Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aksominių kopų klubas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atmestas suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aksominių kopų klubas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. L. (D. L.) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „SPV Neringa“ ir komanditinei ūkinei bendrijai „Kopų investuotojai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismo nutartis grindžiama deklaratyviu teiginiu, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – piniginių lėšų areštas – neatitinka byloje pareikšto materialinio reikalavimo pobūdžio ir nėra tiesiogiai susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų proporcingumo principą, užtikrintų visų suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą. Ginčo nekilnojamasis turtas yra įkeistas UAB „SME Capital 3“ (toliau – hipotekos kreditorė). Apeliantei varžytynėse sumokėjus turto kainą, bus padengtas hipotekos kreditorės reikalavimas ir antstolės sąskaitoje liks 177 277,41 Eur, kurių pakanka padengti ieškovo reikalavimą šioje civilinėje byloje. Teismui pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, hipotekos kreditorė galėtų patenkinti savo reikalavimą iš jai įkeisto turto vertės, ieškovo reikalavimas 151 286,60 Eur apimtimi būtų užtikrintas piniginių lėšų areštu, o apeliantė galėtų užbaigti varžytynėse sąžiningai įgyto turto įgijimo procesą. Priešingu atveju, tenkinus ieškinį, realizavus apribotą turtą, ne ieškovas turės reikalavimo teisę į apribotą turtą, o hipotekos kreditorė, tad tai, apribotam turtui taikomas areštas ar ne, iš esmės nekeičia ieškovo teisių užtikrinimo.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų sąžiningo įgijėjo apsaugos principą. Apeliantė, įgijusi nekilnojamąjį turtą varžytynėse, turi teisėtą lūkestį įgyti ir įgyvendinti nuosavybės teisę, todėl šių teisių ribojimas turi būti išimtinio pobūdžio ir tinkamai pagrįstas. Patenkinus ieškovo reikalavimą, atsižvelgiant į sąžiningo įgijėjo apsaugą, restitucija būtų vykdoma pinigine forma, t. y. sumokant turto vertės ekvivalentą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ir laikinosios apsaugos priemonės turėtų atitikti galimo galutinio teismo sprendimo pobūdį, todėl šiuo atveju yra pagrįsta taikyti piniginių lėšų areštą, o ne turto realizavimo ribojimą.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį. Piniginių lėšų areštas visiškai užtikrintų ieškovo reikalavimo apimtį, todėl papildomi ribojimai nėra būtini. Apriboto nekilnojamojo turto realizavimo sustabdymas nepagrįstai apsunkina vykdymo procesą, gali mažinti turto vertę ir didinti proceso kaštus.

Atskirasis skundas grindžiamas abstrakčiais ir tarpusavyje prieštaringais teiginiais, selektyviai cituojama teismų praktika, nepateikiant nuorodų į konkrečias bylas ar jų aktualumo nagrinėjamai situacijai paaiškinimo.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl sąžiningo įgijėjo statuso ir teisėtų lūkesčių. Apeliantei varžytynių metu buvo žinomi visi dalies ginčo turto komplekso suvaržymai, įskaitant galiojančias laikinąsias apsaugos priemones ir jų pasekmes, todėl apeliantė negali vėliau laikytis pozicijos, jog yra sąžininga įgijėja, kuriai šie apribojimai buvo nežinomi ar netikėti.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad tik pakeitus taikomas laikinąsias apsaugos priemones būtų leidžiama užbaigti ginčo turto komplekso pardavimo iš varžytynių procesą. Apeliantė turi galimybę užbaigti turto įsigijimą dėl tų objektų, kuriems realizavimo stabdymas netaikomas, ir esamos laikinosios apsaugos priemonės šiam procesui nekliudo. Turto pardavimo iš varžytynių aktas šiuo metu negalėtų būti išduotas tik dėl tų objektų, kurių pardavimas sustabdytas įgyvendinant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas neužtikrintų ieškovo interesų palankaus teismo sprendimo šioje byloje atveju. Ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teise į konkretų nekilnojamąjį turtą, todėl galiojančios laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, siekiant užtikrinti, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimas bus realiai įvykdytas. Pakeitus laikinąsias apsaugos priemones į piniginių lėšų areštą, būtų eliminuota galimybė grąžinti ginčo turtą į atsakovės UAB ,,SPV Negina“ turto masę ir restitucija natūra taptų neįmanoma. Be to, nėra procesinių garantijų, kad antstolės sąskaitoje esančios lėšos, net ir jas areštavus, palankaus teismo sprendimo šioje byloje atveju būtų nukreiptos į atsakovės UAB ,,SPV Negina“ turto masę. Priešingai, šios lėšos galėtų būti naudojamos kitų atsakovės KŪB ,,Kopų investuotojai“ kreditorių reikalavimams dengti, taip pat iš jų būtų dengiamos vykdymo išlaidos.

Nors po teismo nutarties priėmimo ieškovui tapo žinoma, kad apeliantė sumokėjo turto kainą, tai savaime nepaneigia teismo išvadų, jog nagrinėjamu atveju gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios atitinka ieškiniu pareikštą materialinį reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas suinteresuoto asmens prašymas pakeisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-91-330/2024, 14 punktas; 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-317-912/2026, 15 punktas). Taigi, teismas gali pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu pasikeičia aplinkybės, dėl kurių jos tampa neefektyvios ir nepakankamai užtikrina būsimą teismo sprendimą. Šalis (ar kitas suinteresuotas asmuo) taip pat gali prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, jų mastą, jeigu jos nepagrįstai suvaržo asmens teises.

Teismų praktikoje pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-317-912/2026, 13 punktas). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdyti. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsniai). Todėl kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos, juolab kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (pvz., turto areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti pagal patenkintą ieškinį, masės ar jo vertės. Neabejotina, kad ekonomiškumo bei teisingumo principai svarbūs ir nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, nes kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokį suinteresuoto asmens interesą priemonės varžo ir ar dėl to kylančios pasekmės nesudaro teisinio pagrindo taikytų ribojimų pakeitimui ar jų sumažinimui. Taigi, konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą ir (ar) jų mastą taip pat gali nulemti ir atsakovo teisėtas interesas nepatirti neproporcingų suvaržymų, jeigu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų masto jam kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos ar būtų taikomos kitos rūšies ar masto tokio pobūdžio priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-319-553/2021, 24 punktas; 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-317-912/2026, 16 punktas).

Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Jei dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, konstatavęs, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo turto areštas ir realizavimo sustabdymas – buvo pritaikytos atitinkama apimtimi konkrečiam turtui pagal ieškiniu pareikštą materialinį reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, o prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – piniginių lėšų areštas – neatitinka byloje pareikšto materialinio reikalavimo pobūdžio (sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo) ir nėra tiesiogiai susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, todėl negali būti taikomos. Apeliantė argumentuoja, kad skundžiama teismo nutartis pažeidžia jos teises, o laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį, galimo galutinio sprendimo pobūdį, proporcingumo ir sąžiningo įgijėjo apsaugos principus, užtikrintų visų suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais, kurie nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirma, priešingai nei nurodo apeliantė, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties ir galimo galutinio teismo sprendimo pobūdžio. Šiame kontekste pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis) arba, kitaip tariant, užtikrinti realų būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo byloje įvykdymą. Būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-492-553/2024, 19 punktas; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-780-516/2025, 22 punktas). Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-780-516/2025, 22 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas teisme pareikštu ieškiniu prašo pripažinti atsakovių nekilnojamojo turto perleidimo sandorius 151 286,60 Eur apimtimi negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei taikyti restituciją, kurios tikslas – grąžinti atsakoves į pradinę, iki ginčijamų turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo buvusią, padėtį. Šioje byloje reikalavimo dėl konkrečios pinigų sumos (skolos) priteisimo ieškovas nereiškė. Ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teise į konkretų nekilnojamąjį turtą, o galiojančios laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, siekiant užtikrinti, kad galimai ieškovui palankus teismo sprendimas šioje byloje bus įvykdytas. Taigi, teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išsaugoti status quo (esama padėtis) situaciją, nes, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo nekilnojamajam turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas.

Atsižvelgiant į tai, pakeitus laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto areštą – į piniginių lėšų areštą, gali būti prarasta galimybė grąžinti ginčo turtą į atsakovės UAB ,,SPV Neringa“ turto masę ir restitucija natūra taptų neįmanoma. Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu. Patenkinus apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje tikslas – išlaikyti status quo – būtų paneigtas ir neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekimų tikslų. Nagrinėjamoje byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo, susijusio su 151 286,60 Eur priteisimu ieškovui, atsižvelgiant į tai, kad piniginės sumos užtikrinimas nesusijęs su restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl tokio reikalavimo įvykdymo užtikrinimo, areštuojant pinigines lėšas.

Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atitiktų galimo galutinio teismo sprendimo pobūdį, nes, anot apeliantės, tuo atveju, jei ieškovo reikalavimai būtų patenkinti, restitucijos taikymas, ginant sąžiningos įgijėjos interesus, galimas tik pinigine forma. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimus, neturėjo pagrindo vertinti ieškinio reikalavimų ir (ar) pasisakyti dėl restitucijos taikymo, taip pat ir dėl restitucijos vykdymo formos natūra ar pinigine forma, t. y. sumokant turto vertės ekvivalentą, (ne)galimumo. Tokio pobūdžio klausimai sprendžiami išnagrinėjus bylą iš esmės galutiniu teismo procesiniu sprendimu.

Pastebėtina, kad šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas jau yra įvertinęs ir pasisakęs dėl taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšies bei ryšio su pareikštais ieškinio reikalavimais. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-780-516/2025, išnagrinėjęs atsakovių atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne konkrečiam 2025 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistam nekilnojamajam turtui, o ginčo sumai areštuotas atsakovėms priklausantis nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas, Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 14 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, konstatavęs, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas ginčo sumai – ne tik neatitinka ieškiniu pareikšto materialinio reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bet ir jo neužtikrina. Įvertinus bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei atskirojo skundo argumentus, nenustatyta priežasčių nurodytą klausimą spręsti kitaip, nei nuspręsta Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-780-516/2025.

Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantės vietoje teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ginčijamu sandoriu perleistų nekilnojamojo turto objektų arešto) prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės (piniginių lėšų areštas) neatitinka byloje pareikšto materialinio reikalavimo pobūdžio (sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos, grąžinant atsakoves į pradinę, iki ginčijamų sandorių sudarymo buvusią, padėtį, t. y. be kita ko, grąžinant ginčo turtą atsakovei UAB ,,SPV Neringa“), nėra tiesiogiai susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ir, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl to negali būti taikomos. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeistų ekonomiškumo, proporcingumo principus, todėl būtų neteisėtas.

Antra, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl sąžiningos įgijėjos statuso ir teisėtų lūkesčių reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių keitimo klausimą. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovas, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei varžytynių metu buvo žinomi visi dalies ginčo turto suvaržymai, įskaitant galiojančias laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliantė negali vėliau laikytis pozicijos, jog turi teisėtą lūkestį įgyti ir be apribojimų įgyvendinti nuosavybės teisę į ginčo turtą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir (ar) yra sąžininga įgijėja, kuriai šie apribojimai buvo nežinomi ar netikėti. Pati apeliantė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodė, kad iki dalyvavimo varžytynėse apeliantei buvo prieinama visa viešai skelbiama informacija apie dalies turto komplekso suvaržymus, įskaitant galiojančias laikinąsias apsaugos priemones ir jų pasekmes. Varžytynių portale buvo nurodyta, jog dalies turto komplekso realizavimas yra sustabdytas, buvo paaiškintos to pasekmės. Taigi, apeliantė apie turto komplekso suvaržymus žinojo dar prieš pateikdama kainos pasiūlymą varžytynėse, todėl, apsisprendusi vis tiek dalyvauti varžytynėse, neturi teisėto lūkesčio reikalauti, kad teismas šiuos apribojimus pašalintų jos naudai.

Trečia, nesutiktina su apeliantės argumentais, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas jos prašomu būdu atitiktų proporcingumo principą, užtikrintų visų suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą. Viena vertus, minėta, jog tenkinus apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, galėtų būtų prarasta galimybė grąžinti ginčo turtą į atsakovės UAB ,,SPV Neringa“ turto masę ir restitucija natūra taptų neįmanoma, taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pakeitus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones jos prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ieškovo interesas dėl restitucijos taikymo natūra nebūtų užtikrintas. Be to, apeliantė nepateikė objektyvių duomenų ir (ar) įrodymų, pagrindžiančių, kad, tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pakeistos, o ieškinys būtų atmestas, apeliantė patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškinio atmetimo atveju apeliantė galėtų užbaigti turto, kurio realizavimas sustabdytas, įgijimą. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad tik pakeitus taikomas laikinąsias apsaugos priemones būtų leidžiama užbaigti ginčo turto komplekso pardavimo iš varžytynių procesą. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovas, iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė turi galimybę užbaigti turto įsigijimą dėl tų objektų, kuriems realizavimo stabdymas netaikomas, ir esamos laikinosios apsaugos priemonės šiam procesui netrukdo. Turto pardavimo iš varžytynių aktas šiuo metu negalėtų būti išduotas tik dėl tų objektų, kurių pardavimas sustabdytas įgyvendinant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Ketvirta, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra negaliojanti ir naikintina dėl to, jog, apeliantės teigimu, teismas pasisakė tik dėl vienos iš apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodytų priežasčių, nepasisakė dėl turto sąžiningo įgijėjo apsaugos principo, neįsigilino į prašymo motyvus, faktinę situaciją ir dėl to pažeidė sąžiningo suinteresuoto asmens teises, neatsakė į esminius prašymo motyvus.

Civilinio proceso teisės normose yra įtvirtinta ne tik teismo pareiga motyvuoti ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, bet nustatyti ir šios pareigos nesilaikymo padariniai – CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai reiškia, kad šis pažeidimas yra laikomas tokiu reikšmingu, jog net kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Vis dėlto kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 38 punktas).

Įvertinus nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, viena vertus, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad skundžiama nutartis yra be motyvų ir dėl to negaliojanti. Iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atskleidė teisinius ir faktinius argumentus, kuriais vadovaudamasis priėmė skundžiamą nutartį, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino apeliantės prašymo pagrįstumą ir motyvuotai jį atmetė. Kita vertus, minėta, vien tai, kad skundžiamoje nutartyje neatsakyta į kai kuriuos apeliantės prašymo argumentus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nutartis yra nepagrįsta ar (ir) neteisėta, ar kad teismas prašymo argumentų nevertino. Dalies apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodytų argumentų neįvertinimas galėtų sudaryti pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu tai galėjo sudaryti prielaidas teismui priimti neteisingą, nepagrįstą nutartį. Vis dėlto, šiuo atveju tokia situacija nesusiklostė – pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės nurodyti argumentai, įskaitant ir susijusius su turto sąžiningo įgijėjo apsaugos principo užtikrinimu, nesudaro pagrindo patenkinti atskirojo skundo. Taigi, nagrinėjamu atveju teismo nutartis negali būti panaikinta vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į dalį apeliantės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodytų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, šalių ir suinteresuoto asmens argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino suinteresuoto asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nes suinteresuoto asmens vietoje teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių prašomos taikyti priemonės neatitinka byloje pareikšto materialinio reikalavimo pobūdžio ir nėra tiesiogiai susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, atitinkamai, nebūtų pakankamos ieškinio reikalavimams užtikrinti, nes sumažėtų restitucijos natūra taikymo galimybė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.