Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vitalijos Norkūnaitės, Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės ir nuteistojo D. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 260 straipsnio 3 dalį. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, D. G. skirta 6 (šešių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. vasario 26 d. iki 2025 m. vasario 27 d. (viena diena).

Bausmės pradžią nuspręsta pradėti skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimą, nuspręsta palikti nepakeistas iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, po to jas panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

Dėl nepagrįstai pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies ir paskirtos neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintos padaryta nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybių matyti, kad nuteistasis D. G., neteisėtai laikė 116,290 g grynos psichotropinės medžiagos – 3-CMC (3-chlormetkatinono) ir šią veiką teismas kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pas jį rastos psichotropinės medžiagos kiekis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytais atitinkamų medžiagų kiekiais, labai dideliu kiekiu yra laikoma nuo 100 g. Aplinkybė, jog labai didelio kiekio riba buvo viršyta nežymiai, nuteistojo vertinimu pagrindžia tai, jog jis negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad laikė labai didelį kiekį minėtos psichotropinės medžiagos.

Nuteistasis nepagrįstomis ir prielaidomis remiantis padarytas laiko pirmosios instancijos teismo išvadas, jog suvokimą dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įrodo jo gyvenamojoje vietoje rastos svarstyklės, pakavimo paketėliai, bendras medžiagos kiekis (140,242 g) ir D. G. žinojimas, kad iš šio kiekio galima padaryto 140 dozių. Nuteistojo teigimu dauguma narkotinių ir psichotropinių medžiagų yra skirstomos po 1 gramą. Pripažįsta ir nekvestionuoja rasto psichotropinės medžiagos kiekio, suprato, kokia tai yra medžiaga, tačiau kaip nurodė duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, šios medžiagos tokį didesnį kiekį (apie 100 gramų) įsigijo pirmą kartą, neturėjo praktiškai jokios šios medžiagos vartojimo patirties, tik žinojo, kad minėta psichotropinė medžiaga niekada nebūna šimtaprocentinio grynumo, o būna su priemaišomis. Nuteistasis tvirtina supratęs, kad įgytų medžiagų kiekis nėra mažas, galimai netgi gali būti laikomas dideliu, tačiau teigia galėjęs nesuprasti ir nesuprato, kad šis kiekis psichotropinės medžiagos gali būti laikomas labai dideliu.

Atkreipia dėmesį, kad rastos psichotropinės medžiagos nebuvo suskirstytos į dozes, ką patvirtina kratos protokolas, o buvo laikomos viename maišelyje nedidelėje metalinėje sausainių dėžutėje, jų kiekis vizualiai neatrodo labai didelis. Be to, pranešimas apie įtarimą nuteistajam taip pat buvo įteiktas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir tik po specialisto išvados gavimo, specialių žinių turinčiam specialistui įvertinus medžiagą bei apskaičiavus jos grynumą, padaryta veika buvo perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Apibendrindamas nurodo, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog jis galėjo nesuvokti ir nesuvokė, kad neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – 3 CMC (3-chlormetkatinono), todėl mano, kad jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Dėl per griežtos bausmės ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Nuteistasis D. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi spręsdamas dėl jam skirtinos bausmės nepagrįstai nesivadovavo BK 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, taip pat nepakankamai įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su jo asmenybe bei tinkamai neįvertino skiriamos bausmės proporcingumo. Todėl, nors ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė mažesnę bausmę, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, tačiau vis tik paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad taikyti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nėra šiose teisės normose numatytų pagrindų. Šiuo metu galiojančio BK 62 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Minėtos normos taikymas, visų pirma, siejamas su pačioje normoje įtvirtintos vienos iš dviejų alternatyvių sąlygų nustatymu, tai yra turi būti nustatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Nuteistasis D. G. akcentuoja, jog įvertinus tai, kad jis pats neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, šiuo konkrečiu atveju svarbu nustatyti ar egzistuoja minėta alternatyvi šioje teisės normoje įtvirtinta sąlyga – ar jis sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailėjosi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Liudytojais apklaustų policijos pareigūnų E. K. ir M. J. parodymai patvirtina, kad atvykusiems policijos pareigūnams prisipažino, kad namuose turi narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o kratos protokolas patvirtina, kad savanoriškai policijos pareigūnams parodė, kur buvo laikoma psichotropinė medžiaga. Be to, pareiškus įtarimą prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė išsamius parodymus, kurie nuteistojo vertinimu viso proceso metu nekito, buvo išsamūs ir nuoseklūs, taip pat viso proceso metu savo veiksmus vertino kritiškai ir jų nuoširdžiai gailėjosi. Pažymi, kad šia aplinkybes skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

Nuteistasis apibendrindamas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos – sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką – taikyti jo atžvilgiu šio straipsnio nuostatas egzistavimą, todėl tame pačiame skundžiame nuosprendyje padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytų pagrindų.

Nuteistojo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su jo asmenybe bei tinkamai neįvertino skiriamos bausmės proporcingumo, atsižvelgiant ir į tai, ar skiriama bausmė užtikrins visų bausmės tikslių, o ne tik vieno iš jų – nubaudimo, realizavimą, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumą. Nuteistojo vertinimu nepagristai padaryta išvada, kad platinimo tikslas lemia didesnį BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumą. Teigia, kad teismų praktikoje yra pasisakyta, jog šiuo atveju nuteistojo atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apsprendžia inkriminuotas jo nusikalstamus veiksmus pagal šį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojantis požymis – labai didelis neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų kiekis, kuris teismų praktikoje bet kuriuo atveju siejamas su tikslu platinti šias neteisėtai laikomas medžiagas. Todėl tikslas platinti nepatvirtina didesnio nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnio, negu rūšinio BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto, labai sunkaus nusikaltimo (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-469-318/2017).

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino, jog jo laikytos psichotropinės medžiagos 3 CMC (3-chlormetkatinono) kiekis, apsprendęs padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tik gana nežymiai viršijo minimalią labai didelio kiekio ribą. Nuteistojo nuomone minėtos psichotropinės medžiagos kiekis –116,290 g yra nepalyginamai nutolęs nuo kiekių, už kuriuos asmenys teisiami analogiško pobūdžio bylose. Todėl mano, kad jo padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumu ir apskritai nusikaltimų, priskiriamų labai sunkių nusikaltimų kategorijai, pavojingumu, yra kur kas mažesnis, tačiau nebuvo įvertintas atsižvelgus į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Pirmosios instancijos teismas, nuteistojo nuomone, taip pat nepakankamai įvertino jo asmenybės pavojingumą ir skirtos realios 6 metų laisvės atėmimo bausmės neigiamą poveikį jo socialiniams ryšiams, asmenybei bei ar bus pasiekti bausmės tikslai. Ši padaryta nusikalstama veika yra pirmas ir vienintelis jo nusižengimas teisės aktų reikalavimams, kurį padarė, nes norėjo įgyvendinti svajonę dirbti (duomenys neskelbtini), įgyti išsilavinimą, tačiau (duomenys neskelbtini) dirbanti motina, kuri viena jį užaugino, neturėjo galimybės mokėti už studijas 4500 Eur per metus. Būtent dėl šios priežasties, sužinojęs apie tokią galimybę greitai užsidirbti nutarė pamėginti, tačiau šiuo metu yra įsidarbinęs (duomenys neskelbtini) ir savo gyvenimo su nesieja su nusikalstamų veikų darymu, bei deda pastangas įsitvirtinti gyvenime. Nusikalstama veika buvo sąlygota ekonominės padėties bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, taip pat dėl gyvenimiškos patirties stokos neteisingai įvertinus pačios veikos pavojingumą bei iš to kylančius atsakomybės griežtumo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika kitiems asmenims jokių realių neigiamų pasekmių nesukėlė taip pat ir į tai, kad po padarytos nusikalstamos veikos padarymo jau praėjo daugiau nei vieneri metai, per šį laikotarpį jokių naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų nepadarė, narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebevartoja, įsidarbino, siekia dirbti ir užsidirbti legaliais būdais, įgyti kuo daugiau patirties ir profesinių žinių, būti naudingu visuomenės nariu. Iš byloje esančių charakterizuojančių duomenų visumos matyti, kad jam nėra būdingas priešingas teisei elgesys, kad būtų linkęs nusikalsti ar sistemingai daryti teisės pažeidimus, dėl ko reikėtų užkardyti pakartotinio nusikalstamo elgesio ateityje tikimybę. Nepaisant to, kad padarė labai sunkų nusikaltimą, mano, kad nagrinėjamu atveju yra visos prielaidos jam paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje ir vis tiek bus pasiekti bausmės tikslai.

Nuteistojo teigimu, paskiriant ženkliai per didelę 6 metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl būtent tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė yra teisinga bei adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybei. Remdamasis teismų praktika nuteistasis nurodo, kad už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas net esant keliais ar net keliolika kartų didesniems narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiams nei nustatyta minimali atitinkamų medžiagų labai didelio kiekio riba, asmenims, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dažnu atveju skiriamos kur kas mažesnės laisvės atėmimo bausmės nei pirmosios instancijos teismas paskyrė šiuo atveju. Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad vis dėlto turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmės rūšis, tuomet šios bausmės terminas turėtų būti sutrumpintas, o paskirtos bausmės vykdymas atidėtas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, nurodė, kad padarytą nusikaltimą priskiriant labai sunkių nusikaltimų kategorijai nėra teisinio pagrindo spręsti ir dėl bausmės dalinio ar visiško vykdymo atidėjimo. Nuteistojo nuomone BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas, neleidžiantis atidėti paskirtos bausmės vykdymo už labai sunkius nusikaltimus, kelia pagrįstų abejonių dėl šių nuostatų suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintais konstituciniais teisinės valstybės ir teisingumo principais. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, konkrečiai BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismui iš esmės apribojama teisė atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes, tarp jų ir į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitus požymius, atsakomybę lengvinančias bei kitas aplinkybes, dėl kurių realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų akivaizdžiai neadekvatus ir neproporcingas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vien dėl to, kad buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurie, be kita ko, taip pat yra labai skirtingi tiek savo pobūdžiu, tiek pavojingumo laipsniu, tiek ir labai skirtingi tokius nusikaltimus padarę asmenys. Todėl mano, kad BK 54 straipsnio 3 dalis ir BK 75 straipsnio 4 dalis, tiek, kiek pagal jas teismas jokiais atvejais negali atidėti paskirtos bausmės vykdymo tais atvejai, jeigu padarytas labai sunkus nusikaltimas, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams bei prašo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl minėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti, prokurorės Reditos Vinterytės apeliacinį skundą – tenkinti. Nuteistasis D. G. ir jo gynėja prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokurorės skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmetamas

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl D. G. nuteisimo ir bausmės paskyrimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą lengvinančią aplinkybę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. G. savo gyvenamojoje vietoje neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 140,242 g baltos spalvos kristalinių miltelių, kurių sudėtyje yra 116,290 g psichotropinės medžiagos – 3-CMC (3-chlormetkatinono) ir 4,803 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų šių faktinių aplinkybių. Šių aplinkybių nuteistasis neneigė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Nuteistasis D. G. ir jo gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Apeliantas akcentuoja, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, nes jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad laikomas psichotropinės medžiagos – 3-CMC (3-chlormetkatinono) kiekis yra labai didelis. Pažymi, kad labai didelio kiekio riba buvo viršyta nežymiai – 16,29 g. Atsižvelgiant į šias aplinkybes prašo atliktus veiksmus perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 2 dalį.

Nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. Nebūtina įrodyti, kad kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-452-788/2016). Įrodymai, patvirtinantys minėtą suvokimą, gali būti šių medžiagų įsigijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-84-489/2017). Kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, svarbu nustatyti, ar bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog jis bent bendrais bruožais suvokė, koks yra jo disponuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis. Teismų praktikoje laikoma, kad įrodymai, patvirtinantys tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės ar psichotropinės medžiagos, jam buvo žinoma jų kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ar pan., ir kitos svarbios bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-237-689/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. G. tyčios turinį, atsižvelgė į visumą aplinkybių. Sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad šiuo atveju narkotinės medžiagos kiekis, nuo kurio jis vertinamas kaip labai didelis (100 g), nebuvo viršytas nežymiai, nors viršijimas ir nėra itin didelis (16,29 g). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintas rekomendacijas psichotropinės medžiagos 3-CMC (3-chlormetkatinono) 16,29 g kiekis yra vertinamas kaip nedidelis, tačiau gana arti ribos, nuo kurios šios medžiagos kiekis laikomas dideliu – 20 g. Todėl toks, nustatytos psichotropinės medžiagos, labai didelio kiekio viršijimas negali būti vertinamas kaip ribinis. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tiesioginei tyčiai konstatuoti BK 260 straipsnio 3 dalies prasme pakanka nustatyti, kad asmuo bent bendrais bruožais numanė disponuojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes bei kiekius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-387/2024). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo žinojęs, kad minėta psichotropinė medžiaga niekada nebūna šimtaprocentinio grynumo, todėl negalėjęs suprasti, jog jo laikomas medžiagos kiekis yra labai didelis, įvertinus anksčiau aptartą laikytos kristalinės medžiagos kiekį, darytina išvada, kad nuteistasis bent bendrais bruožais galėjo ir turėjo suprasti, jog jo laikomas psichotropinės medžiagos kiekis yra labai didelis.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertintos ir kitos, nuteistojo tyčios turinį atskleidžiančios, aplinkybės: kratos nuteistojo gyvenamojoje vietoje metu rasti daiktai (svarstyklės, pakavimo paketėliai), paties nuteistojo D. G. parodymai. Nuteistasis pripažino, kad psichotropinę medžiagą 3-CMC (3-chlormetkatinoną) laikė su tikslu platinti ir dalį įgytos medžiagos jau buvo išplatinęs, žinojo kiek psichotropinės medžiagos dedama į vieną dozę (vienas gramas) ir į kiek dozių laikytą medžiagą galima suskirstyti – net į 140. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nuteistasis D. G. parodė pats narkotines ir psichotropines medžiagas vartojęs nuo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, taip pat ir aptariamą psichotropinę medžiagą, todėl šios medžiagos kiekį galėjo suvokti ir iš jas vartojančio asmens perspektyvos. Iš pirminių ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklausto D. G. parodymų, duotų 2025 m. vasario 27 d., matyti, kad iš įgytos psichotropinės medžiagos kiekio jis jau buvo spėjęs parduoti 8 g aštuoniems asmenims. Apklausiamas nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ir atsakydamas į teisėjos klausimus, nuteistasis D. G. parodė, kad yra platinęs šią psichotropinę medžiagą M. D., kaip nurodė nuteistasis „nuo 10 iki 20 g kartas nuo karto, nes jis prašydavo, kad jam taip pat reikia užsidirbti“. Toks nuteistojo parodymų turinys irgi atskleidžia suvokimą apie aptariamos psichotropinės medžiagos pobūdį ir kiekius, t. y. kokio kiekio poreikis yra jas vartojantiems žmonės ir koks kiekis yra tas, iš kurio galima „užsidirbti“ platinant šią psichotropinę medžiagą. Taigi, bylos duomenimis objektyviai nustatytas psichotropinės medžiagos kiekis, teisėjų kolegijos manymu, be abejonės sudarė pagrindą nuteistajam D. G., žinojusiam laikomos medžiagos draudžiamumą, bent jau bendrai suvokti, kad toks kiekis yra labai didelis. Juolab, kad kartu nuteistasis laikė ir 4,803 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kas taip pat turi būti įvertinta. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto nuomone, jog nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino nuteistojo D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl prašo šią baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę panaikinti.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra taikomas, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant reikalaujamų požymių visumos, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-976/2025).

Apeliaciniame skunde prokurorė neginčija nuteistojo D. G. prisipažinimo, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kadangi jie vertintini kaip deklaratyvūs. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlygina žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą – duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-203-511/2022, 2K-7-29-594/2025, 2K-51-387/2026). Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl aptariamos nuteistojo baudžiamąją atsakomybė lengvinančios aplinkybės buvimo, tiesiog ją deklaratyviai konstatuodamas.

Ikiteisminio tyrimo metu, 2025 m. vasario 27 d., apklaustas kaip įtariamasis D. G. savo kaltę pripažino ir parodė, kad nuoširdžiai gailisi bei nori kiek įmanoma labiau padėti išaiškinti šią nusikalstamą veiką. Papildomai ikiteisminio tyrimo metu, 2025 m. lapkričio 21 d., apklaustas kaip įtariamasis D. G. taip pat parodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų ir juo vertinimo. Galėjimąsi D. G. išreiškė ir apklausiamas teisiamajame posėdyje nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Nors nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo parodymuose kartojo, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau įvertinus nuteistojo D. G. parodymų turinį, jo veiksmus, objektyviai baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, pritardama prokurorės apeliacinio skundo argumentams, mano, kad nuteistojo parodymų turinys, elgesys ir veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti nuoširdų gailestį.

Nuteistasis D. G. duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, juose galima įžvelgti visą eilę prieštaravimų. Pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. G. teigė platinimo tikslu įgijęs 100 g kristalinės medžiagos, iš kurios per mėnesį aštuoniems žmonėms pardavė 8 g. Tačiau kratos 2025 m. vasario 26 d. jo gyvenamojoje vietoje metu rastas kristalinės medžiagos kiekis buvo daug didesnis – 140,242 g. Taip pat psichotropines medžiagas tvirtino platinęs per kitus pažįstamus asmenis, su pirkėjais telefonu nebendraudavo, o susitikdavo gyvai. Papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. G. taip pat nepateikė paaiškinimų dėl programėlėje „Telegram“, kurioje jo paskyros vartotojo vardas yra „(duomenys neskelbtini)“, susirašinėjimų su vartotojais „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, teigė, kad šių vartotojų tapatybių nežino, nors patvirtino, kad paskyra „(duomenys neskelbtini)“ priklauso jam. Tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog ,,Telegram“ paskyroje jam rašydavo, kas žinodavo, kad jis turi narkotinių ir psichotropinių medžiagų, nes pats niekam nesireklamuodavo, be to medžiagas visada perduodavo fiziškai, ir tik bendraudavo su tais, kuriuos jo pažįstami asmenys nurodydavo, kaip patikimus. Be to, pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. G. teigė, kad asmens vardu M. D. nepažįsta, 2025 m. rugsėjo 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, parodžius M. D. nuotrauką teigė šio asmens nepažįstantis (t. 2, b. l. 109–113). Tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme jau aiškino priešingai ir teigė, kad M. D. pažįsta, yra skolinęs jam pinigų bei pardavęs kristalinę psichotropinę medžiagą – 10–20 g, nes šis taip pat norėjo užsidirbti platindamas įgytą medžiagą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau minėti nuteistojo D. G. programėlėje „Telegram“ paskyros vartotojo vardu „(duomenys neskelbtini)“ duomenys, o būtent susirašinėjimai su kitais vartotojais paneigia D. G. parodymus dėl kristalinės psichotropinės medžiagos platinimo trukmės. Nuteistasis viso proceso metu teigė aptariamą psichotropinę medžiagą įgijęs maždaug mėnuo laiko iki šios medžiagos suradimo jo gyvenamoje vietoje, nors tiksliai datos nenurodė, pirmą kartą pabandęs ją platinti dėl didesnio uždarbio, tačiau minėti susirašinėjimai „Telegram“ programėlėje paneigia tokius nuteistojo parodymus, kadangi asmenys dėl šios medžiagos įsigijimo D. G. užklausas teikė jau balandžio–gegužės mėnesiais, t. y. daugiau nei 6 mėnesiai iki kratos jo namuose atlikimo. Aptartos aplinkybės atskleidžia nuteistojo D. G. nenuoširdumą, parodymus derinant prie surinktų duomenų, nuteistasis labiau gailisi dėl jam kilusių neigiamų pasekmių, o ne dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tik parodymuose deklaratyviai išreikštas nuoširdus gailėjimasis, kurio nepatvirtina asmens elgesys ir veiksmai baudžiamojo persekiojimo metu, ir net pats parodymų turinys, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis D. G., pripažįstantis savo kaltę, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog D. G. padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes ir pažymėjo, kad jis nevengė atsakomybės, neklaidino teisėsaugos institucijų atstovų, prisidėjo prie operatyvaus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išaiškinimo, o byla teisme išnagrinėta per vieną teisiamąjį posėdį. Teisėjų kolegija su tokiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis nesutinka. Svarbu pažymėti, kad padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintini atvejai, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo vietų bei vieno iš paimtų mobiliojo ryšio telefonų ekrano atrakinimo kodo nurodymas kratos metu šiuo konkrečiu atveju neturėtų būti vertinamas kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sutinka, kad šie nuteistojo D. G. veiksmai iš dalies prisidėjo prie nusikalstamos išaiškinimo, tačiau nevertintini kaip itin reikšmingi. Šiuo atveju nuteistojo laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo paslėptos specialiose slėptuvėse, o laikomos stalčiuose, todėl jas kratos atlikimo metu be didelių pastangų būtų suradę ir patys policijos pareigūnai, kurie tuo metu jau buvo nuteistojo D. G. namuose. Aukščiau išsamiai aptarti nuteistojo parodymai taip pat paneigia jo siekį padėti išaiškinti nusikalstamą veiką, netgi priešingai, vertintini kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį nutylint su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, sumenkinti veikos ir savo paties pavojingumą. Todėl nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis savo veiksmais padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Esant aptartoms aplinkybėms, nepaisant to, kad nuteistasis D. G. neneigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, jam taikytos nepagrįstai.

Dėl nuteistajam D. G. paskirtos bausmės

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas ir dėl nuteistajam D. G. paskirtos bausmės. Nuteistasis D. G. ir jo gynėja prašo nuteistajam paskirtą bausmę dar labiau švelninti, o prokurorė – griežtinti. Prokurorės vertinimu, D. G. turi būti paskirta bausmė, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Nuteistasis D. G. ir jo gynėja nurodo, kad net ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirta bausmė paskirta per griežta, todėl turėtų būti skirta kita bausmės rūšis, arba trumpesnis laisvės atėmimo bausmės terminas, jos vykdymą atidedant. Teisėjų kolegija įvertinusi visas reikšmingas bylai aplinkybes, apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nevisiškai tinkamai įvertino nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, be kito ko, nepagrįstai nustatydamas jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir paskyrė nuteistajam D. G. teisingą bausmę.

Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgdama į šiame nuosprendyje padarytą išvadą, jog nuteistojo D. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyta nepagrįstai, nes nuteistojo gailesčio dėl padarytos nusikalstamos veikos negalima vertini kaip nuoširdaus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 62 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nuostatas. Nagrinėjamoje byloje jokių sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.

BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021, 8 punktas; 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2023, 6.3 papunktis; ir kt.). Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014, 2015 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-419-746/2015). Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016, 43 punktas).

Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. G. atsižvelgė į tai, jog padarė vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, dirba, darbovietėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas išimtinai teigiamai (t. 2, b. l. 190). D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, ir nuteistajam už nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, skirdamas švelnesnę bausmę, atsižvelgė į tai, kad psichotropinė medžiaga buvo skirta platinimui ir dalis jos buvo išplatinta, o narkotinė medžiaga (kanapės) buvo laikoma neturint tikslo platinti, pats D. G. teisiamas pirmą kartą, jauno amžiaus ir draudžiamų medžiagų platinimu užsiėmė, nes trūko pinigų (duomenys neskelbtini) studijoms, todėl skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad jam iš esmės nėra būdingas priešingas teisei elgesys, kad jis būtų linkęs nusikalsti ar sistemingai daryti teisės pažeidimus. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. G. padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, nes atvykusiems policijos pareigūnams iš karto prisipažino, jog laiko draudžiamas medžiagas, savanoriškai jas atidavė, nurodė mobiliųjų telefonų atrakinimo kodus, sudarydamas galimybę pareigūnams juos apžiūrėti, o iš telefonuose esančios informacijos buvo gauti duomenys, reikšmingi nusikalstamos veikos atskleidimui. Taip apklausiamas įtariamuoju savo kaltę pilnai pripažino, davė išsamius parodymus apie įtarime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo ir nors jam nebuvo inkriminuotas platinimas konkretiems asmenims, tačiau pripažino, jog platino ir tokį tikslą turėjo, o veiką perkvalifikavus iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį – pozicijos nepakeitė, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teisminėje praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo taikomos ir esant panašioms kaltinamojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms, kuomet narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiai ženkliai viršydavo nustatytus minimalius kiekius, nuo kurių pripažįstama, jog kiekis yra labai didelis. Nors konstatavo, jog platinimo tikslas, aptariamą nusikalstamą veiką rūšinio pavojingumo aspektu, leidžia vertinti kaip pavojingesnę, tačiau sprendė, kad tai neeliminuoja galimybių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Įvertinęs visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad padarytas nusikaltimas nėra tipinis, o D. G. nėra tiek pavojingas, kad būtų teisinga jam skirti BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, todėl teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė šešių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, kurios dydis žymiai mažesnis nei minėtame straipsnyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

Nors, kaip minėta, teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nuteistojo D. G. apibūdinančių duomenų vertinimu, visgi nepritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytos nepagrįstai. Tačiau nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas išskirtinai teigiamai vertino nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, pažymėdamas D. G. pripažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailestį, tai pat bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijų pareigūnais tiriant šią nusikalstamą veiką, tačiau kaip jau aptarta šiame nuosprendyje, šios aplinkybės konstatuotos nepagrįstai. Sutiktina su gynybos argumentais nusikalstama veika buvo sąlygota ekonominės padėties bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, taip pat dėl jauno amžiaus neįvertinus veikos pavojingumo. Dar daugiau, teisėjų kolegijos vertinimu svarbu atsižvelgti į tai, kad pats nuteistasis dar būdamas nepilnametis pats pradėjo vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, kas suponavo poreikį gauti lėšų tolesniam vartojimui. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėja teismui pateikė D. G. charakterizuojančius dokumentus, iš kurių matyti, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus nuteistasis nebevartoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat yra savanoris VĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurioje charakterizuojamas išskirtinai teigiamai – kaip atsakingai žiūrintis į pavestas užduotis, nuoširdus, pagarbiai besielgiantis su globos namų gyventojais, kas sudaro pagrindą išvadai, jog D. G. deda pastangas ir keičia savo elgesį. Aptariant nusikalstamos veikos pavojingumą sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad šiuo atveju nustatytas tikslas platinti ir aplinkybės, jog, kaip pats nuteistasis parodė, dalį įgytos psichotropinės medžiagos jis jau buvo išplatinęs, nesudaro pagrindo vertinti šią nusikalstamą veiką kaip labiau pavojingą nei šios nusikalstamos veikos rūšinis pavojingumas, kadangi labai didelis neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų kiekis bet kuriuo atveju siejamas su tikslu platinti šias neteisėtai laikomas medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2006). Svarbu įvertinti ir kitas bausmės skyrimui ir BK 54 straipsnio 3 dalies (ne)taikymui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje nenustatyti organizuotos grupės požymiai, veikimas tarptautiniu mastu, ir kitos aplinkybės, kurios, įvertinus teismų praktiką, yra būdingos tokio pobūdžio bylose, bei didinančios nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą. Nors ir sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo tiek ir kitos aplinkybės, tačiau tai nereiškia, kad skiriant bausmę neturi būti vertinama teismų praktika susijusi bausmės skyrimu, ypač konkretaus pobūdžio bylose. Kaip jau minėta, ši nusikalstama veika iš dalies buvo nulemta paties nuteistojo priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat jo jauno amžiaus ir siekio gauti greitų pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek paties nuteistojo, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip mažesnis.

Vis dėlto, padaryta nusikalstama veika, įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra labai pavojinga, kelianti ypač dideles pasekmes visuomenei, nulemianti įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu susiduria tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos. Šios veikos pavojingumas pabrėžiamas ir teismų praktikoje. Tai yra nusikaltimas, susijęs su medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai, tame tarpe ir tarp nepilnamečių, jis padaroma savanaudiškais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105-699/2016, Nr. 2K-154-697/2019). Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintos vertybės, į kurias nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K- 137-693/2017). Teismo teisė švelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu kyla iš pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, motyvuojamosios dalies III skyriaus 5 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, net ir pašalinus nepagrįstai nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atitinka BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nėra aiškiai per švelni ar per griežta, todėl darytina išvada, kad ji pakankama BK 41 straipsnyje nustatytiems tikslams pasiekti. Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių D. G. už labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos (3-chlormetkatinono) laikymą pirmosios instancijos teismo paskirtą sumažintą šešių metų laisvės atėmimo bausmę būtų galima pripažinti neatitinkančia bausmės paskirties ar pažeidžiančia bausmės skyrimo taisykles. Todėl, nesant teisiškai pagrįstų argumentų, pagrindžiančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nustatytų bausmės skyrimo taisyklių pažeidimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašė apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad vis dėlto jam turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmės rūšis, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatomis paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodo pats nuteistasis, BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo už labai sunkius nusikaltimus. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi galiojantį teisinį reguliavimą, aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar BK 54 straipsnio 3 dalis ir BK 75 straipsnio 4 dalis, tiek, kiek pagal jas teismas jokiais atvejais negali atidėti paskirtos bausmės vykdymo tais atvejai, jeigu padarytas labai sunkus nusikaltimas, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal Konstituciją jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų; teisės taikymo klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas. Prašymai dėl teisės taikymo klausimų yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (inter alia 2020 m. sausio 22 d. sprendimas, 2021 m. sausio 8 d. sprendimas). Bausmės skiriamos vadovaujantis BK įtvirtinta bausmių skyrimo taisyklių sistema (visuma), t. y. skiriant bausmę taikomos ne atskirų BK straipsnių, bet visų BK VIII skyriaus ir kitų BK bendrosios dalies, taip pat BK specialiosios dalies straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuojamos veikos, sankcijų nuostatos.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, be kita ko, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių ar dalyviams) kyla abejonių, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti, stabdyti bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktimi Konstitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K-51-507/2017). Pažymėtina, jog šioje byloje prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pateiktas dėl teisės taikymo klausimų, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teisinio reguliavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl šis prašymas netenkintinas, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu protokoline nutartimi teisėjų kolegijos buvo atmestas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti nuteistojo D. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo ją išaiškinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.