Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės – Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, 227 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija nuo 2011 m. liepos 5 d.) bei nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų;pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL dydžio, tai yra 3 766 Eur, bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu E. D. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuotas E. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. liepos 21 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje pratęstos iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą iš psichotropinių medžiagų platinimo gauti neteisėtas pajamas, ne vėliau kaip 2016 m. kovo 24 d. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį - 1274,817 g. medžiagos, savo sudėtyje turinčios 210,91 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, ir 0,991 g medžiagos, savo sudėtyje turinčios psichotropinės medžiagos fenetilamino, ir šią medžiagą ne vėliau, kaip 2016 m. kovo 24 d. neteisėtai atgabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir ten, turėdamas tikslą psichotropinę medžiagą platinti, neteisėtai laikė iki 2016 m. kovo 24 d. 12:10 val., kol atliktos kratos metu psichotropinė medžiaga buvo rasta ir išimta.E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kadangi Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu BK 40 straipsnio pagrindu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tačiau laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą (BK 40 straipsnio 8 dalis).Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį pakeisti ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skirti švelnesnę bausmę. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė bausmę, kuri prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pilnai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atvykus policijos pareigūnams, pats savanoriškai nurodė kur yra paslėptos psichotropinės medžiagos ir pats jas pateikė policijos pareigūnams. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis 2016 m. kovo 24 d. kratos protokolas ir kratos metu savanoriškai pateiktų objektų sąrašas. Apeliantas nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė visas jam žinomas aplinkybes, susijusias su psichotropinių medžiagų įsigijimu. Parodymų patikrinimo metu tyrimą atliekantiems pareigūnams nurodė vietas mieste, kuriose buvo slepiamos psichotropinės medžiagos. Sprendžiant pagal bylos medžiagą, šios aplinkybės pareigūnams nebuvo žinomos. E. D. pažymi, kad jis įsigijo 210 g metamfetamino - sąlyginai nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos. Tai patvirtina byloje esantys procesiniai dokumentai.Nuteistasis E. D. teigia, jog nusikalto tuo metu, kai šeimoje buvo sunki materialinė padėtis. Jo tėvui J. D., kuris mirė (duomenys neskelbtini), buvo diagnozuotas skrandžio vėžys, todėl jam dėl prastos sveikatos būklės buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Be to, kartu su sugyventine V. K. apeliantas augino jos mažametį sūnų A. V. Sugyventinė neturėjo darbo. Būtent dėl šių priežasčių buvo reikalingos piniginės lėšos, todėl nuteistasis neturėjo kitos išeities, kaip jas gauti iš nusikalstamos veikos.Apeliantas skunde aiškina, kad ikiteisminio tyrimo metu, jam pakeitus kardomąją priemonę iš suėmimo į švelnesnę, vėl pradėjo dirbti ir šiuo metu dirba pagal individualios veiklos pažymą. Nuteistasis E. D. atkreipia dėmesį, kad jo nusikalstama veika truko trumpą laiką, iki ją padarant nuteistasis nuo 2000 m. oficialiai dirbo langų montavimo įmonėse ir, tik šeimoje susiklosčius sunkiai materialinei padėčiai, padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kad nuteistasis E. D. kritiškai vertino savo nusikalstamus veiksmus, patvirtina byloje esantis Kauno tardymo izoliatoriaus pranešimas, iš kurio matyti, kad E. D. kardomojo kalinimo metu lankydavosi pas tardymo izoliatoriaus psichologą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu ikiteisminį tyrimą nuo pat jo pradžios kontroliavęs ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nurodė, kad yra pagrindas pripažinti dvi apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes: kad jis padėjo teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nurodė kitus narkotinėmis medžiagomis disponuojančius asmenis, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirdamas bausmę, šios aplinkybės nevertino, bausmės neindividualizavo. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę, dėl to yra aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Nuteistojo E. D. apeliaciniame skunde toliau cituojamos BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatos, pateikiami su šiuose straipsniuose įtvirtintų nuostatų taikymu susiję teismų išaiškinimai bei teigiama, kad paskyrus nuteistajam E. D. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę ne tik nebūtų užtikrinti, bet netgi būtų pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliantas prašo švelninti jam paskirtą bausmę.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.Prokuroras prašė nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl esminių BPK pažeidimų ir E. D. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde neskundžia nuosprendžio dalies, kurioje jis nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, pripažįsta, kad šioje dalyje Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis dėl padarytų esminių BPK pažeidimų.Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Vienos iš tokių nuostatų – BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. BPK 301straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje priimtą Kauno apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinį BPK numatytų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų kontekste, daro išvadą, kad apygardos teismas nurodytų BPK reikalavimų nesilaikė. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. D. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį, tačiau teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nepasisakyta apie įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes (veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes), jos neišdėstytos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies negalima nustatyti, už kokią veiką nuteistas E. D.. Be to, nėra nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, pripažindamas E. D. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, taip pat nuosprendyje nėra nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, o tik nurodyta, kad E. D. pripažintinas kaltu padaręs veiką, dėl kurios buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, tai yra pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Todėl šiuo aspektu apygardos teismo nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu E. D., padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos J. D., gim. (duomenys neskelbtini) atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka. Vėliau paaiškėjus, kad E. D. laidavimo metu galimai padarė naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, baudžiamoji byla, kurioje E. D. buvo kaltinamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamoji byla, kurioje E. D. yra kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi sujungtos ir įrodymų tyrimas pagal kaltinimus, pareikštus E. D. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, atnaujintas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendis nustojo galioti. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, teisiamajame posėdyje iš viso nebuvo tiriami, o nuteistajam E. D. dėl šio nusikaltimo padarymo teisiamojo posėdžio metu nebuvo suteikta teisė pasisakyti. Taigi visi šie pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisėtą nuosprendį. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015).Apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti Kauno apygardos teismo nuosprendyje esančius trūkumus, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas: apklaustas nuteistasis E. D., perskaityta bylos medžiaga, susijusi su jam pagal BK 227 straipsnio 2 dalį pareikštu kaltinimu.

E. D. 2016-01-23 apie 14 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą, sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „Dacia Dokker“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame policijos skiriamaisiais ženklais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyr. patruliams V. V. ir T. P. pasiūlė 100 eurų kyšį, o po to jį davė, padėdamas vieną 100 eurų nominalo kupiūrą tarp dešinės priekinės keleivio sėdynės ir prie jos buvusio segtuvo, siekdamas papirkti valstybės tarnautojus davė didesnį negu 1 MGL kyšį savo tarnybines pareigas atliekantiems policijos pareigūnams už tai, kad pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, tai yra už neteisėtą šių paperkamų valstybės tarnautojų neveikimą vykdant įgaliojimus.

Tokie E. D. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalies, sudėtį.E. D. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo įrodyta byloje surinktais ir teisme patikrintais įrodymais.E. D. apklaustas apeliacinės instancijos teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad jis, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, davė policijos pareigūnams 100 eurų kyšį (t. 2, b. l. 179). Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo M. G. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2016-01-23 buvo gautas Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyr. patrulių V. V. ir T. P. tarnybiniai pranešimai apie tai, kad 2016-01-23 apie 14.30 val. (duomenys neskelbtini) sustabdžius automobilį Mercedes Benz E 300 valst. nr. (duomenys neskelbtini) jo vairuotojas E. D. už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas dėl transporto priemonės vairavimo asmeniui, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, tarnybiniame automobilyje Dacia Dokker valst. nr. (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui V. V. ir T. P. pasiūlė 100 eurų kyšį, kurį padėjo tarnybiniame automobilyje prie priekinės keleivio sėdynės (t. 1, b. l. 4).Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio V. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2016-01-23 dirbant kartu su vyr. patruliu T. P., radijo šaukiniu „421“apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) sustabdė automobilį Mercedes – Benz E300 D Turbo valst. nr. (duomenys neskelbtini). Šio automobilio vairuotojas pateikė vairuotojo pažymėjimą išduotą V. R., gim. (duomenys neskelbtini) vardu. Paklausus ar tas dokumentas priklauso jam, vairuotojas patikino, kad jis yra V. R. ir jam priklauso šis vairuotojo pažymėjimas. Vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs 2015-08-02. Sustabdytas vairuotojas nebuvo panašus į tą, kuris buvo pateikto vairuotojo pažymėjimo nuotraukoje, tuomet minėtas vairuotojas buvo patikrintas per CDB ir gavus duomenis, išsiaiškinta, kad sustabdytas vairuotojas yra E. D., gim. (duomenys neskelbtini) ir teisė vairuoti jam atimta. Tai pripažino ir pats vairuotojas. Įforminant KET pažeidimą, E. D. prašė nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl vairavimo transporto priemonę, kai tokia teisė asmeniui atimta. Jis pasakė „padarom paprasčiau, nes aš skubu“. Paklausus kaip paprasčiau, vairuotojas į ranką paėmė 100 eurų kupiūrą ir pasakė „davai“. Jie perspėjo E. D. dėl kyšio davimo, teigdami jog taip elgtis negalima, o šis jiems atsakė, kad daug ko daryti negalima ir tuomet 100 eurų kupiūrą įkišo tarp dešinės priekinės keleivio sėdynės ir prie jo buvusio dokumentų segtuvo. Dėl papirkimo E. D. buvo iš automobilio salono išlaipintas ir pasodintas į automobilyje įrengtą laikino sulaikymo vietą ir iškviesta NVRS oper. grupė (t. 1, b. l. 10).Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio T. P. tarnybiniame pranešime nurodytos analogiškos aplinkybės, kaip ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio V. V. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 11).Iš tarnybinio automobilio „Dacia Dokker“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo, kad buvo apžiūrėtas automobilis, kuriame E. D. padėjo tarp dešinės priekinės keleivio sėdynės ir prie jos buvusio segtuvo vieną 100 eurų kupiūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri apžiūros metu buvo išimta (t. 1, b. l. 5-9).

10.6. Savanorišku daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyriausiasis patrulis V. V. pateikė LR vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. R. vardu (t. 1, b. l. 17). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visas bylos aplinkybes ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasi įstatymu, konstatuoja, kad aptariamoje byloje pakanka įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų, patvirtinančių E. D. pareikštą kaltinimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad E. D., siekdamas Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-ojo būrio vyr. patrulių V. V. ir T. P. neteisėto neveikimo, vykdant jiems suteiktus įgaliojimus, pasiūlė 100 eurų kyšį, o, šiems atsisakius ir įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės, tęsdamas savo nusikalstamus veikus, davė 100 eurų kyšį. Šios aplinkybės nustatytos ne tik paties E. D. parodymais, kuriais abejoti teismas neturi jokio pagrindo, bet ir kitais baudžiamojoje byloje BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais: tarnybiniais pranešimais, apžiūros protokolu ir kt.

11. BK 227 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2011, 2K-541/2014). Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą, vykdant įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

12. Aptariamoje byloje objektyvieji ir subjektyvieji BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai pasitvirtino anksčiau aptartais įrodymais.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pinigai policijos pareigūnui buvo siūlomi už jų neteisėtą neveikimą, prašant nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo. E. D. siekė, jog policijos pareigūnai pasielgtų neteisėtai, t.y. neatliktų tų veiksmų, kuriuos pagal pareigas privalėjo padaryti, ir būdamas įspėtas dėl galimos atsakomybės už neteisėtus pasiūlymus bei suvokdamas, ką daro, tyčia norėjo papirkti policijos pareigūnus ir tai sąmoningai padarė, siūlydamas susitarti žodine forma ir aktyviais veiksmais – duodamas 100 eurų policijos pareigūnams. Tokie E. D. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyti BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, todėl jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

14. Pripažinus E. D. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas.

15. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

16. Už BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama bauda arba areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

17. Ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. E. D. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, atsakomybę lengvina tai, kad asmuo visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. E. D. praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus. Duomenų apie asmens įrašymą į psichiatrinę įskaitą negauta. 2009-04-30 buvo įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros grupę dėl patologinio potraukio azartiniams lošimams (t. 2, b. l. 83). Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktoje informacijoje pažymima, kad nuteistasis paties prašymu konsultuotas psichologo, išgyveno dėl suėmimo. Būdamas izoliatoriuje skaitė knygas, siekė užsiimti prasminga veikla (t. 2, b. l. 110). E. D. dirba. Iš UAB „E“ pateiktų duomenų matyti, kad bendradarbiaujant su E. D. individualia įmone, kuri atlieka statybos – apdailos darbus, E. D. darbus atlieka laiku ir kokybiškai, pasižymi kruopštumu, atsakingu požiūriu į darbą ir pavestas užduotis (t. 2, b. l. 148). E. D. gyvena faktinėje santuokoje su V. K. ir kartu augina V. K. mažametį vaiką.

18. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, E. D. asmenybę, E. D. parenkama švelniausia bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis.

Dėl bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrimo

19. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato bausmę nuo 10 iki 15 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas E. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

20. BK numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje . Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

21. Kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad E. D. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. D. tvirtina, kad apygardos teismo nuosprendžiu jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri apsprendė ir galutinės bausmės dydį, yra aiškiai per griežta ir prašo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, bausmę sušvelninti.

23. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

24. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. D. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, įvertino tai, kad E. D. padarė tyčinį, baigtą, labai sunkų, pavojingą visuomenei nusikaltimą. Jo laikytų psichotropinių medžiagų kiekis daugiau kaip du kartus viršija ribą, kuriai esant, neteisėtai laikytų šių medžiagų kiekis vertinamas kaip labai didelis. Teismas konstatavo, kad padarytos veikos didesnį pavojingumą patvirtina ir tai, kad jis psichotropines medžiagas laikė, turėdamas tikslą platinti. Tokios aplinkybės rodo, kad E. D. padaryta nusikalstama veika, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, yra daugiau pavojinga.

26.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, kad E. D. nusikalto, būdamas atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu. Teismas pripažino, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi ir tai nuteistąjį apibūdina teigiamai, tačiau nurodė, kad tai nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių minimali sankcijoje numatyta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė būtų laikoma aiškiai neteisinga ar prieštarautų teisingumo principui. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nuteistojo E. D. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo.

26.2. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo teiginiui, kad apygardos teismas, skirdamas už šį nusikaltimą E. D. bausmę, neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių, o tai turėjo įtakos netinkamam BK 54straipsnio 3 dalies taikymui.

26.3. Iš tiesų, ta aplinkybė, kai laikytų psichotropinių medžiagų kiekis žymiai viršija ribą, kuriai esant, neteisėtai laikytų šių medžiagų kiekis vertinamas kaip labai didelis, teismų praktikoje pripažįstama kaip didesnį veikos pavojingumą apibūdinantis požymis, tačiau, kolegijos vertinimu, E. D. neteisėtai laikytų teismo nustatytas psichotropinių medžiagų kiekis nėra toks, kuris pats savaime eliminuotų BK 54straipsnio 3 dalies taikymą nuteistojo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad veikos pavojingumą apsprendžia ir tai, kad E. D. laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti. Toks argumentas, kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas. Šiuo atveju nuteistojo atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apsprendžia jam inkriminuotas jo nusikalstamus veiksmus pagal šį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojantis požymis – labai didelis neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų kiekis, kuris teismų praktikoje bet kuriuo atveju siejamas su tikslu platinti šias neteisėtai laikomas medžiagas. Todėl tikslas platinti šioje situacijoje nepatvirtina didesnio E. D. nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnio, negu rūšinio BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto, labai sunkaus nusikaltimo. Nuteistasis E. D. padarė baigtą, tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. D. nusikalstami veiksmai sukėlė labai sunkias ar neatstatomas pasekmes. Kolegijos manymu, nuteistojo E. D. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumu, nėra didesnis. Iš bylos duomenų matyti, kad E. D. nusikalto jam paskirto laidavimo laikotarpiu, tačiau anksčiau neteistas, šį nusikaltimą padarė, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms. E. D. tėvas susirgo vėžiu, sugyventinė neturėjo darbo, o E. D. iš nelegalių langų montavimo darbų uždirbamų pinigų nepakako reikalingiems vaistams, tėvo slaugai ir nuteistojo šeimos pragyvenimui. Nors E. D. pasirinktas nusikalstamas būdas gauti pinigų minėtiems tikslams pasiekti neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės apibūdinimo, tačiau vertintinas kitų bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių kontekste. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareigūnams nuteistąjį sulaikius, pastarasis prisipažino, kad neteisėtai disponuoja psichotropinėmis medžiagomis, savo valia jiems nurodė visų neteisėtai laikomų medžiagų laikymo vietas, kuriose pareigūnai nustatytas psichotropines medžiagas surado ir paėmė. Be to, dėl padaryto nusikaltimo E. D. savo kaltę pripažino, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo. E. D. pats pareigūnams pateikė savo buto įvairiose vietose paslėptus paketus, indelius ir maišelius su viduje esančiais milteliais, elektronines svarstykles, tuščius maišelius ir pripažino, kad visos kratos metu rastos psichotropinės medžiagos priklauso jam. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose E. D. tvirtino, kad labai gailisi dėl savo veiksmų. Jo nurodytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad, būnant suėmime, pastarajam buvo teikiama įkalinimo įstaigos psichologo pagalba. E. D. duoti parodymai buvo reikšmingi BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nustatymui. Taigi apygardos teismas pagrįstai E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to pažymėtina, kad, nuteistasis, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams sudarė sąlygas atskleisti kitus tokios pat rūšies labai sunkius nusikaltimus ir juos darančius asmenis. Šias aplinkybes patvirtina nuteistojo apklausos, parodymo atpažinti asmenį pagal foto nuotraukas protokolai (t. 1, b. l. 91-92, 98-99) ir teisiamojo posėdžio protokolo garso įraše, kuris yra protokolo sudedamoji dalis, fiksuota kaltintojo kalba. Todėl pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam parinktos bausmės trukmę, šios aplinkybės neįvertino. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo ir kitų asmenų nusikalstamų veiksmų vertinimas, jų atskleidimas yra svarbus, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Šiuo atveju, nuteistojo kritinis požiūris į minėtus veiksmus leidžia teismui pagrįstai manyti, kad galima tikėtis įstatymus atitinkančio nuteistojo elgesio ne tik šiuo metu, bet ir ateityje. Nuteistasis E. D. turi pastovų darbą, dirba. Darbe charakterizuojamas teigiamai, be to, yra sukūręs šeimą, kartu su sugyventine V. K. augina mažametį vaiką. Iš Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktų duomenų matyti, kad E. D., būdamas izoliatoriuje skaitė knygas, siekė užsiimti prasminga veikla. Visa tai rodo jo asmenybės mažesnį pavojingumą visuomenei, norą gyventi laikantis įstatymų reikalavimų. Be abejo, šios aplinkybės nepašalina E. D. padarytos veikos pavojingumo, jo atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. E. D. ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, darbinius santykius, o tuo pačiu sumenkinti nusikaltusio asmens bendradarbiavimo, kuo greičiau atskleidžiant nusikalstamas veikas ir jas padariusius kitus asmenis, reikšmę. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visuma duomenų, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumas, pasekmės, kaltininko asmenybė, jo nustatyti veiksmai po nusikaltimo padarymo leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju yra aplinkybės, tvirtinančios, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta ir kaltininkui paskirta minimali dešimties metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu prieštarauja teisingumo principui. Dėl to kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, mažinti skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmės trukmę, paskiriant laisvės atėmimo bausmę švelnesnę, negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba. Todėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalis dėl E. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bausmės paskyrimo keistina dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu, 329 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį dėl E. D. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį : E. D. pripažinti kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija nuo 2011 m. liepos 5 d.) ir paskirti 100 MGL dydžio (3 766 Eur) baudą.

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria E. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, pakeisti: E. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 7 (septynerių) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, E. D. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.