Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ravonia“ atskirąjį ir patikslintą atskirąjį skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 21 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „JB Transportas“ pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ravonia“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta iškelti bankroto bylą atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

15. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė į bylą pateikė duomenis apie skolas ir įsipareigojimus 2025 m. gruodžio 31 d., 2025 m. rugpjūčio 31 d. balansą ir pelno nuostolių ataskaitą už 2025 metus, balansą ir pelno nuostolių ataskaitą už 2024 metus, statybos rangos sutartį, skolų suderinimo su UAB „JB Transportas“ aktą.

16. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja teismui pateikė susirašinėjimo kopiją, www.antstoliai.lt sistemos išrašą, Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 22 d. pranešimą, Juridinių asmenų registro išrašą, www.okredo.lt išrašą, www.rekvizitai.lt išrašą apie atsakovės įsiskolinimus valstybės biudžetui.

17. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

18. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė pateikė įrodymus, kuriais siekia paneigti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl jos nemokumo. Apeliantė neturėjo galimybės pateikti šiuos dokumentus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi, anot jos, teismas netinkamai ją informavo apie bylos iškėlimą ir nagrinėjimą.

19. Tuo tarpu pareiškėja siekia įrodyti, kad apeliantės mokestinės prievolės didėja ir nėra dengiamos, kad jokios veiklos apeliantė nevykdo, o jos debitorinių skolų atgavimo tikimybė yra labai maža.

20. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šalių pateikti įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi su jais bylos šalys buvo susipažinusios, prieštaravimų dėl prašymų priimti juos į bylą viena kitai nereiškė, todėl jų prašymai tenkinami, naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.

Dėl gal būt netinkamo atsakovės informavimo

22. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė bankroto procese dalyvauja kaip juridinis, o ne fizinis asmuo. Todėl atskirajame skunde išdėstyta teisinė reglamentacija, susijusi su fizinio asmens tinkamu informavimu apie iškeltą bylą ir gausi kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika apie būtinumą fizinį asmenį tinkamai informuoti apie teismo procesą, nagrinėjamo ginčo atveju nėra taikoma.

23. Antra, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovei siuntė jos registruotos buveinės adresu: (duomenys neskelbtini). Nepavykus procesinių dokumentų įteikti atsakovei, jie buvo siunčiami atsakovės vadovo registruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Anot atsakovės, procesinių dokumentų siuntimas nurodytais adresais negali būti pripažintas pakankamu, kad galima būti nuspręsti, jog atsakovė apie bylos iškėlimą buvo informuota tinkamai. Su šiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

24. Teismas procesinius dokumentus įteikia registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikėjus, kitais CPK nurodytais būdais (CPK 117 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 123 straipsnio 2 dalimi, juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (CPK 123 straipsnio 4 dalis).

25. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įstatyme nustatytos procesinių dokumentų įteikimo tvarkos (CPK 123 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju procesiniai dokumentai buvo išsiųsti apeliantės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), kuris nurodytas Juridinių asmenų registre, todėl pagrįstai laikytina, kad procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai.

26. Pažymėtina ir tai, kad tinkamai išviešinti juridinio asmens buveinės adresą yra bendrovės vadovo pareiga, kuriam gali būti taikoma civilinė atsakomybė, jei dėl netinkamo adreso kreditoriai patiria žalą. Juridinis asmuo turi ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui apie savo buveinę, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti siunčiamą korespondenciją, taip pat ir procesinius dokumentus. Duomenų apie buveinės adresą neatnaujinimas Juridinių asmenų registre reiškia tai, kad juridinis asmuo elgiasi nerūpestingai ir sąmoningai prisiima riziką būti neinformuotam apie vykstantį teismo procesą ir kartu riziką prarasti teisę būti išklausytam. Juridinis asmuo prisiima visą atsakomybę už esminės informacijos visuomenei neatskleidimą ir neigiamus jos neatskleidimo padarinius. Todėl atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus siųsdamas atsakovei registruotu juridinio asmens buveinė adresu elgėsi pernelyg formaliai, stokoja teisinio pagrįstumo.

27. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis. Konvencijos prasme vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, todėl šalies teisė būti išklausytai gali būti įgyvendinta pateikiant argumentus aukštesnėje instancijoje.

28. Apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja detaliau to ar atsakovė ir jos vadovas buvo tinkamai informuoti apie kituose teismuose priimtus procesinius sprendimus, kadangi tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

29. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis JANĮ 22 straipsnio 3 dalimi, teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: a) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; b) juridinis asmuo nėra nemokus; c) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį.

30. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei.

31. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

32. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Kita vertus, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

33. Pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė pakankamų rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Vien tik atsakovės deklaracijos apie tai, kad ji pasirašė statybos rangos sutartį, neįrodo, kad ji realiai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Juolab kad tokia juridinio asmens veikla juridinių asmenų registre nėra numatyta.

34. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes įrodantys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

35. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais šioje dalyje apeliantė nurodė, kad pagal bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, bendrovės turto vertė reikšmingai viršija jos įsipareigojimus. Iš 2024 m. balanso matyti, kad bendrovės turto vertė sudarė 72 121 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 31 953 Eur. Bendrovė vykdo ekonominę veiklą ir generuoja pajamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuvertino atsakovės turimą trumpalaikį turtą. Trumpalaikis turtas, ypač gautinos sumos ir kiti apyvartiniai aktyvai, yra įprasta veikiančio verslo turto struktūros dalis ir gali būti naudojamas prievolėms vykdyti. Todėl vien abstrakti nuoroda į teismų praktiką negali paneigti konkrečių bendrovės finansinių duomenų

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.

37. Šiuo aspektu yra primintina, kad teismų praktikoje yra laikomasi griežtos pozicijos, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023; 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Preziumuotina, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024), todėl atsakovei, žinančiai apie jai keliamą bankroto bylą, neteikiant jokių įrodymų apie savo mokumą, galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto sudėtį (realią vertę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).

38. Remdamasis nurodyta teismų praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės nurodomas trumpalaikis turtas 64 626 Eur, realiai laikytinas atsakovės nedisponuojamu. Su šiais argumentais sutinka apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks trumpalaikis turtas (debitorinės skolos) negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, t. y. turimas turtas nėra pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti. Tai reiškia, kad šiuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams yra daug didesni nei bendrovės turimo turto vertė. Kaip minėta, bendrovė nepateikė įrodymų dėl realios galimybės atgauti debitorių skolas, todėl laikytina, kad šiuo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams yra didesni už turimo turto vertę. Bendrovės balanse nurodyti debitoriniai įsiskolinimai negarantuoja, kad jie iš tiesų bus bendrovei sumokėti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės debitorinių skolų neįtraukė į bendrovės turto masę. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, juridinio asmens sėkmingos veiklos vykdymo perspektyvos negali būti įrodinėjamos vien tik trumpalaikio turto (nagrinėjamu atveju debitorinių skolų) egzistavimu, t. y. turi būti įrodytas faktinis bendrovės gyvybingumas, veiklos vykdymas ir pan.

39. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad didžiausias apeliantės debitorius yra UAB „Bestola“, kurios mokėtina suma apeliantei sudaro 61 209,88 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad įmonės vadovas yra D. Č., t. y. atsakovės vadovas.

40. Kitas 13 441,40 Eur debitorinis reikalavimas priklauso UAB „Euroksa“. Iš viešai prieinamų duomenų yra akivaizdu, kad šis juridinis asmuo yra likviduojamas dėl bankroto, todėl šios skolos atgavimas bent iš dalies yra abejotinas.

41. Atskirajame skunde nurodoma, kad jos pateikta rangos sutartis patvirtina, jog bendrovė yra gyvybinga, vykdo veiklą, generuoja pajamas.

42. Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Tai yra pagrindinė restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, leidžianti atriboti juridinio asmens restruktūrizavimo ir bankroto procesus. Nustačius, kad juridinis asmuo yra gyvybingas, yra pagrindas spręsti dėl jo galimo restruktūrizavimo. Priešingu atveju (nemokiai bendrovei nesant gyvybingai), sprendžiama dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020).

43. Jau paminėta, kad siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes įrodantys duomenys. Be to, vien tik pateikta vienintelė rangos sutartis neįrodo, kad apeliantė iš tiesų vykdo ūkinė komercinę veiklą. Kartu su sutartimi privaloma pateikti kitus buhalterinius dokumentus, patvirtinančius sutarčių realų vykdymą (pvz., avanso gavimą, apmokėjimą pagal sutartį, parengtą ar pradėta rengti projektinę medžiagą, su darbuotojais ar samdomais darbuotojais sudarytas darbo sutartis, perkamas prekes ir (arba) medžiagas, ir kt.). Be to, kaip teisingai pažymėjo pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą, iš dokumento yra pašalinti duomenys apie užsakovą, o nepateikus papildomų buhalterinių dokumentų nėra pagrindo teigti, kad sutartis gali būti pradėta vykdyti.

44. Galiausiai apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pagal 2025 m. gruodžio 31 d. atsiskaitymų suderinimo duomenis bendra pareiškėjos apskaityta suma sudarė 7 865 Eur. 2025 m. balandžio 16 d. buvo atliktas 1 365 Eur atsiskaitymas, o 2025 m. gegužės 24 d. – dar 4 500 Eur mokėjimas. Taigi iš viso atsakovė faktiškai pervedė 5 865 Eur. Šalys taip pat buvo sutarusios, kad likusi 2 000 Eur suma bus sumokėta po galutinio atliktų darbų akto sudarymo.

45. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas atsakovei atsirado įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo (Kauno apylinkės teismas 2025 m. liepos 22 d. teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-28681-1256/2025) pagrindu, todėl kvestionuoti jo dydžio nėra pagrindo. Antra, net ir tuo atveju jei laikytume atsakovės argumentus dėl atlikto įskaitymo teisingais ir reikšmingais, primintina, kad vienašalis įskaitymas sukelia teisines pasekmes tik tada, kai yra informuota priešinga šalis (pareiškėja). O iš jos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų yra akivaizdu, kad pareiškėja apie atliktą įskaitymą nežinojo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.131 straipsnis numato privalomą pranešimą apie atliktą vienašalį įskaitymą). Todėl šiuo atveju apeliantė negali gintis nuo skolos įskaitymu, kuris nebuvo tinkamai išviešintas. Be to, įskaitymas nemokumo procese negali būti naudojamas siekiant išvengti bankroto bylos iškėlimo ar pažeisti kreditorių eilę.

46. Pabrėžtina ir tai, kad apeliantės į bylą pateikti balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita už 2025 m. nepatvirtina jos skunde dėstomų argumentų apie jos mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Iš pateikto į bylą balanso yra akivaizdu, kad per 2025 metus dvigubai padidėjo trumpalaikis turtas. Yra pagrindo manyti, kad šis padidėjimas atsirado dėl debitoriaus UAB „Bestola“ įsiskolinimo, kuris sudaro 61 209,88 Eur. UAB „Bestola“ įkurta taip pat 2025 metais. Jau paminėta, kad nesant įrodymų apie skolų išieškojimo realių galimybių, jos turi būti eliminuojamos iš turto sąrašo. Įvertinus ilgalaikio turto ir turimų įsipareigojimų balansą, matyti, kad įsipareigojimai 2025 metais viršijo turimą turtą beveik dešimt kartų.

47. Analizuojant atsakovės mokumo galimybes pagal likvidumo testą nustatyta, kad atsakovė pateikė kreditorių sąrašą, sudarytą 2025 m. gruodžio 31 d. Pagal jį matyti, kad atsakovė turi keturis kreditorius, kuriems bendra skola sudaro 20 660 Eur. Į kreditorių sąrašą pareiškėja nėra įtraukta. Priešingai, sąraše yra nurodyta, kad pareiškėja liko skolinga atsakovei 2 000 Eur. Kas neatitinka bylos faktinės situacijos, nes minėta, pareiškėjos finansinis reikalavimas apeliantei yra atsiradęs įsiteisėjusios teismo procesinio sprendimo pagrindu.

48. Pagal pareiškėjos į bylą pateiktus ir viešai prieinamus duomenis matoma, kad apeliantės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai sudaro 1 417,35 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondui – 129,92 Eur.

49. Šios nustatytos aplinkybės rodo, kad atsakovės UAB „Ravonia“ finansinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymas nėra laikinas. Įvertinus byloje esančius duomenis apie neįvykdytų prievolių kreditoriams apimtį, teismas nusprendžia, jog atsakovė UAB „Ravonia“, vertinant jos finansinę būklę likvidumo aspektu, taip pat laikytina nemokia, susiduriančia su finansiniais sunkumais (JANĮ 2 straipsnio 5 dalis).

50. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantei (jos vadovui) nepateikus pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus ir atsisakyti kelti apeliantei bankroto bylą, konstatuotina, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus ir ji nėra nemoki (CPK 178 straipsnis). Apeliantės atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

51. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui.

52. Taip pat pažymėtina, kad teismas gali nutraukti juridinio asmens bankroto bylą iki teismo sprendimo dėl pabaigos, kai: visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų; juridinis asmuo atsiskaito su visais kreditoriais; patvirtinama taikos sutartis (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.