Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Sigmos partneris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Sigmos partneris“ pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Okamija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – O. S., likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Okamija“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nemokumas, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, gali būti konstatuotas ir tais atvejais, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Bendrovė dar iki 2024 m. sausio 1 d. susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais, sistemiškai nevykdė (vėlavo vykdyti) pinigines prievoles savo kreditorių atžvilgiu.

Tarp vadovės ir bendrovės buvo sudarytos trys paskolos sutartys: 2022 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis, pagal kurią bendrovei paskolinta 2 500 Eur; 2023 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis, pagal kurią bendrovei paskolinta 45 100 Eur; 2024 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis, pagal kurią bendrovei paskolinta 12 850 Eur. Vadovė bendrovės bankroto byloje pareikštame finansiniame reikalavime nurodė, kad likutinė skola pagal visas šias paskolos sutartis lygi 13 900 Eur. Bendrovės banko išrašai už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad bendrovė atliko dalinius skolos pagal paskolos sutartis grąžinimus. Bendrovės vadovė selektyviai nusprendė nevykdyti bendrovės įsipareigojimų sau, kaip darbuotojai, bet vykdė įsipareigojimus, kylančius iš paskolos sutarčių, suvokdama, kad bankroto bylos iškėlimo atveju jos, kaip darbuotojos, esami reikalavimai bus vykdomi prioritetine tvarka, be to, dalis skolos bus taip pat padengta iš garantinio fondo. Taigi, vadovė, laiku neinicijuodama nemokumo proceso ir nemokėdama sau darbo užmokesčio, sąmoningai leido kauptis bendrovės iš darbo teisinių santykių kylantiems įsipareigojimams.

Egzistuoja pagrindas pripažinti, kad bendrovės vadovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio reikalavimus. Bendrovei susiduriant su likvidumo problemomis ir negalint atsiskaityti su visais kreditoriais, vadovė sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir teisėtus interesus, teikdama prioritetą atsiskaitymams pagal savo reikalavimus. Bendrovės vadovė teikė prioritetą atsiskaityti su savimi, nepaisant to, kad bendrovė turėjo ankstesnę kreditorę – UAB „SA Solutions Group“, taip pat, jog turėjo prioritetą atsiskaityti už ankstesnius darbuotojų reikalavimus. Be to, 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi teismas patvirtino bendrovės kreditorių sąrašą, kuriame, be kita ko, patvirtintas pareiškėjos 12 540,77 Eur finansinis reikalavimas. Šis reikalavimas kildinamas iš Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7920-1153/2025 bei galutinio sprendimo. Šių sprendimų pagrindu 2025 m. gegužės 21 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą atsiskaitymams pagal vykdomuosius raštus yra teikiamas prioritetas prieš kitus juridinio asmens įsipareigojimus, kurių eilė nėra aukštesnė. Nepaisant to, laikotarpiu nuo vykdomojo rašto išdavimo iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė, nors ir turėjo įplaukų į savo banko sąskaitą, tačiau neatliko nė vieno mokėjimo ieškovei pagal vykdomąjį raštą, nors šiuo laikotarpiu, kaip patvirtina bendrovės banko sąskaitų analizė, bendrovė vykdė įsipareigojimus pasirinktiems verslo subjektams.

Aplinkybė, kad bendrovės įsipareigojimai viršija jos turtą, pirmą kartą buvo užfiksuota 2023 m. gruodžio 31 d. balanse, tačiau šiuo laikotarpiu bendrovė dar turėjo reikšmingą kiekį ilgalaikio turto ir atsargų. Pagal 2025 m. rugsėjo 11 d. balanso duomenis bendrovės turtas sumažėjo iki 49 386 Eur, o įsipareigojimai – iki 166 381 Eur, be to, neliko ilgalaikio turto, išnyko bendrovės atsargos. Bendrovės turto masė reikšmingai mažėjo: buvo realizuotas ilgalaikis turtas, iš esmės išnyko atsargų likutis, o 2025 m. rugsėjo 11 d. balanse faktiškai neliko nei reikšmingo materialaus turto, nei lėšų banko sąskaitoje. Nepaisant žymaus bendrovės turto sumažėjimo per šį laikotarpį, už tokio turto realizaciją gautos sumos nebuvo nukreiptos kreditorių reikalavimų tenkinimui, laikantis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Bendrovės turtas buvo realizuojamas ir perkeliamas taip, kad finansiniai įsipareigojimai liko bendrovėje, o kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apsunkintos.

2024 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanso duomenimis bendrovė turėjo 24 078 Eur vertės prekių, skirtų perpardavimui. Nepaisant to, 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės balanso duomenys patvirtina, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduotos jokios žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės, nebuvo perduotos prekės, o bendrovės banko sąskaitoje buvo užfiksuotas neigiamas lėšų likutis, t. y. iš vykdytos veiklos ir atsargų realizavimo gautos lėšos nebuvo nukreiptos į bendrovę.

2023 m. bendrovės balanso duomenimis bendrovei priklausė 88 535 Eur vertės ilgalaikis turtas, tačiau 2025 m. rugsėjo 11 d. duomenimis jo nebeliko. Prie ilgalaikio turto, kuris buvo realizuotas šiuo laikotarpiu, priskirtinas motociklas BMW S1000 R. Minėtas motociklas 2024 m. rugpjūčio 28 d. buvo išpirktas iš UAB „Luminor Lizingas“. Remiantis Turto pardavimų suvestine, BMW S1000 R jau kitą dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 29 d., buvo perleistas vadovei už 11 000 Eur, tačiau 2024 m. bendrovės banko sąskaitų išrašų analizė neleidžia nustatyti nei to, kad už šią transporto priemonę bendrovė būtų faktiškai sumokėjusi UAB „Luminor Lizingas“, nei to, kad už BMW S1000 R pardavimą būtų gautas 11 000 Eur mokėjimas iš vadovės. Vietoj to matyti, kad: vadovė 2024 m. rugpjūčio 27 d. atliko 4 300 Eur mokėjimą bendrovei, kurio paskirtis – „paskola“; bendrovė 2024 m. rugpjūčio 27 d. atliko 4 323,46 Eur mokėjimą UAB „Luminor Lizingas“. Toks lėšų judėjimas leidžia pagrįstai spręsti, kad vadovė galėjo tiesiogiai sumokėti 11 000 Eur UAB „Luminor Lizingas“, siekiant išvengti piniginių lėšų patekimo į bendrovės banko sąskaita, kartu apribojant kitų kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į minėtas pinigines lėšas. Šiuo atveju vadovė, pažeisdama pareigą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), sąmoningai sudarė ekonomiškai nenaudingą sandorį, kuriuo buvo siekiama išlaidas, susijusias su turto įgijimu asmeninės nuosavybės teise, iš dalies padengti bendrovės turtu.

Remiantis 2024 m. gruodžio 31 d. balansu, bendrovėje vis dar buvo ženklus kiekis ilgalaikio turto, didžiąją dalį kurio sudarė transporto priemonės (t. y. 67 563 Eur vertės), tarp kurių – krovininis automobilis FIAT DUCATO. Remiantis eKetris duomenimis, 2025 m. gegužės 19 d. ši transporto priemonė buvo perleista UAB „Heiza“ už 9 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Turto pardavimų suvestinę šio krovininio automobilio perleidimo metu jo likutinė vertė buvo 15 783,13 Eur, o remiantis emprekis.lt 2025 m. gegužės archyvo duomenimis vidutinė krovininio automobilio FIAT DUCATO rinkos kaina siekė 17 160 Eur, galima pagrįstai teigti, kad bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo aptariamą ilgalaikį turtą perleido už mažesnę nei rinkos kainą. Be to, UAB „Heiza“ su bendrove susijęs subjektas – šio juridinio asmens vadovė nuo 2021 m. kovo 1 d. yra O. S.

Laikotarpiu tarp 2025 m. gegužės 19 d., kai įsiteisėjo pareiškėjai palankus galutinis sprendimas, ir 2025 m. gegužės 21 d., kai buvo išduotas vykdomasis raštas, bendrovė sudarė ne vieną ilgalaikio turto perleidimo sandorį su susijusiu asmeniu UAB „Heiza“, o pagal šiuos sandorius gautos sumos nepateko į bendrovės sąskaitą. Tokiu būdu buvo siekiama apriboti pareiškėjos galimybę atgauti priteistą skolą. Be to, 2025 m. liepos 4 d. buvo realizuotas ir kitas bendrovei priklausęs automobilis BMW X6, iš kurio gautos piniginės lėšos nebuvo panaudotos ieškovės naudai priimto teismo sprendimo ir išduoto vykdomojo rašto vykdymui, vadovei sąmoningai nuslepiant gautas lėšas nuo priverstinio vykdymo veiksmus atliekančio antstolio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Sutiktina su teismo vertinimu, kad bendrovė 2023 m. veiklą baigė patirdama nuostolių, turėdama daugiau finansinių įsipareigojimų nei turto. Tačiau teismas neįvertino O. S. veiksmų bendrovei peržengus nemokumo ribą, jų įtakos tolesniam bendrovės padėties blogėjimui ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą apribojimui. Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bendrovės veiklos iki 2023 m. gruodžio 31 d., tačiau buvo keliamas klausimas dėl bendrovės veiklos ir su tuo susijusių O. S. veiksmų po nurodytos datos (t. y. bendrovei pasiekus nemokumo būseną).

Nuo 2023 m. gruodžio 31 d. (t. y. bendrovės faktinės nemokumo būsenos momento) iki 2025 m. rugsėjo 11 d. (t. y. dienos, kurią 2025 m. rugsėjo 2 d. teismo nutartis bendrovei iškelti bankroto bylą įsiteisėjo), O. S. reikalavimas, kylantis iš bendrovei suteiktų paskolų, neproporcingai sumažėjo, lyginant su kitais bendrovės įsipareigojimais. Be to, laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 31 d. iki 2025 m. rugsėjo 11 d. sumažėjo ne tik bendrovės turtas, bet iš esmės pasikeitė ir turto sudėtis. Ilgalaikio materialiojo bendrovės turto išnykimas paaiškinamas tuo, kad bendrovei veikiant nemokumo būsenoje, jis buvo pasitelktas mažinant bendrovės skolas O. S. Remiantis bendrovės ilgalaikio turto pardavimų suvestine, motociklas BMW S1000R 2024 m. rugpjūčio 29 d. buvo perleistas O. S., o krovininis automobilis FIAT DUCATO 2025 m. gegužės 19 d. – UAB „Heiza“, t. y. su O. S. susijusiam asmeniui.

Bendrovės nemokumo metu jos turtas ne tik sumažėjo daugiau nei 3 kartus, bet dėl O. S. veiksmų iš esmės buvo pakeista šio turto struktūra – O. S., pasinaudodama savo, kaip bendrovės vadovės, įgaliojimais, likvidų faktiškai nemokaus juridinio asmens turtą nukreipė bendrovės atsiskaitymams su savimi, kai tuo tarpu bendrovės įsipareigojimai atskirų kreditorių atžvilgiu išaugo, tokiu būdu pažeisdama kreditorių teises. Už minėtų transporto priemonių realizavimo sandorius bendrovė negavo lėšų, kurios galėjo būti panaudotos siekiant atkurti bendrovės likvidumą ar į kurias bendrovės kreditoriai būtų galėję nukreipti išieškojimą.

Remiantis O. S. su bendrove sudarytų paskolos sutarčių nuostatomis, nebuvo pagrindo skubėti vykdyti įsipareigojimus pagal šias sutartis, nes paskolos buvo suteiktos be palūkanų. Be to, kadangi paskolos teikėja buvo bendrovės vadovė, dėl jų nebūtų grėsę nei teisminis procesas, nei priverstinis skolos išieškojimas. Taigi, O. S. atlikti paskolų grąžinimai, be kita ko, pasitelkiant likutinį bendrovės likvidų turtą, buvo nulemti ne verslo logikos ar komercinio būtinumo, o siekio tenkinti savo asmeninius interesus, nepaisant kitų bendrovės kreditorių interesų, kurie galėjo būti bent iš dalies patenkinti lėšomis, kurios būtų gautos realizavus turtą.

Teismas, vertindamas O. S. veiksmus, nepagrįstai neatskyrė jos atliktų veiksmų iki faktinio bendrovės nemokumo momento (t. y. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) nuo jos pasirinkto elgesio modelio bendrovei pasiekus nemokumo būseną (t. y. po 2023 m. gruodžio 31 d.). Kitaip tariant, nėra galima O. S. veiksmais, kurie atlikti iki 2023 m. gruodžio 31 d., bandyti pateisinti vėliau sekusių O. S. veiksmų (t. y. po 2023 m. gruodžio 31 d.). Nors O. S. 2022 m.–2023 m. eigoje suteiktos paskolos buvo naudojamos siekiant padengti bendrovės įsipareigojimus ir atkurti jos likvidumą, teismas neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių visumos, kurie leido teigti, jog bendrovei tapus nemokiai bendrovės likutinis likvidus turtas neproporcingai buvo išnaudotas būtent bendrovės skolos O. S. atžvilgiu pagal pastarosios anksčiau suteiktas paskolas mažinimui, dėl to kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo faktiškai panaikintos. Faktinių aplinkybių visuma, vertinant ją kompleksiškai (ne izoliuotai), sudarė pagrindą šiuo konkrečiu atveju bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, o O. S. pripažinti asmeniu, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.

Nepagrįsti skundžiamos nutarties teiginiai, kad byloje esanti medžiaga paneigia pareiškėjos teiginį, kad O. S., kaip bendrovės vadovė, sąmoningai siekė sau nemokėti darbo užmokesčio, žinodama, jog bendrovės bankroto atveju jos, kaip darbuotojos, reikalavimai būtų tenkinami prioritetine tvarka. Tuo pačiu laikotarpiu, kai bendrovės darbo užmokesčio skola O. S. išaugo daugiau nei 3 kartus, bendrovė padengė didžiąją dalį skolos pagal su O. S. sudarytas paskolos sutartis. Šios faktinės aplinkybės savaime yra pakankamos, kad būtų konstatuota, jog O. S. teikė prioritetą atsiskaitymams pagal paskolos sutartis prieš bendrovės įsipareigojimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, vykdymą. Didžioji dalis nutartyje išskirtų darbo užmokesčio mokėjimų buvo atlikti O. S. 2023 m. eigoje, t. y. bendrovei dar nepasiekus nemokumo būsenos. Remiantis bendrovės banko sąskaitos išrašu, laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 31 d. iki 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovė vadovei atliko vos 2 darbo užmokesčio mokėjimus, kurių bendra suma tik 1 437,79 Eur. Taigi, paskutinis reikšmingas atlyginimo mokėjimas atliktas 2024 m. pradžioje, o 2025 m. O. S. iš viso buvo sumokėta tik 99,42 Eur kaip atlyginimo dalis. Teismo nutartimi, buvo patvirtintas jau 33 465,69 Eur O. S. I eilės I etapo reikalavimas bendrovės bankroto byloje, atitinkantis O. S. finansiniame reikalavime nurodytą bendrovei pareikštą iš darbo teisinių santykių kylantį reikalavimą. O laikotarpiu bendrovės skola pagal paskolas sumažėjo nuo 30 600 Eur iki 13 900 Eur. Taigi, tuo pačiu laikotarpiu, kai bendrovės darbo užmokesčio skola O. S. išaugo daugiau nei 3 kartus, bendrovė sugebėjo padengti didžiąją dalį skolos pagal su O. S. sudarytas paskolos sutartis. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos, kad būtų konstatuota, jog O. S. teikė prioritetą atsiskaitymams pagal paskolos sutartis prieš bendrovės įsipareigojimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, vykdymą.

Bendra II eilėje esančių kreditorių reikalavimų suma siekia 131 738,67 Eur. Atsakovė, teikdama prioritetą bendrovės atsiskaitymams pagal O. S. suteiktas paskolas ir ignoruodama augančią bendrovės darbo užmokesčio skolą, dirbtinai pakeitė bendrovės kreditorių reikalavimų struktūrą ir tokiu būdu iš esmės nulėmė, jog likviduojant bendrovę, likutinis bendrovės turtas bankroto proceso metu taip pat bus nukreiptas būtent O. S. reikalavimų tenkinimui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 16 d. priėmė galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-13593-1153/2025, kuriuo paliktas nepakeistas 2025 m. sausio 30 d. preliminarus sprendimas, kuriuo iš bendrovės pareiškėjai priteista 9 018,72 Eur skola, 178,29 Eur delspinigiai, 11,15 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą ir 1 338,20 Eur bylinėjimosi išlaidos. Skundžiamoje nutartyje atsietai vertintos faktinės aplinkybės ir nebuvo įvertinta faktinių aplinkybių visuma, leidžianti pagrįstai teigti, kad po pareiškėjai palankaus teismo sprendimo bendrovės atžvilgiu įsiteisėjimo dėl O. S., kaip bendrovės vadovės, veiksmų buvo apribota pareiškėjos galimybė nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Galutinis sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 19 d., o remiantis bendrovės ilgalaikio turto pardavimų suvestine, tą pačią dieną sudaryti 3 turto perleidimo sandoriai su UAB „Heiza“, t. y. su O. S. susijusiu asmeniu. Nepaisant šio turto perleidimo, vienintelis 302,50 Eur vertės bendrovės banko sąskaitos išraše užfiksuotas UAB „Heiza“ mokėjimas bendrovei buvo atliktas 2025 m. birželio 10 d. Aplinkybė, kad už šio turto perleidimą bendrovei buvo sumokėta tik ši suma, paaiškinama tuo, jog, kaip minėta anksčiau, transporto priemonės FIAT DUCATO perleidimo UAB „Heiza“ sandorio verte sumažinta bendrovės skola O. S.. Tokiu būdu, nors transporto priemonė FIAT DUCATO buvo perleista už 9 500 Eur, šios lėšos niekada neatsidūrė bendrovės banko sąskaitoje ir dėl šios priežasties pareiškėjos galimybė nukreipti išieškojimą į šį bendrovės turtą pagal įsiteisėjusį galutinį sprendimą buvo apribota. Pagal galutinį sprendimą 2025 m. gegužės 21 d. buvo išduotas vykdomasis raštas.

Nepaisant vykdomojo rašto išdavimo, bendrovė neatliko nė vieno mokėjimo pareiškėjos naudai, nors tęsė atsiskaitymus su atskirais verslo subjektais. Tarp šių mokėjimų matomas reikšmingas 3 000 Eur mokėjimas UAB „SA Solutions Group“, atliktas dieną prieš pirmąjį priverstinio išieškojimo tvarka antstolės Astos Stanišauskaitės atliktą bendrovės sąskaitoje esančių lėšų nurašymą. Iš O. S. 2026 m. rugsėjo 2 d. į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad minėtas kreditorius galiausiai perpirko reikalavimo teisę į O. S., kildinamą iš nemokumo administratoriaus pradėtos teisminės bylos dėl 74 051,67 Eur žalos atlyginimo. Skundžiamoje nutartyje šios aplinkybės liko neįvertintos, kaip ir liko neįvertintas O. S. ir prioretizuoto kreditorius ryšys, t. y. kodėl O. S. teikė prioritetą UAB „SA Solutions Group“, kitų kreditorių atžvilgiu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „SA Solutions Group“ reikalavimams CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies pagrindu turėjo būti teikiamas prioritetas prieš atsiskaitymą su pareiškėja pagal vykdomąjį raštą.

Pareiškėja nekvestionuoja O. S. veiksmų, susijusių su savo lėšų panaudojimu, siekiant galimai išsaugoti BMW X6 lizingo sutartį. Tačiau teismas neįvertino visų BMW X6 realizavimui reikšmingų aplinkybių, visų pirma, antstolės Astos Stanišauskaitės nustatytos pardavimo sąlygos ir faktinio lėšų panaudojimo neatitikties šiai sąlygai. Remiantis O. S. į bylą pateikta medžiaga, antstolė Asta Stanišauskaitė priėmė patvarkymą, kuriame nurodė, jog neprieštarauja transporto priemonės BMW X6 pardavimui, su sąlyga, kad sandorio metu, padengus lizingo davėjui pagal lizingo sutartį piniginę sumą, likusi suma bus pervesta į antstolės Astos Stanišauskaitės depozitinę sąskaitą. Pareigą po atsiskaitymo su lizingo davėju likutinę pardavimo sumą pervesti į depozitinę sąskaitą antstolė Asta Stanišauskaitė O. S. pakartojo atskiru el. laišku. Taigi antstolės suteiktas leidimas parduoti BMW X6 buvo su sąlyga. Vis dėlto, šios tvarkos faktiškai nebuvo laikytasi. Teismas nurodė, jog po BMW X6 pardavimo ir lizingo padengimo 5 691,02 Eur buvo nuslėpta nuo antstolės ir nebuvo nukreipta į antstolės depozitinę sąskaitą, o buvo apskaityta kaip bendrovės reikalavimas O. S.. Ši suma į nemokumo administratoriaus valdomą kreditorių sąskaitą pervesta tik 2025 m. rugsėjo 17 d., suvokiant, kad O. S. yra prioritetinis kreditorius bankroto byloje ir būtent jos reikalavimų tenkinimui bus panaudota minėta suma, padengus bankroto proceso išlaidas.

Remiantis 2026 m. vasario 6 d. teismo nutartimi patvirtintu bendrovės kreditorių sąrašu, O. S. yra vienintelė bendrovės I eilės I etapo kreditorė, todėl, po bankroto bylos iškėlimo pervesdama nemokumo administratoriui už transporto priemonės pardavimą gautas lėšas, ji nulėmė, kad ir už šio ilgalaikio bendrovės turto pardavimą gautos lėšos bus skiriamos pirmiausia atsiskaitymui su ja.

Nepaisant pakartotinio pareiškėjos prašymo, pateikto tiek pareiškime, tiek 2026 m. rugsėjo 4 d. rašytiniuose paaiškinimuose, skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudarant galimybę atlikti byloje dalyvaujančių asmenų apklausą, teismas minėto prašymo netenkino. Nors teismas 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartyje nurodė, jog, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, tačiau byloje nebuvo išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, būtinos galutiniam procesiniam sprendimui priimti.

2024 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanso duomenimis bendrovė dar turėjo 24 078 Eur vertės prekių, skirtų perpardavimui. Nepaisant to, nemokumo administratoriui nebuvo perduotos bendrovės žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės, nebuvo perduotos prekės, o bendrovės banko sąskaitoje fiksuotas neigiamas lėšų likutis. 2024 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta 24 078 Eur bendrovės turimų, pardavimui skirtų prekių vertė yra paremta jų įsigijimo kaina, todėl bendrovei pardavus šias prekes bendrovės banko sąskaitos išraše turėtų atsispindėti šią vertę viršijanti suma. Vis dėlto, remiantis bendrovės banko sąskaitos išrašu, 2025 m. už prekių pardavimus bendrovė iš viso gavo tik apie 17 000 Eur.

Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai kritiškai teismo vertinama pareiškėjos pozicija, kad bendrovės transporto priemonė FIAT DUCATO galėjo būti su bendrovės vadove susijusiam asmeniui perleista už mažesnę nei rinkos kaina. Bendrovės vadovė pateikė 2024 m. rugsėjo 16 d. transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje bendrovės transporto priemonės FIAT DUCATO vertė 2024 m. rugsėjo 13 d. nustatyta 12 600 Eur. Ši transporto priemonė 2025 m. gegužės 19 d. buvo perleista su O. S. susijusiam asmeniui UAB „Heiza“, o šio sandorio pagrindu bendrovės skola O. S. buvo sumažinta 9 500 Eur. Nors nuo minėtos vertinimo ataskaitos parengimo iki sandorio su UAB „Heiza“ sudarymo praėjo keletas mėnesių, skirtumas tarp nustatytos transporto priemonės vertės ir jos perleidimo kainos buvo reikšmingas, tačiau teismas jo plačiau neįvertino. Galiausiai teismas neįvertino tokio skuboto sandorio sudarymo aplinkybių visumos – automobilis perleistas tą pačią dieną, kada įsiteisėjo bendrovei nepalankus teismo sprendimas dėl skolos priteisimo pareiškėjos naudai.

Nors 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi teismas tenkino O. S. prašymą dėl rašytinių įrodymų išsireikalavimo, tačiau ne visi reikalauti įrodymai nemokumo administratoriaus faktiškai buvo pateikti į bylą. 2026 m. rugsėjo 16 d. nemokumo administratorius pateikė pranešimą dėl teismo įpareigojimo įvykdymo, kuriame, be kita ko, nurodė, jog atskiro segtuvo, pavadinto „Sutartys“, tarp nemokumo administratoriui perduotų dokumentų nėra, taip pat nebuvo rasta UAB „A.R.D.S. Transport“ dokumentų. Nepaisydamas to, kad bylai aktualiais pripažinti įrodymai nebuvo pateikti, teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuria pareiškimą išnagrinėjo formaliai ir tokiu būdu nesivadovavo.

Pareiškėja nemokumo momentą sutapatina su sąmoningu vengimu inicijuoti procesą. Teismas nustatė, kad 2023–2024 m. O. S. be palūkanų teikė lėšas tiekėjams, lizingui, klientams ir mokesčiams, o 2025 m. liepos 30 d. pati kreipėsi dėl bankroto. Šis veiksmų turinys pagrindžia teismo išvadą, jog vien nuostolingas balansas neįrodo tyčinio delsimo. Nors pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė bendrovės vadovės elgesio bendrovei pasiekus nemokumo būseną, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes teismas tikrino 2024–2025 m. mokėjimus bei sandorius.

Bendrovės 2023 ir 2025 m. balansų sugretinimas rodo bendrovės turto sumažėjimą, tačiau ne kiekvieno sandorio nuostolingumą. Balanso pokytis yra reikšmingas vertinimo objektas, tačiau vien jis neidentifikuoja neteisėto perleidimo ar jo priežastinio poveikio.

Pareiškėja lygina paskolos likučio mažėjimą su sukauptu darbo užmokesčiu ir iš to daro išvadą apie tyčinį būsimos pirmos eilės reikalavimo kūrimą. Teismas pagrįstai nustatė, kad 2023 m. lapkričio 22 d., gruodžio 29 d., 2024 m. vasario 20 d. ir 2025 m. sausio 2 d. bendrovės vadovei buvo mokamas darbo užmokestis, taip pat bendrovės vadovei sumokėta ir vykdant grupinius mokėjimus. Taigi, teiginys, kad vadovė atlyginimo nemokėjo yra netikslus.

Bendrovės vadovė 2024 m. rugpjūčio 27 d. įnešė 4 300 Eur už motociklo lizingą. Nors motociklas 2024 m. rugpjūčio 29 d. parduotas už 11 000 Eur, tačiau apeliantė nepagrindė, kad 11 000 Eur buvo mažesnė rinkos vertė arba kad šiuo sandoriu iš esmės pabloginta padėtis.

Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino 2025 m. balandžio 26 d. trečiojo asmens 8 500 Eur pasiūlymą dėl FIAT DUCATO, taip pat tai, kad „Emprekis“ nurodyta kaina neatspindi konkretaus automobilio individualių savybių. UAB „Heiza“ už planšetę ir kitą įrangą 302,50 Eur sumokėjo 2025 m. birželio 10 d. Teismas pagrįstai nustatė, kad 250 Eur kaina be PVM viršijo apskaitinę likutinę vertę.

Nors pareiškėja atskirojo skundo 47 punkte nurodė, kad pagrindinė skola, delspinigiai ir bylinėjimosi išlaidos pagal galutinį sprendimą siekia iš viso 11 701,84 Eur, tačiau 9 018,72 Eur pagrindinės skolos, 178,29 Eur delspinigių ir 1 338,20 Eur išlaidų suma nesutampa su nurodytu tarpinio rezultato dydžiu, nes ji siekia 10 535,21 Eur. Tai nereiškia, kad patvirtintas 12 540,77 Eur finansinis reikalavimas neteisingas, o tik skundo 47 punkto tarpinis skaičiavimas negali būti naudojamas kaip patikrinta pastovi 2025 m. gegužės 19 d. skola be papildomo išaiškinimo.

Teismas pagrįstai nurodė, kad motociklo, FIAT DUCATO ir BMW X6 sandorių sudarymo aplinkybės, ekonominis pagrįstumas, bendrovės vadovės elgesys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vadovė minėtais sandoriais siekė sumažinti bendrovės turtą.

Atskirajame skunde gretinami 2024 m. gruodžio 31 d. 24 078 Eur prekių likutis, 2025 m. 44 198 Eur pardavimo pajamos, 31 861 Eur savikaina ir 17 000 Eur įplaukos. Pajamos pagal kaupimo principą nėra tapačios banko įplaukoms, o pardavimo savikaina rodo atsargų sunaudojimą. Šis palyginimas kelia apskaitos suderinimo klausimą, bet vien neatitikimas be prekių judėjimo ir atsiskaitymų visumos neįrodo jų perkėlimo į kitą juridinį asmenį. Nėra pagrindo sugretinti prekių ir bendrųjų atsargų sumų. Skirtumas tarp 24 078 Eur prekių perpardavimo eilutės ir 30 212 Eur 2024 m. bendros atsargų sumos 6 134 Eur, tačiau tai reiškia skirtingas apskaitos kategorijas, o ne 6 134 Eur dingimą. 31 861 Eur 2025 m. savikaina taip pat negali būti mechaniškai atimta vien iš 24 078 Eur pradinės prekių kategorijos, neįvertinus pirkimų, grąžinimų ir kitų atsargų rūšių.

Atskirajame skunde pasisakoma dėl 17000 Eur viename banko išraše identifikuotų 2025 m. pirkėjų mokėjimų ir daroma prielaida, kad 44 198 Eur pajamos turėjo atsirasti tame pačiame išraše. Skirtumas 27 198 Eur yra tik palygintų rodiklių skirtumas, o ne įrodytas pasisavintų lėšų dydis: pajamų pripažinimas, PVM, mokėjimo tarpininkai, debitorinės skolos ir laikotarpio ribos reikalauja suderinimo. Teismo nutartyje 2025 m. rugsėjo 11 d. apskaityta 41 830 Eur pirkėjų skolų, todėl prielaida, kad visos pripažintos pajamos jau turėjo būti gautos pinigais, yra nepagrįsta.

Nors pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir išreikalauti papildomus dokumentus, tačiau teismas 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi išsprendė žodinio proceso prašymą, o rugsėjo 21 d. nutartyje išdėstė konkrečių sandorių ir mokėjimų vertinimą. Atskirajame skunde nenurodoma, ką padėtų išsiaiškinti bendrovės vadovės papildomi paaiškinimai.

Byloje iškelti klausimai dėl bendrovės faktinio nemokumo momento, atsiskaitymų su vadove pagal paskolos sutartis, vadovės darbo užmokesčio reikalavimo susidarymo, turto perleidimo ir įskaitymų, atsiskaitymų su kitais kreditoriais eiliškumo, taip pat bendrovės atsargų bei lėšų apskaitos yra reikšmingi sprendžiant dėl JANĮ 70 straipsnio taikymo. Šių aplinkybių reikšmingumas savaime nereiškia, kad yra įrodyta visų tyčinio bankroto nustatymui reikalingų sąlygų visuma.

Sprendžiant dėl tyčinio bankroto, svarbu įvertinti ne vien atskirus mokėjimus, turto perleidimo faktus ar bendrovės įsipareigojimų struktūros pokyčius, bet ir jų ekonomines aplinkybes, poveikį bendrovės turtinei padėčiai bei kreditorių interesams, taip pat tai, ar nustatytas sąmoningas netinkamas valdymas ir jo ryšys su bankroto sukėlimu arba jau nemokios bendrovės padėties esminiu pabloginimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d.) teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki bendrovė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2019 m. rugsėjo 24 d., bendrovės tikslai: baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse, baldų, kilimų ir apšvietimo įrangos didmeninė prekyba, užsakomasis pardavimas paštu arba internetu; kita Lietuvos Respublikos įstatymais neprieštaraujanti veikla. O. S. bendrovės vadove buvo nuo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 3).

2026 m. liepos 7 d. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu dėl buvusios jos vadovės nesąžiningų veiksmų. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo, konstatavęs, kad byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai, sąmoningi jos buvusios vadovės veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta jau nemokios bendrovės finansinė padėtis.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėja pateikė atskirąjį skundą. Atskirojo skundo argumentai iš esmės grindžiami tuo, kad: bendrovė vėliausiai nuo 2023 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, tačiau vadovė po šio momento neinicijavo nemokumo proceso ir naudojo bendrovės lėšas bei likusį likvidų turtą pirmiausia savo asmeninių turtinių interesų tenkinimui; vadovės reikalavimas, kylantis iš bendrovei suteiktų paskolų, mažėjo neproporcingai, palyginti su kitų bendrovės kreditorių reikalavimais, nors bendrovės skolos tiekėjams augo, o bendrovės turtas reikšmingai sumažėjo; bendrovei esant nemokiai, vadovė perleido susijusiam juridiniam asmeniui likusį bendrovės likvidų turtą ir su bendrove neatsiskaitė, nes atliko įskaitymą, siekiant tokiu būdu padengti asmenines skolas; buvo sąmoningai kaupiama vadovės darbo užmokesčio skola, nors tuo pačiu laikotarpiu buvo mažinama bendrovės skola vadovei pagal suteiktas neatlygintines paskolos sutartis ir toks veiksmų modelis lėmė bendrovės kreditorių reikalavimų struktūros pakeitimą vadovės naudai; bendrovė tinkamai neapmokėjo 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjos išrašytos sąskaitos, taip pat neatsiskaitė su pareiškėja ir už vėlesnius patalpų nuomos laikotarpius, nors patalpas naudojo bendrovės kasdienės veiklos vykdymui; bendrovės turtas buvo perleidžiamas vadovei ar su ja susijusiam juridiniam asmeniui, bendrovė atliko mokėjimus pasirinktiems kreditoriams, o už BMW X6 realizavimą gautos lėšos nebuvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą pagal nustatytą tvarką; skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su bendrovės turto, atsargų ir galimai iš veiklos gautų lėšų perkėlimu; nors 2024 m. pabaigoje bendrovė apskaitė reikšmingos vertės atsargas, o vadovė nurodė, kad bendrovė vykdo veiklą ir gauna apyvartą, bankroto bylos iškėlimo metu bendrovėje nebeliko nei prekių, nei kito likvidaus turto.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliantės atskirojo skundo argumentus, juos aptaria ir vertina toliau.

Dėl bendrovės nemokumo momento

Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024, 87 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys rodo, jog jau 2023 m. pabaigoje bendrovės turtiniai įsipareigojimai viršijo jos turimo turto vertę, todėl padarė išvadą, kad tuo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki.

Apeliantė atskiruoju skundu nekvestionavo minėtos pirmosios instancijos teismo išvados ir neįrodinėjo, kad teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Apeliantei nepateikus įrodymų ir (arba) argumentų, leidžiančių kitaip įvertinti bendrovės nemokumo momentą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jį vertinti kitaip nei jis buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo.

Dėl bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto procesą

Minėta, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (žr. šios nutarties 41 punktą).

Pareiškėja kaip vieną iš JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių įvardijo JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos juridinių asmenų vadovų pareigos nedelsiant inicijuoti nemokiam juridiniam asmeniui nemokumo procesą nevykdymą.

Vadovaujantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Skirtingai nei pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas).

Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

Įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

JANĮ normose, priešingai nei iki jo galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į įmonės nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-854/2025; 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti įmonės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė įmonės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022). Be to, teisės doktrinoje pažymima, kad sistemiškai aiškinant JANĮ nuostatas galima teigti, jog JANĮ 6 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos pareigos atliekamos kiekvienu atveju siekiant inicijuoti nemokumo procesą. Įmonės vadovų reagavimas į nemokumo problemas turėtų būti vykdomas etapais – pirmiau jas turi būti siekiama išspręsti įmonės viduje, o vėliau, naudojantis kitų asmenų pagalba, kreipiantis į teismą. Toks šios vadovo pareigos įgyvendinimas etapais būtų pagrįstas tiek teisiškai, tiek ir ekonomiškai (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 56 punktas; Egidija Tamošiūnienė ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė 117 (2020): p. 47–63).

Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką (žr. šios nutarties 61 punktą), darytina išvada, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo negali būti siejama vien tik su formaliu juridinio asmens nemokumo fakto nustatymu. Sprendžiant, ar juridinio asmens vadovas tinkamai ir laiku įvykdė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, būtina visapusiškai įvertinti visus jo veiksmus, atliktus nuo to momento, kai jis turėjo ir galėjo suprasti, kad juridinis asmuo tapo nemokus.

Pripažinus, kad bendrovė buvo nemoki 2023 m. pabaigoje (2023 m. gruodžio 31 d.), suinteresuotam asmeniui O. S. kilo pareiga inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą. Vis dėlto, bendrovės vadovė kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo 2025 m. liepos 30 d.

Byloje nėra ginčo, kad bendrovei esant nemokiai, jos vadovė nesikreipė į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Byloje iš esmės kilo klausimas, ar bendrovės bankroto byla buvo neinicijuojama sąmoningai (bendrovės vadovei aiškiai tai suvokiant), siekiant panaudoti bendrovės turimas lėšas bei likusį likvidų turtą pirmiausia savo asmeninių turtinių interesų tenkinimui, taip pažeidžiant kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės vadovės neteisėtų veiksmų laiku nesikreipiant į teismą dėl bendrovės bankroto iškėlimo. Teismas nurodė, kad nors bendrovė 2023 m. veiklą baigė patirdama nuostolių ir turėdama daugiau finansinių įsipareigojimų nei turto, bendrovės vadovė tuo metu siekė mažinti bendrovės finansinių įsipareigojimų naštą ir užtikrinti atsiskaitymus su kreditoriais. Be to, nors pavėluotai, tačiau bendrovė vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, taip pat bendrovės vadovei keletą kartų buvo išmokėtas darbo užmokestis. Teismas vertino, kad šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo teismui konstatuoti, jog bendrovės vadovė sąmoningai vengė inicijuoti bendrovės nemokumo procesą ar tyčia delsė tai padaryti, siekdama savo asmeninių turtinių interesų, kaip vienos iš tyčinio bankroto požymių.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad bendrovės vadovės nesikreipimas į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, buvo sąmoningas, siekiant sudaryti sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus ir taip dar labiau pabloginti nemokios bendrovės finansinę padėtį.

Byloje pateikti duomenys, kad bendrovė ir O. S. sudarė tris paskolos sutartis: 1) 2022 m. gruodžio 20 d. Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią: bendrovei perduota 2 500 Eur suma; paskolos gavėja įsipareigojo grąžinti paskolos sumą paskolos davėjai pagal jos pareikalavimą, bet ne vėliau kaip iki 2023 m. gruodžio 31 d., jei šalys nesusitars kitaip; paskola suteikta atlikus 2022 m. gruodžio 20 d. pavedimą; 2) 2023 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią: bendrovei perduota 45 100 Eur suma; paskolos gavėja įsipareigojo grąžinti paskolos sumą paskolos davėjai pagal jos pareikalavimą, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d., jei šalys nesusitars kitaip; paskola suteikta atlikus šiuos pavedimus: 2023 m. vasario 16 d. – 2 500 Eur; 02023 m. kovo 8 d. – 10 000 Eur; 2023 m. kovo 8 d. – 7 000 Eur; 2023 m. gegužės 4 d. – 3 000 Eur; 2023 m. gegužės 18 d. – 2 000 Eur; 2023 m. birželio 9 d. – 1 000 Eur; 2023 m. birželio 20 d. – 14 500 Eur; 2023 m. rugpjūčio 3 d. – 5 100 Eur; 3) 2024 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią: bendrovei perduota 12 850 Eur suma; paskolos gavėja įsipareigojo grąžinti paskolos sumą paskolos davėjai pagal jos pareikalavimą, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d., jei šalys nesusitars kitaip; paskola suteikta atlikus pavedimus: 2024 m. sausio 9 d. – 8 550 Eur; 2024 m. rugpjūčio 27 d. – 4 300 Eur. Visose paskolų sutartyse numatyta, kad jos suteikiamos be palūkanų (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 7). Taigi, bendrovės vadovė pagal visas paskolos sutartis nuo 2022 m. gruodžio 20 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. paskolino bendrovei iš viso 60 450 Eur (2 500 Eur + 45 100 Eur + 12 850 Eur = 60 450 Eur).

Bendrovės banko sąskaitos išrašai ir bendrovės vadovės pateikta paskolų suteikimo, jų grąžinimų, atliktų mokėjimų kitiems kreditoriams chronologinė suvestinė patvirtina, kad: 1) 2023 m. vasario 16 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 2 500 Eur, tą pačią dieną ši suma sumokėta tiekėjai UAB „Edeos baldai“; 2) 2023 m. kovo 8 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 17 000 Eur, tą pačią dieną bendrovė sumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ 24 241,15 Eur (t. y. paskolos suma panaudota automobilio išpirkimo ir pardavimo sandoriui); UAB „Graneko“ už „Hyundai Tucson“ sumokėjo 1 000 Eur avansą; 2023 m. kovo 15 d. Luminor Lizingas UAB už UAB „Graneko“ pervedė bendrovei 24 320 Eur ir tik gavus šį mokėjimą O. S. grąžinti 17 000 Eur; 2023 m. kovo 17 d., praėjus dviem dienoms, bendrovė išorės kreditoriams sumokėjo 14 248,02 Eur: UAB „Edeos baldai“ – 1 368,51 Eur; UAB „Aukštinė“ – 1 000 Eur; UAB „SA Solutions Group“ – 10 433,62 Eur; UAB „Depot Vilnius“ – 1 445,89 Eur; 3) 2023 m. gegužės 4 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 3 000 Eur, tą pačią dieną 847 Eur pervesti UAB „Jonuta“, 3 000 Eur – UAB „SA Solutions Group“, 165,91 Eur – draudimo brokeriui; 4) 2023 m. gegužės 18 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 2 000 Eur, 2023 m. gegužės 21 d. atliktas mokėjimas VMI – 879,05 Eur, 2023 m. gegužės 23 d. bendrovės kreditorei UAB „SA Solutions Group“ – 297,95 Eur, taip pat ir VMI – 1 599,02 Eur; 5) 2023 m. birželio 9 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 1 000 Eur, ši suma grąžinta bendrovės klientui D. T. (D. T.); taip pat tą pačią dieną atlikti mokėjimai ir kitoms logistikos, transporto įmonėms, tiekėjams; 6) 2023 m. birželio 20 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 14 500 Eur, tą pačią dieną bendrovė sumokėjo 15 000 Eur UAB „JP Motors“, kitą dieną – pareiškėjai (1 154,02 Eur ir 43,76 Eur) ir MB „Tikskaita“ – 314,60 Eur; 7) 2023 m. rugpjūčio 3 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 5 100 Eur, tą pačią dieną bendrovė sumokėjo UAB „JP Motors“ 14 000 Eur; 8) 2024 m. sausio 9 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 8 550 Eur, tą pačią dieną bendrovė sumokėjo UAB „Utransas“ 17 500 Eur pagal išankstinę sąskaitą; 2024 m. sausio 18 d. vadovei buvo grąžinta 8 550 Eur paskolos suma, tačiau tą pačią dieną bendrovė kreditoriams ir institucijoms sumokėta 2 524,82 Eur: UAB „SB lizingas“ – 658 Eur; UAB „DLW Lietuva“ – 70 Eur; UAB „Namų magija“ – 403,48 Eur; VSDFV – 782,74 Eur; VMI – 610,60 Eur; sekančią dieną bendrovė sumokėjo darbuotojai K. S. (toliau – K. S.) 638,41 Eur darbo užmokestį; 9) 2024 m. balandžio 30 d. bendrovės vadovei grąžinta 500 Eur paskolos suma; tą pačią dieną bendrovė sumokėjo: pareiškėjai 2 432,45 Eur; UAB „Swedbank lizingas“ – 254,52 Eur; UAB „DLW Lietuva“ – 47,03 Eur; UAB „Montonio Finance“ – 72,85 Eur; klientui M. K. – 419 Eur; 10) 2024 m. rugpjūčio 27 d. bendrovės vadovei paskolinus bendrovei 4 300 Eur, tą pačią dieną bendrovė sumokėjo Luminor Lizingas UAB 4 323,46 Eur; 12) 2025 m. kovo 11 d. vadovei buvo grąžinta 100 Eur, po dviejų dienų bendrovė sumokėjo: „Citadele Leasing“ – 880 Eur; UAB „Avakompas“ – 94,38 Eur; UAB „Itella Logistics“ – 4,28 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5; 2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 8).

Nurodytų duomenų visuma (žr. šios nutarties 68 punktą) patvirtina, kad bendrovės vadovės suteiktos lėšos buvo naudojamos siekiant atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, taip pat sumokėti mokestines prievoles. Taigi, bendrovės vadovė dėjo pastangas užtikrinti veiklos tęstinumą, sumažinti bendrovės įsipareigojimus ir išsaugoti kuo didesnę turto vertę. Apeliantė nepaneigė bendrovės vadovės argumentų apie jos pastangas prieš inicijuojant bendrovės bankroto procedūras atgaivinti bendrovės veiklą, todėl tai, kad bendrovės vadovė prieš inicijuodama bankroto bylą, turėjo pakankamo pagrindo manyti, jog galės ir toliau vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, tokie jos veiksmai nevertintini kaip sąmoningas įstatyme numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas. Juolab kad bendrovės vadovė pinigus skolino bendrovei nereikalaudama palūkanų ar kitų mokėjimų, todėl nesukūrė bendrovei papildomos finansavimo naštos.

Dėl nuostolingų sandorių sudarymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).Dėl prioriteto atsiskaitymams su savimi

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino bendrovės vadovės veiksmų bendrovei peržengus nemokumo ribą, jų įtakos tolesniam bendrovės padėties blogėjimui ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą apribojimui. Teismo vertinimas, kad bendrovės vadovės 2023 m. eigoje iš asmeninių lėšų suteiktos paskolos panaudotos siekiant įveikti likvidumo problemas ir atsiskaityti su kreditoriais, objektyviai negali pašalinti atsakomybės dėl vėliau sekusių bendrovės vadovės veiksmų, kai buvo siekiama asmeninių interesų tenkinimo kitų kreditorių sąskaita. Teismas neįvertino bendrovės vadovės elgesio bendrovei pasiekus nemokumo būseną ir aplinkybės, kad nemokios bendrovės likęs turtas buvo iš esmės pasitelktas atsiskaitymams su savimi, siekiant tokiu būdu susigrąžinti bendrovei dar 2023 m. suteiktą finansavimą, kartu darant žalą kitiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

Visų pirma, nors apeliantė teigia, kad bendrovės vadovės reikalavimas, kylantis iš bendrovei suteiktų paskolų, mažėjo neproporcingai palyginti su kitų bendrovės kreditorių (pvz., pareiškėjos) reikalavimais, tačiau tai savaime nereiškia, kad bendrovės įsipareigojimai pareiškėjai buvo nevykdomi ar vykdomi mažesne apimtimi nei kitiems kreditoriams. Bendrovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad nuo 2023 m. sausio 7 d. iki 2024 m. lapkričio 28 d. bendrovė pareiškėjai atliko iš viso 36 mokėjimo pavedimus, iš kurių dalis (27 539,23 Eur) atlikti jau po 2023 m. gruodžio 31 d. (nustatyto nemokumo momento): 2 450,09 Eur – 2024 m. sausio 30 d., 2 573,69 Eur – 2024 m. vasario 19 d., 900 Eur – 2024 m. vasario 27 d., 900 Eur – 2024 m. balandžio 3 d., 2 432,45 Eur – 2024 m. balandžio 30 d., 1 800 Eur – 2024 m. birželio 18 d., 2 424,61 Eur – 2024 m. birželio 25 d., 900 Eur – 2024 m. birželio 26 d., 298,22 Eur – 2024 m. liepos 22 d., 900 Eur – 2024 m. rugpjūčio 6 d., 2 418,71 Eur – 2024 m. rugpjūčio 9 d., 2 316,71 Eur – 2024 m. rugpjūčio 19 d., 2 234,33 Eur – 2024 m. rugpjūčio 19 d., 900 Eur – 2024 m. rugsėjo 2 d., 900 Eur – 2024 m. spalio 2 d., 54,03 Eur – 2024 m. spalio 2 d., 2 236,39 Eur – 2024 m. spalio 3 d., 900 Eur – 2024 m. lapkričio 28 d. (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Taigi, apeliantės atskirajame skunde pateikiama bendrovės įsipareigojimų pareiškėjai pokyčių diagrama iš esmės atspindi tik tai, kad bendrovės įsipareigojimai pareiškėjai per daugiau nei 1,5 metų laikotarpį padidėjo 5 274,59 Eur (12 540,77 Eur – 7 266,18 Eur = 5 274,59 Eur), o ne tai, kad pareiškėjai mokėjimai buvo nevykdomi, o bendrovės lėšos sistemingai nukreipiamos išskirtinai tik vadovės naudai. Tai, be kita ko, patvirtina ir O. S. pateikta bendrovės mokėjimų pareiškėjai suvestinė, iš kurios turinio matyti, kad nuo 2023 m. sausio 7 d. iki 2024 m. lapkričio 28 d. bendrovė pareiškėjai 36 bankiniais pavedimais iš viso sumokėjo 58 822,83 Eur, iš jų 18 mokėjimų, kurių suma 27 539,23 Eur buvo atlikti bendrovei esant nemokumo būsenoje, t. y. po 2024 m. gruodžio 31 d. (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 9).

Be to, bendrovės banko sąskaitos išrašai taip pat patvirtina, kad bendrovė paskolas bendrovės vadovei grąžino kartu atlikdama ir mokėjimus ir kitiems bendrovės kreditoriams. Pavyzdžiui: nuo 2023 m. vasario 2 d. iki 2025 m. birželio 10 d. bendrovė kreditorei UAB „SA Solutions Group“ bankiniais pavedimais iš viso sumokėjo 41 677,25 Eur: 2 372,90 Eur – 2023 m. vasario 2 d., 5 500 Eur – 2023 m. vasario 7 d., 10 433,62 Eur – 2023 m. kovo 17 d., 4 000 Eur – 2023 m. balandžio 19 d., 3 000 Eur – 2023 m. gegužės 4 d., 297,95 Eur – 2023 m. gegužės 23 d., 384,80 Eur – 2023 m. birželio 28 d., 2 187,98 Eur – 2023 m. liepos 3 d., 2 000 Eur – 2023 m. liepos 5 d., 5 000 Eur – 2023 m. rugsėjo 18 d., 2 000 Eur – 2023 m. lapkričio 14 d., 1 500 Eur – 2025 m. kovo 24 d., 3 000 Eur – 2025 m. birželio 10 d.; nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2025 m. kovo 4 d. bendrovė kreditorei COBALT bankiniais pavedimais sumokėjo iš viso 28 452,09 Eur: 1 751,60 Eur (2023 m. sausio 10 d.), 257,97 Eur (2023 m. sausio 10 d.), 2 044,90 Eur (2023 m. sausio 17 d.), 2 749,60 Eur (2023 m. sausio 25 d.), 663,81 Eur (2023 m. vasario 27 d.), 1 044,47 Eur (2023 m. kovo 1 d.), 2 510,51 Eur (2023 m. balandžio 3 d.), 616,62 Eur (2023 m. gegužės 10 d.), 1 400,01 Eur (2023 m. birželio 7 d.), 1 314,87 Eur (2023 m. liepos 12 d.), 1 000 Eur (2023 m. liepos 21 d.), 717,29 Eur (2023 m. rugpjūčio 11 d.), 670,10 Eur (2023 m. rugpjūčio 28 d.), 1 079,08 Eur (2023 m. spalio 6 d.), 666,95 Eur (2023 m. spalio 30 d.), 2 048,05 Eur (2023 m. lapkričio 15 d.), 1 755,47 Eur (2023 m. gruodžio 29 d.), 861,06 Eur (2024 m. kovo 26 d.), 289,43 Eur (2024 m. kovo 26 d.), 2 575,60 Eur (2024 m. balandžio 25 d.), 452,08 Eur (2024 m. liepos 3 d.), 700 Eur (2024 m. liepos 22 d.), 300 Eur (2024 m. spalio 24 d.), 300 Eur (2024 m. lapkričio 25 d.), 200 Eur (2024 m. gruodžio 27 d.), 482,62 Eur (2025 m. kovo 4 d.); nuo 2023 m. sausio 13 d. iki 2025 m. liepos 14 d. bendrovė sistemiškai ir nuolat (kelis kartus per mėnesį) vykdė mokestines prievoles Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; nuo 2023 m. sausio 15 d. iki 2025 m. liepos 14 d. (iš esmės kartą per mėnesį) vykdė mokestines prievoles Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kt. (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5).

Be to, bendrovė mokėjo darbo užmokestį (jo dalį) darbuotojams: 2023 m. balandžio 8 d. po 200 Eur (darbo užmokesčio dalį už kovo mėn.) – K. S., V. K. (V. K.), J. S. (J. S.), O. S. (O. S.; toliau – O. S.); 2023 m. gegužės 17 d. po 200 Eur (darbo užmokesčio dalį už balandžio mėn.) – K. S., V. K., J. S., O. S.; 2023 m. gegužės 24 d. 399,01 Eur O. S. (darbo užmokestis už gegužės mėn., atleidimas); 2023 m. birželio 12 d. 779,68 Eur J. S. (darbo užmokestis už gegužės mėn., atleidimas); 2023 m. birželio 15 d. 1 110,89 Eur (darbo užmokestis už gegužės mėn., atleidimas) V. K.; 2023 m. birželio 15 d., 2023 m. liepos 17 d. po 711,11 Eur (darbo užmokestis už gegužės, birželio mėn.) K. S.; 2023 m. rugpjūčio 18 d. 713,91 Eur (darbo užmokestis už liepos mėn.) K. S.; 2023 m. rugsėjo 12 d. 638,41 Eur (darbo užmokestis už rugpjūčio mėn.) K. S.; 2023 m. spalio 19 d. 660,33 Eur (darbo užmokestis už rugpjūčio mėn.) K. S.; 2023 m. lapkričio 13 d., 2023 m. gruodžio 17 d. po 638,41 Eur (darbo užmokestis už spalio, lapkričio mėn.) K. S.; 2023 m. lapkričio 22 d. 814,86 Eur (už rugsėjo mėn.) O. S.; 2023 m. gruodžio 29 d. 1 486,49 Eur (darbo užmokestis už birželio mėn.) K. S.; 2023 m. gruodžio 29 d. 1 486,49 Eur (darbo užmokestis už birželio mėn.) O. S.; 2024 m. sausio 19 d. 638,41 Eur (darbo užmokestis už gruodžio mėn.) K. S.; 2024 m. vasario 19 d., 2024 m. kovo 20 d., 2024 m. balandžio 8 d., 2024 m. gegužės 13 d., 2024 m. birželio 14 d. po 708,92 Eur (darbo užmokestis už sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėn.) K. S.; 2024 m. gegužės 13 d. 254,92 Eur (darbo užmokestis už balandžio mėn.) J. V. (toliau – J. V.); 2024 m. birželio 14 d. 286,78 Eur (darbo užmokestis už gegužės mėn.) J. V.; 2024 m. liepos 16 d. 472,94 Eur (darbo užmokestis už birželio mėn.) J. V.; 2024 m. liepos 20 d. 702,08 Eur (darbo užmokestis už birželio mėn.) K. S.; 2024 m. liepos 30 d. 475,25 Eur (darbo užmokestis už liepos mėn., atleidimas) J. V.; 2024 m. rugpjūčio 19 d. 708,92 Eur (darbo užmokestis už liepos mėn.) K. S.; 2024 m. rugsėjo 25 d. 581,17 Eur (darbo užmokestis už rugpjūčio mėn.) K. S.; 2024 m. spalio 15 d. 681,17 Eur (darbo užmokestis už rugsėjo mėn.) K. S.; 2024 m. lapkričio 20 d. 681,17 Eur (darbo užmokestis už spalio mėn.) K. S.; 2024 m. gruodžio 19 d. 781,17 Eur (darbo užmokestis už lapkričio mėn. ir likutis) K. S.; 2025 m. sausio 2 d. 744,03 Eur (darbo užmokestis už gruodžio mėn., atleidimas) K. S.; 2025 m. sausio 2 d. 99,42 Eur (darbo užmokestis už gruodžio mėn. O. S. (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Be to, kaip paaiškino bendrovės vadovė, darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas, be kita ko, atliekant ir grupinius mokėjimus, kurių bendra suma sudaro 18 068,65 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5; 2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 1).

Nurodytų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 73–75 punktus) patvirtina, kad bendrovė 2023–2025 m. aktyviai vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, taip pat mokėjo mokestines prievoles valstybinėms institucijoms, darbo užmokestį (ar jo dalį) darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad po 2023 m. gruodžio 31 d. (t. y. po nustatyto bendrovės nemokumo momento) bendrovės veikla buvo ir toliau vykdoma. Bendrovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. bendrovė tiek įsipareigojimus kreditoriams, tiek mokestines prievoles vykdė: 2024 m. sausio 1 d.–2024 m. gruodžio 31 d. debeto apyvarta siekė 305 232 Eur, taip pat 33 189,33 PLN (Lenkijos zlotai; 7 674,67 Eur); 2025 m. sausio 1 d.–2025 m. gruodžio 1 d. debeto apyvarta siekė 51 958,41 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Vis dėlto, nors bendrovė 2024 m. sausio 1 d.–2024 m. gruodžio 31 d. sumokėjo kreditoriams ir institucijoms 312 906,67 Eur (305 232 Eur + 7 674,67 Eur = 312 906,67 Eur), tačiau iš šios sumos bendrovės vadovei pagal paskolos sutartis bankiniais pavedimais buvo pervesta 9 050 Eur (8 550 Eur (2024 m. sausio 18 d.) + 500 Eur (2024 m. balandžio 30 d.), o 2025 m. sausio 1 d.–2025 m. gruodžio 1 d. iš 51 958,41 Eur sumos – tik 100 Eur (2025 m. kovo 11 d.) (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Taigi, nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo nuspręsti, kad bendrovei peržengus nemokumo ribą (nuo 2024 m. sausio 1 d.), bendrovės atlikti pervedimai vadovei pagal paskolos sutartis turėjo esminę reikšmę tolimesniam bendrovės finansinės padėties blogėjimui, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad tokiais veiksmais bendrovė siekė asmeninių interesų tenkinimo kitų kreditorių sąskaita. Todėl vien tai, kad bendrovė 2023 m. pabaigoje, turėjo skolų kreditoriams, kurias aktyviai siekė sumažinti finansuodama bendrovės veiklą, savaime nereiškia, kad bendrovės vadovės reikalavimas, kylantis iš bendrovei suteiktų paskolų, neproporcingai sumažėjo (CPK 185 straipsnis).

Antra, bendrovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad bendrovė vadovei nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2025 m. kovo 11 d. pervedė iš viso 27 329,88 Eur (10 000 Eur + 7 000 Eur + 1 179,88 Eur + 8 550 Eur + 500 Eur + 100 Eur): 2023 m. kovo 15 d. – 10 000 Eur ir 7 000 Eur (paskirtyje nurodyta „skolos grąžinimas“); 2023 m. lapkričio 24 d. – 1 179,88 Eur („skolos grąžinimas pagal AA“); 2024 m. sausio 18 d. – 8 550 Eur („skolinos grąžinimas“); 2024 m. balandžio 30 d. – 500 Eur („dalinis skolinos grąžinimas“); 2025 m. kovo 11 d. – 100 Eur („skolos grąžinimas“) (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Įvertinus tai, kad bendrovė grąžino vadovei 1 179,88 Eur skolą „pagal AA“, spręstina, jog bendrovė pagal paskolos sutartis pervedė vadovei 26 150 Eur (27 329,88 Eur – 1 179,88 Eur), o tai reiškia, kad negrąžinta suma pagal paskolos sutartis – 34 300 Eur (60 450 Eur – 26 150 Eur). Vis dėlto, kaip matyti iš vadovės prašymo patvirtinti jos finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, bendrovės skola pagal paskolos sutartis sudarė 13 900 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 7). Atsižvelgiant į šiuos neatitikimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bendrovės vadovei grąžinta 20 400 Eur (34 300 Eur – 13 900 Eur = 20 400 Eur) bendrovėje liko neapskaityta (bankiniais pavedimais nėra grąžinta). Bendrovės vadovė paaiškino, kad bendrovės sąskaitos išrašas neatskleidžia visų atsiskaitymų pagal paskolos sutartis, nes iš vadovės bendrovei paskolintos bendros 60 450 Eur sumos dalis buvo grąžinta banko pavedimais, o dalis padengta apskaitinėmis užskaitomis, susijusiomis su BMW S1000R 11 000 Eur ir FIAT DUCATO 9 500 Eur perleidimo sandoriais (žr. 2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 23 punktą). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šias bendrovės vadovės nurodomas aplinkybes patvirtina pateikti skolų koregavimo dokumentai, iš kurių matyti, kad už automobilių pardavimą gautos sumos buvo įskaitytos mažinant bendrovės įsipareigojimus pagal paskolos sutartis bendrovės vadovei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti minėtiems pirmosios instancijos teismo argumentams, nes kaip matyti iš 2024 m. rugpjūčio 29 d. Skolos koregavimo dokumento, bendrovės skola vadovei sumažėjo 11 000 Eur dėl atliktos užskaitos (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 11) ir kaip matyti iš 2025 m. gegužės 16 d. Skolos koregavimo dokumento, bendrovės skola vadovei sumažėjo 9 500 Eur dėl atliktos užskaitos (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 12). Taigi, nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrovė vadovei liko skolinga pagal paskolos sutartis – 13 900 Eur.

Apeliantės įsitikinimu, nebuvo pagrindo skubėti vykdyti įsipareigojimus bendrovės vadovei pagal paskolos sutartis, nes jos suteiktos be palūkanų, be to, jose nurodyta, jog įsipareigojimai vykdytini pagal pareikalavimą, ne vėliau kaip per vienus metus nuo šių sutarčių sudarymo, su galimybe šį terminą pakeisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pirmasis bendrovės paskolos grąžinimas bendrovės vadovei užfiksuotas 2023 m. kovo 15 d., t. y. netrukus po to, kai bendrovei buvo perleistos paskolos lėšos 2023 m. vasario 16 d. ir 2023 m. kovo 8 d. (žr. šios nutarties 77 punktą), savaime nereiškia nesąžiningų bendrovės vadovės veiksmų, juolab kad kiti paskolos grąžinimai pagal paskolos sutartis buvo atlikti tik 2024 m. sausio 18 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2025 m. kovo 11 d., nors kitiems bendrovės kreditoriams įsipareigojimai buvo mokami, o vadovė nereikalavo skubaus paskolų grąžinimo. Be to, nors bendrovės skola vadovei pagal suteiktas paskolas nuo 2023 m. kovo 15 d. sumažėjo 46 550 Eur (nuo 60 450 Eur iki 13 900 Eur), tai savaime nereiškia, kad bendrovės vadovė naudojo bendrovės lėšas pirmiausia savo asmeninių turtinių interesų tenkinimui. Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 76 punktą) patvirtina, kad bendrovė atliko eilę mokėjimų kreditoriams, todėl nėra pagrindo nuspręsti, kad bendrovės vadovė nesąžiningais veiksmais tenkino savo interesus kreditorių interesų sąskaita.

Trečia, apeliantės teigimu, bendrovei esant nemokiai, bendrovės turtas buvo pasitelktas mažinant bendrovės skolas vadovei, t. y. tiek motociklas BMW S1000R, tiek krovininis automobilis FIAT DUCATO buvo perleisti vadovei ir su vadove susijusiam asmeniui – UAB „Heiza“, siekiant įskaitymo būdu padengti įsipareigojimus pagal suteiktas paskolos sutartis. Už minėtų transporto priemonių realizavimo sandorius bendrovė faktiškai negavo lėšų, kurios galėjo būti panaudotos siekiant atkurti bendrovės likvidumą ar į kurias bendrovės kreditoriai būtų galėję nukreipti išieškojimą. Be to, realizavus bendrovės atsargas, gautos lėšos nebuvo skaidriai panaudotos. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais atskirojo skundo teiginiais nesutinka.

Bendrovės balansas už 2023 m. patvirtina, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 180 417 Eur turto, kurį sudarė 88 535 Eur ilgalaikis turtas (85 737 Eur transporto priemonės ir 2 798 Eur kiti įrenginiai, prietaisai ir įrankiai), 91 847 Eur trumpalaikis turtas (38 967 Eur atsargos, 46 768 Eur per vienus metus gautinos sumos, 6 112 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai) ir 35 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 2). Bendrovės balansas už 2025 m. sausio 1 d.–2025 m. rugsėjo 11 d. patvirtina, kad 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovė ilgalaikio turto neturėjo, o turtą sudarė 49 386 Eur trumpalaikis turtas: 1 887 Eur atsargos, 47 521 Eur per vienus metus gautinos sumos, (22 Eur) pinigai ir pinigų ekvivalentai (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 9).

Byloje pateikta ilgalaikio turto pardavimų suvestinė patvirtina, kad: HYUNDAI TUCSON buvo parduota 2023 m. kovo 10 d. Luminor Lizingas UAB už 26 446,28 Eur; BMW S1000R (632IF) – 2024 m. rugpjūčio 29 d. O. S. už 11 000 Eur; nešiojamas kompiuteris HP EliteBook – 2025 m. gegužės 2 d. O. S. už 600 Eur; krovininis automobilius FIAT DUCATO – 2025 m. gegužės 19 d. UAB „Heiza“ už 9 500 Eur; Lenovo Tab M8 (4th Gen) SET – 2025 m. gegužės 19 d. UAB „Heiza“ už 150 Eur; įrangą – 2025 m. gegužės 19 d. UAB „Heiza“ už 100 Eur; BMW X6 – 2025 m. liepos 4 d. SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialui už 47 107,44 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 19). Bendrovės vadovė atsiliepime į pareiškimą dėl bendrovės tyčinio bankroto iškėlimo paaiškino, kad už BMW S1000R (632IF) ir FIAT DUCATO gautos sumos (11 000 Eur ir 9 500 Eur) faktiškai neatsispindėjo bendrovės sąskaitoje, nes buvo sudengtos su bendrovės prievole vadovei pagal paskolos sutartis (žr. atsiliepimo 23 punktą). Tai patvirtina ir byloje pateikti skolos koregavimo dokumentai: BMW S1000R kaina (11 000 Eur) buvo sudengta su bendrovės prievole vadovei pagal paskolos sutartis; 2025 m. gegužės 16 d. dokumente UAB „Heiza“ nurodyta kaip debitorius, vadovė – kaip kreditorius, todėl FIAT DUCATO 9 500 Eur pardavimo suma padengta tokio paties dydžio skolos koregavimu (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedai Nr. 11 ir 12).

Nors apeliantė nurodė, kad bendrovei esant nemokumo būsenoje, jos vadovė perleido susijusiam juridiniam asmeniui bendrovės likvidų turtą ir su bendrove neatsiskaitė, bet atliko įskaitymą, siekiant padengti savo asmenines skolas, tačiau vien šis faktas nereiškia, kad sudaryti sandoriai buvo žalingi ir (ar) jais buvo sąmoningai siekiama pažeisti kreditorių interesus. Visų pirma, byloje nėra ginčo, kad dalies turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti tarp bendrovės, jos vadovės ir su ja susijusio juridinio asmens (UAB „Heiza“), vis dėlto vien ši aplinkybė savaime nepagrindžia tyčinio bankroto požymio. Teismų praktikoje pažymima, jog teisinis reguliavimas nedraudžia susijusiems juridiniams asmenis bendradarbiauti, palaikyti ir plėtoti komercinių santykių bei tarpusavyje sudaryti sandorių ir susitarti dėl jų sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-567/2023, 29 punktas). Antra, nors bendrovei buvus nemokiai, buvo atlikti priešpriešinių įsipareigojimų užskaitymai (susiję su motociklu BMW S1000R (632IF) ir krovininiu automobiliu FIAT DUCATO), tačiau įskaitymo sandorio nėra pagrindo laikyti nuostolingu ar ekonomiškai nenaudingu juridiniam asmeniui, kadangi nenustatyta, jog šiuo sandoriu buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama pažeisti kreditorių teises, o ne tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bendrovei tapus nemokiai, jos turtas buvo išnaudotas bendrovės skolos vadovei mažinimui ir dėl to kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo faktiškai panaikintos.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantės teiginiais, kad realizavus bendrovės atsargas, gautos lėšos nebuvo skaidriai panaudotos atsiskaitant su kreditoriais yra nepagrįsti. Bendrovės balansas už 2024 m. patvirtina, kad 2024 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 30 212 Eur atsargų, iš kurių: žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės – 30 Eur, pirktos prekės, skirtos perparduoti – 24 078 Eur, sumokėti avansai – 6 104 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 16). Bendrovės balansas už 2025 m. patvirtina, kad 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovė turėjo 1 887 Eur atsargų, kurias sudarė sumokėti avansai (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 9). Kaip matyti iš bendrovės 2025 m. rugsėjo 11 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, bendrovė tiek 2024 m., tiek 2025 m. veiklą vykdė –2024 m. fiksuotos 254 212 Eur pardavimo pajamos, o 2025 m. – 44 198 Eur. (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 23). Bendrovės vadovė atsiliepime į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu paaiškino, kad atsargos buvo parduodamos klientams, o iš gautų pajamų apmokamos prekės tiekėjams, transporto, pristatymo ir kitos su užsakymų įvykdymu susijusios išlaidos (žr. atsiliepimo 26 punktą). Bendrovės sąskaitų išrašai patvirtina, kad bendrovei nuo 2024 m. sausio 1 d. klientai atliko eilę pavedimų už užsakymus (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Taigi, nustatytų duomenų visuma leidžia pritarti bendrovės vadovės paaiškinimams, kad atsargų sumažėjimas vyko bendrovei tęsiant prekybinę veiklą. Šiuo atveju apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės turtas (atsargos) buvo perleistos neatlygintinai ar, jog bendrovės gauta suma už prekių pardavimą buvo nukreipta konkretaus kreditoriaus naudai. Vien atsargų balansinės vertės sumažėjimas šiuo atveju neįrodo bendrovės vadovės sąmoningų veiksmų siekiant dar labiau pabloginti nemokios bendrovės turtinę padėtį ar nukreipti bendrovės lėšas konkrečiam kreditoriui.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino bendrovės vadovės veiksmų bendrovei peržengus nemokumo ribą, jų įtakos tolesniam bendrovės padėties blogėjimui ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą apribojimui atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad bendrovės vadovė 2023 m. gruodžio 31 d. ir 2024 m. gruodžio 31 d. suteikė bendrovei paskolas, kad šiomis paskolomis suteiktos lėšos buvo panaudotos bendrovės veiklai ir su ja susijusiems įsipareigojimams vykdyti, t. y. atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ir klientais, taip pat mokėti mokesčius valstybės institucijoms (žr. skundžiamo sprendimo 26 punktą), taip pat įvertino bendrovės sąskaitos išrašus, ilgalaikio turto pardavimo sandorius bei kitus byloje esančius duomenis (žr. skundžiamo sprendimo 28–33, 41–46 punktus). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktų duomenų visumą. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, savaime nereiškia, jog teismas nevertino ir nepasisakė dėl bendrovės padėties po jos nemokumo momento.

Taigi, apeliantė nepateikė, o ir teismas nenustatė objektyvių duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog bendrovės vadovė sąmoningai siekė bendrovės turto sumažinimo ir jos nemokumo ar savo asmeninių turtinių interesų tenkinimo bendrovės ir jos kreditorių sąskaita. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kad bendrovei tapus nemokiai bendrovės likutinis likvidus turtas neproporcingai buvo išnaudotas bendrovės vadovės atžvilgiu, neturi objektyvaus pagrindo, todėl jais remiantis teismas negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju neegzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

Dėl kreditorių reikalavimų struktūros pakeitimo

Apeliantės teigimu, buvo sąmoningai kaupiama vadovės darbo užmokesčio skola, nors tuo pačiu laikotarpiu buvo mažinama bendrovės skola vadovei pagal suteiktas neatlygintines paskolos sutartis. Toks veiksmų modelis lėmė bendrovės kreditorių reikalavimų struktūros pakeitimą vadovės naudai – jos iš darbo santykių kylantis reikalavimas bankroto procese įgijo pirmesnę tenkinimo eilę, o kiti kreditoriai, įskaitant pareiškėją, liko antrojoje eilėje.

Remiantis 2023 m. gruodžio 31 d. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiu, 2023 m. gruodžio 31 d. vadovei išmokėtinas darbo užmokestis buvo 9 368,59 Eur (1 338,37 Eur už 2023 m. gruodžio mėn. + 8 030,22 Eur skola už ankstesnius mėnesius), 2025 m. spalio 31 d. 33 465,69 Eur (3 535,64 Eur + 29 930,05 Eur) (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 6). Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2710-864/2025 patvirtintas 33 465,69 Eur O. S. I eilės I etapo reikalavimas, kilęs iš darbo teisinių santykių. Taigi, nuo 2023 m. gruodžio 31 d. iki 2025 m. spalio 31 d. bendrovės įsipareigojimai, susiję su darbo užmokesčiu O. S. padidėjo 24 097,59 Eur (33 465,69 Eur – 9 368,59 Eur = 24 097,10 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-995-864/2026 O. S. finansinis reikalavimas buvo sumažintas iki 27 237,69 Eur, nes iš Garantinio fondo lėšų O. S. sumokėta 6 228 Eur.

Nors apeliantė nurodė, kad bendrovės vadovė nemokėdama sau darbo užmokesčio, o dengdama bendrovės įsipareigojimus pagal paskolos sutartis, siekė bendrovės kreditorių reikalavimų struktūros pakeitimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kad būtų konstatuota, jog O. S. teikė prioritetą atsiskaitymams pagal paskolos sutartis prieš bendrovės įsipareigojimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, vykdymą (CPK 185 straipsnis).

Visų pirma, minėta, kad O. S., būdama bendrovės vadove, dėjo pastangas užtikrinti veiklos tęstinumą, sumažinti bendrovės įsipareigojimus ir išsaugoti kuo didesnę turto vertę (žr. šios nutarties 69 punktą). Siekdama šio tikslo, ji suteikė bendrovei beprocentes paskolas (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 7), taip pat asmeninėmis lėšomis dengė bendrovės įsipareigojimus (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 7). Be to, kaip nurodyta ir atskirajame skunde, bendrovės vadovė 2026 m. gegužės 21 d. atsiliepime į nemokumo administratoriaus ieškinį dėl žalos atlyginimo pripažino, kad ji, siekdama išsaugoti bendrovės veiklą ir atkurti mokumą, nemokėjo sau darbo užmokesčio (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 8). Taigi, visų šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo vertinti, kad bendrovės vadovė, nemokėdama sau darbo užmokesčio, sąmoningai siekė bendrovės kreditorių reikalavimų struktūros pakeitimo. Priešingai, šiuo atveju vadovės darbo užmokesčio lėšos buvo naudojamos atsiskaityti su kitais bendrovės kreditoriais ar bendrovės veiklai.

Antra, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad įsiskolinimas O. S. atsirado ir buvo kuriamas jau po bendrovės nemokumo momento. Visų pirma, kaip minėta, bendrovės įsipareigojimas O. S., susijęs su darbo užmokesčiu, tęsėsi dar iki bendrovės nemokumo momento (2023 m. gruodžio 31 d.) (žr. šios nutarties 87 punktą). Antra, vadovės darbo užmokestis nuo 2022 m. sausio 1 d. nekito, taip pat nenustatyta, kad po 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės vadovei būtų paskirtos premijos ar kitos išmokos, kuriomis būtų didinamas vadovės finansinis reikalavimas (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 5). Taigi, bendrovės finansinis reikalavimas, susijęs su darbo užmokesčiu, yra susijęs su susikaupusiomis ankstesnių mėnesių skolomis, todėl nelaikytinas sąmoningu bendrovės turto mažinimu ar kreditorių struktūros pakeitimu kitų kreditorių nenaudai.

Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad po 2023 m. gruodžio 31 d. (bendrovės nemokumo momento) bendrovė sumokėjo vadovei pagal paskolos sutartis 9 150 Eur (8 550 Eur + 500 Eur + 100 Eur = 9 150 Eur) (žr. šios nutarties 77 punktą), taip pat atliko skolų korekcijas ir dėl to bendrovės įsipareigojimas vadovei sumažėjo 20 500 Eur: 11 000 Eur BMW S1000R kaina sudengta su bendrovės prievole vadovei (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 11) ir 9 500 Eur FIAT DUCATO kaina sudengta su bendrovės skola (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 12). Vis dėlto, vien šios aplinkybės savaime nereiškia, kad bendrovės turtas buvo skirtas atsiskaityti tik su vadove pagal paskolos sutartis, sąmoningai ignoruojant darbo užmokesčio įsiskolinimą. Bendrovės vadovė paskolas suteikė neatlygintinai, t. y. negaudama nei palūkanų, nei kito atlygio, todėl įvertinus daugkartinius atsiskaitymus su kitais kreditoriais (žr. šios nutarties 76 punktą), bendrovės įsipareigojimų pagal paskolos sutartis vykdymas negali būti laikomas prioritetizuojančiu.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog O. S. sąmoningai siekė pakeisti kreditorių reikalavimų struktūrą, dirbtinai didino atlyginimą ir iš anksto planavo bendrovės bankrotą. Vien tai, kad pagal įstatymą, reikalavimai, susiję su darbo santykiais, priskiriami pirmajai eilei, savaime nereiškia, jog bendrovės vadovė sąmoningai siekė sukurti situaciją, kuri pakeistų kreditorių reikalavimų struktūrą.

Dėl pareiškėjos galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą apribojimo

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis; nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 16 d. priėmė galutinį sprendimą byloje Nr. e2-13593-1153/2025, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. preliminarus sprendimas, kuriuo iš bendrovės pareiškėjai priteista 9 018,72 Eur skola, 178,29 Eur delspinigiai, 11,15 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą ir 1 338,20 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino byloje esančių duomenų visumos, patvirtinančios, kad po palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, bendrovės vadovė atliko kryptingus veiksmus, kuriais pareiškėjos galimybė priverstine tvarka įgyvendinti teismo sprendimą buvo faktiškai panaikinta: bendrovė galutinio sprendimo įsiteisėjimo dieną sudarė sandorius su UAB „Heiza“, t. y. su vadove susijusiu asmeniu, už kuriuos, nepaisant to, kad perleisto turto vertė viršijo 9 500 Eur, bendrovės sąskaitoje atsidūrė vos 302,50 Eur; galutinio sprendimo vykdymo metu bendrovė atliko 3 000 Eur mokėjimą kitam kreditoriui, pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką; nevykdydama antstolės nurodymų lėšų, bendrovei likusių po sandorių, susijusių su transporto priemonės BMW X6 realizavimu, sudarymo, nepervedė į antstolės depozitinę sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 16 d. galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13593-1153/2025 įsiteisėjo 2025 m. gegužės 19 d., vykdomasis raštas išduotas 2025 m. gegužės 21 d. (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedai Nr. 10 ir 12).

Iš byloje pateiktos ilgalaikio turto pardavimų suvestinės nustatyta, kad krovininis automobilius FIAT DUCATO 2025 m. gegužės 19 d. buvo perleistas UAB „Heiza“ už 9 500 Eur (žr. šios nutarties 81 punktą). Bendrovės sąskaitų išrašai patvirtina, kad 2025 m. birželio 10 d. UAB „Heiza“ pervedė bendrovei 302,50 Eur (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 5). Atkreiptinas dėmesys, kad automobilio realizavimo procedūros buvo pradėtos dar 2024 m. rugsėjo 13 d., kai bendrovės užsakymu atliktas transporto priemonės vertinimas ir atsižvelgus į transporto priemonės technines charakteristikas, ridą, komplektaciją, faktinę techninę būklę bei kitas individualias jos savybes, nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 13 d. transporto priemonės rinkos vertė su PVM – 12 600 Eur (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 20). Nors apeliantė atskirajame skunde teigia, kad FIAT DUCATO galėjo būti perleista už didesnę kainą, tačiau 9 500 Eur su PVM kaina buvo siūloma internetiniame puslapyje „Autoplius“. Nors skelbimas parodytas 37 075 kartus ir perskaitytas 680 kartų, tačiau 2025 m. balandžio 26 d. pašalinis potencialus pirkėjas pasiūlė mokėti ne daugiau kaip 8 500 Eur(2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 21). Taigi, FIAT DUCATO perleidimo sandoris nebuvo ekonomiškai nuostolingas bendrovei, nes UAB „Heiza“ sumokėta 9 500 Eur kaina buvo 1 000 Eur didesnė nei siūlė potencialus pirkėjas.

Nors apeliantė teigia, kad FIAT DUCATO perleidimo sandoris buvo sudarytas iš karto po to, kai įsiteisėjo bendrovei nepalankus galutinis sprendimas 2025 m. gegužės 19 d. ir 2025 m. gegužės 21 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dar 2025 m. gegužės 16 d. O. S. asmeninėmis lėšomis sumokėjo 1 689,05 Eur lizingo išpirkimo sumą (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 7), o bendrovės apskaitoje 2025 m. gegužės 16 d. fiksuotas transporto priemonės pardavimas (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 12). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad FIAT DUCATO perleidimo sandoris buvo sudarytas iš karto po to, kai įsiteisėjo bendrovei nepalankus galutinis sprendimas 2025 m. gegužės 19 d. ir 2025 m. gegužės 21 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Kita vertus, apeliantė nepagrindė, kaip toks sandoris prisidėjo prie nemokios bendrovės finansinės padėties esminio bloginimo.

Antra, apeliantės teigimu, nepaisant vykdomojo rašto išdavimo, bendrovė neatliko nė vieno mokėjimo pareiškėjos naudai, nors tęsė atsiskaitymus su atskirais verslo subjektais, pvz., bendrovė atliko 3 000 Eur mokėjimą UAB „SA Solutions Group“, t. y. bendrovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Sutiktina su apeliantės argumentais, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog bendrovė po 2025 m. gegužės 21 d. vykdomojo rašto išdavimo būtų atlikusi pareiškėjai bankinius pavedimus, taip pat sutiktina, kad pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą, juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ketvirtąja eile privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti. Vis dėlto, nors bendrovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad buvo bendrovės, kaip skolininkės, atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir eiliškumo pažeidimas, tačiau vien ši aplinkybė savaime nėra pakankamas pagrindas bendrovės tyčiniam bankrotui konstatuoti, nes būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (žr. šios nutarties 41 punktą).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors po vykdomojo rašto išdavimo bendrovė atliko eilę bankinių pavedimų kitiems kreditoriams, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti kiekvieno mokėjimo pagrindą. Bendrovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad po 2025 m. gegužės 21 d. (vykdomojo rašto išdavimo): dalis mokėjimų buvo skirti valstybinėms institucijoms (pvz., VMI, VSDFV), kurie turi aukštesnę atsiskaitymo eilę nei vykdomasis dokumentas (žr. šios nutarties 94 punktą); dalis – automatinės operacijos (pvz., Facebook, antstolei Astai Stanišauskienei, Valstybės įmonei Registrų centrui), kurių bendrovė iš esmės nekontroliavo; 30,58 Eur draudimo įmoka AAS BTA Baltic Insurance Company filialui Lietuvoje susijusi su BMW X6 draudimo apsauga (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 16) ir kt. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės vadovė paaiškino, kad: UAB „NT Kirtimai“ 200 Eur dalinis mokėjimas atliktas pagal teismui pateiktą ir patvirtintą taikos sutartį, siekiant išsaugoti skolos mokėjimo dalimis tvarką ir išvengti visos likusios skolos priverstinio išieškojimo; UAB „Avakompas“ 70,18 Eur mokėjimas atliktas siekiant galutinai atsiskaityti nutraukus sutartį, o Montonio Finance UAB 30,07 Eur mokėjimu padengta tarpusavio skolų suderinimo metu paaiškėjusi sena skola. Šiais mokėjimais buvo užbaigiami ankstesni įsipareigojimai ir siekiama išvengti papildomų periodinių mokesčių, delspinigių bei išieškojimo išlaidų; UAB „Ausnė“ 442,96 Eur ir 159 Eur mokėjimai buvo būtini klientams jau užsakytoms prekėms gauti, o UAB „A.R.D.S. Transport“ 69,20 Eur mokėjimas – šioms prekėms pristatyti. Neatlikus šių mokėjimų bendrovė nebūtų įvykdžiusi jau sudarytų pardavimo sandorių, būtų turėjusi grąžinti klientų sumokėtas lėšas ir būtų atsiradę nauji, potencialiai didesni klientų reikalavimai; 3 000 Eur mokėjimas UAB „SA Solutions Group“ buvo atlikta vadovaujantis tuo metu jos suprasta „skolų senumo logika“ ir manydama, kad pirmiausia turi būti mažinama dar 2023 m. atsiradusi skola.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes (žr. šios nutarties 102 punktą), neturi pagrindo nuspręsti, kad bendrovės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir eiliškumo pažeidimas šiuo atveju laikytinas sąmoningu siekiu apriboti pareiškėjos galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Priešingai, šiuo atveju daugelis mokėjimų buvo atlikti siekiant tikslo – tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus, taip pat atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla. Tokie bendrovės tikslai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 95 punktą), nepripažįstami tyčinio bankroto požymiais, nepaisant nustatytų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo. 3 000 Eur mokėjimas UAB „SA Solutions Group“ taip pat nelaikytinas nesąžiningu siekiu apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Nors apeliantė nurodė, kad bendrovės vadovė žinojo apie vykdymo procesą ir kontaktavo su antstole Asta Stanišauskaite apie pareiškėjos skolą, priteistą galutiniu sprendimu, tačiau iš apeliantės cituojamo antstolės Astos Stanišauskaitės 2025 m. birželio 9 d. laiško matyti, kad bendrovė siekė per antstolę suderinti skolos mokėjimo grafiką. Taigi, nėra pagrindo abejoti, kad bendrovės vadovė siekė sąžiningų tikslų, todėl 3 000 Eur mokėjimas, kaip ji nurodė, atliktas jos suprasta „skolų senumo logika“ nelaikytinas sąmoningu siekiu apriboti pareiškėjos galimybę išieškoti skolą. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo ir bendrovės nemokumo būklės pablogėjimo (CPK 185 straipsnis).

Trečia, apeliantės teigimu, antstolės Astos Stanišauskaitės suteiktas leidimas parduoti BMW X6 buvo su aiškia sąlyga – po pardavimo ir atsiskaitymo su lizingo davėju gautas lėšas buvo privaloma pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą, tačiau šios tvarkos faktiškai nebuvo laikytasi. Bendrovės vadovė sąmoningai nuslėpė nuo antstolės BMW X6 pardavimo lėšas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 28 d. tarp bendrovės ir SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu bendrovei buvo perduotas valdyti ir naudoti lengvasis automobilis BMW X6. Transporto priemonė buvo įsigyta iš UAB „Krasta Auto“ už 89 832,96 Eur, iš kurių 74 832,96 Eur sudarė lizingo davėjo SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo finansuota suma (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 25). Iš bendrovės vadovės ir lizingo davėjo elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad 2025 m. gegužės 15 d. bendrovės vadovė buvo informuota, jog mokėjimo termino pagal lizingo sutartį pratęsti nėra galimybės ir kad iki 2025 m. gegužės 16 d. nesumokėjus bent 1 029,74 Eur, lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 26). Siekdama išvengti sutarties nutraukimo ir išsaugoti galimybę automobilį realizuoti, atsakovė nurodytą 1 029,74 Eur sumą sumokėjo iš savo asmeninių lėšų (2026 m. rugpjūčio 6 d. O. S. atsiliepimo Nr. DOK-86910 priedas Nr. 7). Automobilį pardavus 2025 m. liepos 4 d. ir padengus lizingą, 5 691,02 Eur likutis buvo apskaitytas kaip iš vadovės gautina suma, o 2025 m. rugsėjo 17 d. visa apimtimi pervestas į nemokumo administratoriaus valdomą kreditorių sąskaitą (2026 m. liepos 7 d. pareiškimo dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas Nr. 23)

Šios nutarties 45 punkte nurodyta, kad net jei bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nors bendrovės vadovė 5 691,02 Eur pervedė nemokumo administratoriui tik 2025 m. rugsėjo 17 d., o ne antstolei iš karto po sandorio atlikimo (2025 m. liepos 4 d.), tačiau nėra pagrindo vertinti, kad tokiais veiksmais vadovė nuslėpė, pasisavino ar pašalino iš kreditorių bendros masės 5 691,02 Eur. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo nuspręsti, kad 5 691,02 Eur sumos pervedimas nemokumo administratoriui, o ne antstolei iš karto po sandorio sudarymo lėmė nemokios bendrovės esminį pabloginimą.

Pažymėtina tai, kad juridinio asmens bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, jog juridinio asmens bankrotą lėmė tyčiniai jo valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas juridinio asmens nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas bendrovės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1043-450/2022).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog visi po vykdomojo rašto išdavimo datos atlikti mokėjimo pavedimai šiuo atveju negali būti vertinami kaip sąmoningas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas. Apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės argumentai dėl sąmoningų neteisėtų bendrovės vadovų veiksmų pažeidžiant bendrovės ar jų kreditorių interesus yra nepagrįsti ir iš esmės paremti tik subjektyvia jos nuomone, kurios nepatvirtino byloje esantys įrodymai.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų

Pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su bendrovės turto, atsargų ir galimai iš veiklos gautų lėšų perkėlimu. Atsižvelgiant į šias neatskleistas aplinkybes, taip pat į tai, kad ne visi bylai aktualūs dokumentai buvo perduoti ir nemokumo administratoriui, pirmosios instancijos teismas turėjo aktyviau rinkti įrodymus ir sudaryti galimybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudarant sąlygas teismo posėdžio metu apklausti bendrovės vadovę dėl sudarytų sandorių ir jų tikslingumo bei pagrįstumo.

JANĮ 15 straipsnio 2 dalis numato, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. JANĮ 31 straipsnio 2 dalis numato, kad teismo posėdžiai nemokumo bylose vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. JANĮ nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, t. y. išimtis, nustatanti privalomą juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimą, JANĮ neįtvirtinta.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žodinis bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 31 punktas). Ši pozicija iš esmės atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką, kad išimtinis aplinkybių, galinčių pateisinti žodinio bylos nagrinėjimo nebuvimą, pobūdis iš esmės priklauso nuo klausimų, kuriuos turi spręsti kompetentingas nacionalinis teismas, pobūdžio (EŽTT 2005 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Miller prieš Švediją, peticijos Nr. 55853/00, 29 paragrafas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, jog šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas). Atsižvelgiant į JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, kurių buvimas paprastai nustatomas pagal juridinio asmens buhalterinės apskaitos ir kitus finansinius dokumentus, nėra pagrindo spręsti, kad šios kategorijos bylose, kitaip nei nagrinėjant kitus su bankroto procesu susijusius klausimus, rašytinių įrodymų reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 51 punktas). Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra būtinas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu žodinis nagrinėjimas, be kita ko, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 52 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs šią bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, kuris galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Visų pirma, įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti išimtinai žodinio proceso tvarka. Vien šalies pateiktas prašymas surengti žodinį bylos nagrinėjimą per se (savaime) neįpareigoja teismo tą padaryti, jeigu teismas, įvertinęs konkrečią byloje susiklosčiusią situaciją, nenustato tam būtinybės ir padaro išvadą, kad byla tinkamai bei visapusiškai gali būti išnagrinėta ir rašytinio proceso tvarka. Tai iš esmės patvirtina ir anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas bei jį aiškinanti kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 110–111 punktus).

Antra, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėja pareiškė du prašymus dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka – 2026 m. liepos 7 d. pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta, kad žodinis bylos nagrinėjimas reikalingas siekiant apklausti bendrovės vadovę (2026 m. liepos 7 d. pareiškimas dėl bendrovės bankroto bylos pripažinimo tyčiniu Nr. CBP-9848 priedas), 2026 m. rugsėjo 4 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad žodinis bylos nagrinėjimas reikalingas, kad būtų sudaryta galimybė pareiškime nurodytas aplinkybes papildomai grįsti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais ir, esant poreikiui, liudytojų parodymais (2026 m. rugsėjo 4 d. rašytiniai paaiškinimai Nr. DOK-90143). Pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetė, nurodęs, kad: nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas; O. S. nebuvo užkirstas kelias paaiškinti faktines bylos aplinkybes, išdėstyti savo argumentus dėl visų byloje kilusių klausimų ir pateikti nesutikimo su pareiškimu motyvus; O. S. savo poziciją ir su ja susijusias aplinkybes itin išsamiai išdėstė atsiliepime, kuris yra priimtas į bylą; jos pozicija ir išdėstytos aplinkybės teismui aiškios. Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetė konstatavęs, kad žodinis bylos nagrinėjimas iš esmės nėra būtinas, nes O. S. turėjo galimybę byloje išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių.

Trečia, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja pateiktuose prašymuose skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodė išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis teismas būtų galėjęs spręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinybės, taip pat nepagrindė, kokias konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo išdėstytos šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, patvirtintų ar paneigtų prašomi apklausti asmenys (pvz., bendrovės vadovė) (CPK 190 straipsnis). Pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 4 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai yra tik hipotetinio pobūdžio, leidžiantys teismui pasirinkti, skirti byloje žodinį teismo posėdį, jeigu teismas nuspręstų, kad byloje esančių rašytinių įrodymų nepakanka pareiškime pateiktiems prašymams tenkinti. Taigi, vien abstraktūs apeliantės teiginiai apie poreikį pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojus, kurie patvirtintų sandorių sudarymo aplinkybes, savaime neleidžia spręsti apie jų apklausos būtinybę, juolab kad juridinių asmenų nemokumo bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys juridinio asmens finansinę būklę, sudarytus sandorius ir pan., o šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (žr. šios nutarties 111 punktą).

Ketvirta, atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos prašymų skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, neišsiaiškino visų byloje esančių aplinkybių, tačiau šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje neprašė. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovės vadovė dėl atskirajame skunde keliamų klausimų jau yra pasisakiusi atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, o aplinkybių, kad bendrovės vadovės papildomi žodiniai paaiškinimai galėtų būti reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, apeliantė nepateikė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl apeliantės keliamo klausimo, susijusio su 24 078 Eur vertės prekėmis, skirtomis perparduoti, taip dėl atsargų (žr. atskirojo skundo 71–73 punktus), bendrovės vadovė pasisakė atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu 28 punkte. Dėl klausimo, susijusio su transporto priemonės FIAT DUCATO pardavimo kaina (žr. atskirojo skundo 76–78 punktus), bendrovės vadovė pasisakė atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu 30 punkte, o teismas pareiškėjos ir bendrovės vadovės argumentus bei su jais susijusius duomenis vertino skundžiamos nutarties 41–43 punktuose. Nors apeliantė nurodo, kad byloje nepateiktas atskiras segtuvas, pavadintas „Sutartys“, taip pat duomenys, susiję su UAB „A.R.D.S. Transport“ atsiskaitymais, tačiau nepaaiškina, ką minėti duomenys turėtų patvirtinti ar paneigti. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus poreikio skirti žodinį bylos nagrinėjimą bei apklausti liudytojus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nepažeidė proceso ir materialiosios teisės normų, nebuvo nukrypta nuo aktualios teismų praktikos ginčo klausimu, taip pat nebuvo nustatyta įrodymų įvertinimo ar JANĮ nuostatų taikymo klaidų, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, apeliantės 2026 m. spalio 23 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.