- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-22
- Bylos Nr.
- e2-961-866/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00670-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Atsakovas
- "Nemėžio komunalininkas"
- Ieškovas
- POŽEMINĖS LINIJOS
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemėžio komunalininkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 19 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Požeminės linijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Nemėžio komunalininkas“ dėl pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Požeminės linijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Nemėžio komunalininkas“, kuriuo prašo pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės pirkimo Nr. 8052026 specialiųjų sąlygų 7 priedo 1.2.4 papunkčio nuostatas, įtvirtinančias vieną iš pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, t. y. pajėgumų paskirstymo planą (T4).
Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės supaprastinto ,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus r., Mickūnų mstl.“ pirkimo Nr. 8052026 (toliau – ir Pirkimas) procedūras iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Nurodė, kad Pirkimo dokumentuose nėra nurodytos ir ieškovei nėra žinomos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų egzistuojant kokią nors darbų skubą ar egzistuojant protingą riziką, jog viešajam interesui galėtų būti padaryta kokia nors žala bylos nagrinėjimo laikui sustabdžius Pirkimo procedūras. Nors ginčo Pirkimu siekiama įsigyti darbus, kuriais būtų atlikti naujo vandentiekio ir nuotekų tinklo įrengimo darbai Mickūnų miestelyje, atsakovė nėra pateikusi duomenų, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja skuba atlikti darbus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Nutarė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje sustabdyti visas viešojo pirkimo ,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra (duomenys neskelbtini)“ pirkimo Nr. 8052026 procedūras.
Teismas nurodė, kad nenustatė akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, t. y. šiuo atveju yra reikalinga iš esmės aiškintis šalių nurodomas aplinkybes bei vertinti šalių argumentus, juo labiau kad ieškovė ne tik pateikia, jos vertinimu, argumentus pagrindžiančius įrodymus, tačiau ir teisinio reglamentavimo pagrindimą.
Vertindamas antrąją būtinąją sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, teismas nurodė, kad, jo vertinimu, vykdomas pirkimas turi reikšmės visuomenei ir yra susijęs su viešuoju interesu. Kita vertus, aplinkybė, kad vykdomas pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, savaime nereiškia, jog šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu. Taip pat, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirkimo objektas yra susijęs su vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros pirkimu, ir nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įsigijus pirkimo objektą. Be to, pirkimo objektas nėra susijęs su skubiu svarbiausių visuomenės vertybių (sveikatos, gyvybės) apsaugos užtikrinimu ar kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių, sustabdžius viešojo pirkimo procedūras ir viešojo pirkimo sutarties vykdymą, būtų iš esmės pažeistas viešasis interesas.
Taip pat nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių įrodymų dėl galimybės kilti realiai žalai atsakovei dėl to, kad yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o ieškovės ieškinio reikalavimus vėliau patenkinus, žala jos atžvilgiu yra labai tikėtina, nes ginčo metu įvykdžius visiškai sudarytą Pirkimo sutartį, o tenkinus ieškovės ieškinį, galimai tektų spręsti klausimus dėl Pirkimo sutarties nutraukimo, restitucijos ar bent jau alternatyvių sankcijų taikymo, kas galėtų sukelti neigiamas ekonomines pasekmes bylos šalims.
Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 19 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo
2026 m. birželio 19 d. nutartį – ieškovės UAB „Požeminės linijos“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti iš dalies ir nustatyti įpareigojimą perkančiajai organizacijai UAB „Nemėžio komunalininkas“ nesudaryti viešojo pirkimo sutarties Pirkime ,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra (duomenys neskelbtini)“ pirkimo Nr. 8052026. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas formaliai ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės ieškinys šioje stadijoje nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, teismas nutartį priėmė skubotai ir nesuteikė teisės atsakovei pasisakyti.
Atsakovės įsitikinimu, teismas skundžiamą nutartį priėmė ir laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neatlikęs realaus ieškovės ieškinio prima facie (preliminaraus) vertinimo, neatsižvelgęs į tai, kad iš ieškinio negalima aiškiai spręsti apie ieškovės teisinio suinteresuotumo ir teisių pažeidimo, kuris ginamas ieškiniu, buvimą. Tai, atsakovės vertinimu, eliminuoja bet kokią teisinę galimybę užtikrinti ieškovės nepagrįstai reiškiamų reikalavimų įvykdymo galimybę laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Nagrinėjamu atveju, ieškovė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės grindė prielaidomis, kad Pirkimo procedūros gali būti užbaigtos anksčiau, negu bus išnagrinėta byla, todėl galimai tektų spręsti dėl sudarytos pirkimo sutarties teisinių pasekmių. Tačiau ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ar iš esmės apsunkintas, t. y. kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga.
Vien aplinkybė, kad atsakovė iki ieškinio gavimo nepateikė duomenų apie projekto skubą, negali būti laikoma savarankišku pagrindu stabdyti Pirkimo procedūras. Tokio pagrindo nesudaro ir tai, kad ieškovė, turėdama tikslą sustabdyti Pirkimo eigą, procesiniame prašyme deklaruoja taip pat tokių aplinkybių nežinanti.
Vertinant ieškovės įrodinėjamo teisių pažeidimo (jei toks būtų pripažintas išnagrinėjus ginčą iš esmės) apimtį ir jo santykį visame vykdomame Pirkime, svarbu įvertinti, jog ieškovės ginčijamam Pajėgumų paskirstymo planui (T4 kriterijus) suteikta tik 5 balų reikšmė (Y4 = 5) (iš bendro 100 balų skaičiaus – 79,5 (T1) + 15 (T2) + 0,5 (T3) + 5 (T4) = 100) bendroje pasiūlymų vertinimo skalėje. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, ar pasirinkta laikinoji apsaugos priemonė yra būtina ir proporcinga siekiamam tikslui, o laikinąsias apsaugos priemones byloje pritaikė iš esmės vien dėl to, kad ieškovė pareiškė ieškinį, t. y. automatiškai, o ne individualiai įvertinęs tokių priemonių taikymo poreikį bei jų įtaką atsakovės teisėms bei teisėtiems interesams.
Nutartyje nurodyta, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių žala ieškovei yra „labai tikėtina“, tačiau tokia išvada nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais duomenimis. Priešingai, pats teismas konstatavo, kad ieškovės tikslas yra dalyvauti Pirkime ir jį laimėti. Tokio pobūdžio ekonominis interesas negali būti sutapatinamas su realia grėsme dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo.
Faktinė Pirkimo eiga patvirtina, kad ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškiniu pareikštą reikalavimą, todėl tokio reikalavimo užtikrinimui negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, t. y. sustabdyti visas viešojo pirkimo ,,Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra (duomenys neskelbtini)“ pirkimo Nr. 8052026 procedūras, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
Nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškinio preliminaraus pagrįstumo
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Abi šios sąlygos kumuliacinės, todėl nustačius, kad bent vienos iš jų nėra, nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, pagal CPK 423⁷ straipsnio 1 dalį teismas viešųjų pirkimų bylose priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio būtina atsižvelgti dar ir į šį aspektą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, nurodė teisinius argumentus, pateikė su ieškinio dalyku susijusius įrodymus. Su tuo nesutikdama apeliantė UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ atskirajame skunde teigia, kad ieškinio pagrindimas yra abejotinas, ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškiniu pareikštą reikalavimą bei nesuteikė atsakovei galimybės pasisakyti dėl ieškovės pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. prašymą išsprendė nepranešęs atsakovei. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.
Pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą tik patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną (teisiškai įmanomą) civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi nagrinėti ir nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-294-881/2021; 2025 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-910/2025).
Teismas preliminarų ieškinio nepagrįstumą galėtų konstatuoti tik tada, kai ieškovas yra pasirinkęs neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, jog reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1763-516/2020).
Kitaip nei nurodoma atskirajame skunde, šioje bylos proceso stadijoje nėra jokio pagrindo vertinti, ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų savo ieškinio reikalavimams pagrįsti, ar tinkamai suformulavo ieškinio pagrindą, ar ji turi teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinio reikalavimus, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškinio argumentai bei su ieškiniu pateikti įrodymai teikia pagrindą manyti, jog ieškovės reikalavimai preliminariai yra pagrįsti.
Be to, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia rašytinio proceso tvarka nepranešęs atsakovui. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis).
Tai reiškia, kad teisinis reguliavimas numato pareigą pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą tik esant duomenų, sudarančių teismui pagrindą spręsti, kad toks pranešimas būtinas. Proceso teisės normos nenumato privalomo šalies informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pranešti atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu. Tokią savo teisę apeliantė realizavo paduodama atskirąjį skundą.
Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis. Konvencijos prasme vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, todėl šalies teisė būti išklausytai gali būti įgyvendinta pateikiant argumentus aukštesnėje instancijoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1245-407/2018; 2026 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-798/2026).
Dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui
Atskirajame skunde apeliantė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą grindžia ir ieškovės neįrodyta grėsme būsimo galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui.
Pasisakant dėl tokių atskirųjų skundų argumentų, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, taip pat ir sprendimo neįvykdymo grėsmės buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
Be to, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar prašymas atitinka jų taikymo tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė arba priemonė pasiekti kitų prašančiam asmeniui naudingų tikslų, be kita ko, ir finansinių. Priešingas aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, kadangi tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Todėl tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialusis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018).
Pagal taikymo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, t. y. status quo (faktinės ar teisinės padėties, kurią norima išlaikyti arba atkurti) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti pasirašyta pirkimo sutartis su ieškove, kurios pasiūlymas pripažintas laimėjusiu viešąjį pirkimą, o tokia situacija ieškinio patenkinimo atveju sukeltų neigiamų pasekmių ir ieškovei, ir apeliantei UAB ,,Nemėžio komunalininkas“, kuriai tektų pareiga atlyginti dėl jos veiksmų neteisėtumo atsiradusius nuostolius. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas ribojimas sietinas ir su bylos nagrinėjimo metu esančios padėties (status quo) išsaugojimo poreikiu bei dėl jos pasikeitimo galinčiomis kilti atitinkamomis grėsmėmis ieškovei ir apeliantei, kas, teismo nuomone, neatitiktų viešųjų pirkimų principų. Taigi, ir toks atskirojo skundo argumentas, kad grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ar vykdymo apsunkinimui iš viso nebuvo įrodyta ir ši privalomoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nenustatyta, taip pat stokoja pagrįstumo.
Viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi. Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1759-790/2018). Vadinasi, kiekvienu atveju teismas turi spręsti, kurio viešojo intereso aspekto neužtikrinimas padarytų didesnės žalos – kuo skubesnis konkrečių prekių ar (ir) paslaugų, reikalingų visuomenei, įsigijimas ar konkretaus privataus asmens interesų užtikrinimas lygiomis galimybėmis dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose bei visuomenės poreikis racionaliai ir skaidriai panaudoti biudžeto lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1885-790/2018). Tai reiškia, kad jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, jų taikymas neatitiktų ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirkimo objektas yra susijęs su vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros pirkimu, ir nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įsigijus pirkimo objektą.
Nors apeliantė su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiko, tačiau jos skundo argumentai nesudaro prielaidų situacijos vertinti priešingai. Apeliantė skunde deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės argumentais šioje dalyje, tačiau atskirajame skunde neįrodinėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirkimo objektas sudaro pagrindą jį vertinti kaip prioritetinį visuomenei ir (arba) egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įsigijus pirkimo objektą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viešajam interesui viršija jų teikiamą naudą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėtų lemti neadekvačiai ilgo pirkimo procedūrų sustabdymo, nes CPK yra nustatyti konkretūs ir pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio tenkinimas turėtų esminės įtakos realiai ieškovės galbūt pažeistų teisių gynybai, spręstina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra teisėtas bei pagrįstas.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, padaroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.