Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui D. S. dėl nuosavybės dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

pripažinti G. S. asmeninės nuosavybės teise: 1 027,10 Eur, 31 766,30 Eur, 11 998,06 Eur, 90 000 Eur, 41 400 Eur pinigines lėšas G. S. banko sąskaitose; 30 755,44 Eur II pakopos pensijų fonde sukauptas pinigines lėšas G. S. banko pensijų kaupimo sąskaitoje; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos žinioje esančią 1 053,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio permoką; automobilius ,,Volvo XC 90“, ,,VW Tiguan“, ,,SsangYong Rexton“;

pripažinti D. S. asmeninės nuosavybės teise: 711,81 Eur pinigines lėšas atsakovo banko sąskaitoje; 29 124,43 Eur II pakopos pensijų fonde sukauptas pinigines lėšas atsakovo banko pensijų kaupimo sąskaitoje; 89 568,75 Eur pinigines lėšas, kurias atsakovas valdo grynaisiais pinigais; automobilį ,,Citroen Jumpy SpaceTourer“; palydovo valdomą neįgaliojo vežimėlį ,,Netti III“; funkcinę lovą ,,Matrix E50“ su čiužiniu ,,Domus 4“;

įpareigoti atsakovą per 2 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei automobilį ,,SsangYong Rexton“;

įpareigoti atsakovą per 2 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įmokėti į notarės J. P. depozitinę sąskaitą 140,44 Eur;

priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina G. S., ji turėjo du vaikus, t. y. ieškovę ir A. S. (pirmos eilės įpėdinės). Ieškovės motina testamento nebuvo sudariusi, tačiau palikimą sudaro kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos. Siekiant tinkamai realizuoti paveldėjimo teisę būtina teisingai nustatyti ieškovės palikimą sudarančio turto sudėtį ir dydį, dėl kurio su atsakovu yra kilęs ginčas. Motina mirties metu buvo santuokoje su atsakovu, tačiau jau nuo 2023 m. kovo 10 d. gyveno skyrium, 2023 m. kovo 15 d. teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia, o 2023 m. balandžio 17 d. ieškovė buvo paskirta motinos globėja. Vykdydama motinos valią 2023 m. gegužės 19 d. pareiškė ieškinį dėl santuokos su atsakovu nutraukimo dėl jo kaltės, tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme ieškovės motina mirė, todėl byla buvo nutraukta. Atsakovas asmeninį ieškovės motinos turtą siekė pripažinti bendru, o bendras pinigines lėšas grynaisiais pinigais siekė nuslėpti nuo turto dalybų. Nesant išskirtai ieškovės motinos asmeninei nuosavybei, ieškovė siekia tiksliai nustatyti motinos palikimo masę, išskirti jos dalį bendrosios jungtinės nuosavybės su atsakovu turte, pripažinti tam tikrą turtą jos asmenine nuosavybe.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 59 702,50 Eur vertės atsakovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.

Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tuo, kad: (1) atsakovas 2022–2023 m. savo banko sąskaitoje valdė 90 280,56 Eur bendras šeimos santaupas, iš kurių 84 400 Eur išgrynino, siekdamas jas nuslėpti nuo dalybų santuokos nutraukimo byloje, šios santaupos neįtrauktos į palikimo apyrašą, siekiant jas pasisavinti ir taip sumažinti kitų įpėdinių palikimo dalis; (2) sudarant paveldimo turto apyrašą atsakovas nuslėpė pensijų fonde sukauptas lėšas; (3) pasirašydamas paveldimo turto apyrašą, į kurį neįtrauktos dviejų rūšių atsakovo valdomos santaupos, kurių pusė kaip sutuoktinei priklauso G. S., atsakovas sulaužė įstatyme numatytą priesaiką, tai laikytina nesąžiningu elgesiu; (4) atsakovas vengė geranoriškai pateikti pirmosios instancijos teismui duomenis apie jo pensijų fonde sukauptas lėšas; (5) atsakovas nepasisakė apie pensijų fonde esančių lėšų dabartinę situaciją, jų buvimą banko sąskaitoje, galimą nuėmimą, saugojimo vietą; (6) patenkinus ieškinį, kils sunkumų vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes atsakovo turtinė padėtis yra sudėtinga; (7) atsakovui civilinėje byloje Nr. e2-196-1112/2026 yra pareikštas 52 863,49 Eur civilinis ieškinys; (8) atsakovas už teisines paslaugas yra skolingas virš 25 000 Eur.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje plačiai apžvelgė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas teismų praktikoje bei abstrakčiai nurodė, kad ieškovė nenurodė atsakovo veiksmų, kurie galėtų patvirtinti nesąžiningą jo elgesį. Toks argumentas neatitinka tikrovės, nes ieškovė nurodė atsakovo nesąžiningus veiksmus, tačiau jų pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl nepasisakė, todėl skundžiama nutartis yra be motyvų.

Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas negali vertinti tam tikrų ieškovės nurodytų aplinkybių dėl atsakovo nesąžiningumo, nes jos bus įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, yra prieštaringa. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aprašė teismų praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, tame tarpe dėl asmenų, kurių atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningų veiksmų, ieškovė patikslintame ieškinyje tokius nesąžiningus atsakovo veiksmus išvardino (santaupų slėpimą), tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šiuos veiksmus vertinti nesąžiningumo aspektu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Nėra aišku, kodėl reikalaujama nurodyti atsakovo nesąžiningus veiksmus, jeigu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas negali jų vertinti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje stadijoje negalima vertinti atsakovo veiksmų nesąžiningumo (pavyzdžiui, slepiant turtą), yra nepagrįsta, prieštaraujanti paties pirmosios instancijos teismo pacituotai teismų praktikai.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad turto areštas yra itin atsakovo teises suvaržantis institutas, tačiau suteikdamas prioritetą atsakovo, kuris slepia santaupas, teisių apsaugai, pirmosios instancijos teismas į antrą planą nukėlė ieškovės ir kitų įpėdinių interesus, jų teisių apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas nepateikė vertinimo kaip ieškovė galės realizuoti teises į palikimą, jeigu atsakovo valdoma palikimo dalis nebus areštuota ir atsakovas jo žinioje esantį turtą bus perleidęs, paslėpęs ar iššvaistęs. Asmens, kuris elgiasi nesąžiningai, slepia turtą, neįtraukia paveldimo turto į apyrašą, vengia pateikti informaciją teismui, teisės neturėtų būti ginamos sąžiningų įpėdinių sąskaita.

Ieškovė nepateikė duomenų ir įrodymų, bent tikėtinai patvirtinančių, kad atsakovas atlieka ar realiai ketina atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti esamą turtą tam, kad būtų išvengta būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė atskirajame skunde atkartojo patikslinto ieškinio argumentus, tačiau šios aplinkybės sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką – pirmosios instancijos teismas turės nustatyti turto teisinį režimą, jo buvimą palikimo atsiradimo momentu, lėšų panaudojimą ir šių aplinkybių teisines pasekmes. Vien tai, kad ieškovė ginčo faktus kvalifikuoja kaip slėpimą, nepakeičia jos pareigos atskirai įrodyti antrąją CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą – realią būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

Atsakovo nesąžiningumas nėra nustatytas jokiame teismų priimtame procesiniame dokumente. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė iki ginčo išnagrinėjimo riboja nuosavybės teisę, kasdienį disponavimą lėšomis ir galimybę finansuoti teisinę gynybą, todėl negali būti skiriama kaip prevencinis užtikrinimas vien dėl to, kad tarp šalių vyksta intensyvus turtinis ginčas ir ieškovės iniciatyva atsakovui keliamos bylos. Būtent tas lėšas, kurių pusę atskirajame skunde vadina mirusiosios turto dalimi, galutiniu prašymu ieškovė siekia priskirti atsakovui. Ieškovė teigia, kad atsakovo valdomos 119 404,99 Eur lėšos kartu su automobiliu ir funkcine lova visiškai padengia jam tenkančią 148 232,55 Eur bendro turto dalį. Ieškovės skaičiavimu atsakovui tenka tik 140,44 Eur daugiau, todėl būtent šią vienintelę sumą prašoma įmokėti į notarės depozitinę sąskaitą. Kitas atsakovui reiškiamas reikalavimas yra perduoti automobilį „SsangYong Rexton“. Patikslintame ieškinyje nėra 59 702,50 Eur ar panašaus dydžio piniginio reikalavimo atsakovui. Ieškinio patenkinimo atveju, iš atsakovo nebūtų išieškoma pusė 119 404,99 Eur, ji būtų įskaitytą į atsakovui priskiriamą bendro turto dalį. Ieškovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis prašo užtikrinti reikalavimą, kurio nereiškia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio prašymo netenkino. Turto ir piniginių lėšų arešto taikymas neatitiktų sąsajumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja.

Ieškovė nepateikė jokio sandorio, turto perleidimo pasiūlymo, dovanojimo, įkeitimo, registruoto turto išregistravimo, lėšų pervedimo tretiesiems asmenims, pavedimo ar kito objektyvaus dokumento, įrodančio atsakovo veiksmus po šios bylos iškėlimo ar po prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo. Atskirojo skundo teiginiai grindžiami prielaidomis. Ieškovė negali perkelti atsakovui įrodinėjimo pareigos. Atsakovo nepareiškimas apie visus galimus ateities sprendimus negali būti paverstas nesąžiningumo prezumpcija. Turtinė padėtis, nedarbas ar įsipareigojimų buvimas gali būti vertinami tik kartu su konkrečiais nesąžiningais veiksmais, tačiau ieškovė faktų apie sąmoningą turto masės mažinimą ar slėpimą siekiant išvengti išieškojimo nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nutartyje aprašė ieškovės prašymo esmę ir jos nurodytus grėsmės argumentus, išsamiai paaiškino dėl nesąžiningumo šalių materialiniuose santykiuose vertinimo. Skundžiamos nutarties išvada, kad ieškovė nenurodė nesąžiningų atsakovo veiksmų, turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ne faktinių teiginių nebuvimą apskritai, o teisiškai reikšmingų, su būsimo sprendimo vykdymo vengimu susijusių veiksmų, nebuvimą. Atskirasis skundas dirbtinai atskiria vieną pirmosios instancijos teismo formuluotę nuo visos motyvuojamosios dalies ir jai suteikia kitą prasmę. Iš skundžiamos nutarties aiškiai suprantama, kokia teisės norma taikyta, kokį faktinį trūkumą pirmosios instancijos teismas nustatė ir kodėl prašymą atmetė.

Ieškovė atsakovo nesąžiningumu vertina jos pačios parengtą atsakovo sąskaitos operacijų analizę, tačiau banko sąskaitos išrašas patvirtina tik atskiras grynųjų pinigų išėmimo operacijas, o ne tai, kad visa išgryninta pinigų suma egzistavo G. S. mirties dieną ir egzistuoja dabar, todėl gali būti areštuota. Operacijos atliktos 2022 m. birželio–2023 m. balandžio mėn., G. S. mirė (duomenys neskelbtini), ši civilinė byla iškelta 2026 m., o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktas 2026 m. liepos mėn. Lėšos nebuvo slepiamos, bet iki G. S. mirties buvo realiai panaudotos jo ir G. S. šeimos interesams. Negali būti areštuota tai, kas faktiškai neegzistuoja.

Atsakovo vardu esančios pensijų kaupimo teisės bei ieškovės prielaida apie iki mirties išlikusius grynuosius pinigus nėra akivaizdus ir neginčijamas palikėjos turtas. Jų teisinė priklausomybė ir buvimas yra šios bylos ginčo objektas. Palikimo apyrašo sudarymo procedūra nėra skirta išspręsti ginčą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sudėties. Kitokia įpėdinio teisinė pozicija dėl ginčijamo turto negali būti automatiškai tapatinama su melagingu paliudijimu ar sąmoningu turto slėpimu, kol nėra nustatyta, kad turtas iš tiesų priklausė palikėjai ir buvo žinomas kaip palikimo objektas. Banko pateikta informacija antstoliui patvirtina, kad bankas nurodė atsakovo vardu esančio turto vertę. Tačiau tai nėra teisinė išvada, jog šio turto dalis priklausė G. S. ir privalėjo būti įtraukta į paveldimo turto apyrašą kaip neginčijamas palikimo objektas. Vien tai, kad tam tikri duomenys nebuvo pateikti atsakovo iniciatyva, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jo nesąžiningumą, informacijos slėpimą ar siekį suklaidinti teismą. Pirmosios instancijos teismui įpareigojus pateikti duomenis apie II pakopos pensijų fonde sukauptas lėšas, atsakovas šį įpareigojimą tinkamai ir laiku įvykdė, pateikė prašomus bei bylai reikšmingus dokumentus.

Prievolė apie įsiskolinimą advokatų profesinei bendrijai nebuvo slepiama, ji nurodyta 2026 m. balandžio 1 d. atsakovo vardu antstolei pateiktoje nuomonėje. Nėra pagrindo šį įsipareigojimą vertinti kaip turto slėpimą, nesąžiningą sandorį ar veiksmą, kuriuo būtų siekiama sumažinti atsakovo turto masę ir išvengti galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Prievolės atskleidimo faktas paneigia ieškovės teiginius apie jos slėpimą ar nesąžiningą atsakovo elgesį. Ieškovės 52 863,49 Eur reikalavimas, pareikštas kitoje civilinėje byloje, nėra įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta atsakovo skola, o tik ieškovės ginčijamas reikalavimas, dėl kurio pagrįstumo vyksta atskiras teisminis procesas. Atskirajame skunde nepateikta duomenų apie pradėtą atsakovo nemokumo procesą, nesėkmingą išieškojimą dėl turto nebuvimo ar konkretų atsakovo veiksmą, kuriuo būtų sąmoningai teikiama pirmenybė kitiems kreditoriams, siekiant apsunkinti ar išvengti šioje byloje galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir apeliacijos ribų

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pirmos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą – preliminarų ieškinio pagrįstumą. Apeliantė atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisakys (CPK 320, 338 straipsniai).

Kaip minėta, preliminaraus ieškinio pagrįstumo konstatavimas savaime nėra pakankamas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes turi būti identifikuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Todėl toliau bus vertinamas antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – nenustatymo pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis ir vienintelis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin asmens teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019, 16 punktas; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 19 punktas). Todėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą galėtų lemti tik asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir aiškiai įvardyti konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar vykdymą apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, o tik tie, kurie siejami būtent su turto masės ar jos vertės keitimu, taip ketinant išvengti atsakovui galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantė patikslintame ieškinyje suformulavo reikalavimus pripažinti G. S. asmenine nuosavybe pinigines lėšas, esančias jos banko sąskaitose, II pakopos pensijų fonde sukauptas pinigines lėšas, gyventojų pajamų mokesčio permoką, automobilius ,,Volvo XC 90“, ,,VW Tiguan“, ,,SsangYong Rexton“; bei atitinkamai reikalavimus pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitoje, II pakopos pensijų fonde jo vardu sukauptas pinigines lėšas, grynaisiais pinigais valdomas pinigines lėšas, automobilį ,,Citroen Jumpy SpaceTourer“, neįgaliojo vežimėlį, funkcinę lovą su čiužiniu; taip pat patikslintame ieškinyje suformulavo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovą perduoti apeliantei automobilį ,,SsangYong Rexton“ ir atlikti įmoką į notarės depozitinę sąskaitą. Taigi apeliantė patikslintu ieškiniu reiškia reikalavimus, susijusius su asmeninės nuosavybės teisės pripažinimu ir įpareigojimu atlikti veiksmus (perduoti automobilį bei atliktį įmoką į notarės depozitinę sąskaitą).

Nors apeliantė prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašo areštuoti 59 702,50 Eur vertės atsakovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, tačiau tokio pobūdžio ieškinio reikalavimo (dėl 59 702,50 Eur ar atitinkamos vertės turto priteisimo) byloje nėra pareiškusi. Pirmiau minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantei, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą bei realų įgyvendinimą.

Teismo sprendimas dėl reikalavimų, kuriais siekiama tam tikrą turtą pripažinti kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, jų patenkinimo atveju, nebūtų priverstinai vykdomas, t. y. teismo sprendimas dėl pripažinimo yra savaime besirealizuojantis, sukeliantis teisines pasekmes nuo jo įsiteisėjimo momento. Atitinkamai, tokių reikalavimų įvykdymas negali būti užtikrinamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Vykdytinumo kriterijų atitinkančiais ieškinio reikalavimais galėtų būti pripažįstami tik patikslinto ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovą per 2 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei automobilį ,,SsangYong Rexton“ bei įpareigoti atsakovą per 2 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įmokėti į notarės depozitinę sąskaitą 140,44 Eur. Todėl toliau skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, teismui konstatavus nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, bus vertinamas tik dėl šių reikalavimų, kurie, esant CPK 1444 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, galėtų būti užtikrinami pritaikant laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – 59 702,50 Eur vertės atsakovo turto areštas – nėra tiesiogiai susijusi ir su šiais reikalavimais. Ieškovė neprašo taikyti turto arešto konkrečiai automobiliui ,,SsangYong Rexton“, neįrodinėja, kad atsakovas ketina šį automobilį parduoti, kitaip perleisti ar pakeisti jo teisinį režimą, t. y. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesieja su grėsme šio konkretaus turto, kurį ieškinio patenkinimo atveju atsakovas turėtų perduoti ieškovei, neišlikimu ir šios teismo sprendimo dalies įvykdymo negalimumu ar realiu pasunkėjimu. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, kad būtina išlaikyti nepakitusią paveldimo turto masę. Tačiau, minėta, laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti užtikrinami tik tie reikalavimai, kurie yra pareikšti konkrečioje byloje ir tik tokie, dėl kurių priimto teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti (yra kilusi) grėsmė.

Dėl reikalavimo įmokėti į notarės depozitinę sąskaitą 140,44 Eur užtikrinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė net nesiekė įrodyti, jog šio reikalavimo patenkinimo atveju tokios sumos atsakovas nebūtų pajėgus sumokėti ar kad yra atlikęs ar ketina atlikti veiksmus, dėl kurių atitekamo dydžio piniginės lėšos negalėtų būti iš jo išieškotos.

Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teismas negali vertinti tam tikrų ieškovės nurodytų aplinkybių dėl atsakovo nesąžiningumo, nes jos galės būti įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie asmens (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022, 26 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas teisniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021, 22 punktas).

Nagrinėjamu atveju įvertinus apeliantės prašyme nurodytas aplinkybes (atsakovas išgrynino lėšas, pensijų fonde sukauptas lėšas nuslėpė, visų valdomų pajamų neįtraukė į paveldimo turto apyrašą, vengė geranoriškai pateikti duomenis apie pensijų fonde sukauptas lėšas, nepateikė informacijos apie pensijų fonde esančių lėšų dabartinę situaciją), darytina išvada, kad nė viena iš jų nesiekiama pagrįsti argumento, jog atsakovas slepia ar ketina slėpti turtą, siekdamas išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo. Argumentai, susiję su lėšų išgryninimu, duomenų apie turimą turtą neatskleidimu, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sietini su siekiu įrodyti, kad tam tikras turtas, esantis pas atsakovą ar jo žinioje, nepagrįstai neįtraukiamas į paveldimo turto sudėtį, t. y. jais siekiama įrodyti, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai paveldėjimo teisniame santykyje, dėl kurio kilęs ginčas byloje. Koks turtas turėtų būti paveldimas, koks teisinis režimas taikytinas atitinkamam turtui, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl apeliantės įsitikinimas, kad aptariami atsakovo veiksmai sąžiningumo aspektu turėtų būti vertinami jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai, vertindamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kiekvienos iš minėtų apeliantės nurodytų aplinkybių atskirai nevertino ir atskirai dėl kiekvienos iš jų nepasisakė.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-617-881/2019, 34 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atskirai kiekvienos apeliantės nurodytos aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė, nereiškia, jog skundžiama nutartis yra be motyvų. Vadovaujantis minėta praktika, teismas neturi pareigos detaliai pasisakyti dėl kiekvieno proceso šalies nurodyto argumento, ypač atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus motyvus, kad tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek atskirajame skunde detaliai aptariamos aplinkybės, kurios esą patvirtina atsakovo nesąžiningumą, nelemia kitokios išvados dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą atsakovo teisių apsaugai, taip į antrą planą nukeldamas apeliantės ir kitų įpėdinių interesus, jų apsaugą. Šiuo atveju nebuvo nustatytas pagrindas užtikrinti ieškinio reikalavimų turto, piniginių lėšų ir kilnojamųjų daiktų areštu, tačiau tokia teismo išvada nereiškia prioriteto vienai iš proceso šalių suteikimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą išsprendė teisingai, nepažeisdamas civilinio proceso taisyklių, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodyta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 48 punktas). Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.