugos įmonių bankroto procese reikalavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1515-407/2020, 30 punktas; 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-671-407/2022, 40 punktas; 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-910/2024, 28 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-277-467/2025; 2026 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-274-450/2026).

Taigi, atsisakymas iškelti bankroto bylą, kai šalys (kreditorius, pateikęs pareiškimą iškelti nemokumo (bankroto) bylą, ir juridinis asmuo, kuriam keliama bankroto byla) sudaro taikos sutartį po pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, galimas tik nustačius, kad juridinis asmuo nėra nemokus, ir šią aplinkybę pagrindžia byloje esančių duomenų visuma, įskaitant šalių sudarytos taikos sutarties įtaką juridinio asmens (ne)mokumui. Nagrinėjamu atveju šalių apeliacinio proceso metu sudaryta taikos sutartis savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria bendrija pripažinta nemoki ir jai iškelta bankroto byla.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir tai, kad šalių prašoma patvirtinti taikos sutartis yra sudaryta po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovė pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla, priėmimo, prieš sprendžiant dėl taikos sutarties tvirtinimo būtina patikrinti apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti apeliantę nemokia pagrįstumą, t. y. įvertinti bendrijos gyvybingumą ir mokumą, be kita ko, įvertinant ir šalių sudarytos taikos sutarties įtaką bendrijos mokumui.

Dėl nemokumo (bankroto) bylos MB „Linauris“ iškėlimo pagrįstumo

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Taigi, juridinio asmens bankroto byla keliama, kai yra dvi sąlygos: 1) juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridiniam asmeniui nėra keliama restruktūrizavimo byla.

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Vadinasi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021).

Aptarta JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: 1) ar juridinis asmuo gali laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas); 2) ar juridinio asmens įsipareigojimai neviršija jo turto vertės (balanso testas). Likvidumo testas siejamas su skolininko negalėjimu įvykdyti prievolių, o balanso testas – su juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų santykio vertinimu. Iš JANĮ projekto aiškinamojo rašto matyti, kad: 1) skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas; 2) taikant balanso testą turi būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar juridinis asmuo iš tiesų yra nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant juridinį asmenį kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima ir tai, kad balanso ir likvidumo testų alternatyvus pobūdis nesudaro pagrindo bet kurį jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į juridinio asmens nemokumo instituto paskirtį ir tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 46 punktas).

Draudimas šiuos testus taikyti formaliai atsispindi tiek JANĮ aiškinamajame rašte, tiek teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, JANĮ aiškinamajame rašte nurodyta, kad keliant juridinio asmens bankroto bylą turėtų būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė, o juridinio asmens balanso duomenimis apie turtą ir jo vertę būtų galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Doktrinoje aiškinant likvidumo testą pažymėta, kad vien tai, jog juridinis asmuo nevykdo (netinkamai vykdo) prievolių, neturi būti pagrindas nemokumo procesui inicijuoti, nes skolininko kontrahentai, visų pirma, turėtų rinktis kitus teisėtus prievolinių teisių gynybos būdus (pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl prievolės nevykdymo ir pan.) (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 93). Taigi, negalėjimas laiku įvykdyti prievolių taip pat neturėtų būti vertinamas atsietai nuo nemokumo instituto tikslų ir paskirties, nevertinant įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumo, pradelstų įsipareigojimų dydžio, struktūros ar kitų konkrečiu atveju pripažintinų reikšmingomis aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 44 punktas).

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas bendrijai bankroto bylą iškėlė neišanalizavęs šiuo konkrečiu atveju reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, jog bendrija vykdo veiklą, o jos turimas turtas viršija įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas MB „Linauris“ nemokumą konstatavo įvertinęs bendrijos balanso duomenis, pagal kuriuos bendrijos įsipareigojimai neviršija bendrijos turimo turto vertės, tačiau nustatęs, kad bendrija prievolių pareiškėjai nevykdo ilgą laiką ir priverstinis išieškojimas rezultatų nedavė, jog bendrija turi kitų kreditorių, o jos vykdoma ūkinė komercinė veikla nepatvirtina, kad ji turi realias galimybes atkurti mokumą ir ateityje laiku vykdyti turtines prievoles. Taigi, pirmosios instancijos teismas dėl bendrijos nemokumo nusprendė taikydamas likvidumo testą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, nusprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrijos nemokumo stokoja pagrįstumo.

Byloje esantys duomenys patvirtina ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrija vykdo ūkinę komercinę veiklą. Į bylą pateikta bendrijos 2026 m. kovo 19 d. pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. kovo 19 d. bendrija gavo 20 113 Eur pardavimo pajamų, bendrosios ir administracinės sąnaudos buvo 18 172 Eur, o grynasis pelnas – 1 941 Eur. Iš bendrijos 2026 m. rugpjūčio 4 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrija nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 4 d. gavo 76 109 Eur pardavimo pajamų, bendrosios ir administracinės sąnaudos buvo 65 147 Eur, grynasis pelnas – 10 962 Eur. Iš su atskiruoju skundu pateiktos 2026 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrija laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. rugsėjo 30 d. gavo 94 909 Eur pardavimo pajamų, bendrosios ir administracinės sąnaudos – 89 322 Eur, o grynasis pelnas – 5 587 Eur. Taigi, pagal šiuos duomenis bendrija per devynis šių metų mėnesius gavo 94 909 Eur pardavimo pajamų. Iš viešų duomenų nustatyta, kad bendrija turi 2 darbuotojus, apdraustus valstybiniu socialiniu draudimu, skolų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nėra (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad, 2026 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis, bendrija taip pat turėjo du darbuotojus ir skolų valstybino socialinio draudimo fondo valdybai nebuvo.

Bendrija į bylą pateiktame 2026 m. rugpjūčio 10 d. prašyme nurodė, kad turi tris kreditorius: pareiškėją VMI su 29 450,76 Eur reikalavimu, MB „Asauna“ su 9 083,30 Eur reikalavimu ir antstolį A. B. su 2 716,50 Eur reikalavimu. Pareiškime dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo pareiškėja VMI nurodė, kad bendrijos mokestinė nepriemoka yra 33 450,76 Eur. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad nuo 2024 m. rugsėjo 3 d. iš bendrijos VMI gavo 8 567,49 Eur, 2 190,51 Eur pervedė antstolis, 101,82 Eur priverstinai nurašyta nuo bendrijos sąskaitų ir 5 549 Eur įskaityta permokų. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad po skundžiamos nutarties priėmimo, 2026 m. rugsėjo 30 d., bendrija kreipėsi į pareiškėją VMI dėl taikos sutarties sudarymo ir 2026 m. spalio 26 d. šalys sudarė taikos sutartį. Taikos sutartyje nurodyta, kad iki jos sudarymo bendrija sumokėjo pareiškėjai VMI 9 541,45 Eur, o likusi skola – 22 263,37 Eur. Taigi, pagal bylos duomenis bendrijos įsipareigojimai kreditoriams iš viso – 34 063,17 Eur (22 263,37 Eur + 9 083,30 Eur + 2 716,50 Eur).

Į bylą pateikti akcinės bendrovės (toliau – AB) „Regitra“ 2026 m. liepos 27 d. duomenys, kad bendrijai nuosavybės teise priklauso penkios transporto priemonės, iš kurių keturių transporto priemonių dalyvavimas viešajame eisme yra leidžiamas. Bendrija su atsiliepimu į pareiškimą pateikė duomenis apie dviejų jai priklausančių transporto priemonių likutinę vertę, kuri 2026 m. rugsėjo 30 d. buvo iš viso 62 697,14 Eur. Iš Turto arešto aktų registro matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bendrijai priklausančios transporto priemonės yra areštuotos, tačiau taip pat matyti, kad areštai pritaikyti būtent bendrijos nurodytų kreditorių – VMI ir MB „Asauna“ – reikalavimams užtikrinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Atliekant juridinio asmens mokumo situacijos analizę, svarbi finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė padėtis – gerėja ar blogėja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio bendrijos balanso pagal 2026 m. rugpjūčio 4 d. duomenis nustatyta, kad bendrija 2026 m. rugpjūčio 4 d. turėjo 195 542 Eur vertės turto, iš jo – 140 454 Eur vertės ilgalaikio turto (materialusis turtas) ir 53 638 Eur vertės trumpalaikio turto (22 415 Eur vertės atsargos, 20 038 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 11 185 Eur pinigai ir jų ekvivalentai). Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 171 999 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai). Jau nurodyta, kad pagal 2026 m. rugpjūčio 4 d. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrija per šį laikotarpį uždirbo 10 962 Eur grynojo pelno.

To paties 2026 m. rugpjūčio 4 d. balanso skiltyje „Praėjęs ataskaitinis laikotarpis“ matyti, kad 2025 metais bendrija turėjo 212 943 Eur vertės turto: 151 134 Eur vertės ilgalaikio turto (materialusis turtas), 59 556 Eur vertės trumpalaikio turto (30 667 Eur atsargų, 26 798 Eur per vienerius metus gautinų sumų, 2 091 Eur pinigų ir jų ekvivalentų. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 200 362 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai). Iš bendrijos 2026 m. rugpjūčio 4 d. pelno (nuostolių) ataskaitos skilties „Praėjęs ataskaitinis laikotarpis“ matyti, kad bendrija 2025 m. uždirbo 8 303 Eur grynojo pelno.

Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrijos turimo turto vertė 195 542 Eur (2026 m. rugpjūčio 4 d. duomenimis) viršijo bendrovės įsipareigojimus (171 999 Eur). Didžiąją bendrijos turimo turto dalį – 140 454 Eur – sudarė ilgalaikis materialusis turtas. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, bendrijai nuosavybės teise priklauso penkios transporto priemonės. Bendrija su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kad dviejų turimų transporto priemonių bendra vertė yra lygi 62 697 Eur. Aptarti bylos duomenys suteikia pagrindą daryti išvadą, kad bendrija turi turto, kurio vertės pakaktų padengti įsipareigojimus bendrijos kreditoriams. Be to, nustatyta, kad bendrija vykdo veiklą, iš kurios gauna pajamų bei dengia skolas kreditoriams.

Vertinant apeliantės mokumą likvidumo testo aspektu (skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai yra suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas), pažymima tai, kad, bylos duomenimis, bendrijos skolos VMI pradėjo formuotis 2024 metais. Jau nurodyta, kad bendrija turi du darbuotojus ir skolų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturėjo nei 2026 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis, nei šios nutarties priėmimo dieną. 2026 m. birželio 8 d. duomenimis, bendrijos atžvilgiu buvo vykdoma 19 vykdomųjų bylų, tačiau visose vykdomosiose byloje yra vykdomas išieškojimas išieškotojos pareiškėjos VMI naudai. Jau nurodyta, kad bendrija iki 2026 m. spalio 26 d. (taikos sutarties sudarymo) padengė skolos VMI dalį ir jos skola VMI yra 22 263,37 Eur, kreditorei MB „Asauna“ – 9 083,30 Eur, antstoliui A. B. – 2 716,50 Eur.

Iš Turto arešto aktų registro matyti, kad bendrijai nuo 2024 m. sausio 8 d. yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Jau pažymėta, kad bendrijos įsipareigojimai pareiškėjai VMI pradėjo formuotis taip pat 2024 metų viduryje. Byloje esančių duomenų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad bendrija susiduria su laikinais finansiniais sunkumais: nors jos įsipareigojimai pradėjo formuotis nuo 2024 metais, tačiau ji vykdo veiklą ir gauna pajamas, kuriomis dengia įsipareigojimus kreditoriams. Be to, jau nurodyta, kad bendrija turi turto, kurio vertės pakaktų atsiskaityti su nurodytais kreditoriais. Dėl to šioje proceso stadijoje yra pagrindas vertinti, kad bendrija yra gyvybinga (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bendrija yra gyvybinga, taip pat įvertinęs pareiškėjos VMI ir bendrijos 2026 m. spalio 26 d. sudarytos taikos sutarties sąlygas, pagal kurias likusios bendrijos 22 263,37 Eur skolos pareiškėjai VMI sumokėjimas yra išdėstytas dvylikai mėnesių, mokant kas mėnesį po 1 855,28 Eur, pagerina bendrijos finansinę padėtį ir sudaro geresnes sąlygas iš vykdomos veiklos gautomis pajamomis atsiskaityti su kreditoriais bei vystyti verslą, prieina prie išvados, jog pateiktos taikos sutarties patvirtinimas ir civilinės bylos dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo nutraukimas šiuo atveju atitiktų ir bendrijos, ir jos kreditorių interesus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos taikos sutarties turinį, jos sąlygas, taip pat jos įtaką bendrijos mokumui bei bendrijos kreditorių interesams, nenustatė, kad šiuo atveju šalių sudaryta taikos sutartis neatitiktų ją sudariusių pareiškėjos ir bendrijos tikrosios valios, taip pat nenustatė, jog taikos sutartis pažeistų kitų bendrijos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir (ar) viešajam interesui, todėl ši taikos sutartis tvirtinama (CPK 42 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimo išlaidų paskirstymo

Apibendrinęs išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, išanalizavus byloje esančių duomenų visumą ir nustačius, jog bendrija susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau yra gyvybinga, nes vykdo veiklą, gauna pajamas ir dengia įsipareigojimus kreditoriams, be to, turi turto, kurio vertės pakaktų atsiskaityti su nurodytais kreditoriais, nėra būtinų sąlygų iškelti bendrijai bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismui priėjus prie nurodytos išvados ir nutarus patvirtinti pareiškėjos VMI ir bendrijos sudarytą taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo nutartis iškelti bendrijai bankroto bylą panaikinama, o civilinė byla dėl bankroto bylos atsakovei MB „Linauris“ iškėlimo nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 149 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 5 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Patvirtinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, (Taikos sutartyje – VMI prie FM) ir atsakovės mažosios bendrijos „Linauris“, juridinio asmens kodas 304255503, (taikos sutartyje – atsakovė, skolininkė), 2026 m. spalio 26 d. sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:

Šalys susitaria, kad atsakovė iki Taikos sutarties pasirašymo dienos įsipareigoja į VMI prie FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėti 9 541,45 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą ir 45 ct).

Šalys pareiškia, kad po Taikos sutarties 1 punkte numatyto mokėjimo atlikimo, likusi atsakovės skola yra 22 263,37 Eur (dvidešimt du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt trys eurai ir 37 ct).

Šalys sutaria, kad likusi atsakovės skola yra 22 263,37 Eur ir bus grąžinta lygomis dalimis per 12 mėnesių.

Įsiteisėjus Taikos sutartį patvirtinančiai teismo nutarčiai, atsakovė įsipareigoja mokėti Taikos sutarties 3 punkte numatytas įmokas tokia tvarka:

Eil.

terminas | Skolos likutis, Eur | Mokama skolos dalies suma, Eur

5. Atsakovė įsipareigoja laiku ir tinkamai mokėti Taikos sutarties 4 punkte numatytas įmokas ir einamąsias pinigines prievoles.

6. Šalys susitaria, kad visus šios Taikos sutarties 4 punkte nurodytus mokėjimus atsakovė turi atlikti bankiniu pavedimu į bet kurią VMI prie FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai), su įmokos kodu 1001, pavedimo paskirtyje nurodydama, kad yra mokama pagal 2026 m. spalio 26 d. Taikos sutartį.

Visas Taikos sutarties sudarymo išlaidas apmoka atsakovė.

Taikos sutartis laikoma sudaryta, kai Taikos sutartį patvirtina teismas.

VMI prie FM nuo teismo nutarties patvirtinti Taikos sutartį įsiteisėjimo dienos stabdo Taikos sutartimi išdėstytos Skolos priverstinį išieškojimą.

Taikos sutartyje numatytos sąlygos negali būti keičiamos.

Taikos sutartis nutraukiama, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:

Skolininkė ilgiau nei 2 mėnesius nesumoka visų ar dalies Taikos sutartimi išdėstytų įmokų ir (ar) papildomų privačiose rinkose taikomų palūkanų, jeigu tokios palūkanos yra numatytos Taikos sutartyje, ir (ar) nesumokėjo visų ar dalies einamųjų piniginių prievolių;

Baigėsi Taikos sutartyje nurodytas įmokų sumokėjimo terminas ir Taikos sutartimi numatytos įmokos ar jų dalis nebuvo sumokėtos;

Skolininkei yra iškeliama bankroto byla.

VMI prie FM per 5 darbo dienas nuo Taikos sutarties 11 punkte nurodytų pagrindų atsiradimo dienos elektroniniu paštu informuoja atsakovę apie Taikos sutarties nutraukimą ir pradeda Skolos priverstinį išieškojimą.

Šalims yra išaiškintos bei suprantamos Taikos sutarties patvirtinimo pasekmės.

Taikos sutartis sudaryta, vykdoma ir aiškinama, taip pat iš jos kylantys ginčai sprendžiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.