- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2-661-553/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00512-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- „RIMI LIETUVA“
- Ieškovas
- bankrutuojanti " Nekilnojamojo turto valdymas"
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RIMI LIETUVA“ dėl patalpų perdavimo, nuomos mokesčio ir netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rimi Lietuva“ (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę perduoti ieškovei tinkamai sutvarkytas patalpas, esančias Vilniuje, L. A. g. 20, (toliau – ir patalpos), patalpų planą, užfiksuotą Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 13/13648, patalpų ir su jomis susijusių dokumentų perdavimą atliekant 2010 m. rugsėjo 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nustatyta tvarka Vilniuje, L. A. g. 20, dalyvaujant abiejų šalių atstovams; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 95 113,19 Eur nuomos mokestį už pradelstą patalpų grąžinimo terminą nuo 2026 m. vasario 4 d. iki 2026 m. balandžio 29 d.; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 23 090,90 Eur baudą už pradelstą Patalpų grąžinimo terminą nuo 2026 m. vasario 4 d. iki 2026 m. balandžio 29 d.; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę savo lėšomis užtikrinti ginčo patalpų, esančių pastate, unikalus Nr. 1097-3014-8024:0001, Vilniuje. L. A. g. 20, kurių plotas 899,47 kv. m, apsaugą ir saugumą.
Nurodė, kad atsakovė iki šiol neperdavė ieškovei patalpų, kurias atsakovė nuomojosi 2010 m. rugsėjo 13 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu. Paaiškino, kad ieškovė iš kitų patalpų, esančių tame pačiame pastate, kaip ir atsakovės nuomojamos patalpos, nuomininko gavo informaciją, jog į patalpas buvo įsilaužta, atidarytos patalpų darys, galimai daroma žala patalpoms. Ieškovės įsitikinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes bei grėsmę patalpų saugumui, šiuo atveju iškilo būtinybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Ieškovės vertinimu, pareikštas ieškinys atitinka prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo reikalavimą, kadangi ieškinyje yra suformuluoti aiškus reikalavimai, atitinkantys teisės aktuose įtvirtintus pažeistų teisių gynybos būdus, ieškinio reikalavimai yra grindžiami pateikiamais rašytiniais įrodymais, išsamiais teisiniais argumentais, teisės normomis bei aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo, galimai ieškovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Nurodo, kad patalpų nuomininkas, kuris nuomojasi kitas patalpas, esančias tame pačiame pastate, kaip ir ginčo patalpos, informavo ieškovę, jog į patalpas buvo įsilaužta, atidarytos patalpų durys, galimai daroma žala Patalpoms, taigi, kyla reali grėsmė ginčo patalpoms, kurios ieškovei yra iki šiol negrąžintos. Atsakovei negrąžinus patalpų, tenka atsitiktinė patalpų žuvimo rizika ir būtent atsakovė privalės atstatyti patalpas į būklę, kokia buvo patalpų perdavimo atsakovei metu, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba atitinkamai atlyginti nuostolius ieškovei. Tokiu būdu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų užkirstas kelias didesnei žalai patalpoms bei pačioms šalims atsirasti.
Be to, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išvengta naujų teisminių ginčų, susijusių su nuostolių atlyginimu, padarius patalpoms žalą. Tai užtikrintų ne tik ieškovės interesus, bet ir padėtų tausoti valstybės resursus nesibylinėjant, o tai atitinka proceso ekonomiškumo principą, suformuotą teismų praktiką ir laikinųjų apsaugos priemonių tikslus. Pažymi, kad iš atsakovės veiksmų matyti, jog nors ieškovė yra informavusi atsakovę apie susidariusią situaciją, ji, kol nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nebus teismo įpareigota, tikėtina, nesiims priemonių patalpų apsaugai užtikrinti, nors yra neperdavusi patalpų ieškovei ir atsako už patalpų būklę. Tai tik dar kartą patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimą.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „RIMI LIETUVA“ nesutiko su ieškovės prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašė jį atmesti, nes, jos vertinimu, nėra įrodytos būtinosios jų taikymo sąlygos. Atsakovė nurodė, kad ginčo patalpos buvo atlaisvintos ir faktiškai perduotos ieškovei 2026 m. vasario 24 d., todėl reikalavimas dėl jų perdavimo yra nepagrįstas. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė elgtųsi nesąžiningai ar siektų išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovės teigimu, duomenys apie galimą įsilaužimą į patalpas yra abejotino patikimumo ir nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų. Be to, prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su piniginiais ieškinio reikalavimais, o patalpų apsaugą ieškovė gali užtikrinti savarankiškai. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad prašomos priemonės yra neproporcingos, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, nėra pakankamai konkrečiai apibrėžtos ir objektyviai neįgyvendinamos, nes atsakovė neturi faktinės prieigos prie patalpų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas nustatė, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra įvykdyta. Vis dėlto teismas nusprendė, kad prašomos priemonės nėra pagrįstos ir neatitinka proporcingumo principo.
Kadangi ginčo patalpos yra atlaisvintos ir atsakovės nenaudojamos, ieškovė, kaip patalpų savininkė, turi galimybę pati užtikrinti jų apsaugą. Be to, klausimas, ar patalpos atsakovei perduotos tinkamai, bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.
Teismas taip pat pažymėjo, kad, nustačius atsakovės pareigą užtikrinti patalpų apsaugą, ieškovė galėtų reikalauti patirtų išlaidų ir nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu įpareigojus atsakovę apmokėti apsaugos išlaidas, o vėliau paaiškėjus, kad patalpos buvo tinkamai perduotos, šių išlaidų išieškojimas iš bankrutuojančios ieškovės galėtų būti apsunkintas.
Todėl teismas konstatavo, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kurios ieškovė negalėtų pašalinti pati, o prašomos priemonės neproporcingai suvaržytų atsakovės teises ir pažeistų šalių interesų pusiausvyrą. Dėl šių priežasčių ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2177-981/2026 ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo įpareigoti atsakovę UAB „RIMI LIETUVA“ savo lėšomis užtikrinti ginčo patalpų, esančių pastate, kurio unikalus numeris 1097-3014-8024:0001, Vilniuje, L. A. g. 20, kurių plotas 899,47 kv. m., apsaugą bei saugumą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad ieškinys preliminariai pagrįstas ir atitinka prima facie pagrįstumo reikalavimą, tačiau nesutinka su išvadomis dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ir laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad ji pati gali išvengti galimos rizikos, ir nepagrįstai pripažino prašomas priemones neproporcingomis. Dėl šių priežasčių ieškovė skundžia teismo nutartį ir prašo iš naujo įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ji pati gali užtikrinti ginčo patalpų apsaugą, nes patalpos jai nėra perduotos nuomos sutartyje nustatyta tvarka, ji neturi patalpų raktų ir negali realiai kontroliuoti jų būklės. Atsakovės teiginys, kad patalpos buvo grąžintos, perduodant raktus ir dokumentus per tvorą, bus vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės, be to, dėl antstolės veiksmų yra pateiktas skundas. Ieškovės teigimu, ji pati patalpų būklės nefiksavo, o apie galimą įsilaužimą ir grėsmę patalpoms sužinojo iš kitų tame pačiame pastate esančių patalpų nuomininko. Kadangi patalpų grąžinimo faktas ir jų faktinė būklė dar nėra nustatyti, teismas nepagrįstai laikė jas atlaisvintomis ir prieinamomis ieškovei. Ieškovės vertinimu, kol patalpos nėra tinkamai perduotos, atsakovė privalo užtikrinti jų saugumą, todėl teismas nepagrįstai perkėlė šią pareigą ieškovei, nors ji objektyviai negali savarankiškai pašalinti grėsmės.
Ieškovė teigia, kad prašomos prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą ir užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Apie galimą įsilaužimą į ginčo patalpas ir joms kylančią grėsmę ieškovė sužinojo iš kitų tame pačiame pastate esančių patalpų nuomininko. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsniu, nuomininkas privalo grąžinti patalpas tinkamos būklės, o pavėlavęs jas grąžinti – mokėti nuomos mokestį ir atlyginti nuostolius. Ieškovės teigimu, jai palankaus teismo sprendimo atveju atsakovė turėtų atkurti patalpų būklę arba atlyginti padarytą žalą. Todėl įpareigojus atsakovę savo lėšomis užtikrinti patalpų apsaugą, būtų išvengta galimos didesnės žalos, sumažintos abiejų šalių būsimos išlaidos ir apsaugoti jų interesai. Ieškovė pabrėžia, kad tokios priemonės būtų įgyvendinamos minimaliomis sąnaudomis ir padėtų išsaugoti ginčo objektą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.
Ieškovė teigia, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą, nes yra skirtos laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, užkirsti kelią galimos žalos padidėjimui ir išvengti naujų teisminių ginčų. Pažymi, kad šios priemonės galėtų būti panaikintos, jeigu atsakovė bylos nagrinėjimo metu tinkamai perduotų ginčo patalpas. Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į konfliktiškus šalių santykius ir ankstesnius teisminius ginčus dėl nuomos mokesčio, nuostolių atlyginimo bei neteisėto naudojimosi patalpomis, egzistuoja reali naujų ginčų dėl galimos žalos patalpoms atlyginimo rizika. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas padėtų išsaugoti ginčo objektą, apsaugoti abiejų šalių interesus, sumažinti galimų nuostolių riziką ir užtikrinti proceso ekonomiškumą.
Ieškovė teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą ir viešojo intereso apsaugą, nes ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, o jos kreditorių interesai gali nukentėti dėl galimos tolesnės žalos patalpoms. Ieškovės vertinimu, teismas neatsižvelgė į konfliktiškus šalių santykius ir į tai, kad reikalavimas atlyginti galimą žalą ateityje sukeltų naujų teisminių ginčų, papildomų bylinėjimosi išlaidų bei uždelstų žalos atlyginimą.
Ieškovė taip pat pabrėžia, kad atsakovė anksčiau rūpinosi patalpų apsauga, o jos tęstinumo užtikrinimas atsakovei kainuotų tik apie 20–50 Eur per mėnesį. Tuo tarpu ieškovei, neturinčiai patalpų raktų ir negalinčiai naudotis jose įrengta apsaugos sistema, tektų samdyti apsaugos darbuotoją, o tai kainuotų apie 3 000–4 000 Eur per mėnesį. Todėl, ieškovės teigimu, įpareigojus atsakovę toliau užtikrinti patalpų apsaugą, būtų išvengta neproporcingų išlaidų, apsaugoti kreditorių interesai ir išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Dėl šių priežasčių ieškovė prašo panaikinti apskųstą nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė sutinka su teismo išvada, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas, ir šios išvados neginčija. Vis dėlto ji pabrėžia, kad patalpos faktiškai buvo atlaisvintos ir perduotos ieškovei dar 2026 m. vasario 24 d. Atsakovės teigimu, ieškovė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nepateikė įrodymų, paneigiančių faktinio patalpų perdavimo aplinkybes, kurios yra reikšmingos, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui – nėra įrodyta. Jos vertinimu, patalpos buvo faktiškai atlaisvintos ir perduotos ieškovei 2026 m. vasario 24 d., o raktai ieškovės nemokumo administratorei per antstolę įteikti 2026 m. kovo 30 d. Todėl atsakovė pabrėžia, kad ieškovė turi galimybę patekti į patalpas ir pati užtikrinti jų apsaugą, o atsakovė nebeturi nei raktų, nei faktinės prieigos prie jų.
Atsakovė taip pat nurodo, kad pagal teisės aktus pareiga saugoti bankrutuojančios bendrovės turtą tenka jos nemokumo administratorei, todėl šios pareigos negalima perkelti buvusiai nuomininkei. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai ar siekė išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
Atsakovė ginčija ir pranešimo apie galimą įsilaužimą patikimumą. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad pranešimas buvo išsiųstas konkrečiai atsakovės darbuotojai ir nemokumo administratorei, jo tekste esama galimo kopijavimo požymių, o nuo nuotraukų padarymo iki kreipimosi į teismą praėjo labai nedaug laiko. Atsakovės vertinimu, ieškovė, gavusi informaciją apie galimą įsilaužimą, neapžiūrėjo patalpų, nesikreipė į policiją ir nesiėmė skubių apsaugos priemonių, todėl kyla abejonių dėl pranešimo tikrumo ir galimo veiksmų koordinavimo.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos ir pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, nes patalpos jau perduotos ieškovei, o atsakovė nebeturi nei raktų, nei galimybės į jas patekti. Todėl įpareigojimas atsakovei savo lėšomis saugoti ieškovės turtą reikštų nepagrįstą pareigų perkėlimą buvusiai nuomininkei, nors pati ieškovė, kaip turto savininkė, turi pareigą rūpintis jo apsauga.
Atsakovė taip pat pabrėžia, kad bankrutuojančios bendrovės statusas ir viešasis interesas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu neįrodytos įstatyme nustatytos jų taikymo sąlygos. Jos vertinimu, ieškovės nurodytos patalpų apsaugos išlaidos – 20–50 Eur per mėnesį atsakovei ir 3 000–4 000 Eur per mėnesį ieškovei – nepagrįstos įrodymais. Be to, ieškovė galėtų pati pasinaudoti patalpose įrengta signalizacijos sistema ir apsaugos paslaugomis.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka ir su ieškovės argumentais dėl proceso ekonomiškumo bei šalių konfliktiškų santykių. Ji nurodo, kad hipotetinė būsimų teisminių ginčų galimybė negali būti savarankiškas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, o ankstesni ginčai esą kilo dėl pačios ieškovės pasirinkto konfrontacinio elgesio. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, atsakovė prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovė teigia, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra nepakankamai apibrėžtos ir objektyviai neįgyvendinamos, nes ieškovė nenurodė, kokiomis konkrečiomis priemonėmis turėtų būti užtikrinama patalpų apsauga – fizine apsauga, signalizacija, vaizdo stebėjimu ar kitais būdais. Dėl tokio neapibrėžtumo nebūtų įmanoma objektyviai nustatyti, ar atsakovė teismo įpareigojimą įvykdė tinkamai.
Be to, atsakovė pabrėžia, kad neturi patalpų raktų ir teisėtos galimybės į jas patekti, todėl negalėtų įvykdyti tokio įpareigojimo, nepažeisdama teisės aktų. Atsakovės vertinimu, ieškovė pati gali užtikrinti patalpų apsaugą, pasitelkdama saugos tarnybą, aktyvuodama signalizaciją ar kreipdamasi į teisėsaugos institucijas, tačiau šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Todėl atsakovė prašo pripažinti, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka apibrėžtumo reikalavimų ir vien dėl šios priežasties negali būti taikomos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovas prašo priimti naujus rašytinius įrodymus – BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ raštą UAB „RIMI LIETUVA“ ir UAB „RIMI LIETUVA“ el. laišką, kuriais grindžiamos aplinkybės dėl galimo įsilaužimo į ginčo patalpas, jų užliejimo ir atsakovės atsisakymo užtikrinti jų saugumą. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-797-1097/2025, 11 punktas). Kaip matyti iš CPK 180 ir 314 straipsnių nuostatų bei juos aiškinančios teismų praktikos, naujas įrodymas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jis patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiamam klausimui. Pateikti papildomi rašytiniai įrodymai yra susiję su galima žala ginčo patalpoms, o tai bus nagrinėjama sprendžiant ginčą iš esmės, tačiau jie nepatvirtina, kad, netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo dėl patalpų perdavimo ir piniginių sumų priteisimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas (CPK 314 straipsnis). Todėl šie nauji įrodymai neturi reikšmės nagrinėjamam proceso klausimui ir nepriimami (CPK 180, 314 straipsniai).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminaraus pobūdžio procesinės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl sprendžiant dėl jų taikymo būtina įvertinti ne tik galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir prašomų priemonių proporcingumą, būtinumą bei jų poveikį šalių interesų pusiausvyrai.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikęs asmuo tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir pateikia duomenų, leidžiančių spręsti, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant abiem nurodytoms sąlygoms: pirma, ieškinio reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, turi būti pagrįsta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinį ir kartu pateiktus dokumentus, konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovė pasirinko neleistiną arba aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynimo būdą. Todėl teismas nusprendė, kad ieškinys laikytinas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstu.
Ieškovė atskiruoju skundu iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ji teigia, kad ginčo patalpos nebuvo tinkamai perduotos, todėl neturi realios galimybės savarankiškai užtikrinti jų apsaugos, o dėl galimo įsilaužimo ir tolesnio turto sugadinimo kyla grėsmė jos bei kreditorių interesams. Ieškovės vertinimu, įpareigojus atsakovę savo lėšomis užtikrinti patalpų apsaugą, būtų išvengta galimos tolesnės žalos, papildomų teisminių ginčų ir neproporcingų išlaidų.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, kai prašymą pateikęs asmuo konkrečiais argumentais ir įrodymais pagrindžia realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Vien abstrakti ar hipotetinė tokio sprendimo neįvykdymo galimybė nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
Nagrinėjamu atveju ieškovė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui iš esmės sieja su galima tolesne žala ginčo patalpoms. Tačiau vien galimos žalos patalpoms rizika savaime nereiškia, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Todėl būtina įvertinti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės pagrindžia ne tik patalpų apsaugos poreikį, bet ir būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Ieškovė nurodo, kad patalpos nebuvo tinkamai perduotos, ji neturi galimybės savarankiškai užtikrinti jų apsaugos, o apie galimą įsilaužimą jai pranešė kitas nuomininkas. Vis dėlto vien šių aplinkybių nurodymas savaime nepatvirtina, kad, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Siekiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtina pagrįsti ne vien galimos žalos riziką, bet ir jos reikšmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Byloje kilo ginčas dėl tinkamo patalpų perdavimo. Atsakovė nurodo, kad patalpas faktiškai atlaisvino 2026 m. vasario 24 d., o jų raktai ieškovės nemokumo administratorei per antstolę buvo įteikti 2026 m. kovo 30 d. Ieškovė su tokiu vertinimu nesutinka. Šių aplinkybių galutinis vertinimas susijęs su ginčo nagrinėjimu iš esmės, todėl sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jos vertintinos tik tiek, kiek būtina nustatyti galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Vien šalių nesutarimas dėl patalpų perdavimo tinkamumo tokios grėsmės nepatvirtina.
Ieškovės nurodomas galimo įsilaužimo faktas grindžiamas kitų patalpų nuomininko pranešimu. Atsakovė ginčija šio pranešimo patikimumą ir nurodo aplinkybes, kurios, jos vertinimu, kelia abejonių dėl pranešimo atsiradimo aplinkybių. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo galutinai nuspręsti dėl pranešimo tikrumo ar galimo įsilaužimo aplinkybių. Tačiau net ir galimas neteisėtas patekimas į patalpas savaime nepatvirtina, kad dėl jo būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos būtent tokiai grėsmei pašalinti.
Be to, ieškovės prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone siekiama įpareigoti atsakovę savo lėšomis užtikrinti ginčo patalpų apsaugą ir saugumą. Tokia priemonė pirmiausia skirta galimai žalai patalpoms išvengti, tačiau ieškovė nepakankamai pagrindė, kaip šios priemonės netaikymas galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Aplinkybė, kad papildomos patalpų apsaugos priemonės galėtų padėti išsaugoti jų būklę ar sumažinti būsimų ginčų tikimybę, nėra pakankama taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad ieškovė nepateikė pakankamai konkrečių duomenų, pagrindžiančių realią grėsmę galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės argumentai daugiausia susiję su ginču dėl patalpų perdavimo tinkamumo ir galimos žalos patalpoms prevencija, tačiau nepakankamai pagrindžia, kad netaikius prašomų priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nėra įrodyta. Kadangi CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra kumuliatyvios, šios sąlygos nebuvimas yra pakankamas pagrindas atsisakyti taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Papildomai pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina įvertinti jų proporcingumą, būtinumą ir poveikį šalių interesų pusiausvyrai. Taikoma laikinoji apsaugos priemonė turi būti tinkama siekiamam tikslui, būtina teisėtiems interesams apsaugoti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo įpareigoti atsakovę savo lėšomis užtikrinti ginčo patalpų apsaugą ir saugumą iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė nurodo, kad patalpas yra atlaisvinusi, raktų nebeturi ir neturi faktinės galimybės į jas patekti. Nors ginčas dėl tinkamo patalpų perdavimo nėra išspręstas, šiuo metu byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad atsakovė turi realią faktinę galimybę organizuoti patalpų apsaugą ir vykdyti prašomą įpareigojimą. Todėl, nesant pakankamo faktinio pagrindo, kyla abejonių dėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės įgyvendinamumo.
Ieškovės argumentas, kad patalpų apsaugos užtikrinimas atsakovei kainuotų mažiau nei ieškovei, nepatvirtina prašomos laikinosios apsaugos priemonės proporcingumo ir būtinumo. Vertinant tokios priemonės taikymo pagrįstumą, svarbu ne tik galimų išlaidų dydis ar jų paskirstymo ekonominis naudingumas vienai iš šalių, bet ir tai, ar egzistuoja pakankamas teisinis bei faktinis pagrindas atitinkamą pareigą nustatyti būtent atsakovei. Vien aplinkybė, kad ieškovei patalpų apsaugos organizavimas galėtų kainuoti brangiau, nesudaro pakankamo pagrindo perkelti šios pareigos vykdymą atsakovei.
Be to, ieškovės nurodomos galimai didesnės patalpų apsaugos organizavimo išlaidos savaime nepatvirtina būtinybės šias išlaidas priskirti atsakovei. Nors ieškovės siekis išsaugoti ginčo patalpas ir išvengti galimos žalos yra teisėtas ir suprantamas, šis interesas turi būti vertinamas kartu su prašomos priemonės faktiniu įgyvendinamumu bei jos sukeliamais padariniais atsakovei. Nesant pakankamų duomenų, kad atsakovė turi realią galimybę organizuoti patalpų apsaugą, tokio įpareigojimo nustatymas galėtų lemti neaiškios, sunkiai įgyvendinamos ir nuo atsakovės faktinių galimybių galimai nepriklausančios pareigos atsiradimą. Todėl vien ieškovės siekis sumažinti patalpų apsaugai tenkančią finansinę naštą, neįvertinus kitų reikšmingų aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o prašomos priemonės būtinybė, įgyvendinamumas ir proporcingumas taip pat nėra pakankamai pagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis atskirojo skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.