Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paytend Europe“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės Prancūzijos bendrovės ,,Mercury Technologies“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal Prancūzijos bendrovės ,,Mercury Technologies“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paytend Europe“ dėl skolos ir delspinigių pritesimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškinys nėra prima facie (preliminariai; iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškinyje nutylimos esminės ginčo aplinkybės: ieškovė yra Prancūzijoje registruota bendrovė, kurios vadovas E. G. buvo paskirtas atsakovės valdybos nariu. Paslaugas (valdybos nario funkcijas) atsakovei faktiškai teikė ne ieškovė, o jos vadovas, kaip fizinis asmuo. Ieškovė yra juridinis asmuo, per kurį jos vadovas išrašinėjo sąskaitas faktūras. Ieškovės vadovo, kaip valdybos nario, atlyginimas buvo nustatytas šalių susitarimu (4 000 Eur per mėnesį) ir atsakovė pagal susitarimą su ieškovės vadovu atsiskaitė. Tačiau ieškovė vienašališkai ėmė išrašinėti sąskaitas faktūras daug didesnėms sumoms, dėl kurių nebuvo susitarta. Ieškovė nepagrindė, kokiu sutartiniu pagrindu ir dėl kokių priežasčių buvo išrašomos sąskaitos faktūros būtent tokioms sumoms. Ieškinyje nurodoma, kad tarp šalių susiklostė tęstiniai faktiniai paslaugų teikimo santykiai. Tokiu atveju būtent ieškovė turi pagrįsti, kokias paslaugas ji suteikė. Atsakovė niekada nepripažino ieškovės reikalaujamos skolos. Be to, ieškovė, siekdama pagrįsti atsakovės skolos pripažinimą, pateikė vadovo – asmens, kuris pats buvo paskirtas atsakovės valdybos nariu ir kurio naudai buvo išrašomos ginčijamos sąskaitos faktūros – komunikaciją su atsakovės darbuotojais, kurioje jis ragino apmokėti de facto (faktiškai) paties išrašytas sąskaitas. Tokia komunikacija yra pačios kreditorės (jos vadovo) vienašališki reikalavimai sumokėti, o ne atsakovės valios išraiška, pripažįstant skolą.

Neegzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo arba jo įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apskųstoje nutartyje teismas nenustatė konkrečių nesąžiningų atsakovės veiksmų, kurie keltų grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui. Teismas apsiribojo bendro (abstraktaus) pobūdžio argumentais, kad atsakovė tariamai ilgą laiką elgiasi nesąžiningai, nes ne tik nevykdo prievolės, bet ir nebendradarbiauja, nesiekia susitarti dėl skolos sumokėjimo dalimis ar jos užtikrinimo kitomis priemonėmis. Vien tariamos skolos nesumokėjimas nėra aplinkybė, patvirtinanti atsakovės nesąžiningumą. Prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra materialiosios teisės pažeidimas, tačiau jis automatiškai nereiškia, kad skolininkas elgiasi nesąžiningai procesine prasme, t. y. siekia išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Dėl skolos pagrįstumo vyksta ginčas – atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovė siektų perleisti, parduoti ar kitaip neteisėtai disponuotų turtu, siekdama sumažinti turto masę ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovės atliekamus turto perleidimus, sandorius su susijusiais asmenimis, turto slėpimą ar kitus veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip nesąžiningi.

Teismas rėmėsi tuo, kad prašoma priteisti piniginė suma yra didelė, tačiau vien didelė ieškinio suma savaime nėra pakankamas kriterijus, pagrindžiantis būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovė neįrodė, kad 2026 m. birželio 30 d. ji pirmą kartą sužinojo apie apskųstą nutartį. Atskirajame skunde nenurodyta, kokiu būdu ji tą dieną sužinojo apie bylą. Vien aplinkybė, kad nuo tos dienos jos atstovams buvo suteikta prieiga prie elektroninės bylos, neįrodo, jog iki tol atsakovė apie bylą nežinojo. Pati atsakovė nurodo, kad procesine tvarka nei apskųsta nutartis, nei ieškinys jai vis dar nėra įteikti. Tačiau kartu teigia, kad apie apskųstą nutartį sužinojo 2026 m. birželio 30 d. Tokia pozicija yra prieštaringa. Jei procesiniai dokumentai jai nebuvo įteikti, ji privalėjo pagrįsti, kokiu faktiniu pagrindu 2026 m. birželio 30 d. nustatė kaip dieną, nuo kurios prasidėjo atskirojo skundo padavimo terminas. Atsakovė neįrodė, kad atskirasis skundas buvo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto nutarties apskundimo termino. Vien ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą netenkinti atskirojo skundo.

Vertinant ieškinio tikėtiną pagrįstumą būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovė buvo pasitelkta teikti konsultacines paslaugas tuo metu, kai Lietuvos bankas jau buvo nustatęs reikšmingus atsakovės veiklos trūkumus ir bendrovei buvo būtina organizuoti jų šalinimą. Šios aplinkybės paaiškina tiek konsultacinių paslaugų poreikį, tiek jų pobūdį ir apimtį. Byloje esantis Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad E. G., H. R. ir L. U. valdybos nariais buvo paskirti tik nuo 2024 m. lapkričio 7 d. Tuo metu Lietuvos banko priežiūros veiksmai jau buvo vykdomi, o atsakovės veiklos trūkumai buvo nustatyti. Ieškovė buvo pasitelkta, siekiant padėti atsakovei pašalinti nustatytus trūkumus ir įgyvendinti priežiūros institucijos reikalavimus. Byloje pateikto sąskaitos faktūros, atlikti mokėjimai, elektroninis šalių susirašinėjimas, apskaitos dokumentai bei kiti rašytiniai įrodymai patvirtina tęstinius atlygintinų konsultacinių paslaugų santykius tarp šalių. Vien administracinių formalumų neužbaigimas nepaneigia faktiškai susiklosčiusių prievolinių santykių. Iki šio ginčo kilimo atsakovė neginčijo nei konsultacinių paslaugų teikimo fakto, nei jų apimties ar kokybės. Priešingai, atsakovės atsakingi darbuotojai derino mokėjimų grafikus, administravo susidariusią skolą, atliko dalinius mokėjimus ir ieškojo galimybių visiškai atsiskaityti su ieškove. Tik prasidėjus teisminiam procesui atsakovė pradėjo neigti prievolę atsiskaityti už faktiškai suteiktas konsultacines paslaugas. Toks procesinės pozicijos pasikeitimas nepaneigia iki tol susiklosčiusių faktinių šalių santykių ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų.

Byloje pateiktų įrodymų visuma, t. y. Lietuvos banko nutarimas, Juridinių asmenų registro duomenys, sąskaitos faktūros, banko mokėjimo dokumentai, elektroninis šalių susirašinėjimas, apskaitos dokumentai ir kiti kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai – sudaro pakankamą pagrindą preliminariai išvadai, kad ieškovės reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Nors atsakovė neigia tarp šalių egzistavusius sutartinius santykius, ji nepateikia paaiškinimo, kodėl vykdė mokėjimus ieškovei. Atsakovė atliko skirtingo dydžio mokėjimus (po 4 000 Eur ir po 12 000 Eur), kurie atitinka ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytas sumas.

Esminę reikšmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos turi tai, kad Lietuvos bankas 2026 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą panaikinti atsakovei išduotos elektroninių pinigų įstaigos licencijos galiojimą. Toks sprendimas buvo priimtas konstatavus šiurkščius ir sisteminius teisės aktų pažeidimus bei nustačius, kad reikšminga dalis anksčiau nustatytų trūkumų taip ir nebuvo pašalinta, nepaisant priežiūros institucijos nurodymų. Po licencijos panaikinimo bendrovės veikloje įvyko reikšmingi organizaciniai pokyčiai. Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad 2026 m. kovo 4 d. buvo nutraukti tuo metu pareigas ėjusių valdybos narių įgaliojimai ir bendrovėje vyko reikšmingi valdymo pokyčiai. Šios aplinkybės objektyviai didino neapibrėžtumą dėl bendrovės veiklos tęstinumo ir jos galimybių tinkamai vykdyti prievoles. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka atsakovė nėra pateikusi 2025 metų finansinės ataskaitos, todėl nei teismas, nei ieškovė neturi galimybės objektyviai įvertinti faktinės atsakovės finansinės būklės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė pateikė naujus įrodymus: dvi momentines ekrano nuotraukas iš internetinio portalo www.rekvizitai.vz.lt apie atsakovę; momentinę ekrano nuotrauką, kurioje užfiksuotas Vilniaus apygardos teismo posėdžių sekretorės elektroninis laiškas ieškovės atstovei apie tai, kad 2026 m. birželio 18 d. atsakovei neįteiktas ieškinys ir kiti teismo procesiniai dokumentai.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismai gali naudoti viešai prieinamus duomenis, taip pat duomenis iš viešųjų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl įrodymų iš internetinio portalo www.rekvizitai.vz.lt prijungimas yra perteklinis ir šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nepriima. Dėl kito ieškovės pateikto įrodymo – susirašinėjimo su pirmosios instancijos teismo darbuotoja – pažymima, kad ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą iškėlė klausimą dėl termino atskirajam skundui pateikti praleidimo, todėl šių ieškovės argumentų įvertinimui aptariamas įrodymas gali būti reikšmingas, todėl priimtinas ir vertinamas su kitais byloje pateiktais įrodymais.

Dėl termino atskirajam skundui paduoti

CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Kai skundžiama teismo nutartis CPK nustatyta tvarka yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos.

Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą laikosi pozicijos, kad atsakovė praleido CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytą septynių dienų terminą atskirojo skundo padavimui. Anot ieškovės, atsakovė neįrodė, kad tik 2026 m. birželio 30 d. sužinojo apie apskųstą nutartį, nes šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė įrodymų.

Atskirajame skunde atsakovė nurodo, kad prie elektroninės bylos buvo prijungta 2026 m. birželio 30 d., todėl laikytina, jog nuo šios dienos sužinojo apie apskųstą nutartį bei pažymėjo, kad formaliai nei apskųsta nutartis, nei ieškinys atsakovei atskirojo skundo pateikimo dieną, t. y. 2026 m. liepos 7 d., nebuvo įteikti.

Pagal CPK 175¹ straipsnio 10 dalį, CPK nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena.

Nagrinėjamu atveju iš elektroninės bylos duomenų matyti, kad 2026 m. birželio 29 d. atsakovės atstovai pateikė į bylą prašymą dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo. Kartu su šiuo prašymu pateikta 2026 m. kovo 19 d. atstovavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir trijų ją atstovaujančių advokatų. Atstovavimo sutartį atsakovės vardu pasirašė direktorius M. D. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad šis asmuo atsakovės vadovo pareigas ėjo nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. iki 2026 m. gegužės 22 d., po jo bendrovei nuo 2026 m. gegužės 22 d. iki 2026 m. rugsėjo 17 d. vadovavo Kinijos Liaudies Respublikos pilietis N. I., o nuo 2026 m. rugsėjo 17 d. bendrovei vadovauja H.-N. U. Taigi, netrukus po apskųstos nutarties priėmimo, atsakovės vadovu tapo užsienio valstybės pilietis, todėl ši aplinkybė tikėtinai ir komplikavo atsakovės sužinojimą apie apskųstą nutartį, taigi, priešingai nei teigia ieškovė, laikytina, kad atsakovės sužinojimo apie apskųstą nutartį data sutampa su atsakovės atstovų prijungimo prie elektroninės bylos kortelės data, t. y. 2026 m. birželio 30 d. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nepraleido įstatyme nustatyto termino atskirajam skundui paduoti ir teismas šį skundą priėmė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo nutraukti apeliacinį procesą.

Dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad ieškinys nėra prima facie pagrįstas, kadangi ieškovė nepagrindė, kokiu sutartiniu pagrindu buvo išrašomos sąskaitos, neįrodė, kokias tiksliai paslaugas suteikė, be to, atsakovė niekada nepripažino ieškovės reikalaujamos skolos.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-897-910/2022, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas reikalavimas atsakovei dėl skolos priteisimo yra leistinas ir įmanomas galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, ieškinyje išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai, kurie, vertinant juos preliminariai, nenulemia pagrindo teigti, kad ieškinio reikalavimas, neatliekant išsamaus bylos duomenų tyrimo ir vertinimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tuo tarpu atsakovės argumentai, kad ieškovė neįrodė išrašytų sąskaitų pagrindo, taip pat paslaugų suteikimo fakto sudaro ginčo iš esmės dalyką ir dėl jų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pasisakys priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl nurodyto, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apskųstos nutarties išvada dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo yra pagrįsta.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimo

Atsakovė atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad apskųstoje nutartyje teismas nenustatė konkrečių nesąžiningų atsakovės veiksmų, byloje nėra duomenų, jog atsakovė siektų sumažinti turto masę ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Anot apeliantės, teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad ieškovės prašoma priteisti piniginė suma yra didelė.

Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo, prašant turto arešto taikymo, yra nuosekli ir išplėtota. Joje laikomasi pozicijos, kad sprendimo neįvykdymo grėsmę galėtų patvirtinti tik atsakovo jau atlikti arba atliekami nesąžiningi veiksmai, o ne jam per teismą nukreipto reikalavimo dydžio ir jo turtinės padėties santykis. Pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą tenka būtent tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų ribojimų taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021, 18 punktas). Todėl tokį prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti ir konkrečius duomenis bei nurodyti argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), o sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek atlikti iki bylos iškėlimo veiksmai, tiek ir bylos nagrinėjimo metu atlikti veiksmai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1026-516/2022, 27 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 8 punktas; 2025 lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025, 24 punktas; 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-289-567/2026, 20 punktas).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti 127 000 Eur suma yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši apskųstos nutarties išvada neatitinka nuosekliai formuojamos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kur ne kartą buvo pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialiųjų vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019, 21 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais jis grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siejo su apeliantės nebendradarbiavimu, neatsiskaitymu, sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, vengimu atsiskaityti, yra nepakankami atsakovės nesąžiningumui ir grėsmei teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tokio pobūdžio faktinių aplinkybių teisinis vertinimas atliekamas tik bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinant atsakovės sąžiningumą sutartiniuose santykiuose. Atsakovės galimas vengimas atsiskaityti su ieškove sudarė pastarajai pagrindą kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau savaime nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo, vertinant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina tokios faktinės aplinkybės kaip atsakovės atžvilgiu pritaikyti elektroninių pinigų įstaigos licencijos apribojimai, įsiskolinimas VMI ir (ar) kitiems kreditoriams, taip tai, jog skola ieškovei nėra užtikrinta kitomis prievolės užtikrinimo priemonėmis.

Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslą – skolininko nesąžiningų veiksmų užkardymas, turint konkrečių duomenų, kad jis gali imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su turto masės arba jo vertės mažinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 11 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018, 13 punktas). Todėl tokios priemonės, kaip skolininko turto areštas, jas taikant iki sprendimo priverstinio vykdymo proceso pradžios, nėra tapačios vykdymo procese taikomoms procesinėms priemonėms. Turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, galiojanti tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra skirtas nei skolininko turto paieškoms įgyvendinti, nei skolos išieškojimui iš sulaikyto (areštuoto) turto ar piniginių lėšų palengvinti. Iš ieškovės prašymo dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo bei atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad jos siekis, akcentuojant blogėjančią atsakovės finansinę padėtį ir kitų kreditorių buvimą, būtent ir yra noras užsitikrinti, kad, įsiteisėjus jos naudai priimtam teismo sprendimui, būtų galimybė iš karto išieškoti priteistą skolą. Tačiau tokie ketinimai nedera su laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi ir jo taikymo tikslais.

Šiuo aspektu pažymima, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik nenorėjimo įvykdyti teismo sprendimo situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-418-241/2020, 15 punktas).

Įvertinęs informaciją apie atsakovės finansinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nesant objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus disponuojant turtu, kuriais būtų siekiama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, ieškovės subjektyvūs pasvarstymai apie atsakovės finansinę padėtį, neatsiskaitymą su ieškove ir kitais kreditoriais, elektroninių pinigų įstaigos licencijos praradimą, grėsmės, kaip būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nepatvirtina. Pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis nesuabsoliutinami ir nepriskiriami prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018, 23 punktas). Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių atsakovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to keliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o kitokią išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas suklydo. Todėl apskųsta nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės Prancūzijos bendrovės ,,Mercury Technologies“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.