Panevėžio apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-554-1059/2026Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07388-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.7; 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.4; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.3.1.19.3 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 9 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių Rėkyvos progimnazijos ir atsakovės I. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių Rėkyvos progimnazijos ieškinį atsakovei I. R. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.Teismasn u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.Ginčo esmėIeškovė Šiaulių Rėkyvos progimnazija pareikštu ieškiniu prašė atsakovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmesti kaip nepagrįstą; taip pat priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovė, susiradusi darbą, ieškovei pateikė prašymą ją atleisti pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą – dėl svarbios priežasties. Šalys pasirašė susitarimą, aptarė klausimą dėl atostogų, nes atsakovė buvo jų išnaudojusi daugiau, nei priklausė. Atsakovė prašė ją atleisti dėl svarbių priežasčių, tačiau paaiškinus, kad pagal šį straipsnį jos taip atleisti negalima, ji kito prašymo nepateikė, tačiau pateikė skundą Darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK). Atsakovė prašė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, jai padarytą neturtinę žalą siejo su neteisėtu atleidimu. DGK atsakovės atleidimą laikė teisėtu, tačiau priteisė 500 Eur neturtinę žalą, vadovavosi liudytojos duotais parodymais. DGK sprendime buvo padaryta daug klaidų, jame paliktos tikriausiai kito ginčo aplinkybės. Ginčo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių ieškovės vadovo neteisėto elgesio faktų, be to ieškovė neprašė kompensuoti už „avansu“ panaudotas atostogas, nutraukiant darbo sutartį.Pažymėjo, jog dėl atsakovės darbo grafiko, pamokų tvarkaraščio nebuvo patenkinti nei mokytojai, nei mokinių tėvai, nes atsakovė dirbo tik tris dienas per savaitę, nors turėjo pilną etatą, ir ne visi mokiniai galėdavo patekti pas ją į konsultacijas. Ieškovės vadovas nekuruoja mokytojų išvykų, komandiruočių. Juos kuruoja kitas ieškovės darbuotojas, atsakingas už tai. Progimnazijos mokytojai ne visada yra išleidžiami į seminarus, nagrinėjant prašymus, yra atsižvelgiama į mokytojų užimtumą, turimas pamokas ir pan. Jai yra žinoma, jog atsakovė norėjo su kolege išvažiuoti kartu į seminarą, tačiau vadovybei neišleidus į seminarą atsakovės, kolegė taip pat nebevažiavo. Paaiškino, kad atsakovė ne kartą buvo skatinta už gerą darbą tiek padėka, tiek pinigine premija. Tačiau atsakovė ne visada tinkamai atliko savo pareigas (kaip pavyzdžiui, vykdant programą dėl žaliųjų vėliavų).Atsakovė turėjo išskirtines darbo sąlygas, visada buvo išleidžiama, tačiau, pasikeitus tvarkai, pasikeitė ir atsakovės padėtis. Ji pateikė prašymą išeiti iš darbo anksčiau, nei kad buvo sudarytas pamokų tvarkaraštis 2025-2026 mokslo metams, t. y. pateikė prašymą išeiti iš darbo, kai jau turėjo naują darbo vietą. Šiuo atveju nėra nustatyta nei padaryta žala, nei neteisėti veiksmai, sukėlę žalą. Nebuvo nustatyta, kad ieškovės direktorius būtų šaukęs, kad būtų nustatytas netinkamas vadovo elgesys. Dėl jo netinkamo elgesio nusiskundimų nebuvo gauta. Dėl neišleidimo į renginius pažymėjo, kad svarbiausias kriterijus turi būti mokymosi proceso nenutraukimas, jeigu jis negali būti užtikrinamas, asmuo neišleidžiamas. Atsakovė buvo išleidžiama į mokymus ir tik dėl objektyvių priežasčių to nebuvo daroma, todėl atsakovės teiginys, kad jos dvejus metus niekur neišleido yra nepagrįstas. Atsakovė, bandydama įrodyti savo sveikatos būklę, pateikė psichologo pažymą, tačiau ji yra neišsami, neobjektyvi, todėl pažyma remtis negalima. Atsakovė I. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės direktorius priekaištavo jai dėl to, kad dirba per dvi darbovietes, t. y. dvi mokyklas. Ji ne kartą buvo išrinkta į mokyklos mokytojų tarybą, tačiau ieškovės direktorius nurodydavo, kad rinkimų metu buvo padaryti įvairūs pažeidimai ir kad ji netinka būti mokytojų tarybos nare. Nebuvo ir gamtosauginės grupės koordinatore 2024-2025 m. Mokyklos direktorius nuo 2023 m. rudens jos neišleisdavo į konferencijas, seminarus. Jautė spaudimą iš direktoriaus dėl negalėjimo dalyvauti seminaruose, mokymuose ir konferencijose, dėl pamokų tvarkaraščio keitimo.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėSkundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškovės Šiaulių Rėkyvos progimnazijos ieškinį tenkino ir atmetė I. R. reikalavimą priteisti jai iš Šiaulių Rėkyvos progimnazijos neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat priteisė iš atsakovės I. R. ieškovei Šiaulių Rėkyvos progimnazijai 4596,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iš byloje esančių įrodymų visumos nėra pagrindo pritarti atsakovės argumentams, kad ieškovės direktoriaus elgesys sukūrė priešišką ir psichologiškai netoleruotiną darbo aplinką, kad atsakovei buvo ribojama galimybė dalyvauti kvalifikacijos kėlimo veiklose, konferencijose ir seminaruose, ribojama galimybė dalyvauti mokyklos tarybos, darbo ir audito grupių veiklose, ar kad sudarytas nepalankus darbo grafikas naujam mokslo metų laikotarpiui. Nors atsakovė teigė, kad po jos kreipimosi į Švietimo skyrių dėl susidariusios situacijos ir darbo santykių įtampos, direktorius reagavo ne konstruktyviu dialogu, o agresyviu ir emociškai spaudžiančiu elgesiu, ką direktorius neigia, tačiau šios aplinkybės atsakovė neįrodė, nenustatyta duomenų, kad direktorius kada nors būtų šaukęs ant atsakovės. Pabrėžė, jog liudytoja apklausta buvusi Švietimo skyriaus vedėja E. M. patvirtino, kad skyriuje dėl visų mokyklų yra gaunami skundai dėl įvairiausių problemų, todėl Rėkyvos progimnazija nebuvo išskirtinė; taip pat nurodė, kad mokyklos vadovai yra vertinami atliekant jų metinį vertinimą; ieškovės direktorius N. K. nuo 2023 m. buvo įvertintas tik labai gerai arba gerai. Teismas, įvertinęs situaciją, pažymėjo, kad darbuotojų ir darbdavio tarpusavio nesutarimai įvairiais darbo funkcijų įgyvendinimo klausimais yra natūraliai galimi ir tai yra neatsiejama bet kokių darbo teisinių santykių dalis, todėl įprastai jie negali būti laikomi psichologiniu spaudimu, žeminančiu elgesiu.Pabrėžė, jog progimnazijos darbuotojai privalo laikytis progimnazijoje nustatytų taisyklių ir nustatytos tvarkos dėl dirbamų darbo dienų pagal turimą mokytojo etatą, o tai, kad atsakovė turėjo daugiau nei vieną etatą, sudarė pagrindą naujai sudaromame pamokų tvarkaraštyje 2025-2026 mokslo metams atsakovės darbo grafiką išdėstyti per penkias darbo dienas. Toks tvarkaraštis turėjo būti sudarytas mokytojų tarybos nustatyta tvarka, o ne kaip direktoriaus psichologinio spaudimo (smurto), ar neteisėto veiksmo išraiška. Nepagrįsta laikyta atsakovės nurodyta aplinkybė, kad tik dėl nepalankaus pamokų tvarkaraščio, su kuriuo ji susipažino 2025 m. gegužės mėn., išėjo iš darbo. 2025 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės mokytojų tarybos posėdžio protokole nurodyti duomenys patvirtina, kad preliminarus pamokų tvarkaraštis mokytojams buvo pateiktas tik posėdžio metu, t. y. 2025 m. rugpjūčio 27 d., ir kad su juo mokytojai galėjo susipažinti ir teikti pastabas dėl jo koregavimo. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklausti liudytojai.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad tiek progimnazijos skyrių vedėjai, tiek direktorius ar kiti ieškovės administracijos darbuotojai, nagrinėję atsakovės prašymus, vadovavosi nustatyta tvarka ir atsakovės į renginius ar kitas išvykas neišleisdavo tik esant objektyvioms priežastims. Kadangi atsakovė būdavo išleidžiama į seminarus, renginius, todėl tokia atsakovės nurodyta aplinkybė laikytina nepagrįsta, o direktoriaus elgesys nevertintinas, kaip psichologinis spaudimas, ar neteisėti veiksmai, juo labiau kad iš pateiktų duomenų apie atsakovės gautus pranešimus dėl dalyvavimo mokymuose ir kituose renginiuose matyti, kad atsakovė galėjo dalyvauti daugiau nei pusėje vykusių renginių (22 kartus). Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo ir tai, kad iš garso įrašų (ginčų komisijos posėdžio ir ieškovės atstovės pateikto garso įrašo, daryto ieškovės direktoriaus kabinete) nustatyta, kad juose nebuvo užfiksuota aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovės direktorius viršijo atidaus ir rūpestingo darbdavio veikimo ribas. Teismo vertinimu, garso įraše, darytame ieškovės direktoriaus kabinete, užfiksuotas pagarbus direktoriaus bendravimas su atsakove ir kitais darbuotojais, neperžengiantis tinkamos darbdavio ir darbuotojo bendravimo kultūros ir etikos.Įvertinęs visus byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), neįrodyta, kad dėl direktoriaus neteisėtų veiksmų ir/ar psichologinio spaudimo, (kurie nenustatyti) atsakovei atsirado stresas, nerimas, nežinomybė dėl rytojaus, ir kad ji patyrė neturtinę žalą. Tai galėjo lemti atsakovės subjektyvus požiūris į naują tvarką, kuri jai atrodė nepriimtina dėl asmeninio dėmesio stokos. Todėl, teismo vertinimu, egzistavo pagrindas tenkinti ieškinį ir atmesti atsakovės I. R. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nenustačius neturtinės žalos atlyginimo sąlygų.Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovei susidarė dėl atsakovės elgesio, ji nesilaikė pasirašyto susitarimo, neįvertino jai teikto pasiūlymo pakeisti prašymą, kreipėsi į DGK, kuri atmetė prašymą dėl atleidimo pagrindo. Tenkinus pareikštą ieškinį, ieškovei priteistos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, išskyrus 800 Eur už specialisto vertinimo rengimą, kurias teismas laikė perteklinėmis, nebūtinomis, todėl šia suma mažintina priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma iš atsakovės ir ieškovei priteistos 4596,50 Eur bylinėjimosi išlaidos.Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentaiAtsakovė I. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d sprendimą ir priteisti jai iš Šiaulių Rėkyvos progimnazijos 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas 2 299 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat panaikinti ieškovei priteistas 4 596,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ar jas sumažinti.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo prigimtį, nes neturtinės žalos klausimas yra išvestinis rezultatas ir šiuo atveju visiškai susijęs su darbo santykių sfera, o esminiai klausimai buvo keliami dėl nepalankaus darbo grafiko sudarymo atsakovei, kaip diskriminuojamai pavaldžiai darbuotojai, išsakančiai kritiką, reaguojant į direktoriaus autoritarinius valdymo metodus, neįsiklausymą į mokytojų asmeninius poreikius ir pageidavimus.Vertina, jog teismas turėjo imtis aktyvaus vaidmens analizuojant mokyklos mokytojų kolektyve susidariusią psichologinę įtampą, nes kai kurie kolektyvo nariai, tarp jų A. G., R. V., L. P., patvirtino, jog direktorius išskyrė darbuotojus, kurie jam lojalūs ir patinka ir kurie prieštarauja nustatomam vienpusiškam diktatui, sukurdamas jiems nepalankias sąlygas ne pagal tų asmenų profesinės kvalifikacijos lygį ir atliekamo darbo kokybę, o pagal savo asmeninį santykį ir darbuotojų lojalumo laipsnį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių plačiau išsiaiškinti šias aplinkybes.Nagrinėjamoje byloje teismas galėjo būti aktyvus ir plačiau vertinti darbdavio veiksmus, jų visumą, taip pat nustatyti, ar nebuvo sukurta priešiška darbo atmosfera atskiriems darbuotojams, ar buvo ieškomas kompromisas ir atsižvelgiama į atskirų darbuotojų asmeninius poreikius ir interesus. Teismas galėjo pavesti kompetentingam subjektui – profesinės sąjungos atstovams, psichologo tarnybai atlikti tyrimą mokykloje ir pateikti nešališką išvadą.Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės pateiktą specialisto psichologo išvadą rėmėsi ieškovės pateikta specialisto išvada, tačiau nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, išsikviesti specialistą ir jį apklausti teismo posėdyje. Tai, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad teismas nebuvo aktyvus, tačiau buvo šališkas, nes tam tikrus formos trūkumus išvadoje iškėlė aukščiau už turinį.Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog direktorius iš esmės gindamas savo reputaciją mokyklos atstovavimui byloje pasirinko ne Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos ar savivaldybės Švietimo kompetencijų centro teisininko paslaugas, o naudojo mokyklos finansinius resursus ir pasirinko vieną iš brangiausių advokatų ir dėl ginčo, kurio vertė yra penki šimtai eurų, pasamdė advokatą už devynis kartus didesnę sumą nei ginčo suma. Tai, apeliantės vertinimu, dar labiau poliarizavo direktoriaus vienasmenišką galią ir kartu sukūrė precedentą, jog kiti mokytojai šiukštu nesiskųstų ir nesikreiptų dėl pažeidžiamų teisių.Apeliaciniu skundu ieškovė Šiaulių Rėkyvos progimnazija prašo pakeisti 2026 m. kovo 17 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimo dalį, kuria buvo sumažintos ieškovės prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos už specialisto išvados parengimą, ir šioje dalyje ieškovės prašymą tenkinti pilna apimtimi. Taip pat priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.Nurodo, kad išlaidos už specialisto vertinimo parengimą turi būti priskirtos prie būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės kreipimasis į specialistą nebuvo perteklinis ar savitikslis, bet objektyviai būtinas siekiant tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui ir pagrįsti savo procesinę poziciją.Pabrėžia, jog ieškovės atstovė ir pati ieškovė, neturėdami specialiųjų žinių psichologinio vertinimo srityje ir negalėdami savarankiškai profesionaliai įvertinti atsakovės pateiktos pažymos, kuri parengta asmens, turinčio specialiųjų žinių, pagrįstumo, objektyvumo bei joje padarytų išvadų medicininio ir psichologinio korektiškumo, pagrįstai kreipėsi į specialistą dėl specialisto vertinimo parengimo. Toks kreipimasis buvo sąlygotas ne procesinio pertekliaus, o būtinybės tinkamai įgyvendinti rungimosi principą ir užtikrinti visapusišką atsakovės pateikto įrodymo patikrinimą bei įvertinimą, juo labiau kad šis įrodymas buvo vienas esminių, kuriais atsakovė grindė savo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.Šioje byloje ieškovės pateiktas specialisto vertinimas buvo reikšmingas ir tiesiogiai susijęs su byloje nagrinėjamu ginču, nes juo buvo paneigtas vienas iš atsakovės įrodymų, kuriuo ši siekė pagrįsti neturtinės žalos faktą. Šis vertinimas leido patikrinti, ar pažyma apskritai gali būti laikoma patikimu bei procesiškai tinkamu įrodymu, taip pat leido įrodyti, kad kilusios abejonės dėl pažymos objektyvumo buvo pagrįstos, o pažyma yra surašyta kryptingai, joje daromos išvados, kurios viršija psichologo kompetenciją. Tokiu būdu ieškovė galėjo apsiginti nuo atsakovės pateiktos neobjektyvios ir kryptingos pažymos. Apeliaciniame skunde atsakovė pabrėžia ir tai, jog ieškovės kreipimasis į teisės psichologijos specialistą buvo objektyviai būtinas. Atsakovė pati inicijavo specialių žinių sritį apimantį įrodinėjimą, pateikdama psichologo pažymą ir remdamasi ja kaip vienu iš esminių neturtinės žalos įrodymų. Todėl ieškovė, neturėdama specialiųjų žinių psichologinio vertinimo srityje, negalėjo veiksmingai ir kvalifikuotai paneigti tokio dokumento vien savo procesiniais paaiškinimais ar teisiniais argumentais. Esant tokiai situacijai, kreipimasis į atitinkamos srities specialistą buvo vienintelė racionali ir proporcinga procesinė priemonė patikrinti atsakovės pateikto dokumento patikimumą, validumą ir objektyvumą. Šiuo atveju, vienas iš patirtų išlaidų būtinumo vertinimo kriterijų yra tai, ar jos buvo reikalingos ieškinio reikalavimui pagrįsti, kas šiuo atveju yra įrodyta aptartais duomenimis.Be to, atsakovė ne tik inicijavo ginčą, bet ir pati pasirinko savo poziciją grįsti psichologo A. N. pažyma, kuria siekė įrodyti neturtinės žalos faktą, jos mastą bei tariamą priežastinį ryšį su ieškove. Taigi, būtent atsakovė į procesą įvedė specialiųjų žinių reikalaujantį įrodinėjimo elementą, pradėjo ginčo nagrinėjimą ir nesutiko su ieškovės pasiūlymais ginčą baigti taikiai tiek DGK, tiek pirmosios instancijos teisme.Esant susiklosčiusiai situacijai, buvo visiškai numanoma, prognozuojama ir procesiškai normali pasekmė, kad ieškovė, siekdama tinkamai atsikirsti į tokią poziciją, bus priversta imtis veiksmų siekiant išsiaiškinti ar pažyma yra pagrįsta ir objektyvi, ar apskritai galima remtis pažymoje nurodytais teiginiais, juo labiau kad kilusios abejonės dėl pažymos objektyvumo pasitvirtino ir jas ieškovė galėjo įrodyti būtent atlikto vertinimo pagrindu.Atsiliepimu I. R. prašo atmesti ieškovės Šiaulių Rėkyvos progimnazijos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog 800 Eur išlaidos už privataus specialisto vertinimą nėra būtinos ir laikytinos perteklinėmis, kadangi ieškovė turėjo galimybę ginčyti atsakovės pateiktus įrodymus procesiniais paaiškinimais, kelti abejones dėl pažymos turinio teisiniais argumentais, taip pat prašyti teismo skirti ekspertizę.Pažymi, kad ieškovės pateiktas vertinimas yra vienos šalies iniciatyva gautas dokumentas, kuris neturi objektyvaus ir privalomo įrodymo statuso. Todėl tokio dokumento parengimo išlaidos negali būti automatiškai perkeliamos kitai šaliai, juo labiau kad ieškovės argumentai dėl atsakovės kaltės iniciavus procesą yra nepagrįsti, kadangi atsakovė naudojosi jai suteiktomis teisėmis.Atsakovės vertinimu, ginčas byloje kilo iš darbo santykių, o atsakovė gynė savo teises. Be to, skundžiamu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra reikšmingas, todėl papildomų išlaidų priteisimas dar labiau pažeistų proporcingumo principą, juo labiau kad ieškovės siekis priteisti papildomas išlaidas vertintinas kaip perteklinis procesinių teisių naudojimas, siekianti nepagrįstai atsakovei didinti jos finansinę naštą, kas neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.Ieškovė atsiliepimu į atsakovės I. R. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes byloje neįrodyta, jog ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, sukėlė atsakovei neturtinę žalą ar kad egzistuoja priežastinis ryšys bei ieškovės kaltė. Atsakovės nurodomos aplinkybės atspindi jos subjektyvų nesutikimą su darbo organizavimo pokyčiais, tačiau nepatvirtina mobingo, diskriminacijos ar psichologinio spaudimo. Ieškovė vertina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertinęs įrodymų visumą priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, sudarė šalims galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, ištyrė pateiktus įrodymus ir nepagrįstai neapribojo atsakovės procesinių teisių ar interesų.Teismo posėdžio metu šalims buvo sudaryta galimybė pareikšti prašymus dėl specialisto iškvietimo ir apklausos. Teismas klausė šalių, ar yra poreikis iškviesti specialistą į teismo posėdį, tačiau atsakovė tokio prašymo nereiškė. Todėl atsakovė negali apeliaciniame skunde remtis aplinkybe, kurios pati proceso metu neinicijavo, nors turėjo visas galimybes tai padaryti. Atsakovė nebuvo eliminuota iš įrodinėjimo proceso, jai nebuvo apribota teisė teikti įrodymus ar prašyti apklausti papildomus liudytojus. Jeigu atsakovė manė, kad bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ir kiti asmenys, ji turėjo teisę inicijuoti jų apklausą, tačiau šia teise nepasinaudojo arba ja pasinaudojo tik tiek, kiek pati laikė reikalinga.Be to, atsakovė apeliaciniame skunde iškraipo byloje duotų liudytojų parodymų turinį. Priešingai nei teigia atsakovė, liudytojai nepatvirtino, kad direktorius būtų skirstęs darbuotojus į „lojalius“ ir „nelojalius“, kad būtų sudaręs nepalankias darbo sąlygas pagal asmeninį santykį ar kad darbuotojai būtų vertinti ne pagal kvalifikaciją bei darbo kokybę, o pagal lojalumą direktoriui.Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad tariamai nepalankios sąlygos būtų buvusios sudarytos būtent jai, kad jos būtų susijusios su jos kritika direktoriui ar tariamu priklausymu „opozicijai“. Bendro pobūdžio teiginiai apie kolektyvo susiskaldymą, nepasitenkinimą vadovu ar įtampą mokykloje neįrodo individualaus atsakovės teisių pažeidimo.Atsiliepime taip pat pabrėžiama, jog kiekvienas asmuo, taip pat juridinis asmuo ar įstaiga, turi teisę laisvai pasirinkti savo atstovą byloje. Ši teisė yra tiesiogiai susijusi su teise į gynybą ir teisingą teismą. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenustato pareigos rinktis tam tikrų institucijų siūlomą teisinę pagalbą. Maža to, šis klausimas nebuvo keliamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovė peržengia bylos ribas ir nepagrįstai teigia, kad ieškovė neturėjo pagrindo kreiptis į advokatą dėl teisinės pagalbos teikimo.Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį, jog atsakovė nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti panaikintos ar sumažintos. Vien deklaratyvus teiginys, kad išlaidos yra per didelės, nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.Teismask o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis atsakovei nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas esant teisėtam atsakovės atleidimui iš darbo, taip pat dalies išlaidų nepriteisimo ieškovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Dėl atsakovei nepriteistos neturtinės žalos ir proceso pirmosios instancijos teismeNagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog atsakovės atleidimas iš darbo pas ieškovę nebuvo pripažintas neteisėtu. Tą patvirtina 2025 m. spalio 22 d. DGK sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nuspręsta I. R. prašymą Šiaulių Rėkyvos progimnazijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmesti kaip nepagrįstą, netenkinti ir išvestinių reikalavimų dėl išeitinės išmokos, priverstinės pravaikštos priteisimo. Tačiau šiuo DGK sprendimu buvo nutarta išieškoti I. R. iš Šiaulių Rėkyvos progimnazijos 500 Eur patirtą neturtinę žalą.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovei neturtinės žalos atlyginimą, todėl ieškovės Šiaulių Rėkyvos progimnazijos ieškinys buvo tenkintas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, dėl ko pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir nepriteisė atsakovei 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Apeliaciniame skunde atsakovė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nagrinėjo šią civilinę bylą ir nepakankamai atsižvelgė į tai, kad ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kilęs iš darbo teisinių santykių, dėl ko pirmosios instancijos teismui kilo pareiga būti aktyviam ir savo iniciatyva atlikti veiksmus. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.Išties, nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kilęs iš darbo teisinių santykių, tačiau viena vertus, atsakovės atleidimas, kaip jau minėta pirmiau, nebuvo pripažintas neteisėtu, o kita vertus, net ir darbo ginčuose darbuotojai nėra visiškai atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos, nors įstatymas ir numato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką bei įtvirtina aktyvų teismo vaidmenį.Pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias jo išgyvenimus, nepatogumus, kitokio pobūdžio praradimus, patirtus dėl darbdavio padarytų darbo įstatymų pažeidimų jo atžvilgiu; kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).Taigi, nors kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis), tačiau teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi tiek CPK nuostatomis dėl šalies pareigos įrodyti reiškiamą reikalavimą, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėdamas šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, taip pat nepadarė kitų procesinės teisės pažeidimų, susijusių su aktyviu teismo vaidmeniu ar ginčo, kilusio ir darbo teisinių santykių, specifika. Pažymėtina ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo darbo bylose nereiškia visiško darbuotojo pasyvumo bei įrodinėjimo pareigos pašalinimo.Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su atsakovės nurodyta patirta neturtine žala, taip pat nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020; kt.). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021; kt.). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; kt.).Nagrinėjamoje byloje, išnagrinėjus esančius įrodymus, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nebuvo nustatyta, kad atsakovė buvo nepagrįstai diskriminuojama, jai taikyta išskirtinė tvarka ar reikalavimai, taip pat, kad jai nepagrįstai nebuvo leidžiama atlikti konkrečių veiksmų, kaip pavyzdžiui, vykti į seminarus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 21 d. iki 2025 m. gegužės mėn. dalyvavo 22 renginiuose, o neišleidžiama į renginius buvo dėl objektyvių priežasčių, nesant pavadavimo, ar siekiant užtikrinti ugdymo procesą vaikams (atsakovė buvo keturių dalykų mokytoja). Tokias aplinkybes paneigiančių duomenų į bylą pateikta nebuvo. Be to, atsakovė, kaip ir kiti darbuotojai, buvo skatinama, jai reiškiamos padėkos, jos pavardė buvo minima prie jos mokinių pasiekimų, dalyvavimų olimpiadose (ieškinio CBP-13248 priedai; 2026 m. vasario 4 teikti dokumentai DOK-7338; 2026 m. vasario 26 d. DOK-12436). Kartu byloje esantys duomenys, įskaitant ir pačios atsakovės poziciją bei liudytojų nurodytas aplinkybes, rodo ir tai, kad Šiaulių Rėkyvos progimnazijos darbo tvarkos taisyklės, patvirtintos 2022 m. lapkričio 22 d. direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir 2025 m. birželio 12 d. Šiaulių Rėkyvos progimnazijos mokytojų tarybos posėdžio protokolas, kuriame be kita ko nurodyta, kad mokytojas, turintis pilną etatą ar didesnį krūvį, progimnazijoje dirba penkias darbo dienas per savaitę, buvo taikomos visiems darbuotojams bendrai, neišskiriant atsakovės ir nesukuriant jai jokių specialių ribojimų ar draudimų. Taigi atsakovei, kuriai 2024 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių Rėkyvos. progimnazijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta darbo laiko norma – 1,01 etato, buvo taikomos bendros pagal turimą darbo krūvį apibrėžtos nuostatos.Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad vien atsakovės nesutikimas su bendrai taikomomis vidaus taisyklių nuostatomis ar reikalavimais nėra ir negali būti pripažintas diskriminacija ar psichologiniu spaudimu. Kita vertus atsakovė neteikė duomenų ir įrodymų, jog ji teikė kokius nors rašytinius skundus ar pranešimus dėl konkrečių nuostatų ar tvarkos taikymo skirtumų jos atžvilgiu.Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, atsakovės nurodomi liudytojų parodymai neleidžia daryti priešingų išvadų. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo garso įrašų girdėti, kad liudytojai, įskaitant ir A. G., L. P. bei R. V., neteigė, jog direktorius būtų sudaręs nepalankias darbo sąlygas pagal asmeninį santykį ar kad darbuotojai būtų vertinti ne pagal kvalifikaciją bei darbo kokybę. Taip pat nė viena iš liudytojų nenurodė, jog ieškovės direktorius būtų nepagarbiai kalbėjęs su atsakove ar išimtinai jai taikęs specialius reikalavimus. Tačiau kaip tik dalis liudytojų nurodė, jog būtent atsakovė reiškė nepasitenkinimą direktoriumi. Išnagrinėjęs šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo spręsti, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovės procesinės teisės buvo ribojamos ar pažeidžiamos, dėl ko ji neturėjo galimybės teiki įrodymų, kviesti liudytojų ar pasinaudoti kitomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis.Iš byloje esančių duomenų matyti, ką pagrįstai pastebi ir ieškovė pateiktame atsiliepime, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dalis liudytojų buvo apklausti būtent atsakovės prašymu, teismas ne kartą teiravosi šalių, ar yra pageidaujama kviesti daugiau liudytojų (pvz. 2026 m. vasario 24 d.), buvo tenkintas atsakovės prašymas dėl įrodymų išreikalavimo (2026 m. vasario 5 d.), kai ieškovei buvo teiktas įpareigojimas pateikti prašomus įrodymus, atsakovės teisės teikti prašymus ar įrodymus ribojamos nebuvo, taip pat pirmosios instancijos teismas klausė šalių, ar yra poreikis iškviesti specialistą į teismo posėdį, tačiau atsakovė tokio prašymo nereiškė. Taigi, priešingai nei nurodoma atsakovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą nagrinėjo išsamiai ir šalims sudarė galimybes įrodyti jų reikalavimus ar atsikirtimus įrodančias aplinkybes.Apibendrindamas teismas sprendžia, jog ieškovei nepateikus jokių konkrečių įrodymų, susijusių su nurodomu ieškovės direktoriaus netinkamu elgesiu jos atžvilgiu, o byloje taip pat nesant jokių kitų duomenų, leidžiančių vertinti, kad atsakovė buvo nepagrįstai išskirta iš kitų darbuotojų ir jai taikomos kitokios bei nepalankios darbo sąlygos, sudaro pagrindą spręsti, jog šioje civilinėje byloje neteisėti ieškovės veiksmai, galėję lemti neturtinės žalos atsiradimą, įrodyti nebuvo, dėl ko kitų civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjimas nėra tikslingas.Dėl ieškovei priteistų teisinės pagalbos išlaidųVertinant atsakovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neva nepagrįstai ieškovės pasirinktu jos teises ir interesus atstovaujančiu atstovu bei nepagrįstai priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, pažymėtina, jog aplinkybė, kad ieškovė yra biudžetinė įstaiga, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks juridinis asmuo neturi teisės naudotis profesionalių atstovų advokatų paslaugomis teisminiame ginče.CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš CPK 56 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad juridinio asmens atstovu pagal pavedimą gali būti advokatai. Atsižvelgiant į imperatyvų procesinės teisės normų pobūdį bei nesant įtvirtinto draudimo biudžetinėms įstaigoms ar kitiems juridiniams asmenims turėti atstovą advokatą teisminiame ginče, aplinkybė, jog ieškovė, kuri yra biudžetinė įstaiga, šioje civilinėje byloje pasirinko, kad jos teises ir interesus atstovaus profesionalūs teisininkai, nėra neteisėta ar nepagrįsta, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų įdarbinusi profesionalius teisininkus, kaip darbuotojus, dėl ko vidinių resursų panaudojimas teisminiame ginče būtų efektyvus ir tikslingas.Kartu pastebėtina ir tai, jog atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė galėjo naudotis Švietimo skyriaus, ministerijos ar Centro teisininkų paslaugomis, yra hipotetinė ir negali paneigti ieškovės, kaip savarankiškos biudžetinės įstaigos, teisės priimti sprendimą kreiptis į teisines paslaugas teikiančius subjektus dėl operatyvios ir efektyvios gynybos, juo labiau kad pirminį ginčą iniciavo ne ieškovė, kuri po DGK priimto sprendimo siekė ginti savo teises teisminiu būdu.Vertinant iš atsakovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (4573,50 Eur atstovavimo išlaidos) atsižvelgtina į tai, kad šioje civilinėje byloje, kurioje nors ginčo suma ir buvo nedidelė (500 Eur), tačiau bylos nagrinėjimas tęsėsi nuo 2025 m. lapkričio mėnesio iki 2026 m. kovo mėnesio, vyko 4 teismo posėdžiai, kurių bendra trukmė yra apie 15 valandų, ieškovė reiškė ieškinį bei teikė dokumentus į bylą, dėl ko ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos už teiktų procesinių dokumentų kiekį, teismo posėdžio valandų skaičių bei teisinių paslaugų laiką neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ir buvo pagrįstai priteistos iš atsakovės.Papildomai pastebėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, jog, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį - skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvius ginčų sprendimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131- 378/2019). Taigi, priešingai nei nurodo atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad, remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, iš jos, kaip ginčą pralaimėjusios šalies, buvo priteistos kitos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos atstovo advokato pagalbai apmokėti, nerodo nei atsakovės teisių suvaržymo, nei ieškovės neteisėtų veiksmų.Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 800 Eur už dokumentų vertinimą ir išvados teikimąSkundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės patirtas 800 Eur išlaidas, išleistas už specialisto vertinimo rengimą, laikė perteklinėmis, nebūtinomis, todėl šia suma mažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iš atsakovės.Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, jog ieškovės kreipimasis į specialistą nebuvo perteklinis ar savitikslis, bet objektyviai būtinas siekiant tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui ir pagrįsti savo procesinę poziciją. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs visus byloje esančius duomenis, sprendžia, kad toks ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad prie kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo patirti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009, 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023 76 punktas).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu pateikė psichologo A. N. 2026 m. sausio 23 d. pažymą apie atsakovės psichologinį konsultavimą, kurioje buvo nurodoma, kad atsakovės psichologinė disfunkcija pasireiškia intensyvaus nerimo epizodais, didele emocine įtampa ir su tuo susijusiais psichosomatiniais reiškiniais, tokiais, kaip sutrikęs miegas, nerviniai tikai, neurologinio pobūdžio skausmai, virškinimo problemos, etc. Taip pat nurodoma, kad dėl darbovietėje patirto ilgalaikio psichologinio smurto I. R. sutriko giluminiai psichologiniai saugumo procesai, kas turi neigiamą poveikį jos kasdieniam profesiniam, socialiniam ir buitiniam funkcionavimui. Pažymėtina, jog tokie sutrikimai atsiranda tik po ilgą laiką besitęsiančių sunkių emocinių išgyvenimų ir niekada nebūna vienkartinio streso pasekmė. I. R. pakeitus darbovietę, dauguma negatyvių psichologinio funkcionavimo simptomų buvo pradėję mažėti, psichologinė būklė stabilizavosi, tačiau atsinaujinusios teisinės problemos su buvusia darboviete iššaukė naują disfunkcijos bangą, reikalaujančią ilgo psichoterapinio gydymo. Taigi, atsakovė teikė į bylą įrodymus, kuriais grindė, patirtus išgyvenimus, kurios, atsakovės vertinimu, sukėlė būtent ieškovės veiksmai. Šis atsakovės teiktas įrodymas, kaip pagrįstai tą nurodo ieškovė, yra susijęs su specialiosiomis žiniomis bei gebėjimu jas įvertinti, todėl siekiant tokį įrodymą paneigti, viena iš galimybių yra tokios pažymos įvertinimas ir analizė.Byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovė turi specialiųjų žinių psichologijos srityje ir gali vertinti kito specialisto atliktą darbą. Taigi, ieškovė turėjo pagrindą kreiptis į teisės psichologijos specialistą tam, jog galėtų pateikti byloje esančio įrodymo, kurį rengė asmuo turintis specialiųjų žinių, vertinimą.Iš ieškovės pateikto 2026 m. vasario 24 d. teisės psichologijos specialisto vertinimo, atlikto Teisės psichologijos specialisto dr. A. S., matyti, kad jame nurodoma, jog psichologo A. N. 2026 m. sausio 23 d. pažyma neatitinka psichologams ir specialistams teisminiame procese keliamų metodologinių, etinių ir teisinių reikalavimų; pažymoje nėra nurodyti jokie taikyti tyrimo metodai, nėra duomenų apie vertinimo procedūrų dokumentavimą, nėra aiškiai atskirti faktiniai duomenys nuo kliento subjektyvių pasakojimų, o pateiktos išvados nėra pagrįstos nei objektyviais duomenimis, nei mokslinėmis teorijomis. Pažymoje vartojama klinikinė ir etiologinė terminologija nėra pagrįsta jokiu aprašytu vertinimu, o dalis teiginių viršija psichologo kompetencijos ribas. Be to, psichologui pateikti klausimai yra kryptingi ir formuoja iš anksto numatytą atsakymų struktūrą, kas kelia papildomą šališkumo riziką. Dėl šių priežasčių pažymoje pateikti teiginiai negali būti laikomi patikimais, objektyviais ar validžiais, todėl ši pažyma negali būti naudojama kaip profesionali, metodologiškai pagrįsta specialisto išvada teisiniame procese. Taigi ieškovė, kuri byloje reiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atsakovei nepriteisimo, bylos nagrinėjimo metu susipažinusi su atsakovės teiktu specialiųjų žinių turinčio asmens parengtu įrodymu, turėjo teisę imtis veiksmų dėl tokios išvados įvertinimo. Tokie ieškovės veiksmai laikytini susijusiais su įrodinėjimo pareiga, būtini ar pagrįsti, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių lėšų nepripažino atitinkančiomis CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatą ir jų nepriteisė iš atsakovės.Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidųKiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir galutiniam bylos rezultatui esmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės klaidų nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos nepriteisimo, tačiau vertina, jog ieškovės pirmosios instancijos teisme metu patirtos 800 Eur išlaidos yra susijusios, būtinos ir pagrįstos, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų suma padidinama 800 Eur iki 5396,50 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalies). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos. Ieškovės apeliacinis skundas yra tenkinamas. Taigi, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovės ieškovei priteisiamos jos patirtos išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą rengimą, taip pat už apeliacinį skundą.Ieškovė apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į I. R. apeliacinį skundą patyrė 871,20 Eur dydžio išlaidas, už apeliacinio skundo rengimą patyrė 653,40 Eur dydžio išlaidas bei pateikė tą pagrindžiančius įrodymus (PVM sąskaitos faktūros bei banko mokėjimo išrašai). Nurodytų patirtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti dydis neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių sumų, išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, todėl priteisiamos iš atsakovės ieškovės naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų nėra vertinamas, kaip materialinis reikalavimas (CPK 321 straipsnio 3 dalis), todėl žyminis mokestis už tokį reikalavimą nėra mokamas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 23 Eur, ši suma ieškovei grąžinama.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismasn u t a r i a :Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 17 d. sprendimo dalį dėl ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio pakeisti.Padidinti iš atsakovės I. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Šiaulių Rėkyvos progimnazijai, j. a. k. 190530316, priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 5396,50 Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt šešių eurų ir 50 euro ct) bylinėjimosi išlaidas.Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės I. R. a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Šiaulių Rėkyvos progimnazijai, j. a. k. 190530316, 1524,60 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų dvidešimt keturių eurų ir 60 euro ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.Grąžinti ieškovei Šiaulių Rėkyvos progimnazijai už apeliacinį skundą 2026 m. balandžio 15 d. Swedbank AB mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį. Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.Teisėjas | Ignas Totilas