Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-208-464/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-15
Bylos Nr.: e2A-208-464/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00513-2025-3
Bylos rūšis: Civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Laima Ribokaitė
Ieškovas: "Justarela"
Atsakovas: PU1, uždarajai akcinei bendrovei „SME capital 3“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-208-464/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00513-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.2.7; 2.6.29.4; 3.1.7.6; 3.3.1.15 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 15 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Justarela“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,PU1“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Justarela“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „SME capital 3“, kurios procesines teises byloje perėmė uždaroji akcinė bendrovė „PU1“, ir notarei Jurgitai Šukienei dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. D., J. A., antstolis Tomas Ubartas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Justarela“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties Nr. PSCAP3-23-1099 priedus – 2024 m. rugpjūčio 27 d priedą Nr. 2, 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedą Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedą Nr. 4;

pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento atsakovės UAB „SME capital 3“ ir ieškovės pasirašytus 2024 m. rugpjūčio 27 d. ir 2024 m. lapkričio 29 d. vekselius;

pripažinti negaliojančiais Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės Jurgitos Šukienės 2025 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-2912, išduotą 2024 m. lapkričio 29 d. vekselio pagrindu, ir 2025 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-4075, išduotą 2023 m. gruodžio 28 d. hipotekos pagrindu;

taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei visas pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį atsakovės gautas lėšas;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2022 m. birželio 7 d. su UAB ,,SME loans“, kuri kartu su pradine atsakove UAB ,,SME capital 3“ priklauso tai pačiai finansinių paslaugų įmonių grupei, pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 169 000 Eur paskola, įsipareigojus mokėti 12 proc. dydžio metines palūkanas, 0,23 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas per dieną ir sumokėti 2 190 Eur administracinį mokestį. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovės išduotu 169 000 Eur vekseliu, ieškovės akcininkų G. A. laidavimu bei J. D. ir V. D. turto hipoteka. Finansinių paslaugų įmonių grupei priėmus sprendimą refinansuoti paskolą ir ieškovei su tuo sutikus, ieškovė su atsakove UAB ,,SME capital 3“ 2023 m. gruodžio 18 d. pasirašė paskolos sutartį dėl 169 000 Eur paskolos, 13,5 proc. dydžio metinių palūkanų, 0,24 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų per dieną mokėjimo ir 1 600 Eur administracinio mokesčio sumokėjimo. Refinansuotos paskolos įvykdymas buvo užtikrintas ieškovės 2023 m. gruodžio 18 d. išduotu 169 000 Eur vekseliu, jos vadovo J. A. laidavimu bei akcininkų J. D. ir V. D. turto – jų vienintelio gyvenamojo būsto Šiauliuose – hipoteka. V. D. (duomenys neskelbtini) mirė

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu, jai susidūrus su finansiniais sunkumais kreipėsi į UAB ,,SME capital 3“ dėl mokėjimo grafiko pakeitimo. UAB ,,SME capital 3“ vienašališkai parengė ginčijamą 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedą Nr. 2 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties, paskolos sumą padidinusi iki 171 049,08 Eur, o paskolos grąžinimo terminą sutrumpinusi trimis mėnesiais, taip pat nustačiusi mokėtiną 1 000 Eur administravimo mokestį. UAB ,,SME capital 3“ alternatyvių ieškovės pasiūlymų nesvarstė bei nurodė, kad sutarties priedas turi būti pasirašytas nedelsiant, priešingu atveju paskolos sutartis bus nutraukta ir pradėti skolos išieškojimo veiksmai. UAB ,,SME capital 3“ taip pat pareikalavo išduoti naują vekselį, kurį ieškovė tą pačią dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 27 d., pasirašė. Dar po dviejų dienų, t. y. 2024 m. rugpjūčio 29 d., UAB ,,SME capital 3“ pateikė ieškovei pasirašyti ginčijamą priedą Nr. 3, kuriame buvo nurodyta didesnė – 180 049,08 Eur – paskolos suma ir kurį ieškovė, neturėdama kito pasirinkimo, taip pat pasirašė. 2024 m. lapkričio 29 d. UAB ,,SME capital 3“ atsiuntė ginčijamą priedą Nr. 4, kuriuo ji dar kartą vienašališkai padidino paskolos sumą iki 213 408,35 Eur, taip pat nurodė papildomai sumokėti 2 000 Eur administravimo mokestį ir išduoti naują vekselį. UAB ,,SME capital 3“, atsiuntusi dokumentus penktadienį, dienos pabaigoje, pareikalavo juos pasirašyti ir išduoti naują vekselį nedelsiant, kitu atveju paskolos sutartis bus nutraukta. Ieškovė, neturėdama pasirinkimo, su nurodytomis sąlygomis sutiko bei 2024 m. lapkričio 29 d. pasirašė dar vieną vekselį.

Ieškovės vertinimu, tiek 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, tiek 2024 m. rugpjūčio 27 d. ir 2024 m. lapkričio 29 d. vekseliai yra niekiniai ir negalioja. Visi šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6.4 straipsnio, 6.158 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio 1–4 dalių, Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 4 straipsnio 2 dalies, 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatoms. Be to, visi šie sandoriai prieštarauja ir gerai moralei, nes jie buvo sudaryti dėl atsakovės ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, ieškovei itin nenaudingomis sąlygomis. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija, įpareigojant atsakovę UAB ,,PU1“, kuri perėmė UAB ,,SME capital 3“ teises ir pareigas, grąžinti viską, ką ieškovė yra jai sumokėjusi pagal ginčijamus sandorius. Negaliojančiais pripažintini ir 2025 m. kovo 19 d. vykdomasis įrašas, išduotas ieškovės 2024 m. lapkričio 29 d. vekselio pagrindu, bei 2025 m. balandžio 14 d. vykdomasis įrašas, kurio išdavimo pagrindu tapo trečiojo asmens J. D. sudaryta hipotekos sutartis, užtikrinanti paskolos grąžinimą. Notarė J. Šukienė nei vekselio, nei hipotekos davėjų tinkamai ir laiku neinformavo apie gautą prašymą išduoti vykdomuosius įrašus, o vėliau nenagrinėjo jų prieštaravimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Justarela“ ieškinį patenkino iš dalies: (1) pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties Nr. PSCAP3-23-1099 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedą Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedą Nr. 4; (2) kitą ieškinio dalį atmetė; (3) priteisė atsakovei UAB ,,PU1“ iš ieškovės 2 979,78 Eur bylinėjimosi išlaidas; (4) priteisė valstybei iš ieškovės 2 446 Eur, iš atsakovės – 941 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad ieškovė, siekdama 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedų Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, įrodinėja CK 1.5 straipsnio 1–2 dalyse, 6.4 straipsnyje, 6.158 straipsnio 1 dalyje, 6.200 straipsnio 1–4 dalyse, FĮĮ 4 straipsnio 4 dalyje, 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintų imperatyvų pažeidimą. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodytose CK bei FĮĮ normose, numatančiose vien bendro pobūdžio sąžiningumo, bendradarbiavimo pareigas, sutarčių vykdymo principus ar finansų įstaigų veiklos reglamentavimą, nėra įtvirtinti jokie imperatyvai, lemiantys sandorių negaliojimą ir CK 1.80 straipsnio nuostatų taikymą. Neįžvelgė teismas ir FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte finansų įstaigai nustatytų pareigų, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, pažeidimo. Pažymėjo, kad atsakovė patikrino informaciją apie ieškovės kreditingumą, be kita ko, įvertindama ir ieškovės pateiktus prievolės užtikrinimo būdus. Pati ieškovė pripažino, kad nuo 2022 m. birželio 7 d. iki 2024 m. gegužės mėn. savo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį vykdė tinkamai. Taigi, šios atsakovės pareigos pažeidimo ieškovė neįrodė.

Kaip nepagrįstą ir neįrodytą teismas atmetė ir ieškinio reikalavimų dalį dėl 2023 m. gruodžio 18 d. sutarties priedų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu. Remiantis šia teisės norma turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami sutarties priedai negali būti pripažinti prieštaraujančiais gerai moralei, nes ieškovė, juos pasirašydama, neturėjo viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio tikslo.

Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2023 m. gruodžio 18 d. sutarties priedus Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 CK 1.91 straipsnio pagrindu, teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, išaiškino, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Nagrinėjamu atveju ieškovės teiginiai, susiję su galimybe pradėti išieškojimą iš jos, laiduotojų ar įkeisto nekilnojamojo turto, savarankiškai nelaikytini ekonominiu spaudimu, kadangi tokie veiksmai savaime yra teisėti. Nėra ginčo, kad ieškovė tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį ir, siekdama atidėti paskolos grąžinimo terminus, kreipėsi į atsakovę, kuri pasiūlė pasirašyti ginčijamus sutarties priedus. Pati ieškovė laiku nemokėjo įmokų, todėl ji negali kaip ekonominiu spaudimu remtis vien ta aplinkybe, kad atsakovė nurodė pasinaudosianti teisėtomis jos pažeistų teisių gynybos priemonėmis.

Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl palūkanų kapitalizavimo ir nesumokėtos palūkanų sumos dydžiu padidinti bendrą paskolos sumą, todėl ir tai savaime nėra laikytina teisės aktams ar principams prieštaraujančiu veiksmu. Visgi, vertinant ginčijamų priedų teisėtumą būtina atsižvelgti ir į kitas faktines aplinkybes bei ieškovės nurodomus teisinius jų negaliojimo pagrindus.

Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedas Nr. 2 pasirašytas esant ekonominiam spaudimui ar ieškovei nepalankiomis sąlygomis. Priedu Nr. 2 ieškovei buvo atidėtas įmokų pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį mokėjimas, o paskolos dydis nurodytas įvertinus ieškovės atliktą 9 000 Eur mokėjimą. Tačiau kitokios išvados teismas priėjo dėl ginčijamų 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedų Nr. 3 ir Nr. 4, kurie, jo nuomone, sudaryti panaudojant ekonominį spaudimą. Šioje ginčo dalyje teismas rėmėsi kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje aptartu esminės nelygybės institutu, kuris savo prigimtimi yra artimas CK 1.91 straipsnyje nustatytiems sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindams. Lygiateisiškumas teisine prasme nereiškia ekonominės lygybės. Tai, kad sutartiniai santykiai susiklosto tarp dviejų verslininkų, savaime nereiškia, kad abi šalys yra lygiavertės ekonomine prasme, derybine galia, kas lemtų, jog viena šalis negalėtų pasinaudoti kitos šalies silpnumu, priklausomumu nuo kitos. Tai reiškia, kad, dviem verslininkams sudarius komercinę sutartį, vienas iš jų gali būti silpnesnioji šalis CK 6.228 straipsnio prasme.

Teismo įsitikinimu, sutarties priedas Nr. 3 nėra sudarytas teisėtai, nes ieškovės grąžintina suma jame nurodyta neteisingai, t. y. neįvertinus ieškovės jau sumokėtos sumos. Atsakovė ieškovei pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį paskolino 169 000 Eur, o ieškovė jai grąžino 9 000 Eur, ginčo dėl to byloje nėra. Sutarties priedas Nr. 2 buvo pasirašytas atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d. įsiskolinimas siekė 171 049,08 Eur, kurį sudarė 160 000 Eur skola, 4 235,37 Eur palūkanos, 6 813,71 Eur kompensacinės palūkanos. Šalių susitarimu, palūkanos ir kompensacinės palūkanos buvo kapitalizuojamos, t. y. prijungiamos prie paskolos sumos, ją didinant – 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1 papunktį pakeičiant ir nurodant, kad paskolos suma yra 171 049,08 Eur. Ginčijamame sutarties priede Nr. 3, ištaisant techninę klaidą, 171 049,08 Eur paskolos suma padidinta 9 000 Eur. Teismo vertinimu, tokiu ištaisymu ieškovės įsipareigojimai buvo nepagrįstai padidinti jos jau anksčiau sumokėta suma. Sudarius tokį susitarimą ieškovė negavo ekonominės naudos, priešingai, jai buvo sukurtas didesnis ir nepagrįstas turtinis įsipareigojimas, t. y. egzistavo šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties – objektyvusis esminės šalių nelygybės kriterijus. Teismas sutiko su ieškove, kad šį sandorį ji buvo priversta pasirašyti dėl tarp šalių egzistavusios ekonominės nelygybės. Ieškovei nepasirašius priedo Nr. 3, ji buvo įspėta, kad atsakovė pradės išieškojimą iš ieškovės, laiduotojo bei hipotekos davėjų, t. y. ieškovė, siekdama išvengti išieškojimo, iš esmės buvo priversta sutikti su nepagrįstu atsakovės reikalavimu. Nustatęs tiek objektyvųjį, tiek ir subjektyvųjį šalių esminės nelygybės kriterijų, teismas paskolos sutarties priedą Nr. 3 pripažino negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas analogiškai nusprendė ir dėl sutarties priedo Nr. 4 neteisėtumo. Nors šiame priede teigiama, kad paskolos dydis yra nustatytas įvertinus ieškovės sumokėtus 9 000 Eur, galutinė paskolos suma visgi nurodyta neatėmus sumokėtos sumos. Iš šalių atstovų elektroninio susirašinėjimo teismas nustatė, kad ieškovės mokėtinos palūkanos buvo apskaičiuotos pagal priede Nr. 3 nurodytas sumas ir vėliau iš galutinės sumos atėmus 9 000 Eur. Teismo vertinimu, toks palūkanų skaičiavimas negali būti laikomas sąžiningu atsakovės elgesiu, kadangi palūkanos turėtų būti skaičiuojamos ne nuo visos paskolos sumos, o nuo negrąžintos paskolos dalies. Be to, atsakovė galutinę priedo Nr. 4 redakciją ieškovei pasirašyti atsiuntė 2024 m. lapkričio 29 d., penktadienį, 13 val. 01 min., bei nurodė, kad nespėjus pasirašyti iki darbo pabaigos skola bus perduota išieškojimui, o paaiškinimus dėl sumų apskaičiavimo ieškovei atsiuntė tik tos pačios dienos 15 val. 24 min. Teismas tokius atsakovės veiksmus pripažino ieškovei daromo ekonominio spaudimo ir buvusios nelygios šalių ekonominės derybinės padėties patvirtinimu. Atitinkamai, paskolos sutarties priedą Nr. 4, kuriuo pakeista paskolos suma ir nustatytas 2 000 Eur administravimo mokestis, teismas pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimai panaikinti 2024 m. rugpjūčio 27 d. ir 2024 m. lapkričio 29 d. vekselius yra nepagrįsti. Ginčijamas 2024 m. rugpjūčio 27 d. vekselis buvo išduotas kaip ieškovės prievolės pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį, pakeistos priedu Nr. 2, užtikrinimo priemonė, o 2024 m. lapkričio 29 d. vekselis – kaip ieškovės prievolės pagal 2023 m. gruodžio 18 d. sutartį, pakeistos priedu Nr. 4, užtikrinimo priemonė. Teismas atkreipė dėmesį į sutarties priedo Nr. 4 5 punktą, kuriame teigiama, jog finansuotojo (atsakovės) atstovas sunaikina kliento (ieškovės) 2024 m. rugpjūčio 27 d. išduotą 171 049,08 Eur paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Byloje nesant duomenų, kad atsakovė pagal 2024 m. rugpjūčio 27 d. vekselį, kuris turėjo būti sunaikintas, būtų pradėjusi skolos išieškojimo veiksmus, teismas reikalavimą panaikinti 2024 m. rugpjūčio 27 d. vekselį atmetė. Atmesdamas taip pat ir reikalavimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį, teismas nurodė, kad pagal šį vekselį yra vykdomas skolos išieškojimas ne tik dėl priedu Nr. 4 sukurtų prievolių, bet ir dėl 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties pagrindu kilusio ieškovės įsiskolinimo. Atsakovė pagal 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį neturi teisės išieškoti iš ieškovės daugiau, nei pastaroji yra skolinga pagal pagrindinę prievolę (pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį ir galiojančius jos pakeitimus). Jeigu atsakovė nesąžiningai piktnaudžiautų vekselio turėtojo teisėmis, ieškovė įgytų teisę reikšti ieškinį dėl atsakovės nepagrįsto parturtėjimo.

Nepagrįstu teismas pripažino ir ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais 2025 m. kovo 19 d. ir 2025 m. balandžio 14 d. vykdomuosius įrašus. Teismo vertinimu, išduodama 2025 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-2912 notarė J. Šukienė įvykdė visus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtinto Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo (toliau – 2012 m. gegužės 22 d. aprašas) 4 punkte nurodytus veiksmus. Notarė nėra įpareigota pranešti skolininkui apie vykdomojo įrašo išdavimą, todėl aplinkybė, kad ieškovė nebuvo informuota, neturi teisinės reikšmės. Vykdomasis įrašas išduotas teisėtai, pagal galiojantį vekselį.

Vertindamas 2025 m. balandžio 14 d. vykdomojo įrašo Nr. JŠ-4075 teisėtumą, teismas pažymėjo, kad 2025 m. kovo 21 d. ieškovei ir įkaito davėjams buvo išsiųstas pranešimas apie gautą kreditoriaus prašymą išduoti vykdomąjį įrašą, o įkaito davėjai 2025 m. balandžio 9 d. pateikė prieštaravimą. Ir nors notarė neįvertino įkaito davėjų laiku pateiktų prieštaravimų, notarės veiksmai (neveikimas) neturėjo lemiamos reikšmės išduoto vykdomojo įrašo teisėtumui. Prieštaravimuose buvo nurodyti argumentai tik dėl skolos dydžio, o ne dėl pačios prievolės nebuvimo. Kreditoriaus teisė disponuoti jam priklausančiu reikalavimu, kylančiu iš sutarties su visais vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais, nagrinėjamu atveju nebuvo apribota ar ginčijama teisme. Be to, pagal 2012 m. gegužės 22 d. aprašo 12 punktą skolininko prieštaravimai nesustabdo notaro vykdomojo įrašo išdavimo, todėl notarė vis tiek privalėjo išduoti vykdomąjį įrašą.

Ieškovės reikalavimą taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti visas pagal ginčijamus sandorius sumokėtas sumas, teismas atmetė. Pažymėjo, kad išieškojimas pagal vykdomuosius įrašus vykdomas ne tik pagal negaliojančiais pripažintus paskolos sutarties priedus Nr. 3 ir Nr. 4, bet ir pagal pačią ieškovės neįvykdytą 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį. Be to, ieškovė neįrodė ir byloje nėra duomenų, kad atsakovei pavyko išsiieškoti kokią nors sumą pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį ir jos priedus ar kad išieškota suma viršija ieškovės skolos atsakovei dydį. Taigi, ir restitucijos taikymas, kai ieškovė yra skolinga atsakovei, neatitiktų protingumo, proporcingumo bei ekonomiškumo principų, nes atsakovė turėtų grąžinti ieškovei išieškotas sumas, kurias vėliau ieškovė vėl turėtų sumokėti atsakovei kaip skolą pagal sutartį.

Nustatęs, kad patenkinta 25 proc. ieškovės ieškinio reikalavimo, o atmesta 75 proc., teismas, vadovaudamasis šia proporcija, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė už ieškinį turėjo sumokėti 3 762 Eur žyminį mokestį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartimi 3 386 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Atitinkamai, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė privalo valstybei sumokėti 2 821,50 Eur (3 762 Eur x 75 proc.), o atsakovė – 940,50 Eur (3 762 Eur x 25 proc.) žyminio mokesčio. Ieškovė yra sumokėjusi 376 Eur žyminio mokesčio dalį, todėl iš jos valstybei teismas priteisė 2 446 Eur, o iš atsakovės – 941 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė UAB ,,Justarela“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė 2025 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo neteisėtumo, nepagrįsta. Teismas šio vykdomojo įrašo teisėtumą vertino pagal teisės aktą, kuris reglamentuoja hipotekos ir įkeitimo kreditoriaus prašymu atliekamus vykdomuosius įrašus, nors tiek pati bylos medžiaga, tiek notarės atsiliepimas aiškiai patvirtina, kad 2025 m. kovo 19 d. vykdomasis įrašas buvo išduotas pagal vekselį. Šiuo atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintas Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos aprašas (toliau – 1999 m. rugsėjo 13 d. aprašas), kuriuo teismas nepagrįstai nesivadovavo ir jo netaikė. Juo labiau kad ir notarė triplike nurodė, kad vykdomasis įrašas pagal vekselį ir vykdomasis įrašas pagal hipotekos sandorį yra du atskiri vykdymo dokumentai, sukuriantys skirtingas teisines pasekmes.

Teismas, išspręsdamas 2025 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo galiojimo klausimą, turėjo vertinti, ar notarei pateiktų dokumentų pakako konstatuoti vekselio procedūrai būtinas prielaidas – teisėto vekselio turėtojo statusą, vekselio atitiktį įstatymo reikalavimams ir tinkamą pranešimą visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims. Tačiau šios esminės aplinkybės nebuvo savarankiškai ir nuosekliai įvertintos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė neaktualiu, hipotekos procedūrai skirtu, teisės aktu, todėl ši sprendimo dalis turėtų būti panaikinta, o klausimas dėl 2025 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo teisėtumo įvertintinas iš naujo taikant vykdomiesiems įrašams pagal vekselius taikytiną teisinį reglamentavimą.

Nustatęs, kad 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedas Nr. 4 yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl negaliojančio priedo Nr. 4 pagrindu išduoto 2024 m. lapkričio 29 d. vekselio ir 2025 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais. Vien abstraktūs teismo argumentai, kad 2024 m. lapkričio 29 d. vekselis užtikrina ir pagrindinę prievolę, nepašalino teismo sprendimo išvadų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Priėmus tokį sprendimą yra sukuriama teisiškai ydinga situacija, kai negaliojančio sandorio pagrindu atsiradusios prievolės paliekamos galioti. Teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu iš ieškovės bus išieškota didesnė nei priklauso atsakovei suma, ji galėtų reikšti kitus reikalavimus atsakovei, taip pat nepagrįsta, nes negaliojančio sandorio pasekmės turi būti išspręstos nagrinėjamoje byloje.

Teismas, pripažinęs paskolos sutarties priedą Nr. 4 negaliojančiu, turėjo nustatyti, kokia vekselyje nurodytos sumos dalis gali būti laikoma teisėtai vykdytina. Teismas negalėjo vien abstrakčiai nurodyti, kad egzistuoja pagrindinė prievolė pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį, o turėjo konkrečiai nustatyti, kokia dalis iš išieškomų 29 171,13 Eur palūkanų, 2 978,14 Eur kompensacinių palūkanų ir 1 210 Eur administracinio mokesčio gali būti įtraukta į vykdytiną sumą, neperkeldamas tokio vertinimo ieškovei.

Nebuvo tiriami ir vertinami ieškovės argumentai dėl perteklinio spaudimo atsakovei pradėjus tos pačios skolos išieškojimo veiksmus tiek iš ieškovės, kaip vekselio davėjos, tiek iš trečiojo asmens J. D., kaip hipotekos davėjo, tiek ir iš trečiojo asmens J. A., kaip laiduotojo, ir šių veiksmų proporcingumas. Teismas nevertino, ar kelių vykdymo priemonių naudojimas negali sukelti perteklinio neigiamo poveikio skolininkei ir su ja susijusiems tretiesiems asmenims. Net ir tuo atveju, jei kreditorė negautų daugiau, negu jai priklauso, tai savaime nereiškia, kad iki tol taikytų priemonių visuma buvo pagrįsta bei proporcinga.

Atmesdamas ieškinio dalį dėl paskolos sutarties priedo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindu, teismas nevertino ieškovės argumentų visumos. Ieškovė rėmėsi ne vien abstrakčiu bendrųjų civilinės teisės principų pažeidimu, bet ir tuo, kad palūkanų, kompensacinių palūkanų bei kitų mokėjimų kapitalizavimas buvo taikytas kaip sisteminis prievolės didinimo mechanizmas be papildomo finansavimo, kartu keičiant prievolės vykdymo terminus, jos užtikrinimo priemones ir sukuriant vis naujus mokėjimo dokumentus. Nėra aišku, ar teismas šiuos argumentus laikė teisiškai nereikšmingais, ar neįrodytais. Teismas formaliai pasisakė dėl vienos iš CK 1.81 straipsnio taikymo sąlygų, tačiau nevertino visų faktų, kuriais ieškovė grindė savo poziciją dėl gerai moralei prieštaraujančio sandorio pobūdžio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl 2025 m. balandžio 14 d. vykdomojo įrašo panaikinimo, nėra pakankamai motyvuota. Teismas nenurodė ir nenustatė, kokia yra įkaito davėjų teisės pateikti prieštaravimus procesinė funkcija, jei notaras jų neįvertina, o teismas vėliau tą neįvertinimą pripažįsta nereikšmingu. Nėra aišku, kodėl laiku pateiktų prieštaravimų ignoravimas neturėjo reikšmės, nors jų pateikimo faktą teismas pripažino.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė taikyti restituciją ne visai paskolos sutarčiai, o būtent pagal ginčijamus priedus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį. Teismas šio reikalavimo neindividualizavo, t. y. nenustatė, ar tokios lėšos buvo gautos, kokiu pagrindu jos būtų laikomos susijusiomis būtent su ginčijamais sandoriais. Faktas, kad ieškovė yra skolinga atsakovei, neeliminuoja teismo pareigos įvertinti, kokios konkrečios negaliojančių sandorių pasekmės turi būti taikomos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenurodė išsamių argumentų ir motyvų, kaip buvo nustatyta patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija. Teismas tik nurodė, kad buvo pareikšti 8 reikalavimai, iš kurių patenkinti 2, todėl patenkinta 25 proc., o atmesta 75 proc. ieškinio. Tačiau toks aritmetinis modelis neatskleidžia, ar teismas vertino skirtingus reikalavimus, jų pobūdį, tarpusavio ryšį bei tai, kad dalis jų buvo išvestiniai iš kitų reikalavimų.

Šalies argumentai

Atsakovė UAB ,,PU1“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis patenkinta, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Nepagrįsta teismo išvada, kad paskolos sutarties prieduose Nr. 3 ir Nr. 4 nurodytas neteisingas ieškovei suteiktos paskolos dydis. Šalių pasirašytais priedais Nr. 3 ir Nr. 4 buvo pakeistas 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1 papunktis, o ne skolos dydis. Priedu Nr. 3 patikslintas paskolos sutarties 3.1 papunktis, nurodžius, kad paskolos suma yra 180 048,08 Eur. Ginčijamame priede Nr. 3 nurodyta 180 049,08 Eur suma yra paskolos suma, kurią sudaro pagrindinė paskolos suma – 169 000 Eur, t. y. ta suma, kuri ir buvo suteikta ieškovei pagal paskolos sutartį, ir po priedo Nr. 2 pasirašymo kapitalizuotos ieškovės nesumokėtos 11 049,08 Eur palūkanos (169 000 Eur + 11 049,08 Eur =180 049,08 Eur). Ieškovės likusi negrąžinta skolos dalis pagal paskolos sutartį priedų Nr. 2 ir Nr. 3 pasirašymo metu buvo 171 049,08 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovei nebuvo daromas ekonominis spaudimas. Teismas nepagrįstai ieškovės informavimą apie ketinimą pradėti skolos išieškojimą vertino nevienareikšmiškai ir prieštaringai. Spręsdamas dėl paskolos sutarties priedo Nr. 2 galiojimo, teismas konstatavo, kad toks informavimas nelaikytinas ekonominiu spaudimu. Tačiau spręsdamas kitų paskolos sutarties priedų galiojimo klausimą, teismas pripažino, kad tokie patys veiksmai vertintini kaip ekonominio spaudimo forma. Toks prieštaringas tų pačių faktinių aplinkybių vertinimas rodo skundžiamo teismo sprendimo motyvų nenuoseklumą, kelia abejonių dėl jų pagrįstumo. Teismo sprendimas yra neaiškus ir prieštaraujantis elementarios logikos ir nuoseklumo principams, todėl turi būti panaikintas.

Priešingai nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, pasirašant priedą Nr. 4 buvo įvertintos ieškovės sumokėtos įmokos pagal paskolos sutartį. Šalys, kapitalizuodamos palūkanas, bendru sutarimu pakeitė paskolos sutarties 3.1 papunktį, tačiau skolos dydis, kuris priedo Nr. 4 pasirašymo metu sudarė 204 408,35 Eur, nebuvo keičiamas. Teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad palūkanų kapitalizavimas savaime nėra neteisėtas.

Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas panaikino priedo Nr. 4 9 punktą, pagal kurį ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei 2 000 Eur administravimo mokestį. Pareiga mokėti šį mokestį yra numatyta 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.8 papunktyje. Be to, spręsdamas priedo Nr. 2 galiojimo klausimą, teismas pagrindo pripažinti negaliojančia analogišką sąlygą dėl administravimo mokesčio sumokėjimo neįžvelgė.

Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad neteisėtomis ir negaliojančiomis yra priedo Nr. 4 nuostatos, susijusios su paskolos suma ir administravimo mokesčiu, bet ne jis visas. Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodyta, kad visas 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedas Nr. 4 pripažįstamas negaliojančiu. Teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta pripažinti negaliojančiu visą priedą Nr. 4, o ne jo dalį.

Teismas neteisingai nustatė už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydį. Ieškovės pareikšti reikalavimai yra neturtiniai. Nors ieškovė prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės jos gautas sumas, ji nenurodė, kokio dydžio suma turi būti priteista. Todėl ieškovės reikalavimas, nesant nurodyto konkretaus restitucijos dydžio, negali būti laikomas turtiniu. Ieškovės prašymas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, jų pagrindu išduotus vekselius ir vykdomuosius įrašus laikytini neturtiniais reikalavimais, nes, pripažinus juos negaliojančiais, ieškovės turtinė padėtis nepasikeistų. Faktiškai ieškovė yra pareiškusi vieną neturtinį reikalavimą, už kurį mokėtinas 114 Eur žyminis mokestis, atitinkamai, už du prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti sumokėtas 114 Eur žyminis mokestis, iš viso – 228 Eur, o ne 3 762 Eur.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB ,,Justarela“ atsiliepime į atsakovės UAB ,,PU1“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad grasinimai pradėti išieškojimo veiksmus negali būti laikomi ekonominiu spaudimu, nepagrįsti. Ieškovė 2024 m. gegužės mėn. kreipėsi į atsakovę ir siūlė derėtis dėl mokėjimų grafiko korekcijos, tačiau atsakovė į prašymus nereagavo. Atsakovė pradėjo reikšti vienašališkus ultimatumus ir grasinimus nedelsiant perduoti skolą išieškojimui bei areštuoti vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą. Aptartas aplinkybes patvirtina ir toks faktas, kad galutinę priedo Nr. 4 redakciją atsakovė atsiuntė 2024 m. lapkričio 29 d., t. y. penktadienį, prieš pat darbo pabaigą, su reikalavimu pasirašyti jį iki tos darbo dienos pabaigos, grasindama nuo pirmadienio pradėti išieškojimą.

Atsakovė siekė išnaudoti ieškovės sunkią padėtį ir atimti bet kokią realią galimybę derėtis ar įvertinti jai teikiamų dokumentų sąlygas. Grasinimas areštuoti vienintelį gyvenamąjį būstą, priklausantį hipotekos davėjams, esant ginčijamai skolai, yra ypač jautrus ir neproporcingas spaudimas, prieštaraujantis CK 4.192 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems principams ir proporcingumo, socialinio jautrumo reikalavimams.

Teismas teisingai nustatė tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį esminės šalių nelygybės kriterijus. Ieškovei buvo nustatyta pareiga mokėti papildomas sumas (palūkanas, kompensacines palūkanas, administracinį mokestį). Ieškovė iš šių sandorių negavo jokios ekonominės naudos. Tai sudaro šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos. Atsakovė, būdamas stipresne šalimi (finansų įstaiga), sistemingai išnaudojo ieškovės sunkią finansinę padėtį ir atsisakė bet kokių geranoriškų derybų. Toks atsakovės elgesys prieštarauja sąžiningumo ir bendradarbiavimo principams.

Priešingai nei teigia atsakovė, pasirašant sutarties priedą Nr. 4 nebuvo ištaisyta techninė klaida. Tuo susitarimu atsakovė sąmoningai padidino ieškovės prievolę 9 000 Eur be jokio pagrindo. Be to, palūkanos buvo skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos, o ne nuo negrąžintos jos dalies.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB ,,PU1“ atsiliepime į ieškovės UAB ,,Justarela“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

Ieškovė patikslintame ieškinyje nenurodė, dėl kokių priežasčių ir kokiu teisiniu pagrindu vykdomieji įrašai turėtų būti pripažinti negaliojančiais, t. y. tinkamai nesuformulavo ieškinio pagrindo ir dalyko. Ieškovė nekėlė vykdomųjų įrašų išdavimo tvarkos pažeidimo klausimų (kad vykdomieji įrašai buvo išduoti nepagrįstai, kad nebuvo laikytasi jų išdavimo tvarkos, kad atsakovė netinkamai informavo ieškovę ir kitus asmenis dėl vekselių apmokėjimo). Atitinkamai, teismas neturėjo pagrindo vertinti, ar buvo pažeista vykdomųjų įrašų pagal vekselį išdavimo procedūra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2024 m. lapkričio 24 d. vekselis yra teisėtas ir galiojantis. Vekselis neprarado vertybinio popieriaus teisinio statuso, todėl vien tai, kad skundžiamu sprendimu buvo panaikintas paskolos sutarties priedas Nr. 4, savaime nedaro šio vekselio negaliojančiu. Vekselis yra vertybinis popierius, kuriame yra įtvirtinta savarankiška nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, prievolė.

Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl palūkanų kapitalizavimo, todėl tokie susitarimai savaime nėra laikomi neteisėtais. Tai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra detaliai išnagrinėti ieškovės argumentai dėl palūkanų kapitalizavimo, nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.

Teismas pagrįstai netaikė restitucijos. Ieškovė neįvardijo, kokio dydžio restitucijos taikymo ji siekia. Teismas sprendime nurodė restitucijos netaikymo motyvus. Ieškovė neginčijo, kad jai buvo suteikta paskola ir ji tebėra skolinga atsakovei. Taigi, net ir pripažinus sutarties priedus negaliojančiais, ieškovės skola ir prievolė atsiskaityti su atsakove išliko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovė UAB ,,Justarela“ atsiliepime į atsakovės UAB ,,PU1“ apeliacinį skundą prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio proceso būtinumą grindžia bylos sudėtingumu, būtinybe vertinti faktines aplinkybes, susijusias su šalių elgesiu, sudarant ir vykdant ginčijamus sandorius, byloje vyraujančiu viešuoju interesu. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje yra įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių, jų manymu, būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo skirti žodinį bylos procesą. Ieškovės prašymo argumentai nepagrindžia objektyvaus poreikio taikyti išimtį iš bendrosios bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės. Savo pozicijas dėl ginčo esmės ir jo teisingam išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių, šalių elgesio sudarant ir vykdant sutartis bei jų vertinimo, šalys turėjo galimybę išdėstyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, taip pat jas išsamiai išdėstė apeliacinės instancijos teismui adresuotuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos). Ieškovė nenurodo, kokias konkrečiai jos procesiniuose dokumentuose dėstomas faktines aplinkybes teisėjų kolegija turėtų ištirti ir įvertinti žodiniame teismo posėdyje. Nepagrįsti ir ieškovės prašymo argumentai dėl byloje vyraujančio viešojo intereso kaip sąlygos surengti žodinį teismo posėdį. Ginčas kilęs tarp dviejų juridinių asmenų dėl privačių – paskolos – teisinių santykių, šis privatus ginčas nėra niekaip susijęs su viešuoju interesu ir jo apsauga. Priešingai nei teigia ieškovė, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl prašymas skirti žodinį bylos procesą netenkinamas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedo Nr. 2

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB ,,Justarela“ ir UAB ,,SME capital 3“, kurios teises perėmė atsakovė UAB ,,PU1“, 2023 m. gruodžio 18 d. sudarė paskolos sutartį, t. y. CK 6.870 straipsnyje numatytos rūšies sandorį, tą pačią dieną buvo pasirašytas sutarties priedas Nr. 1, 2024 m. rugpjūčio 27 d. – jos priedas Nr. 2, 2024 m. rugpjūčio 29 d. – jos priedas Nr. 3, o 2024 m. lapkričio 29 d. – jos priedas Nr. 4. 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartimi ir jos priedais prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas ieškovės išduotais vekseliais, trečiųjų asmenų laidavimu bei jų turto įkeitimu.

Ieškovė 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties ir jos priedo Nr. 1 teisėtumo nekvestionuoja, t. y. neginčija fakto, kad ši sutartis atitiko šalių valią ir interesus, tačiau laikosi pozicijos, kad sutarties priedas Nr. 2 yra neteisėtas ir negaliojantis. Siekdama nuginčyti priedą Nr. 2, ieškovė įrodinėjo kelis CK 1 knygos II dalies IV skyriuje įtvirtintus sandorių negaliojimo teisinius pagrindus, t. y. šio priedo prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis) ir viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), jo pasirašymą dėl atsakovės ekonominio spaudimo ir itin nenaudingomis ieškovei sąlygomis (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškinyje nurodytos teisės normos, t. y. CK 1.5 straipsnio 1–2 dalys, 6.4 straipsnis, 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1–4 dalys, įtvirtinančios bendruosius civilinės teisės principus, prievolės šalių pareigas ar bendrąsias sutarčių nuostatas, nėra imperatyvios, todėl negali sukelti ieškovės siekiamų padarinių (sandorio negaliojimo), o FĮĮ 4 straipsnio 4 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto, kuriuose nustatyta finansų įstaigos pareiga įsitikinti, kad paskolos gavėjas bus pajėgus vykdyti įsipareigojimus, pažeidimas byloje neįrodytas. Ieškovės teigimu, šiuo atveju svarbi ir turėjo būti vertinama ne ginčijamo priedo Nr. 2 atitiktis nurodytoms teisės normoms, o visuma aplinkybių, kurios, jos nuomone, patvirtina, kad atsakovės elgesys nėra suderinamas nei su gera morale, nei su bendraisiais teisės principais, kiek tai susiję su CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Pažymėtina, kad argumentai dėl CK 1.91 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo apeliaciniame skunde nenurodomi. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis), todėl teisėjų kolegija pasisakys dėl ginčijamo priedo Nr. 2 teisėtumo CK 1.80 ir 1.81 straipsnių kontekste.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė su UAB ,,SME loans“ 2022 m. birželio 7 d. sudarė paskolos sutartį Nr. PSLN-22-0017 (t. 1, b. l. 55–70), pagal kurią ieškovei buvo suteikta tikslinė 219 000 Eur paskola, t. y. 169 000 Eur – nekilnojamam turtui įsigyti, 50 000 Eur – apyvartinių lėšų papildymui, mokant 12 proc. dydžio metines palūkanas, 0,23 proc. dydžio kompensacines palūkanas (4.1, 4.3, 4.4, 4.5 papunkčiai). Sutartyje sulygta, kad paskolos grąžinimo pradžia yra 2023 m. gegužės 31 d., o galutinis jos grąžinimo terminas – 2023 m. birželio 7 d. (4.8, 4.9 papunkčiai). 2022 m. birželio 7 d. paskolos sutartyje nurodyta, kad taikomos šios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės: G. A. laidavimas, V. D. ir J. D. priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimas ir ieškovės išduotas vekselis (4.11.1, 4.11.2, 4.11.5 papunkčiai).

Ginčo dėl to, kad 2022 m. birželio 7 d. su UAB ,,SME loans“ sudarytos paskolos sutarties Nr. PSLN-22-0017 ieškovė neįvykdė ir iki joje numatyto 2023 m. birželio 7 d. termino (t. y. per vienerius metus) paskolos negrąžino, byloje nėra. 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovė su UAB ,,SME capital 3“ pasirašė naują paskolos sutartį, kurios 3.3 papunktyje nurodyta ir jos sudarymo paskirtis – refinansuoti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį Nr. PSLN-22-0017. Nauja paskolos sutartimi ieškovei iš esmės buvo suteikta galimybė anksčiau gautą 169 000 Eur paskolą grąžinti per papildomai suteiktą vienerių metų terminą – iki 2024 m. gruodžio 31 d., įsipareigojus mokėti metines palūkanas, kurių dydis lygus bazinės palūkanų normos ir 13,50 proc. dydžio maržos sumai, ir 0,24 proc. dydžio kompensacines palūkanas (3.1, 3.4, 3.5 papunkčiai). Šalys susitarė ir dėl trijų skirtingų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, t. y.: (1) J. A. laidavimo; (2) vekselio išdavimo; (3) ieškovės akcininkams V. D. ir J. D. priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir statiniais) įkeitimo (3.13 punktas).

Kaip minėta, ieškovė 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties teisėtumo nekvestionuoja. Neginčija ieškovė ir šios paskolos sutarties 2023 m. gruodžio 18 d. priedo Nr. 1 (t. 2, b. l. 176), kuriuo buvo susitarta dėl 169 000 Eur skolos grąžinimo grafiko, teisėtumo. Pagal šį grafiką pirmas tris įmokas, kurias ieškovė turėjo atlikti, atitinkamai, 2023 m. gruodžio 31 d., 2024 m. sausio 31 d., 2024 m. vasario 29 d., sudarė tik palūkanos, 2024 m. kovo 31 d. turėjo būti atlikta konkrečiai nustatyto dydžio – 3 000 Eur – paskolos grąžinimo ir palūkanų įmoka, 2024 m. balandžio 30 d. – 3 000 Eur paskolos grąžinimo ir palūkanų įmoka, 2024 m. gegužės 31 d. – 3 000 Eur paskolos grąžinimo ir palūkanų įmoka, 2024 m. birželio 30 d. – 80 000 Eur paskolos grąžinimo įmoka ir palūkanos, 2024 m. liepos 31 d., 2024 m. rugpjūčio 31 d., 2024 m. rugsėjo 30 d., 2024 m. spalio 31 d., 2024 m. lapkričio 30 d. – po 3 000 Eur paskolos grąžinimo įmokos ir palūkanos, o 2024 m. gruodžio 31 d. – 65 000 Eur paskolos grąžinimo įmoka ir palūkanos. Ieškovė 2024 m. kovo 31 d. – 2024 m. gegužės 31 d. sumokėjo atsakovei tris įmokas, kurių bendra suma – 9 000 Eur, tačiau 2024 m. birželio 30 d. mokėtinos 80 000 Eur paskolos grąžinimo ir palūkanų įmokos bei vėlesnių šiame grafike nurodytų įmokų nustatytais terminais neatliko.

Ieškovei vėluojant atlikti mokėjimus pagal grafiką (priedą Nr. 1), ginčijamu 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedu Nr. 2 (t. 1, b. l. 39–40) šalys susitarė dėl paskolos sutarties 3.1, 3.10, 3.11 papunkčių, kuriais buvo susitarta dėl paskolos dydžio, jos grąžinimo termino, pakeitimo ir jų išdėstymo nauja redakcija bei mokėjimo grafiko, nustatyto priede Nr. 1, atnaujinimo. Priedo Nr. 2 1 punkte nurodyta, kad UAB ,,SME capital 3“ konstatuoja, jog ieškovės skola 2024 m. rugpjūčio 27 d. yra 171 049,08 Eur, o šią skolą sudaro 160 000 Eur pagrindinė skola, 4 235,37 Eur palūkanos ir 6 813,71 Eur kompensacinės palūkanos. Tame pačiame 1 punkte taip pat užfiksuotas bendras šalių susitarimas kapitalizuoti šias palūkanas, t. y. pridėti prie paskolos sumos, ją padidinant. Atsižvelgiant į tai, 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1 papunktis išdėstomas nauja redakcija, jame nurodant, kad paskolos suma yra 171 049,08 Eur, o 3.11 papunktyje nurodant, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2024 m. rugsėjo 30 d. Mokėjimo grafikas taip pat pakeistas, nurodant, kad visa 171 049,08 Eur paskolos suma turi būti sumokėta 2024 m. rugsėjo 30 d. Po dviejų dienų nuo paskolos sutarties priedo Nr. 2 pasirašymo, šalys 2024 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paskolos sutarties priedą Nr. 3 (t. 1, b. l. 29), kuriame buvo konstatuota priede Nr. 2 padaryta techninė klaida – neteisingai nurodyta paskolos suma, įvardijus, kad jos dydis yra ne 171 049,08 Eur, o 180 049,08 Eur. Atitinkamai, pakeistas ir paskolos sutarties 3.1 papunktis, jame nurodant, kad paskolos suma yra 180 049,08 Eur.

Nepaisant šių susitarimų, ieškovė pažeidė ir 2024 m. rugpjūčio 27 d. priede Nr. 2 nurodytą paskolos grąžinimo terminą – 2024 m. rugsėjo 30 d. įmokos neatliko, dėl to ginčo taip pat nėra. Ieškovei ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, šalys 2024 m. lapkričio 29 d. pasirašė priedą Nr. 4 (t. 1, b. l. 48–49), jame dar kartą modifikavusios 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1, 3.11 papunkčius, kuriais buvo susitarta dėl paskolos dydžio, skolos grąžinimo termino, juos išdėstydamos nauja redakcija bei atnaujinusios mokėjimo grafiką. Priedo Nr. 4 1 punkte nurodyta, kad 2024 m. lapkričio 29 d. ieškovės įsiskolinimas pagal paskolos sutartį yra 204 408,35 Eur, ir jis susideda iš 171 049,08 Eur skolos, 29 171,13 Eur palūkanų, 2 978,14 Eur kompensacinių palūkanų, 1 210 Eur nesumokėto sutarties administravimo mokesčio. Bendru šalių susitarimu palūkanos ir kompensacinės palūkanos bei sutarties administravimo mokestis yra kapitalizuojami, t. y. pridedami prie paskolos sumos, ją padidinant. Šalys susitarė, kad 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1 papunktis išdėstomas nauja redakcija, jame nurodant, kad paskolos suma yra 213 408,35 Eur, o 3.11 papunktyje nurodant, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2025 m. sausio 31 d. Mokėjimo grafikas taip pat buvo atnaujintas, šalims susitarus, kad visa 204 408,35 Eur skola turi būti sumokėta 2025 m. sausio 31 d. viena įmoka. Taigi, šiuo ieškovės ginčijamu paskolos sutarties priedu Nr. 4 faktiškai jai buvo suteiktas dar vienas papildomas terminas negrąžintai paskolai ir nesumokėtoms palūkanoms sumokėti ir įvykdyti sutartinę prievolę.

Tokių nustatytų byloje aplinkybių visuma suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad visų ieškovės ieškiniu ginčijamų susitarimų pasirašymą lėmė jos pačios nevykdoma 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartis, kurios pasirašymą lėmė pačios ieškovės siekis refinansuoti anksčiau kito juridinio asmens jai suteiktą ir per nustatytą terminą negrąžintą paskolą. Pagal 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priede Nr. 1 nurodytą įmokų mokėjimo grafiką ieškovė sumokėjo tik 9 000 Eur, t. y. atliko vos tris paskolos ir palūkanų mokėjimo įmokas, o 2024 m. birželio 30 d. mokėtinos 80 000 Eur įmokos bei paskesnių nesumokėjo. Vadinasi, 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedo Nr. 2 pasirašymo momentu ieškovė jau daugiau nei du mėnesius vėlavo atlikti mokėjimus pagal paskolos sutartį.

Bendrųjų 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties sąlygų, galiojusių nuo 2023 m. vasario 20 d. iki 2024 m. sausio 9 d. (4064c7c0-43e2-4575-bb44-05ab7cba7953_LT-Loan-UAB-SME-FINANCE-imoniu-grupes-Paskolos-sutarties-Bendrosios-i-web-Nauja-redakcija.pdf), 9.1.6 papunktyje yra nustatyta, kad atsakovė, kaip finansuotoja, turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukti paskolos sutartį ir (arba) raštu pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą (jos dalį) kartu su visomis palūkanomis ir kitomis pagal paskolos sutartį mokėtinomis sumomis, jeigu klientas (atitinkamai, ir ieškovė) ilgiau kaip 7 kalendorines dienas negrąžina mokėtinos paskolos dalies ir (ar) nemoka laiku palūkanų (jų dalies), ir (ar) nemoka laiku kitų pagal paskolos sutartį mokėtinų sumų. Todėl atsakovė galėjo teisėtai nutraukti paskolos sutartį ir reikalauti iš ieškovės grąžinti visą negrąžintą paskolos dalį ir sumokėti palūkanas, juolab kad ginčo paskolos grąžinimas buvo užtikrintas vekseliu, laidavimu ir hipoteka jau sudarant paskolos sutartį. Duomenų, kad būtent atsakovė buvo suinteresuota teisinių santykių tęsimu ir, kaip teigia ieškovė, naudodama nei su gera morale, nei su imperatyviais bendraisiais teisės principais nederančius veiksmus primygtinai įsiūlė ieškovei pasirašyti ginčijamą 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedą Nr. 2, nagrinėjamoje byloje nėra. Priešingai, ieškovės šiame ginče suformuota pozicija, susijusi su finansinių galimybių grąžinti paskolą nebuvimu, leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą apie egzistavusį jos pačios suinteresuotumą sutartinių teisinių santykių su atsakove tąsa net ir mažiau palankiomis ieškovei sąlygomis.

Vertinti šalių sudarytą naują susitarimą (t. y. priedą Nr. 2) dėl skolos ir jos grąžinimo tvarkos bei termino kaip prieštaraujantį CK 1.80 ar 1.81 straipsnio nuostatoms vien dėl to, kad ieškovė, juridinis asmuo, nebuvo finansiškai pajėgi grąžinti paskolą sutartyje numatytu terminu, nėra jokio pagrindo. Ieškovės argumentai, kad ginčijamame susitarime nepagrįstai buvo įrašyta didesnė suma (171 049,08 Eur), nei faktiškai jai buvo paskolinta, kitokios išvados, nei dėl šio priedo Nr. 2 teisėtumo padarė pirmosios instancijos teismas, padaryti neleidžia. Priedo Nr. 2 1 punkte aiškiai įvardyta, kad ieškovės mokėtinos 4 235,37 Eur palūkanos ir 6 813,71 Eur kompensacinės palūkanos šalių valia kapitalizuojamos ir pridedamos prie paskolos sumos, ją atitinkamai padidinant. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad sukauptų palūkanų įtraukimas į pagrindinę skolą (jų kapitalizavimas) yra įstatymu nedraudžiamas ir neretai skolinimo(si) praktikoje naudojamas. Teismų praktikoje šiuo aspektu pasisakyta, kad paskolos kapitalizavimas suteikia naudą abiem paskolos sutarties šalims, nes paskolos gavėjui leidžia atidėti faktinį palūkanų mokėjimo terminą vėlesniam laikotarpiui, t. y. kartu su grąžintinos paskolos suma, o paskolos davėjui suteikia teisę skaičiuoti palūkanas nuo sukauptų palūkanų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1078-241/2018).

Akivaizdu, kad ieškovei ilgą laiką negrąžinant jai suteiktos paskolos ir nemokant už ją palūkanų, dėl ko faktiškai ir buvo atsiradęs poreikis paskolos refinansavimui, t. y. paskolos sandorio su atsakove sudarymui ir jo sąlygų modifikavimui, 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedo Nr. 2 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties pasirašymas buvo naudingas ir pačiai ieškovei bei atitiko jos interesus. Atsakovė, nepaisant objektyviai egzistavusios galimybės nutraukti sutartį ir pradėti skolos išieškojimo veiksmus, bendradarbiavo su ieškove, suteikdama papildomas galimybes įsipareigojimams pagal sutartį įvykdyti. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartimi sulygtomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jų neproporcingumu, neturi teisinės reikšmės, nes 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties teisėtumo klausimas byloje nėra keliamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog ginčijamo 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedo Nr. 2 turinys prieštarauja imperatyviems civilinės teisės principams ir viešajai tvarkai ar gerai moralei, nėra suderinami nei su jos pačios pozicija ir elgesiu, vykdant paskolos sutartį, nei su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio dalį dėl 2024 m. rugpjūčio 27 d. priedo Nr. 2 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančiu, šią ginčo dalį išsprendė teisingai.

Dėl 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties priedų Nr. 3 ir Nr. 4

Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria CK 1.91 straipsnio pagrindu buvo pripažinti negaliojančiais paskolos sutarties 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedas Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedas Nr. 4, apeliaciniame skunde kelia neteisingai įvertintų faktinių bylos aplinkybių klausimą, kas, jos nuomone, lėmė klaidingą bei prieštaringą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šiuose prieduose neteisingai nurodyto paskolos dydžio, su kuriuo ieškovė buvo priversta sutikti dėl susidėjusių nepalankių aplinkybių ir atsakovės ekonominio spaudimo.

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014).

Taigi, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo, buvo privalu įrodyti, jog sandoris sudarytas ne laisva valia, bet verčiant nukentėjusią šalį sudaryti sandorį ir grasinant ekonominiais padariniais jo nesudarius. Tokias sąlygas turėjo įrodyti sandorius šiuo pagrindu ginčijusi ieškovė (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija visų pirma neturi pagrindo sutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarp kiekvienos šalies gaunamos naudos egzistavo šokiruojanti disproporcija, nes ieškovės skolos dydis buvo nepagrįstai padidintas jos jau grąžinta paskolos dalimi (9 000 Eur), o patys sandoriai (sutarties priedai Nr. 3 ir Nr. 4) pasirašyti dėl tarp šalių egzistavusios ekonominės nelygybės, atsakovei pasinaudojus geresne ekonomine padėtimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas suklydo, kad ieškovės prievolė 2024 m. rugpjūčio 29 d. priede Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priede Nr. 4 nepagrįstai padidinta jos faktiškai grąžinta 9 000 Eur suma. Kaip minėta pirmiau, 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedu Nr. 2 modifikuotas 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties 3.1 papunktis, kuriame 169 000 Eur ieškovei suteiktos paskolos dydis buvo pakeistas į 171 049,08 Eur (160 000 Eur pagrindinė skola + 4 235,37 Eur palūkanos + 6 813,71 Eur kompensacinės palūkanos), o visa ši nesumokėta 171 049,08 Eur skolos suma pagal naujai sudarytą grafiką (sutarties priedo Nr. 2 3 punktas) turėjo būti grąžinta 2024 m. rugsėjo 30 d. Nekyla ginčo, kad nei palūkanų už naudojimąsi pinigais, nei kompensacinių palūkanų už mokėjimų vėlavimą ieškovė atsakovei nebuvo sumokėjusi, todėl šios palūkanos, šalių susitarimu, ir tapo ieškovės bendros skolos atsakovei dalimi.

Finansuotojai (pradinei atsakovei UAB „SME Capital3“) konstatavus, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d. priede Nr. 2 padaryta techninė klaida įvardijant bendrą paskolos sumą (2023 m. rugpjūčio 29 d. priedo Nr. 3 1 punktas), buvo pakeistas tik paskolos sutarties 3.1 papunktis, nurodant, kad paskolos suma yra 180 049,08 Eur, t. y. įskaitant ir tris ieškovės pagal paskolos sutarties 2023 m. gruodžio 18 d. priede Nr. 1 nustatytą mokėjimų grafiką jau atliktas paskolos grąžinimo ir palūkanų įmokas po 3 000 Eur (žr. šios nutarties 30 punktą). Visgi, priedo Nr. 3 2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad kitos paskolos sutarties sąlygos lieka nepakeistos. Atitinkamai, 2023 m. rugpjūčio 29 d. priedu Nr. 3 nebuvo pakeistas nei 2023 m. rugpjūčio 27 d. priede Nr. 2, esančiame paskolos sutarties dalimi (priedo Nr. 2 8 punktas), nustatytas mokėjimo grafikas ir mokėtinos sumos dydis – 2024 m. rugsėjo 30 d. ieškovė turėjo pareigą sumokėti 171 049,08 Eur, nei priedo Nr. 2 5 punktas, pagal kurį klientė (ieškovė) finansuotojai UAB „SME Capital3“ turėjo išduoti 171 049,08 Eur vekselį sutartiniams įsipareigojimams užtikrinti. Taigi, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovės faktiškai negrąžinta ieškovei suma nurodyta ne paskolos sutarties 3.1 papunktyje, apibrėžiančiame tik bendrą visos paskolos dydį, įskaitant kapitalizuotas palūkanas ir ieškovės jau sumokėtą 9 000 Eur sumą, bet būtent mokėjimo grafike, ir ši grąžintina suma (171 049,08 Eur), pasirašius priedą Nr. 3, nepakito. Kitaip tariant, ieškovei nekilo pareiga grąžinti didesnės skolos dalies, nei faktiškai ji buvo negrąžinusi priedų Nr.2 ir Nr. 3 pasirašymo momentu.

Paskolos sutarties 2024 m. lapkričio 29 d. priedu Nr. 4 ieškovės prievolės atsakovei dydis, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, taip pat nebuvo nepagrįstai padidintas jos jau grąžintų lėšų dalimi. Kaip matyti iš šio priedo 1 punkto, priedo Nr. 4 pasirašymo momentu iš viso ieškovės skola atsakovei buvo išaugusi iki 204 408,35 Eur, o ją sudarė tokios sudėtinės dalys: 171 049,08 Eur pagrindinė skola; 29 171,13 Eur palūkanos; 2 978,14 Eur kompensacinės palūkanos; 1 210 Eur nesumokėtas paskolos administravimo mokestis. Akivaizdu, kad pagrindinės skolos dydis (171 049,08 Eur) šiame priede buvo nustatytas įvertinus ieškovės pirmiau atliktus tris mokėjimus, kurių bendra suma yra 9 000 Eur. Šiuo priedu patikslintame mokėjimo grafike taip pat nurodyta, kad 2025 m. sausio 31 d. turi būti grąžinta 204 4085,35 Eur, be kita ko, susitariant ir dėl naujo vekselio už 204 408,35 Eur sumą išdavimo. Ir nors ginčijamo 2024 m. lapkričio 29 d. priedo Nr. 4 1 punktu kartu buvo pakeistas ir paskolos sutarties 3.1 papunktis – jis išdėstytas nauja redakcija, nurodant, kad paskolos suma yra 213 408,35 Eur, t. y. įskaitant ir po paskolos sutarties pasirašymo ieškovės grąžintus 9 000 Eur, ir visas kapitalizuotas palūkanas, tačiau, kaip ir priedo Nr. 3 atveju (žr. šios nutarties 42 punktą), tai negali būti interpretuojama kaip ieškovei atsiradusi pareiga dar kartą sumokėti grąžintą paskolos dalį (9 000 Eur).

Teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentams dėl ginčo priedų aiškinimo, kad jais buvo faktiškai susitarta dėl dviejų skirtingų elementų, t. y. nustatytas paskolos dydis, į kurią įskaičiuota faktiškai suteikta paskola, palūkanos ir nesumokėtas administravimo mokestis, ir nustatyta negrąžinta paskolos dalis, į kurią įskaičiuota negrąžinta paskolos dalis, palūkanos ir nesumokėtas administravimo mokestis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos du elementus sutapatino, todėl ir jo išvada, kad ginčijamais priedais ieškovei buvo sukurta papildoma prievolė dar kartą grąžinti jau grąžintą paskolos dalį, yra nepagrįsta ir neatitinkanti šalių susitarimo esmės bei turinio. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad atsakovė būtų nepagrįstai padidinusi ieškovės skolos dydį, taip pat įvertinus tai, kad paskolos kapitalizavimas buvo naudingas abiem šalims, nėra ir jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu dėl egzistuojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos iš sutarties naudos.

Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo sutikti ir su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, sudarant ginčijamus sandorius, ieškovei buvo daromas ekonominis spaudimas ar kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, pasinaudodama ieškovės sudėtinga padėtimi. Kaip jau buvo minėta, ieškovė turėjo paskolos sutarčių sudarymo patirties, 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartis, kurios teisėtumas nėra ginčijamas, buvo sudaryta siekiant refinansuoti anksčiau jos gautą paskolą. Kreditoriaus siekis apsaugoti savo interesus nuo sutarties nevykdančio skolininko, kuris neabejotinai žino, kad elgiasi neteisėtai (pažeidžia sutartinius įsipareigojimus), ir ypač situacijoje, kai toks pažeidimas trunka pakankamai ilgą laiką, negali būti interpretuojamas kaip daromas ekonominis spaudimas, siūlant pasirašyti kreditoriaus parengtus dokumentus, kuriais siekiama sureguliuoti susidariusią situaciją. Nagrinėjamu atveju ieškovė prievolės atsakovei neįvykdė nei per paskolos sutartyje nustatytą terminą – iki 2024 m. gruodžio 31 d, nei per pratęstus terminus, galutinis jų – 2025 m. sausio 31 d. Be to, pagal 2024 m. rugpjūčio 27 d. priede Nr. 2 nustatytą sąlygą 171 049,08 Eur paskolos grąžinimo įmoka turėjo būti atlikta 2024 m. rugsėjo 30 d. Ginčijamą priedą Nr. 4 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties šalys pasirašė 2024 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus 2 mėnesiams nuo grafike nurodyto termino įmokai atlikti. Taigi, ieškovė turėjo pakankamai laiko deryboms ir siūlymams pateikti.

Šalių elektroninio susirašinėjimo turinys taip pat neleidžia padaryti ieškovės siekiamos išvados, kad jai nesuteikta pakankamai laiko susipažinti su dabar jos ginčijamų paskolos sutarties priedų turiniu ar kad jai buvo daromas ekonominis spaudimas. Tokius teiginius ieškovė grindžia 2024 m. lapkričio 29 d. elektroniniu susirašinėjimu (t. 1, b. l. 53–54), iš kurio matyti, kad atsakovės atstovė 2024 m. rugpjūčio 29 d. 10 val. 31 min. išsiuntė ieškovei 2024 m. lapkričio 29 d. priedo Nr. 4 projektą, prašydama jį peržiūrėti ir nurodė, kad jis turi būti pasirašytas tą pačią dieną. Ieškovės atstovas 2024 m. lapkričio 29 d. 14 val. 33 min. išsiųstame elektroniniame laiške teigė, kad jam nėra aišku, iš kokių sumų susideda 204 408,35 Eur paskolos suma. Atsakymą į šį laišką atsakovės atstovė pateikė 15 val. 23 min., kartu su juo išsiųsdama lentelę, kurioje detalizuotos mokėtinos sumos. Duomenų, kad šio ieškovei pateikto atsakymo nepakako sprendimui dėl priedo Nr. 4 pasirašymo priimti ar jai reikėjo papildomos informacijos, dėl kurios suteikimo ji kreipėsi į atsakovę, byloje nėra. Taigi, nėra ir pagrindo pripažinti, kad ieškovei nebuvo suteikta galimybė ar pakankamai laiko susipažinti su jos pasirašyto priedo Nr. 4 projektu.

Nė vieno iš byloje esančių atsakovės ieškovei siųstų pranešimų ir (ar) elektroninių laiškų turinys teisėjų kolegijai neteikia pagrindo padaryti ir tokią išvadą, kad atsakovė naudojo ekonominį spaudimą, atsisakė bendradarbiauti su ieškove. Priešingai, iš šalių susirašinėjimo, vykusio 2024 m. gegužės 23 d. – 2024 m. rugpjūčio 28 d. (t. 3, b. l. 150–151), matyti, kad atsakovė ne tik neatsisakė padėti ieškovei įvykdyti sutartį, sutikdama pratęsti skolos grąžinimo terminus, bet ir sutiko su ieškovės pasiūlytais terminais, per kuriuos ši žadėjo pasirašyti dokumentus.

Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 1.91 straipsnyje nustatytas sandorių negaliojimo teisinis pagrindas nagrinėjamoje byloje neįrodytas. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, pripažįstant negaliojančiu 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedą Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedą Nr. 4 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties, pakeičiama – ir šis ieškinio reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl restitucijos netaikymo, nenustačius pagrindų 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedui Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedui Nr. 4 prie 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutarties pripažinti negaliojančiais, neturi teisinės reikšmės ir dėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl vykdomųjų įrašų išdavimo ir jų teisėtumo

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais atsakovės notarės J. Šukienės 2025 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą, išduotą pagal 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį, ir 2025 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą, išduotą pagal 2023 m. gruodžio 28 d. hipotekos sutartį. Tačiau, priešingai nei yra įsitikinusi ieškovė, šią ginčo dalį teismas išsprendė teisingai.

Ieškovė pagal 2023 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį įsipareigojo jos įvykdymą užtikrinti keliomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, be kita ko, jos pačios išduotu vekseliu, akcininkams V. D. ir J. D. priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Atsižvelgiant į sutarties pakeitimus (ginčijamus priedus), ieškovė 2024 m. lapkričio 29 d. išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį (t. 2, b. l. 86), besąlygiškai juo įsipareigodama atsakovei sumokėti 204 408,35 Eur, o 2023 m. gruodžio 28 d. ieškovės akcininkai V. D. ir J. D., ieškovė bei atsakovė pasirašė maksimaliosios hipotekos sutartį, kuri 2024 m. gruodžio 16 d. buvo pakeista (t. 3, b. l. 72–82), ir pagal kurią ieškovės akcininkai įkeitė jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais) atsakovės naudai, nustatant, kad maksimaliosios hipotekos dydis yra 298 771,69 Eur. Ieškovei neįvykdžius 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartimi ir jos priedais prisiimtų įsipareigojimų, atsakovė kreipėsi į atsakovę notarę J. Šukienę dėl vykdomųjų įrašų tiek pagal 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį, tiek ir pagal 2023 m. gruodžio 28 d. maksimaliosios hipotekos sutartį išdavimo. Atsakovė J. Šukienė 2025 m. kovo 19 d. išdavė vykdomąjį įrašą (t. 3, b. l. 25) dėl 204 408,35 Eur pagal 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį išieškojimo, o 2025 m. balandžio 14 d. išdavė vykdomąjį įrašą (t. 3, b. l. 63–64) dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto akcininkų nekilnojamojo turto.

Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad, vertinant notarės veiksmus, atliktus išduodant 2025 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą, aktualios taisyklės, įtvirtintos 2012 m. gegužės 22 d. apraše, kuriame yra nustatyta vykdomųjų įrašų pagal hipotekos sutartis išdavimo tvarka. Kadangi 2025 m. kovo 19 d. vykdomojo įrašo išdavimo pagrindas yra 2024 m. lapkričio 29 d. vekselis, o ne hipotekos sutartis, tikrinant jo teisėtumą aktualus 1999 m. rugsėjo 13 d. aprašas. Kita vertus, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė notarė J. Šukienė prieš išduodama vykdomąjį įrašą atliko visus būtinus veiksmus, teisingumą.

Nagrinėjamai ginčo daliai aktualaus 1999 m. rugsėjo 13 d. aprašo 6 punkte nurodyta, kad notaras, priimdamas prašymą išduoti pagal vekselį vykdomąjį įrašą, patikrina, ar: vekselį ar čekį pateikiantis asmuo yra teisėtas jo turėtojas ar jo įgaliotas asmuo; vekselis ar čekis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus; vekselis ar čekis užprotestuotas pagal Vekselių ir čekių protestavimo taisykles arba vekselio ar čekio turėtojas yra atleistas nuo pareigos įforminti protestą. 1999 m. rugsėjo 13 d. aprašo 8 punkte nustatyta, kad notaras, priėmęs prašymą, pareikalauja, kad vekselio ar čekio turėtojas pateiktų įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį ar čekį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, arba nevizuotas, arba čekis neapmokėtas, ir nurodo, kuriam laikui notarinis veiksmas atidedamas (ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų); vykdomasis įrašas išduodamas pasibaigus notarinio veiksmo atidėjimo laikui, tik įvykdžius 8 punkte nurodytą reikalavimą.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad vekselio turėtojas, pateikdamas notarui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą paprastajam neprotestuotinam vekseliui, neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti, išskyrus pareiškimą prašyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

Iš notarės J. Šukienės su atsiliepimu į ieškinį pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. išrašo iš Elektroninių valdžios vartų apie 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį pasirašiusio asmens elektroninio parašo duomenis, atsakovės 2025 m. kovo 19 d. prašymo išduoti vykdomąjį įrašą, 2025 m. kovo 10 d. reikalavimo apmokėti 2024 m. lapkričio 29 d. vekselį, 2025 m. kovo 14 d. pranešimo ieškovei apie 2024 m. lapkričio 29 d. vekselio neapmokėjimą, registruotos pašto siuntos perdavimo priėmimo akto (t. 3, b. l. 55–62), matyti, kad visus būtinus veiksmus notarė atliko. Kitaip tariant, notarė patikrino įgaliojimus tiek vekselio davėjo, tiek ir jį pasirašiusių asmenų, vekselio turinį, pranešimų išsiuntimo faktą. Todėl teisinių kliūčių išduoti vykdomąjį įrašą nebuvo. Ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su skolos dydžiu, nėra aktualios, nes pagal vekselį ji besąlygiškai įsipareigojo atsakovei sumokėti konkrečią pinigų sumą – 204 408,35 Eur, todėl notarei nekilo pareiga tikrinti skolos dydžio pagrįstumo. Teisėjų kolegijai pirmiau pripažinus nepagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją dėl 2024 m. rugpjūčio 29 d. priedo Nr. 3 ir 2024 m. lapkričio 29 d. priedo Nr. 4 negaliojimo ir šį ieškovės reikalavimą atmetus, apeliacinio skundo argumentai, kad pripažintų negaliojančiais priedų pagrindu išduotas 2024 m. lapkričio 29 d. vekselis bei 2025 m. kovo 19 d. vykdomasis įrašas pripažintini negaliojančiais, neturi teisinės reikšmės.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nurodė neteisingą teisės aktą, visgi, atmesdamas ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu notarės J. Šukienės 2025 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atitinkamai, iš esmės teisėta ir pagrįsta teismo sprendimo dalis negali būti panaikinta vien formaliu pagrindu (CPK 328 straipsnis).

Nepagrįsti ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ir jos reikalavimas 2025 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą pripažinti negaliojančiu, yra nepakankamai motyvuota. Priešingai nei teigiama ieškovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, t. y.: 2025 m. kovo 21 d. ieškovei ir įkaito davėjams buvo išsiųstas pranešimas apie gautą prašymą išduoti vykdomąjį įrašą; 2025 m. balandžio 9 d. įkaito davėjai pateikė prieštaravimus, išsiųsdami juos elektroniniu paštu, dėl vykdomojo įrašo išdavimo; notarei tik po ieškinio pateikimo tapo žinoma apie prieštaravimus, nes jie buvo nukreipti ne į elektroninio pašto gautų laiškų aplanką, o į šiukšliadėžę; prieštaravimai buvo pateikti išimtinai tik dėl kreditoriaus išieškomos skolos dydžio; laikinosios apsaugos priemonės ieškovės atžvilgiu nebuvo taikytos, o nuo pranešimo išsiuntimo momento buvo praėję daugiau kaip 20 kalendorinių dienų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, 2012 m. gegužės 22 d. aprašo 7, 10, 12 punktus, padarė išvadą, kad prieštaravimuose nebuvo pateikiami jokie argumentai dėl pačios prievolės neteisėtumo, o tik dėl skolos dydžio, be to, atsakovės teisė disponuoti jai priklausančiu reikalavimu, kylančiu iš hipotekos sutarties su visais vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais, nagrinėjamu atveju nebuvo apribota ar ginčijama teisme. Todėl pagrindo pripažinti 2025 m. balandžio 14 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiu teismas nenustatė. Taigi, pirmosios instancijos teismas motyvavo savo sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė notarė J. Šukienė savo procesiniuose dokumentuose pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad pagal 2012 m. gegužės 12 d. aprašo 12 punktą skolininko prieštaravimai nesustabdo notaro vykdomojo įrašo išdavimo, todėl notarė vis tiek privalėjo išduoti vykdomąjį įrašą, nesant tokį jos veiksmą stabdančių veiksnių. Nei 2023 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartis, nei 2023 m. gruodžio 28 d. hipotekos sutartys nėra pripažintos negaliojančiomis ir (ar) nuginčytos, todėl pagrindo konstatuoti 2025 m. balandžio 14 d. vykdomojo įrašo neteisėtumą nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visus ieškinio reikalavimus atmetus, ieškovė pripažintina bylą pralaimėjusia šalimi, o atsakovės – laimėjusiomis šalimis. Atitinkamai, tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinį patenkindamas iš dalies pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, prarado aktualumą.

Ieškovei, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, jos pirmosios instancijos teisme patirtos 5 777,14 Eur teisinės pagalbos išlaidos neatlyginamos. Iš ieškovės valstybei priteistina ir 3 386 Eur žyminio mokesčio dalis, kurios sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartimi (t. 2, b. l. 182–184) jai buvo atidėtas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad už ieškinį mokėtinas mažesnis žyminis mokestis, nes ieškinio reikalavimai yra neturtiniai, stokoja pagrįstumo.

Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi, ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis – ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019, 27 punktas; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020, 16 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai mokėtino žyminio mokesčio dydį nustatė pagal tai, kokios prievolės, ginčydama sandorius, ieškovė siekė išvengti ir pagal ieškinio sumą.

Atsakovė UAB ,,PU1“ pateikė įrodymus apie patirtas 57 Eur žyminio mokesčio (t. 4, b. l. 84), 8 230,50 Eur teisinės pagalbos išlaidas (t. 4, b. l.170). Tačiau tik dalis atsakovės UAB ,,PU1“ nurodytų teisinės pagalbos išlaidų atitinka joms keliamus būtinumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl ne visos šios išlaidos turi ir gali būti atlyginamos. Atsakovės prašyme nurodytos 423,50 Eur prašymo atidėti teismo posėdį išlaidos neatitinka pagrįstumo reikalavimo, nes šis dokumentas yra techninio pobūdžio, jo parengimas nereikalavo teisinių žinių, be to, jo parengimas priklausė išimtinai nuo atsakovės veiksmų, jai pačiai prireikus daugiau laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 64 punktas). Prašyme nurodytos 1 815 Eur atsiliepimo į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimo išlaidos nėra įrodytos, nes byloje nėra tokio procesinio dokumento. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą 2025 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas išsprendė rašytinio proceso tvarka, nepranešus atsakovams (CPK 147 straipsnio 1 dalis), todėl šios išlaidos faktiškai nebuvo ir negalėjo būti patirtos. Taigi, 2 238,50 Eur (423,50 Eur + 1 815 Eur) išlaidos neatitinka būtinumo, pagrįstumo ir realumo reikalavimų ir jų atlyginimas nepriteisiamas.

Kitos atsakovės UAB ,,PU1“ prašyme nurodytos, t. y. 3 267 Eur atsiliepimo į ieškinį, 1 573 Eur tripliko, 363 Eur prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, 968 Eur atskirojo skundo ir 121 Eur derybų dėl taikos sutarties sudarymo, išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2, 8.3, 8.15 ir 8.19 papunkčiuose nurodytų maksimalių dydžių. Pagal Rekomendacijas maksimalios priteistinos sumos, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualūs 2025 m. I ir III ketvirčiai) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už atsiliepimą į ieškinį yra 5 844,25 Eur (2 337,70 Eur x 2,5), už tripliką – 3 641,40 Eur (2 427,60 Eur x 1,5), už prašymą – 971,04 Eur (2 427,60 Eur x 0,4), už atskirąjį skundą – 971,04 Eur (2 427,60 Eur x 0,4), už 1 derybų dėl taikos sutarties valandą – 242,76 Eur (2 427,60 Eur x 0,1 x 1 val.).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovei UAB ,,PU1“ iš ieškovės priteisiamos Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių neviršijančios 3 267 Eur atsiliepimo į ieškinį, 1 573 Eur tripliko, 363 Eur prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, 968 Eur atskirojo skundo, 121 Eur derybų dėl taikos sutarties sudarymo išlaidos ir jos už atskirąjį skundą sumokėtas 57 Eur žyminis mokestis, iš viso – 6 349 Eur (3 267 Eur + 1 573 Eur + 363 Eur + 968 Eur + 121 + 57 Eur) (CPK 98 straipsnis).

Atsakovė notarė J. Šukienė įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, o atsakovės UAB ,,PU1“ apeliacinį skundą patenkinus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neatlyginamos. Be to, iš ieškovės valstybei priteistinas ir 2 736 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi (t. 5, 58–60) jai buvo atidėtas. Atsakovės UAB ,,PU1“ apeliacinės instancijos teisme patirtos 3 025 Eur apeliacinio skundo, 2 662 Eur atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą ir 860 Eur žyminio mokesčio išlaidos jai atlyginamos visiškai, šias išlaidas priteisiant iš ginčą pralaimėjusios ieškovės. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos atitinka Rekomendacijų 8.10 ir 8.11 papunkčiuose nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus ir neviršija maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2025 m. IV ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už apeliacinį skundą maksimali priteistina suma galėtų būti 4 295,56 Eur (2 526,80 Eur x 1,7), o už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3). Iš viso atsakovei UAB ,,PU1“ iš ieškovės priteisiamas 6 547 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas (3 025 Eur + 2 662 Eur + 860 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,PU1“, juridinio asmens kodas 307148588, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Justarela“, juridinio asmens kodas 303265971, 6 349 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Justarela“, juridinio asmens kodas 303265971, 3 386 Eur (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.“

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,PU1“, juridinio asmens kodas 307148588, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Justarela“, juridinio asmens kodas 303265971, 6 547 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Justarela“, juridinio asmens kodas 303265971, 2 736 Eur (du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDalia KačinskienėLaima Ribokaitė