Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei I. K. dėl bendros jungtinės veiklos pripažinimo ir jos metu įgyto turto padalinimo, atsakovės I. K. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. S. reikalavimą pripažinti jungtinę veiklą ar be pagrindo gautų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Ieškovo A. K. ir I. K. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini).

Atsakovė 1999 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0492 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, esančius Biržuose (duomenys neskelbtini), už 30 000 litų.

Taigi, ginčas kilo dėl pirmiau nurodyto turto nuosavybės teisės – ar jis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovei, ar atsakovei ir trečiajam asmeniui.

Dėl ginčo turto įgijimo jungtinės veiklos pagrindu

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

Visų pirma pastebėtina tai, kad ieškovas jo nurodytai aplinkybei, jog po jo ir atsakovės santuokos nutraukimo 1998 metais šalys vedė bendrą ūkį ir kartu gyveno, pagrįsti nepateikė įrodymų. Ieškovas nurodė, kad didžiąją laiko dalį atsakovė su juo gyveno Norvegijoje, o atsakovė patvirtino, kad ji kurį laiką buvo apsistojusi pas ieškovą Norvegijoje, bet vėliau dėl ieškovo konfliktiško būdo atsakovė išsikėlė gyventi pas sūnų, kuris tuo metu taip pat gyveno ir dirbo Norvegijoje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą kad šalys po santuokos nutraukimo, kaip nurodo ieškovas nuo 1999 metų iki 2023 metų kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Tačiau net ir nenustačius bendro gyvenimo kartu fakto ieškovas galėjo įrodinėti buvus tarp šalių nerašytiniam susitarimui dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės ieškovas taip pat neįrodė.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad pinigus siųsdavo atsakovei nuo 2000 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. gegužės 22 d., tačiau per 14 metų tai sudaro po 903 JAV dolerių per mėnesį. Atsakovė gyveno su dviem vaikais šios lėšos buvo naudojamos ne turto remontui, o kasdienėms šeimos reikmėms. Be to, ieškovo vertinimu, teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atlikta 2000–2003 metais, tuo tarpu didžioji dalis pervedimų atlikta gerokai vėliau, todėl teismo išvada reiškia, kad vėlesni mokėjimai finansavo jau anksčiau atliktus darbus, yra akivaizdžiai nelogiška. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2000 m. gegužės 1 d. atsakovei buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus, t. y. rekonstruoti gyvenamąjį namą bei apmūryti gyvenamąjį namą. 2003 m. kovo 24 d. buvo išduotas leidimas atsakovei įrengti žemės sklype, esančiame Biržuose (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo vandentiekio ir kanalizacijos lauko tinklus. Biržų rajono savivaldybės 2003 m. balandžio 30 d. leidimu buvo leista atlikti žemės sklype, esančiame Biržuose (duomenys neskelbtini), vandentiekio ir kanalizacijos tinklų paklojimą. Biržų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius 2003 m. gegužės 16 d. išdavė statybos leidimą atsakovei ūkio pastato statybai. Teismas nusprendė, kad šie pateikti duomenys patvirtina, jog įsigijus gyvenamąjį namą laikotarpiu nuo 2000 metų iki 2003 metų buvo atliekama gyvenamojo namo rekonstrukcija, klojami vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, t. y. šiuo laikotarpiu atlikti esminiai gyvenamojo namo pagerinimo darbai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas ignoravo aplinkybę, jog gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atlikta 2000–2003 m. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime būtent tai ir nurodė.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad didžioji dalis pervedimų atlikta gerokai vėliau nei vyko gyvenamojo namo remonto darbai, todėl teismo išvada reiškia, jog vėlesni mokėjimai finansavo jau anksčiau atliktus darbus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių turtinę padėtį ir galimybes įsigyti ir suremontuoti ginčo pastatus, nustatė, kad trečiasis asmuo nuo 2000 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. pervedė atsakovei 146 352,25 JAV dolerių. Teisėjų kolegija iš pateiktų į bylą Western Union kvitų ir padarytos suvestinės apie mokėjimus (bylos 4 failas 30–34 lapai) nustatė, kad trečiasis asmuo nuo 2000 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. pinigus atsakovei paprastai pervesdavo 2 kartus per mėnesį po 999 JAV dolerių, t. y. po 2 000 JAV dolerių per mėnesį. Nurodytos aplinkybės paneigia ieškovo argumentą, kad pinigus atsakovė iš trečiojo asmens gavo gerokai vėliau nei vyko gyvenamojo namo remonto darbai (2000–2003 metais).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. 570 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 1998, Nr. 45-1241) (akto redakcija, galiojusi nuo 1998 m. gegužės 16 d. iki 2002 m. spalio 10 d.) nuo 1998 m. birželio 1 d. patvirtintas minimalus valandinis atlygis – 2,53 lito ir minimali mėnesinė alga (apskaičiuotą pagal metinį vidutinį mėnesio darbo valandų skaičių) – 430 litų. Tai reiškia, kad atskaičius mokesčius 2000–2002 metais minimali mėnesinė alga sudarė apie 350 litų per mėnesį. Atsakovė iš trečiojo asmens gaudavo apie 2 000 JAV dolerių, t. y. 8 000 litų (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 213 buvo nustatyta, kad bazinė valiuta yra JAV doleris, o pagal oficialų lito kursą – 4 litai už 1 JAV dolerį ir toks kursas galiojo iki 2002 m. vasario 2 d.). Atsižvelgiant į 2000-2002 metais buvusį minimalų atlyginimą Lietuvoje (350 litų) ir į atsakovės iš trečiojo asmens gaunamą sumą per mėnesį (8 000 litų), nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad gaunamos iš trečiojo asmens piniginės lėšos buvo naudojamos ne turto remontui, o kasdienėms ieškovės ir jos vaikų reikmėms. Įvertinus perkamąją galią 2000–2003 metais Lietuvoje ir minimalų atlygį, galima daryti aukšto tikėtinumo laipsnio išvadą, kad trečiojo asmens pervedamų lėšų pakako ne tik atsakovės ir jos vaikų poreikių tenkinimui, bet ir gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, pripažindamas aplinkybę, jog esminiai gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai vyko 2000-2003 metais, nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas šiais metais ir tai, kad jis turėjo galimybę prisidėti prie remonto darbų ir prisidėjo prie jų.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal pateiktus byloje duomenis trečiasis asmuo nuo 2007 m. liepos 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. yra pervedęs ieškovui 16 448 JAV dolerių, tai, teismo vertinimu, leido pagrįstai manyti, jog ieškovas gyvenamojo namo įgijimo ir šio namo rekonstrukcijos metu neturėjo pakankamai asmeninių lėšų prisidėti prie gyvenamojo namo įgijimo ir jo rekonstrukcijos. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad atsakovė nuo 2000 m. gegužės 8 d. su tarpais dirbo Biržų rajono žemės ūkio bendrovėje „Šilas“ bei UAB „Siuvimo paslaugos“ iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Vėliau atsakovė nedirbo ir gaudavo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus. Nuo 2014 metų atsakovei diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas. Dėl šios priežasties atsakovei tekdavo gydytis ligoninėje ir mokama nedarbingumo išmoka. Nustatytos byloje aplinkybės patvirtina, kad nei ieškovas, nei atsakovė nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2007 m. liepos 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. neturėjo piniginių lėšų gyvenamojo namo pagerinimo darbams.

Ieškovas pateikė duomenis apie savo pajamas nuo 2017 metų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo pajamos sudarė 436 816 Norvegijos kronų, iš jų atlyginimas 405 630 Norvegijos kronų. Atskaitymai iš gautų pajamų sudarė 131 282 Norvegijos kronų. Taip pat iš šios deklaracijos matyti, kad ieškovas turėjo įsiskolinimą kreditoriams 164 881 Norvegijos kronų. Iš pateiktos deklaracijos už 2018 metus teismas nustatė, kad ieškovo pajamos buvo 434 320 Norvegijos kronų, iš jų atlyginimas sudarė 412 931 Norvegijos kronų. Įsiskolinimas kreditoriams – 143 936 Norvegijos kronų. Ieškovo pajamos už 2020 metus sudarė 283 105 Norvegijos kronų (25 416,39 Eur), iš jų atlyginimas 282 111 Norvegijos kronų. Įsiskolinimas kreditoriams 166 109 Norvegijos kronų. Ieškovo pajamos už 2021 metus sudarė 501 099 Norvegijos kronų (44 987,29 Eur), iš jų atlyginimas 497 204 Norvegijos kronų. Skolos finansų įstaigoms sudarė 129 563 Norvegijos kronų. Ieškovo pajamos pagal pateiktą deklaraciją už 2022 metus sudarė 436 791 Norvegijos kronų, iš jų atlyginimas 435 843 Norvegijos kronų. Įsiskolinimas kreditoriams – 90 053 Norvegijos kronų. Pajamos už 2023 metus sudarė 415 452 Norvegijos kronų, iš jų atlyginimas 411 660 Norvegijos kronų. Taigi, atskaičius iš ieškovo gaunamų pajamų sumas už įsiskolinimą kreditoriams kiekvienais metais, vidutiniškai ieškovo gaunama suma 2017 – 2022 metais sudarė apie 2 300 Eur per mėnesį. Ieškovas nėra pateikęs duomenų, kokią konkrečiai sumą investuodavo į ginčo gyvenamojo namo rekonstrukciją. Ieškovo pateikta UAB „Žymana“ pažyma apie atliktų gyvenamajame name darbų vertę nepatvirtina, kurie iš šių darbų buvo atlikti ieškovo lėšomis.

Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl ginčo objekto įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu, tačiau kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 35 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovui įrodinėjant, kad ginčo turtas buvo pagerintas ieškovo ir atsakovės bendrai, ir siekiant ginčo turtą pripažinti bendrąja ieškovo ir atsakovės daline nuosavybe, ieškovo teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį ginčo turtą įgyti iš abiejų lėšų ir bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismas neįvertino, jog ieškovas atsakovei 2021–2023 metais yra pervedęs 21 276,10 Eur ir tai pateikė patvirtinančius dokumentus teismui. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad ieškovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog 2023 m. kovo 2 d. ieškovas atsakovei pervedė 5 476,10 Eur, o nuo 2021 m. vasario 25 d. iki 2023 m. spalio 12 d. ieškovas atsakovei pervedė 15 400 Eur. Mokėjimų paskirtys šiuose pavedimuose nėra nurodytos. Atsakovė nurodė, kad nuo 2022 m. ieškovo sąskaitoms buvo taikomas areštas, todėl jis pervesdavo pinigus atsakovei, o vėliau šiuos pinigus pasiimdavo iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad pinigus ieškovas pervesdavo į jos sąskaitą, kadangi Lietuvoje ieškovo sąskaitos buvo areštuotos dėl jo turimų įsiskolinimų, o vėliau gautus pinigus ieškovas pasiimdavo iš atsakovės. Teismas nurodė, kad atsakovės paaiškinimą patvirtina ir VĮ „Registrų centro“ išrašas apie ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, iš kurio matyti, kad nuo 2022 m. kovo 8 d. antstolės Irenos Bakšienės patvarkymu taikomas areštas ieškovui priklausančiam nekilnojamam turtui. Šią aplinkybę patvirtino ir pats ieškovas, nurodydamas bylos nagrinėjimo metu, kad jis turėjo skolų Lietuvoje. Todėl tikėtina, kad būtent dėl šios priežasties ieškovas po savo tėvo mirties paveldėtas pinigines lėšas pervedė į ieškovės sąskaitą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Turto arešto akto duomenimis, turto areštas buvo taikomas ieškovo turtui 2017 m. rugsėjo 28 d. pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą dėl 263,38 Eur skolos išieškojimo ir 2022 m. kovo 8 d. turto areštas pritaikytas dėl 128,67 Eur sumos išieškojimo pagal tą patį VMI sprendimą. Atsakovė pateikė į bylą 2020 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedimą, kuris patvirtina, kad trečiasis asmuo atsakovei pervedė 10 000 Eur ir 2022 m. birželio 29 d. mokėjimo pavedimą, kuris patvirtina, kad trečiasis asmuo atsakovei pervedė 4 000 Eur. Atsakovė nurodė, kad šie pavedimai patvirtina, jog pinigai buvo skirti ginčo turto pagerinimui. Taigi, atsižvelgiant į 2020 ir 2022 m. trečiojo asmens atsakovei pervestą bendrai 14 000 Eur, labiau tikėtina, kad 2021 – 2023 metais atlikti ginčo turto remonto darbai taip pat buvo finansuojami iš trečiojo asmens piniginių lėšų.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis į bylą pateikė sąskaitų faktūrų už medžiagas, įrangą, baldus, kurias turėjo išsaugojęs, viso už 13 469,18 Eur. Taip pat pateikė dalį šių sąskaitų apmokėjimo dokumentų (pavedimų, kvitų), viso už 5 506 Eur. Pasak apelianto, teismas nustatė, kad ieškovas atliko statybos darbus; dalyvavo rekonstrukcijoje; pervedė reikšmingas pinigų sumas už medžiagas, tačiau padarė priešingą išvadą, – kad šis indėlis neturi reikšmės jungtinės veiklos dalyvių teisei į nuosavybę įgyti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors UAB „Šiaurės šiluma“ , S. R. vykdančio individualią veiklą PVM sąskaitos išrašytos ieškovo A. K. vardu, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie šių sąskaitų apmokėjimą ieškovo lėšomis arba atliekant mokėjimo pavedimus iš ieškovo sąskaitos. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu yra pateikęs tik duomenis, kad iš savo sąskaitos yra pervedęs UAB „Skardena“ 3 000 Eur už stogo remontą bei AB „Aro baldai“ 1 800 Eur už baldus. Taip pat nustatyta, kad ieškovas savo darbu yra prisidėjęs prie stogo pakeitimo ir kitų darbų. Kaip minėta, ieškovo pateiktoje UAB „Žymana“ pažymoje nurodyta, kad gyvenamojo namo rekonstravimo darbų sąmata sudaro 133 383 Eur.

Įvertinusi ieškovo pateiktus įrodymus apie piniginių lėšų pervedimus ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovas prisidėjo savo darbu prie remonto darbų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo įnašas savo pobūdžiu ir apimtimi negali būti prilyginamas reikšmingam turtiniam indėliui, kuris leistų teigti, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruojamas siekiant jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog bendrosios jungtinės veiklos teisiniai santykiai susiklostė ne tarp ieškovo ir atsakovės, o tarp atsakovės ir trečiojo asmens.

Dėl ieškovo nurodomų proceso teisės normų pažeidimo

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismas sprendimu pripažino trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į statinius, kurie sprendimo priėmimo metu faktiškai jau buvo nugriauti ir nebeegzistuojantys ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad ginčo žemės sklype įregistruoti du naujos statybos ūkiniai pastatai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl kurių nė viena iš bylos šalių nekėlė reikalavimo dėl naujai pastatytų statinių nuosavybės teisės, o teismas nenurodė tikslinti šalių reikalavimus bylos nagrinėjimo eigoje pasikeitus turto sudėčiai. Ieškovo vertinimu, teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės pilnai neišsprendė ginčo dėl turto priklausomybės bei sudarė prielaidas dar vienam teisminiam ginčui kilti sprendžiant klausimą dėl naujai pastatytų statinių nuosavybės teisių. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, šioje byloje prašė pripažinti, kad nuo 1999 m. sausio mėnesio iki 2023 metų gruodžio mėnesio bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą su jame esančiais pastatais (duomenys neskelbtini), Biržuose ir prašė priteisti ieškovo/trečiojo asmens naudai 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, kiemo statinių bei ūkinių pastatų. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis su atsakove jungtinės veiklos pagrindu įgijo prašomą priteisti turtą, o dėl ūkinių pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priteisimo nesprendė, nes nė viena iš šalių nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl jų. Pažymėtina, kad ieškinio ribas apibrėžia teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Kadangi pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį tik ieškovui priklauso teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, tai teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (negali priteisti ieškovui to, ko jis nereikalavo ar priteisti daugiau, nei jis reikalavo, nei ieškinio pagrindo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas išsprendė ginčą tik dėl tų pastatų nuosavybės, dėl kurių šalys buvo pareiškusios reikalavimus.

Taip pat nesutiktina su ieškovu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad sprendimo priėmimo metu faktiškai jau buvo nugriauti ir nebeegzistuojantys ūkiniai pastatai, kurių unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais išrašais iš Nekilnojamojo turto registro apie ginčo turtą (duomenys šios nutarties priėmimo metu nėra pasikeitę), nusprendžia, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas pripažino trečiajam asmeniui 1/2 nuosavybės į nugriautus ir neegzistuojančius pastatus, yra nepagrįsti. Nurodyti trys pastatai nėra išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, o vien aplinkybė, kad prie pastatų, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra žyma „griovimas“ nereiškia, kad dėl jų nuosavybės teismas neturėjo spręsti ginčo. Juolab, kad 1/2 šių pastatų ieškovas prašė priteisti jam. Pastebėtina, kad įrodinėdamas aplinkybę, kad aptariamų pastatų nėra, ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką dėl nuosavybės įgijimo pagrindo, kurioje išaiškinta, jog nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis), tačiau šią aplinkybę taip pat įrodinėja išrašu iš Nekilnojamojo turto registro, atkreipdamas dėmesį į žymas prie dviejų ūkinių pastatų „griovimas“. Taigi, ieškovo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Nustačius, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jo naudai. Atsakovė ir trečiasis asmuo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepareiškė ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas atsakovės ir trečiojo asmens naudai nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.