Panevėžio apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-331-1059/2026Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01351-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.1.; 1.2.1; 1.2.2.6.2; 1.2.3.1; 1.2.4.8; 1.2.5.7; 3.3.1.19.1 (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 17 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Loretos Miltenytės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Iksija“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.Ginčo esmėIeškovas pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 4 533,81 Eur sumą, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, taip pat priteisti ieškovo naudai iš atsakovės netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Nurodė, kad dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Iksija“. Ieškovui buvo mokamas minimalus valandinis atlyginimas, padaugintas iš 1.65 koeficiento. Remiantis vairuotojo kortelės duomenimis, atsakovė neskaičiavo ir nemokėjo ieškovui 2024 m. kovo, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir gruodžio mėnesiais už darbą šventinėmis ir poilsio dienomis, naktimis ir viršvalandžių. Atsakovė yra nesumokėjusi ieškovui 451,50 Eur darbo užmokesčio. Atsakovė pati pateikė dokumentus, iš kurių seka, kad ieškovui priskaičiavo už išdirbtą laiką 18 264,89 Eur išmokų, susijusių su darbo santykiais, o per banką pervedė į ieškovo sąskaitą 17 162,59 Eur išmokų, susijusių su darbo santykiais, taigi nepriemoką sudaro 1 102,30 Eur. Be to, darbo sutarties vykdymo laikotarpiu ieškovui pagal faktą turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta 12 907,00 Eur dienpinigių. Atsakovės dienpinigių mokėjimo tvarka yra netinkama ir prieštarauja įstatymų normoms, nes Dienpinigių ir kitų išlaidų mokėjimo tvarkoje nurodytas tik vienas kriterijus – šalis, į kurią komandiruojamas darbuotojas, kaip pagrindas mažinti dienpinigius. Todėl ieškovui privalėjo būti skaičiuojami ir mokami 100 proc. dienpinigiai, kas reiškia, kad dienpinigių nepriemoka už 206 darbo dienas yra 2 980,00 Eur.Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad darbo santykių metu darbuotojui buvo mokamas darbo užmokestis, dienpinigiai ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos. 2025 m. sausio 9 d. darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.Pažymėjo, kad pagal kartu su ieškiniu pateiktus vairuotojo kortelės duomenis galima nustatyti, kad vairuotojo kortelės pateikti duomenys nuo 2023 m. gruodžio 14 d., tačiau ieškovas pas atsakovę buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 26 d., o darbo funkcijos (vairavimas) pradėtos vykdyti nuo 2024 m. kovo 11 d. Taip pat nors ieškovas nuo 2024 m. gruodžio 9 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d. buvo kasmetinėse atostogose, o nuo 2024 m. gruodžio 30 d. iki 2025 m. sausio 9 d. buvo neapmokomose atostogose, tačiau pateiktuose dokumentuose ieškovas nuo 2024 m. gruodžio 20 d. iki 2025 m. sausio 2 d. esą vykdė darbo funkcijas.Atsakovė nurodė, kad 2024 m. liepos mėn. ji padarė išskaitą iš ieškovo gaunamo darbo užmokesčio dėl to, nes ieškovas sukėlė žalą atsakovei, todėl visiškai nepagrįsta, kad atsakovė ieškovui yra nesumokėjusi 1 102,30 Eur. Ieškovas sukėlė žalą atsakovei, kurios dydis 1102,30 Eur, ši suma buvo teisėtai ir pagrįstai išskaityta iš ieškovo darbo užmokesčio. Ieškovas teikė paaiškinimus dėl kilusios žalos, buvo supažindintas su žalos dydžiu, nekėlė atsakovei jokių klausimų ir reikalavimų dėl išskaitos dydžio ir sumos, todėl ieškiniu visiškai nepagrįstai ir neteisėtai teigia, kad tai yra nepriemoka.Be to, ieškovo darbo metu bendrovėje galiojo 2024 m. balandžio 24 d. bendrovės direktoriaus įsakymas dėl komandiruočių dienpinigių skaičiavimo (galiojo iki 2024 m. birželio 19 d.), kuriuo buvo nustatyti dienpinigių dydžiai, priklausomai nuo komandiruotės vietos. Ieškovas su šiuo įsakymu buvo supažindintas pasirašytinai. Nuo 2024 m. birželio 19 d. bendrovėje įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra patvirtinta ir galiojanti dienpinigių ir kitų išlaidų mokėjimo tvarka, ieškovas su ja yra susipažinęs pasirašytinai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėTelšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2026 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovo V. P. ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovei 6 007,66 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, kad byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovės atlikti darbuotojo darbo laiko skaičiavimai iš esmės sutampa su tachografo duomenimis ar kitais rašytiniais įrodymais byloje, tuo tarpu ieškovo pateiktas jo darbo laiko skaičiavimas yra prieštaringas ir neatitinka faktinės situacijos, kurią nurodo vairuotojo kortelės (tachografo) duomenys. Aplinkybė, kad kai kuriais mėnesiais darbuotojui apskaityta darbo laiko mažiau negu numatyta tachografe, šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga, nes kitais mėnesiais, darbuotojo naudai buvo apskaitoma daugiau laiko, negu faktiškai jis dirbo. Tai lemia išvadą, kad atsakovė sąžiningai ir teisingai apskaitė darbuotojo (ieškovo) darbo laiką. Tuo labiau, kad 2024 m. lapkričio mėnesį, kurio duomenų ieškovas neįtraukė į savo skaičiavimus ir kuriais negrindė, ar yra susidaręs įsiskolinimas, darbuotojui buvo apskaityta 10 val. viršvalandžių (3 t., b. l. 151), nors ieškovas viršvalandžių nedirbo. Už šį laikotarpį darbuotojui sumokėtas ir didesnis darbo užmokestis (2 t., b. l. 74), nors toks neturėjo būti mokamas, todėl šios darbuotojui permokėtos piniginės lėšos taip pat papildomai apmoka tą darbuotojo laiką, kuris apvalinant darbo valandas tachografo ar darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, būdavo suapvalinamas ne darbuotojo naudai.Pažymėjo, jog sulyginus tachografo ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis su pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (2 t., b. l. 76) esančiais duomenimis, matyti, kad darbuotojui apmokėjimas už darbą atliktas kiekvieną mėnesį, nevėluojant darbo užmokesčio mokėti, o į atlyginimo skaičiavimą (2 stulpelis) įtrauktos būtent tos pačios valandos, kurios ir apskaitytos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, įskaitant ir tą laiką, kuris suapvalintas darbuotojo naudai. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė su darbuotoju atsiskaitė tinkamai ir darbo užmokesčio įsiskolinimo byloje nėra.Skundžiamame sprendime teismas pabrėžė ir tai, kad nors ieškovas iš esmės ginčija darbdavio darbo laiko apskaičiavimą motyvuodamas tuo, kad apskaitinis laikotarpis galėjo būti ne ilgesnis negu 3 mėnesiai, o ne 12 mėnesių, tačiau darbo sutarties 4.2 punktu šalys susitarė, kad ieškovui taikoma suminė darbo laiko apskaita, nustatant 12 kalendorinių mėnesių apskaitinį laikotarpį, laikantis 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“, įskaitant ir Darbo laiko ir poilsio ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašą. Taigi jau pačia darbo sutartimi šalys susitarė laikytis šių teisės aktų reikalavimų ir darbo laiko režimą nustatyti ir skaičiuoti remiantis šiuo teisiniu reguliavimu. Todėl ieškovo pozicija, kad atsakovė neteisėtai nustatė dvylikos mėnesių apskaitinį laikotarpį, dėl ko susidarė 451,50 Eur dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, yra nepagrįsta. Spręsdamas dėl priskaičiuotos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2024 m. vasario 23 d. prie darbo sutarties buvo sudarytas priedas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 20-21), t. y. susitarimas dėl išskaitų iš darbo užmokesčio tvarkos, kuriuo šalys papildomai susitarė, jog darbdaviui pasiūlius ir darbuotojui sutikus, darbuotojas gali atlyginti darbdaviui visą patirtą žalą iškart pats gera valia, pervesdamas atlygintiną sumą į darbdavio banko sąskaitą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 156 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad šalys šiuo susitarimu iš esmės nustatė, kad išskaitų darymas galimas ne tik imperatyviai pagal DK 150 straipsnio nuostatas, tačiau ir atitinkamu darbdavio siūlymu galimas kitoks žalos atlyginimo modelis darbuotojo gera valia.Tarp šalių sudarytą susitarimą dėl išskaitos atlikimo papildomai patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai. 2024 m. liepos 15 d. atsakovė darbuotojui išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija IKS Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 122), iš kurios matyti, kad 1 102,31 Eur sumai darbuotojas įsipareigojo atlyginti kompensaciją už remonto sąnaudas. Pažymėtina, kad ši sąskaita ieškovo yra pasirašyta ir priimta, jokių ieškovo pastabų joje nenurodyta, taip pat byloje nėra duomenų, kad šią sąskaitą ar apskritai savo atsakomybę dėl žalos ieškovas būtų ginčijęs. Be to ši PVM sąskaita faktūra taip pat yra įtraukta ir į 2024 m. liepos 31 d. avanso apyskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 107), iš kurio matyti, kad 1 102,31 Eur suma ieškovui buvo sumažinta ir šios sumos dydžiu sumažintos darbuotojui mokėtinos sumos. Ši avansinė apyskaita yra pasirašyta ieškovo, tačiau nepaisant to ieškovas dėl šios aplinkybės iki darbo santykių pabaigos į darbo ginčus nagrinėjantį subjektą nesikreipė.Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tarp šalių esant sudarytam susitarimui dėl žalos atlyginimo ir darbuotojui, t. y. ieškovui, jo neginčijus ir su juo sutikus bei nenustačius, kad toks susitarimas prieštarautų darbuotojo tikrajai valiai ar pažeistų jo interesus, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad darbdavys išskaitą atliko neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai, ieškinio reikalavimą dėl 1 102,30 Eur nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė.Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų, susijusių su dienpinigių priteisimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraštis (2 t., b. l. 28), tachografo duomenys bei 2024 m. rugsėjo 27 d. įsakymas dėl darbuotojo siuntimo į komandiruotę Nr(duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 45-46), patvirtina, kad tuo metu, kada darbuotojui buvo pavedamos kitos darbo funkcijos, pavyzdžiui, vairuoti transporto priemonę, nuvežant kitus darbuotojus į komandiruotę ir pačiam į ją nuvykstant, šioms funkcijoms atlikti skirtas laikas buvo apskaitomas kaip ieškovo darbo laikas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp šalių sudarytos Darbo sutarties 1.4 punktu šalys susitarė, jog tarnybinių komandiruočių atveju, darbuotojui bus mokami dienpinigiai, kurių dydis ne mažiau kaip 50 proc. maksimalaus dienpinigių dydžio. Taigi darbo sutartimi buvo nustatyta galimybė darbuotojui mokėti mažesnius dienpinigius, bet ne mažesnius kaip 50 proc. maksimalaus dienpinigių dydžio, ir pasirašydamas darbo sutartį ieškovas su tuo sutiko. Ne gana to, 2024 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės direktorius patvirtino Dienpinigių ir kitų išlaidų mokėjimo tvarką (2 t., b. l. 82-85). Tą pačią dieną buvo parengta ir šio įsakymo bei tvarkos versija rusų kalba (2 t., b. l. 86-90), su kuria ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 91). Kaip matyti iš šios tvarkos 3.4 punkto, kriterijus, leidžiantis mažinti mokėtinus dienpinigius, yra pervežimo metu vairuotojui tenkanti krovinio pristatymo valstybė. Be to, 2024 m. balandžio 24 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 78), kuriame numatyta, kad mažintinų dienpinigių dydis susietas su konkrečia valstybe, kurią apima komandiruotė. Šis įsakymas taip pat parengtas ir rusų kalba (2 t., b. l. 79), o su juo ieškovas taip pat supažindintas pasirašytinai (2 t., b. l. 80). Šie duomenys patvirtina, kad dienpinigių mažinimo galimybė ne tik nustatyta darbuotojo ir darbdavio susitarimu, tačiau atsakovė priėmė ir vidinius lokalinius teisės aktus, leidžiančius mokėti mažesnius dienpinigius, negu nustatyti maksimalūs dydžiai.Papildomai skundžiamame sprendime pažymėta ir tai, jog faktiškai atsakovės mokėtinų dienpinigių dydis, priklausomai nuo valstybės, svyravo nuo 53,75 proc. iki 100 proc. Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydžio (2 t., b. l. 84-85) arba buvo išreikštas konkrečia pinigų suma (2 t., b. l. 78), tačiau visais atvejais nebuvo mokami mažesni negu 50 procentų Vyriausybės nustatyti maksimalūs dienpinigiai. Šios aplinkybės neginčijo net ir pats ieškovas ar jo atstovas, be to, liudytoja I. K., atlikusi skaičiavimus ieškovo naudai, patvirtino, kad įmonės nustatytas dienpinigių dydis nėra mažiau negu 50 proc. Vyriausybės nustatyto dienpinigių dydžio.Pasisakydamas dėl dienpinigių mažinimo kriterijaus objektyvumo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2024 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės direktorius patvirtino Dienpinigių ir kitų išlaidų mokėjimo tvarkos 3.4 punkto, kriterijus, leidžiantis mažinti mokėtinus dienpinigius, yra aptartas ne tik kaip pervežimo metu vairuotojui tenkanti krovinio pristatymo valstybė, tačiau ir aiškiau detalizuotas, numatant, kad kartu atsižvelgiama į krovinių gabenimo keliais geografiją, valstybės atstumą, infrastruktūrą toje valstybėje, kelių užimtumą.Skundžiamame sprendime pažymėta ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Socialinės politikos grupė 2022 m. kovo 15 d. pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo, pakeitimo projekto (TAP-22-242) (21-33089(3), kuriuo be kita ko nurodė, kad objektyvūs kriterijai dienpinigiams mažinti galėtų būti valstybė, į kurią darbuotojas komandiruojamas; tarptautinio pervežimo rūšis, krovinio pobūdis, komandiravimo trukmė, ekonominės veiklos sezoniškumas, cikliškumas ir kt. Taigi valstybės, teisės aktais kuriančios teisinį reguliavimą darbo santykiams, pozicija yra tokia, kad užsienio valstybė, į kurią darbuotojas komandiruojamas, yra objektyvus kriterijus, o ieškovo pateikti argumentai, įskaitant ir jo cituojamą teismų praktiką, tokios aplinkybės nepaneigia.Be to, atsakovės Dienpinigių mokėjimo tvarka yra neprieštaraujanti teisės aktams, nediskriminuoja nė vieno iš atsakovės darbuotojų, ji nėra susijusi nei su darbuotojo užimamomis pareigomis, nei su darbuotojo stažu, nei su darbuotojo atliekamo darbo kokybe, nei su darbuotojo padarytais pareigų pažeidimais, įskaitant žalos padarymą, nei su darbuotojo neekonomišku darbo funkcijų vykdymu, nei su kitais diskriminacinio pobūdžio kriterijais.Nenustatęs, kad atsakovė netinkamai atsiskaitė su ieškovu, pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl netesybų priteisimo taip pat atmetė.Spręsdamas klausimą dėl daugiau nei 6 000 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei teismas įvertino bylos apimtį, teismo posėdžių skaičių, atsakovės nurodytas aplinkybes dėl teismo posėdžio datos įvardijimo, taip pat parengtų procesinių dokumentų kiekį, aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiai buvo atidėti ieškovo atstovo iniciatyva, bei sprendė, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra nesąžiningos, neproporcingos ar neprotingai didelės. Kartu pažymėjo, kad net ir pats ieškovo atstovas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio iš esmės neginčijo ir nenurodė konkrečių argumentų bei priežasčių, dėl kurių atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažintinos ar nepriteistinos.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai argumentaiApeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės neišmokėtą iš darbo santykių kylančią (neto) sumą, kurią sudaro 451,50 Eur darbo užmokestis ir 2 980 Eur dienpinigiai, taip pat priteisti netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.Nurodo, kad dienpinigių mokėjimas yra siejamas su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis, atsirandančiomis dėl išvykimo iš nuolatinės darbo vietos į komandiruotės vietą, todėl, nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus, darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes būtent darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Įprastai tai yra darbuotojo asmeninio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl komandiruotės ir kurių darbdavys nepadengia tiesiogiai (apgyvendinimas, maitinimas ir pan.).Nagrinėjamu atveju atsakovės patvirtintoje dienpinigių mokėjimo tvarkoje nėra nustatyta jokių objektyviųjų dienpinigių mažinimo kriterijų, todėl darbuotojas negalėjo būti supažindintas su jokiais objektyviais kriterijais, nes nei Dienpinigių mokėjimo tvarkoje, nei darbo sutartyje, nei komandiruočių įsakymuose jokie objektyvieji dienpinigių mažinimo kriterijai neaptarti.Be to, darbuotojas yra trečiosios šalies pilietis, jam Lietuvos Respublikos įstatymai, teisinis reglamentavimas nėra žinomas, darbuotojas pilnai priklausomas nuo darbdavės, kas taip pat patvirtina, kad darbuotojo parašas ant komandiruočių įsakymų neparodo jo sutikimo dėl dienpinigių mažinimo, juo labiau kad nėra jokių įrodymų apie realų darbuotojo supažindinimą su priimtais įsakymais ir nustatytais kriterijais, o darbuotojas įsakymus dėl komandiruočių pasirašė galimai jau po vykusių komandiruočių.Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas buvo neapibrėžtas, nekonkretizuotas, neatitiko įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, dėl to neaišku, pagal kuriuos iš kriterijų ir kokiu konkrečiu procentu, atsižvelgiant į kriterijaus kokybines/kiekybines charakteristikas dienpinigiai mažinti (ar didinti) konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei ir pan. Toks dienpinigių mažinimas savo turiniu neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų dėl jo konkretumo kriterijų ir darbuotojo tinkamo informavimo, pažeidė DK 24 straipsnio reikalavimus bei neatitinka šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (pvz. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju darbdavė, pasisakydama dėl darbo laiko apskaitos, neteisingai nurodo, jog netaikoma DK 113 straipsnio 1 dalis, o taikomos Darbo ir poilsio laiko ypatumų kelių transporto įmonėse nuostatos (2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo Nr. 496“, toliau – ir Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos), kadangi Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos numato išimtis dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių, vairuotojams, nors darbo laiko režimo, apmokėjimo už viršvalandžius, naktinį darbą, šventines ir poilsio dienas nereglamentuoja (tą numato DK). Atsižvelgiant į tai, ieškovo atlikti ir pateikti skaičiavimai yra teisingi. Apeliaciniame skunde dėl bendro darbo laiko, atsiskaitymo už vykimą į komandiruotę ir grįžimo iš jos nurodoma, kad į bendrą darbo laiką yra įtrauktinas ir vykimas į komandiruotę ir iš jos, konkrečiai, iš byloje esančių vairuotojo kortelės duomenų matyti, kad prie bendro darbo laiko už 2024 m. kovo mėn. 117,37 val. (110 val. 23 min. + 7 val. 17 min.) yra papildomai pridedamas vykimas į komandiruotę 8 val. ir tuomet gaunamas bendras darbo laikas suapvalinus 125,4 val. (117,37 val. + 8 val.). Analogiškai paskaičiuotas bendras darbo laikas (įtraukiant vykimą į komandiruotę ir iš jos) ir už kitus mėnesius. Taigi, bendra darbo užmokesčio nepriemoka pagal vairuotojo kortelės duomenis yra 451,50 Eur. Apeliantas taip pat pažymi, jog nesutinka su jokiu nuostolių išskaičiavimo iš jam priklausančio darbo užmokesčio. Jis jokios žalos nepadarė, atsakovė nuostolių neįrodė, ginčo išskaitos atliktos nesilaikant DK 150, 153, 56 straipsnių reikalavimų, o be to išskaitos, remiantis minėtu darbo užmokesčiu, apskritai draudžiamos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, teisingai ir išsamiai įvertino bylos aplinkybės ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.Pažymi, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos negali numatyti tam tikrame sektoriuje taikomo apskaitinio laikotarpio trukmės, kai DK 121 straipsnis numato priešingai. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos 7 punktas, taikomas tik vienam skyriui, kažkokiu būdu eliminuoja to paties teisės akto bendrąsias nuostatas, įskaitant ir 4.1 punktą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai vertino, kad esant teisiniam pagrindui, leidžiančiam ieškovo suminės darbo laiko apskaitos atveju darbo sutartyje nustatyti vienerių metų trukmės apskaitinį laikotarpį, tarp šalių sudaryta darbo sutartimi tokios trukmės apskaitinis laikotarpis yra nustatytas pagrįstai. Be to, darbo sutartis sudaryta lietuvių ir darbuotojui suprantama kalba, todėl ieškovas, pasirašydamas tokią darbo sutartį, negalėjo nesuprasti jam taikomos darbo laiko normos, darbo laiko režimo ir jo apskaitos.Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad net ir tokiu atveju, jeigu ieškovui būtų taikomas 3 mėnesių trukmės apskaitinis laikotarpis, viršvalandžiai 2024 m. gruodžio mėn. jam niekaip negalėjo susidaryti net ir pagal paties ieškovo atstovų pateiktą lentelę, kuria remiamasi ir apeliaciniame skunde.Atsakovė pažymi ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog ieškovo atstovų teiktoje lentelėje nurodytas darbuotojo faktinis darbo laikas neatitinka tachografo duomenų, ieškovas pakeitė poziciją, iškeldamas naują teoriją – kad ieškovui neva turėjo būti mokamas darbo užmokestis už kelionės laiką, kai jis darbo funkcijų neatliko. Ieškovo atstovas tik bylos nagrinėjimo pabaigoje, t. y. kai byla iš esmės jau buvo išnagrinėta, pareiškė reikalavimą teismui išeiti iš ieškinio ribų ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovės darbo užmokestį už vykimo į/iš komandiruotės laiką, kuriuo iš esmės dalinai grindžia ir apeliacinį skundą. Tačiau tokie ieškovo reikalavimai, nors ieškovas ir turėjo atstovą, įrodinėjami nebuvo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį ieškovo reikalavimą atmetė.Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad dienpinigių mažinimo galimybė ne tik nustatyta darbuotojo ir darbdavio susitarimu, tačiau atsakovė priėmė ir vidinius lokalinius teisės aktus, leidžiančius mokėti mažesnius dienpinigius, negu nustatyti maksimalūs dydžiai.Šiuo atveju ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis yra trečiosios šalies pilietis, jam Lietuvos Respublikos įstatymai, teisinis reglamentavimas nėra žinomi, jis pilnai priklausomas nuo darbdavės, vertintinos, kaip gynybinė taktika. Ieškovas posėdžių metu teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad atsakovės įmonėje yra dirbęs ir anksčiau, yra dirbęs kitose įmonėse Lietuvoje. Taigi, ieškovas ne pirmą kartą dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbą, žinojo kokie dokumentai yra sudaromi, pasirašomi ir kokia jų reikšmė. Be to, ieškovas posėdžių metu patvirtino, jog parašai ant komandiruotės įsakymų tikrai jo, darbdavė su dokumentais jį supažindindavo prieš kiekvieną reisą, taip pat nurodė, kad tai, jog jam nebuvo tinkamai sumokėta, žino iš konsultacijos su profesine sąjunga ir savo draugais. Taigi, byloje buvo nustatyta, kad ieškovui nekilo klausimų nei dėl pasirašomų dokumentų turinio, nei dėl priskaičiuotų ir išmokėtų sumų, įskaitant ir dienpinigius, o darbo santykių laikotarpiu susitarimas buvo aiškus. Teismask o n s t a t u o j a :Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimoPagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Panevėžio apygardos teisme 2026 m. gegužės 18 d. buvo gauti ieškovo atstovo, atstovaujamo advokato, rašytiniai paaiškinimai dėl išskaitos neteisėtumo. Nurodoma, kad apeliaciniu skundu, be kita ko, yra ginčijama sprendimo dalis dėl nuostolių atlyginimo išskaitos iš darbuotojo atlyginimo, nes minėta išskaita atlikta iš dienpinigių, kas prieštarauja DK 150 straipsnio 1 daliai, kad išskaitos gali būti daromos iš darbuotojo darbo užmokesčio.Įvertinęs pateikiamo dokumento pobūdį (rašytiniai paaiškinimai), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pateikiami nauji įrodymai, taip pat kad jų nebuvo galima pateikti anksčiau ar pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nepriėmė, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Kartu pažymėtina, jog CPK 323 straipsnyje įtvirtinta, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Šiuo atveju, nors pateiktame dokumente remiamasi CPK 42 straipsnio 2 dalimi, numatančia šalims duoti paaiškinimus raštu ir žodžiu, tačiau tokia šalies teisė nepaneigia specialiųjų apeliacinio skundo teikimo normų ir nesudaro pagrindo spręsti, jog rašytiniais paaiškinimais šalis gali pasinaudoti tikslindama, keisdama ar pildydama pateiktą ir priimtą apeliacinį skundą po jo pateikimo termino.Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodomas CPK 417 straipsnis taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog darbuotojui, teikiančiam apeliacinį skundą, nėra privaloma laikytis apeliacinį procesą reglamentuojančių imperatyvių teisės normų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl darbo santykių, taip pat vertina ir CPK XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ nuostatas.Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pateiktus naujus įrodymus.Dėl dienpinigiųVienas iš esminių ieškovo apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas buvo supažindintas su dienpinigių mažinimo tvarka, mažinimo kriterijai yra objektyvūs, o dienpinigių mažinimą reglamentavo vidiniai teisės aktai.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, byloje esančius įrodymus bei apeliaciniame skunde fragmentiškai pateikiamą informaciją apie atsakovės vidinius teisės aktus, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl nepagrįstai ir neobjektyviai nustatyto dienpinigių dydžio.Pagal DK 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, darbuotojo komandiruotė yra jo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 straipsnio 3 dalis).Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintas maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas (toliau – ir Sąrašas), dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte – negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių.Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę kompensavimo garantija yra įtvirtinta įstatyme, o šių išlaidų mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas, taip pat numato išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 17 punktas).Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad šalių sudarytos sutarties 1.3 punkte buvo numatyta, kad ieškovui bus mokamas minimalus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas valandinis atlygis, padaugintas iš 1,65 koeficiento, o suma apvalinama iki šimtųjų, pridedant 2 centus. Darbo sutarties 1.4 punktu šalys taip pat susitarė, jog tarnybinių komandiruočių atveju, darbuotojui bus mokami dienpinigiai, kurių dydis ne mažiau kaip 50 proc. maksimalaus dienpinigių dydžio pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimą Nr. 383. Taip pat susitarta, kad gali būti mokami ir didesni negu 50 proc. dydžio dienpinigiai, jeigu tai nustatoma įsakymu dėl komandiruotės. Darbo sutartis sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis bei ieškovo pasirašyta.2024 m. balandžio 24 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 78), kuriame numatyta, kad mažintinų dienpinigių dydis susietas su konkrečia valstybe, kurią apima komandiruotė. Šis įsakymas taip pat parengtas ir rusų kalba (2 t., b. l. 79), o su juo ieškovas taip pat supažindintas pasirašytinai (2 t., b. l. 80).2024 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės direktorius patvirtino Dienpinigių ir kitų išlaidų mokėjimo tvarką (2 t., b. l. 82-85). Tą pačią dieną buvo parengta ir šio įsakymo bei tvarkos versija rusų kalba (2 t., b. l. 86-90), su kuria ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai 2024 m. birželio 20 d. (2 t., b. l. 91). Tvarkos 3.4 punkto, kriterijus, leidžiantis mažinti mokėtinus dienpinigius, yra pervežimo metu vairuotojui tenkanti krovinio pristatymo valstybė. Kriterijus tvarkoje detalizuotas numatant, kad kartu atsižvelgiama į krovinių gabenimo keliais geografiją, valstybės atstumą, infrastruktūrą toje valstybėje, kelių užimtumą.Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, informacija apie atsakovui apskaičiuojamą dienpinigių dydį buvo nurodyta darbo sutartyje ir atsakovės parengtuose vidiniuose teisės aktuose, dėl ko informacija apie apskaitomų dienpinigių dydį vykstant į konkrečią šalį ieškovui buvo aiški ir žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, jog dienpinigiai buvo mokami, ieškovas ir jo atstovas pirmosios instancijos teisme neginčijo, o liudytoja I. K., atlikusi skaičiavimus ieškovo naudai, patvirtino, kad įmonės nustatytas dienpinigių dydis nėra mažesnis negu 50 proc. Vyriausybės nustatyto dienpinigių dydžio. Tai patvirtina, kad ieškovas žinojo dienpinigių dydžio nustatymo teisinį pagrindą, o mokama šių dienpinigių suma atitiko teisės aktų nuostatas bei vidinį įmonės teisės aktą.Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog aplinkybės dėl neva po grįžimo iš komandiruotės pasirašytų dokumentų (įsakymų) bei realaus sutikimo neišreiškimo pasirašant dokumentus, darbuotojo priklausymo nuo darbdavio ir komplikuoto taikomų normų supratimo, nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra logiškos ir pagrįstos įrodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad ieškovas nurodė anksčiau dirbęs kitose įmonėse Lietuvoje (1 t., b. l. 31-34; ieškovo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės), taip pat pasirašęs atsakovės nurodomus dokumentus. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo ir atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas ne pirmą kartą dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbą, žinojo kokie dokumentai yra sudaromi, pasirašomi ir kokia jų reikšmė. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ieškovas pripažino gaudavęs darbo užmokestį ir dienpinigius, o dėstydamas reikalavimą iš esmės nenurodė, kad jis nesutinka būtent su dienpinigių apskaičiavimu ir išmokėjimu, taip pat kad jam buvo neaiški darbo sutartis, darbinių funkcijų vykdymas ar funkcijų atlikimas, taip pat kad jis negalėjo ir (ar) negavo informacijos jam suprantama kalba, negalėjo kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga yra tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pripažino ant komandiruotės įsakymų esant jo parašus (2025 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdis, apie 58 min., 2025 m. rugsėjo 29 d. apie 9 min.) bei aplinkybę, kad prieš kiekvieną vykimą į komandiruotę jis buvo supažindintas su dokumentais. Tai papildomai patvirtina, kad apeliaciniame skunde reiškiamas argumentas dėl netinkamo ieškovo supažindinimo su dokumentais yra nepagrįstas ir prieštarauja paties ieškovo nurodytoms bei pripažintoms aplinkybėms.Vertinant dienpinigių mažinimo kriterijaus kaip valstybės, į kurią vykstama, objektyvumą, pastebėtina tai, jog atsakovės patvirtintoje dienpinigių mokėjimo tvarkoje šis kriterijus buvo detalizuotas, numatant, jog atsižvelgiama į krovinių gabenimo keliais geografiją, valstybės atstumą, infrastruktūrą, kelių užimtumą. Tai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde sudaro pagrindą pripažinti, jog nustatytas kriterijus yra objektyvus, grįstas konkrečios šalies geografijos/infrastruktūros duomenimis, o ne ieškovo, kaip darbuotojo individualiomis savybėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ir viešoje erdvėje esančia Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Socialinės politikos grupės 2022 m. kovo 15 d. teikta pažyma Nr. NV-643 „Dėl Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo, pakeitimo projekto (TAP-22-242) (21-33089(3), kuriame be kitų aplinkybių nurodoma, kad objektyvūs kriterijai dienpinigiams mažinti galėtų būti valstybė, į kurią darbuotojas komandiruojamas; tarptautinio pervežimo rūšis, krovinio pobūdis, komandiravimo trukmė, ekonominės veiklos sezoniškumas, cikliškumas ir kt.Taigi, atsakovės nustatyti dienpinigių dydžio nustatymo kriterijai ieškovui buvo žinomi, aiškūs ir objektyvūs, kadangi nepriklausė nei nuo individualių ieškovo savybių nei nuo neaiškių ir neatskleistų kriterijų. Be to, buvo tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis sudaryti ir priimti įsakymai bei juose nurodomos aiškios mokėtinos sumos, o šiuose įsakymuose yra ir ieškovo parašai (2 t., b. l. 33-78; 4 t., b. l. 11-16). Įrodymų, leidžiančių teigti, kad vykdamas į komandiruotę ieškovas nežinojo komandiruotės aplinkybių ar su įsakymais buvo supažindinamas tik grįžęs iš komandiruotės byloje pateikta nebuvo, juo labiau, kad ieškovo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nurodomos aplinkybės nebuvo nuoseklios, atsakymai į kitų proceso dalyvių užduodamus klausimus ir patikslinamuosius klausimus skyrėsi, o ieškovo pozicija kito (kaip pavyzdžiui iš pradžių ieškovas tvirtino nepasirašęs įsakymų, vėliau – kad tai ne jo parašas, o galiausiai, kad parašas jo, tačiau jis nesuprato, ką pasirašo).Papildomai pastebėtina, jog apelianto nurodomos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-2941-1097/2024 faktinės aplinkybės yra skirtingos (teismas šioje byloje yra nurodęs, kad iš darbdavio nustatytos dienpinigių mokėjimo tvarkos nėra galimybės nustatyti, pagal kuriuos iš darbdavės dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatytus konkrečius kriterijus dienpinigiai bus mažinti ar didinti konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip bus apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai darbuotojo komandiruotei), be to, CPK 4 straipsnyje yra įtvirtina, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.Dėl darbo užmokesčioNagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tinkamai taikytos darbo laiko apskaitos, vykimo laiko į bei iš komandiruotės apskaitymu bei nuostolių išskaičiavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių pateiktus procesinius dokumentus, sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.Vertinant atsakovės nustatytą ir taikytą darbo laiko apskaitos būdą pirmiausia pastebėtina tai, kad šalių sudarytos darbo sutarties 4.2 punkte numatyta, jog ieškovui taikoma suminė darbo laiko apskaita, nustatant 12 kalendorinių mėnesių apskaitinį laikotarpį, laikantis 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“, įskaitant ir Darbo laiko ir poilsio ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašą.Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos Darbo kodekso įgyvendinimo“ be kita ko buvo patvirtintas Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašas, kurio 4.1 punkte, kuris yra skyriuje „Bendrosios nuostatos, numatyta, kad apskaitinio laikotarpio trukmė kelių ir geležinkelių transporto, energetikos įmonėse negali būti ilgesnė kaip vieni metai, o konkreti apskaitinio laikotarpio trukmė nustatoma darbo, kolektyvinėse sutartyse arba darbo tvarkos taisyklėse. Taigi, nagrinėjamu atveju darbo laiko apskaitos būdas buvo aptartas šalių sudarytoje darbo sutartyje, kuri, kaip nustatyta byloje, buvo sudaryta tiek lietuvių, tiek ieškovui suprantama rusų kalba, o teisės aktų nuostatos įtvirtina galimybę nustatyti 12 kalendorinių mėnesių apskaitinį laikotarpį, dėl ko nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad atsakovė neteisėtai nustatė dvylikos mėnesių apskaitinį laikotarpį ir tokiu būdu susidarė 451,50 Eur dydžio darbo užmokesčio nepriemokaBe to, DK 121 straipsnyje įtvirtinta, kad transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys. Tai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos Darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo nuostatomis.Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai aptarė byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su darbo laiko skaičiavimais, gretino juos su tachografo duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais, bei darė išvadą, kad aplinkybė, jog kai kuriais mėnesiais darbuotojui apskaityta darbo laiko mažiau, negu numatyta tachografe, šiuo atveju teisiškai nėra reikšminga, nes kitais mėnesiais, darbuotojo naudai buvo apskaitoma daugiau laiko, negu faktiškai jis dirbo, taip pat apskaityti viršvalandžiai, kurių pvz. 2024 m. lapkričio mėnesį ieškovas nedirbo (3 t., b. l. 151). Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovės išmokėtas atlyginimas neatitinka byloje esančių duomenų, t. y. kad tachografo ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys neatitinka pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (2 t., b. l. 76) esančios informacijos, ar kad darbo užmokestis buvo išmokėtas pavėluotai, neatsižvelgiant į darbuotojo naudai suapvalintą darbo laiką.Papildomai pažymėtina ir tai, kad teismas skundžiamame sprendime taip pabrėžė, jog darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraštis (2 t., b. l. 28), tachografo duomenys bei 2024 m. rugsėjo 27 d. įsakymas dėl darbuotojo siuntimo į komandiruotę Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t, b. l. 45-46), patvirtina, kad tuo metu, kada darbuotojui buvo pavedamos kitos darbo funkcijos, pavyzdžiui, vairuoti transporto priemonę, nuvežant kitus darbuotojus į komandiruotę ir pačiam į ją nuvykstant, šioms funkcijoms atlikti skirtas laikas buvo apskaitomas kaip ieškovo darbo laikas, o 2024 m. rugsėjo 30 d. avanso apyskaita pagrindžia, kad ieškovui buvo sumokėta 86 Eur dienpinigių suma (2 t., b. l. 109). Nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovas neturėjo realios galimybės susipažinti su įsakymais (2 t., b. l. 45-51) dėl siuntimo į komandiruotę, kurie buvo parengti ir ieškovui suprantama rusų kalba bei kuriuos jis pasirašė, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog kelionės į komandiruotę laikas nebuvo tinkamai apskaitytas ir už jį sumokėta.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalių procesinius dokumentus bei byloje esančius įrodymus, taip pat nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog išskaitos iš ieškovui mokėtinų sumų buvo pagrįstos įstatymo nuostatoms neprieštaraujančio šalių susitarimo pagrindu.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių 2024 m. vasario 23 d. buvo sudaryti susitarimai dėl baudų atlyginimo ir išskaitų iš darbo užmokesčio (priedas (duomenys neskelbtini) 2 prie darbo sutarties; 1 t., b. l. 18-21). Šių susitarimų nuostatos numatė, kad darbuotojas įsipareigoja atlyginti visas ir bet kokias darbdavio gautas baudas darbuotojo vardu, kurios skirtos pačiam darbuotojui asmeniškai, taip pat, kad darbuotojas sutinka, jog iš jo darbo užmokesčio būtų daromos išskaitos pagal DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kai daromos išskaitos žalos atlyginimui, kurią darbuotojas padarė dėl savo kaltės, netinkamai atlikdamas savo pareigas, naudojant suteiktą įrangą ar transporto priemones, pažeidžiant kelių eismo taisykles ir kt. Susitarimu dėl išskaitų darymo šalys taip pat susitarė, jog darbdaviui pasiūlius ir darbuotojui sutikus, darbuotojas gali atlyginti darbdaviui visą patirtą žalą iškart pats gera valia, pervesdamas atlygintiną sumą į darbdavio banko sąskaitą, kaip nustatyta DK 156 straipsnio 1 dalyje. Abu susitarimai, kurie buvo sudaryti taip pat ir darbuotojui suprantama rusų kalba, ieškovo pasirašyti (1 t., b. l. 18-21).Pirmiau aptartos šalių susitarimo nuostatos pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kaip šalių susitarimas, jog išskaitų darymas galimas ne tik imperatyviai pagal DK 150 straipsnio nuostatas, tačiau ir atitinkamu darbdavio siūlymu galimas kitoks žalos atlyginimo modelis darbuotojo gera valia. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šalių susitarimo ir išskaitų darymo pagrįstumo, vertino tiek DK 150 straipsnio nuostatas, tiek šalių valią ir sudarytą susitarimą, taip pat 2024 m. liepos 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija IKS Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 122), jos įtraukimą į 2024 m. liepos 31 d. avanso apyskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 107), aplinkybę, kad avanso apyskaita pasirašyta ieškovo bei kad ieškovas DK 220 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl šių aplinkybių į darbo ginčų komisiją per 3 mėnesius nesikreipė. Papildomai pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats ieškovas nurodė, kad pretenzijų dėl nuskaitytos sumos darbdavei nereiškė, nors suprato, jog iš jo yra daromos išskaitos, nes jis pasirašė susitarimą dėl piniginių lėšų išskaitymo.Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir galutiniam bylos rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės klaidų, taip pat pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą atsakovei, kuri teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų bei 2026 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymo duomenų matyti, jog atsakovė patyrė 1 936,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos, įrodytos, taip pat neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, todėl jos priteistinos atsakovei iš ieškovo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo V. P., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Iksija“, j. a. k. 166855168, naudai 1 936,00 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų trisdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.Teisėjai Alvida Jasaitytė – PralgauskienėLoreta Miltenytė Ignas Totilas