Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Audrius Cininas Baudžiamoji byla Nr. 1A-370-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-10-1-00479-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.1.; 1.1.9.2.; 2.1.15.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.3.4.; (S).

2012 m. balandžio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-23 nuosprendžio, kuriuo J. K.

pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo I. Š. bauda 25 MGL (3250 Lt), vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str., skirta baudžiamojo poveikio priemonė- atimta teisė vairuoti transporto priemonę 1 metams 6 mėnesiams;

išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo J. Š..

Iš J. K. priteista I. Š. naudai 808,96 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

J. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. 2010-10-16, apie 15.55 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Honda Civic“, v.n. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, t.y. vairuodamas automobilį buvo neatidus bei neatsargus, važiuodamas pirmąja eismo juosta ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio bei nesustojo prieš ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti jam iš kairės į dešinę kelio važiuojamąją dalį per perėją kertančių pėsčiųjų, dėl ko jas partrenkė. Dėl eismo įvykio pėsčiajai I. Š. nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

J. K. išteisintas dėl to, kad jis vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. 2010-10-16, apie 15.55 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Honda Civic“, v.n. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, t.y. vairuodamas automobilį buvo neatidus bei neatsargus, važiuodamas pirmąja eismo juosta ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio bei nesustojo prieš ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti jam iš kairės į dešinę kelio važiuojamąją dalį per perėją kertančių pėsčiųjų, dėl ko jas partrenkė. Dėl eismo įvykio pėsčiajai J. Š. nesunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Byloje nėra duomenų, jog I. Š. iki šiol jaučia padaryto sužalojimo pasekmes ar kad šie sužalojimai trukdys jai gyventi visavertį gyvenimą, nepasisakyta kuo pasireiškė nukentėjusiosios I. Š. dideli išgyvenimai, neįvertinta nuteistojo materialinė padėtis, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principu, priteista neturtinė žala turėtų būti mažinama. Panašaus pobūdžio baudžiamojoje bylose Nr. 2K-401/2009, padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą neatsargia nusikalstama veika, nukentėjusiajam buvo priteista 2.000,00 Lt neturtinė žala, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215/2010 - 5.000,00 Lt dydžio neturtinė žala. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2010-03-09 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 215/2010 konstatavo, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 2.000,00 Lt iki 10.000,00 Lt neturtinės žalos (kasacinė byla Nr. 2K-401/2009 ir kt.). CK 6.254 str. 1 d. įteisintas civilinės atsakomybės draudimas, pagal BPK 109 str., 111 str. 1 d. baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Skunde atkartojamos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo 3 str. 1, 2 d., 16 str. 1 d., CK 6.254, 6.987 str. nuostatos ir teigiama, kad jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo, o priteisiant žalą tiesiogiai iš jo, teismas netinkamai vertino ir taikė aukščiau minėtų teisės aktų nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

J. K. jau 2010-10-16 (b.l. 70) paaiškinime nurodė, kad įvykio vieta pėsčiųjų perėja, kad pamatęs pėsčiuosius bandė stabdyti, po autoįvykio bandė kviesti greitosios pagalbos automobilį. 2011-08-22 įtariamojo apklausos metu (b.l. 73-74) parodė, kad savo kaltę pripažįsta pilnai, gailisi. Jis nematė per perėją einančių pėsčiųjų, o pamatęs iš karto pradėjo stabdyti, bet partrenkimo išvengti nepavyko. Jo automobilis sustojo toje vietoje, kur yra stabdymo žymių pabaiga. Bet kadangi automobilis trukdė eismui, jį patraukęs. Dėl minėto pažeidimo gailisi, savo kaltę pripažįsta, bendravo tik su mergaičių tėvu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 154) jis paaiškino, kad partrenkė 2 pėsčiuosius, bendradarbiui paskambino, jis nuvažiavo į ligoninę pas nukentėjusiąsias, vėliau jų tėvas jam skambino ir prašė pinigų, bandė tartis, bet pasibaigus tyrimui nebenorėjo su juo bendrauti ir prašė teismo. Išlipęs buvo ir bandė skambinti 112 bendrosios pagalbos centrui, bet neprisiskambino. Pareigūnai priėjo ir pasakė, kad greitoji pagalba jau iškviesta. Yra (b.l. 160) kaltas ir atsiprašo. Iš išdėstyto matyti, kad J. K. savo parodymų ir paaiškinimų nekeitė, nuo pirmojo paaiškinimo davimo prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir nustatytina tokia jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kad jo gailestis buvo nuoširdus, patvirtina ne tik jo žodžiai, bet ir jo bandymas kviesti greitosios medicinos pagalbą, apie kurį jis nuosekliai teigė, jo nurodyti skambinimas nukentėjusiosios tėvui, bendradarbio siuntimas į ligoninę, iš dalies ir tai, kad jis 2012-03-14 atlygino 808,96 Lt skundžiamu teismo nuosprendžiu priteistą žalą I. Š. pašto perlaida.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą) apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir parodo jo požiūrį į nukentėjusįjį. Žala yra turtiniai, fiziniai ar moraliniai padariniai, tiesiogiai nulemti kaltininko nusikalstamos veikos (CK 6.249 ir CK 6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2008). Taigi šiuo atveju baudžiamasis įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą žalą. Kita vertus, BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui priklausomai nuo bylos aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas (ar jo valia kiti asmenys) atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos. Tuomet atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007). Kartu pažymėtina, kad tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. (2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2009; 2009 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2009; 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2009; 2010 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2010). Šiuo atveju, kaip matyti iš 2012-03-14 pašto perlaidos, J. K. atlygino 808,96 Lt skundžiamu teismo nuosprendžiu priteistą žalą I. Š. , tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, buvo priteista 808,96 Lt turtinei žalai ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau neturtinės žalos nuteistasis neatlygino visai. Kadangi 2500 eurų neturtinės žalos turi atlyginti draudimas, o likusią dalį tik nuteistasis, kolegija daro išvadą, kad bus atlygintas pakankamai didelis atlygintinos žalos dydis, todėl pripažįsta tai BK 59 str. 2 d. nustatyta atsakomybę lengvinančiąja aplinkybe. Kolegija nemato pagrindo atsakomybę lengvinančiosiomis pripažinti apeliaciniame skunde įvardintas ir prašomas pripažinti aplinkybes, kad apeliantas teisiamas pirmą kartą, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, nėra pavojingas visuomenei, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Tai ne atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o aplinkybės, į kurias teismas jau atsižvelgė skirdamas bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. K. bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, Lietuvos Respublikos BK 67 str., 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, baudžiamojo poveikio priemonių paskirties, iš esmės nepažeidė. Teismas atsižvelgė į J. K. asmenybę, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

J. K. padarė neatsargų nusikaltimą (BK 281 str. 1 d.), už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę. J. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kolegija pripažįsta atsakomybę švelninančią aplinkybę, kad jis iš dalies atlygino žalą. J. K. dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas (b.l. 77), tačiau ne karą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus (b.l. 78-85, 168) (ATPK 36 str.), tame tarpe vieną pažeidimą jau po nusikalstamos veikos padarymo (nors kaltę dėl jos padarymo teismo posėdyje apeliantas neigė), atsižvelgus į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad J. K. pagrįstai buvo paskirta bauda, ženkliai mažesnė nei BK 47 str. 3 d. 5 p. už neatsargų nusikaltimą numatytos baudos vidurkis ir ženkliai mažesnis nei BK 68 str. numatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino vidurkis terminas. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė, šiuo atveju, nėra akivaizdžiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Net kolegijai nustačius dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nėra pagrindo dar švelninti ir taip švelnią paskirtą bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Uždraudimas naudotis specialia teise, turto konfiskavimas, draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose gali būti skiriami kartu su bausme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-186/2010). BK nėra numatytas draudimas ar ribojimas uždraudimą naudotis specialia teise taikyti tais atvejais, kai nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką kaip bausmė skiriama bauda. Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d. nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tarp bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. J. K. nuteistas už neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui (XXXIX BK skyrius), todėl manytina, kad jam tam tikrą laiko tarpą negalint vairuoti transporto priemonių, jam bus ribojama galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas transporto eismo saugumui.

Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas, netekęs teisės vairuoti kelių transporto priemonę, praras turimą darbą ir pragyvenimo pajamas, nėra pakankamai pagrįstas, kadangi to nenurodoma 2012-02-06 darbuotojo charakteristikoje (b.l. 170) ir kituose darbdavio raštuose. Apeliacinio skundo argumentas, kad vertinama ar uždraudimas neužkirs kelio atlyginti nukentėjusiesiems žalą, šiuo atveju, nėra svarbus, kadangi, kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, nukentėjusioji neprašo minėtos priemonės panaikinti ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kolegija, vertindama ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nukentėjusiajai I. Š. neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į minėtas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji I. Š. parodė, kad jai (b.l. 155) poliklinikoje buvo nustatytas smegenų sutrenkimas ir kojos lūžis, ilgą laiką ją pykino, negalėjo užmigti, kankino nemiga, skaudėjo pastoviai koją ir galvą, teko kreiptis pas psichologą, kad padėtų nusiraminti, negalėjo ilgą laiką atlikti tam tikrų veiksmų, apsirūpinti maistu, teko naudotis vežimėliu ir ramentais, praleido mokslus ir egzaminus, negalėjo bendrauti. Civiliniame ieškinyje (b.l. 111-113) išdėstytos analogiškos aplinkybės, be to, tai, kad ji tapo priklausoma nuo artimųjų žmonių pagalbos, todėl jautėsi nepilnavertė, tapo uždaresnė, nustojo bendrauti, reabilitacija buvo skausminga. Išdėstytą patvirtina Specialisto išvada Nr. G3996/10(01) (b.l. 27-30), iš kurios matyti, kad I. Š. buvo diagnozuotas ir galvos smegenų sukrėtimas, Cefalginis sindromas, išdėstyti jos nusiskundimai ir kurioje konstatuota, kad I. Š. nustatytos pavienės poodinės kraujosruvos, lokalizuotos kaktos dešinėje pusėje (su nubrozdinimu) ir dešinės akies vokuose, dešinio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, dubens dešiniajame šone, dešiniajame sėdmenyje, dešinės šlaunies išoriniame ir kairio kelio sąnario vidiniame paviršiuose, kairėje pėdoje (su V padikaulio lūžiu ) ir odos įbrėžimas dešiniajame delne. Kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į išvardintas aplinkybes, tame tarpe ir į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiųjų amžių, (CK 6.250 str.) ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą nukentėjusiosios I. Š. patirtos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodytose nutartyse aplinkybės nėra visiškai identiškos šiuo atveju nustatytoms.

Lietuvos Respublikos CK 6.999 str. 1 d. numatyta, kad jeigu ne gyvybės draudimo sutartyje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, nustatyta draudimo suma yra mažesnė už draudimo vertę, tai, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas privalo atlyginti draudėjui (naudos gavėjui) dalį jo patirtų nuostolių, proporcingą draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 1 p. nurodyta, kad šios taisyklės reglamentuoja žalos, kuri padaryta nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (Žin., 2001, Nr. 56-1977; 2007, Nr. 61-2340) nustatymą ir išmokos mokėjimą, o 40 p. nustatyta, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio išmoką, kuri neviršija Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, t.y., įstatymas nustato, kad, šiuo atveju, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas privalo atlyginti draudėjui (naudos gavėjui) ne jo patirtų nuostolių dalį, proporcingą draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui, o sumokėti padarytos žalos dydžio išmoką, kuri neviršija Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų. Minėto įstatymo 11 str. 2 d. numatyta, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos).

Atsakovais bylose dėl eismo įvykiu padarytos žalos atlyginimo ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Remiantis sisteminiu Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų ir tikslų aiškinimu darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatyminis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. Šiuo atveju, iš bylos medžiagos matyti UADB „I. G.“ atstovas prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui, dėl civilinio ieškinio pasisakė, apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka UADB „I. G.“ pranešta buvo. Atsižvelgus į išdėstytą ir į BPK 115 str. nuostatą, kad tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui, daro išvadą, kad turtinė ir neturtinė žala priteistina įstatymo nustatytose ribose iš UADB „I. G.“, o likusi iš nuteitojo.

Nuteistasis iš savo lėšų atlygino nukentėjusiajai 808,96 Lt, kurią privalo atlyginti draudimo įmonė, todėl antrą kartą priteisus šį žalos atlyginimą gaunasi neteisėtas praturtėjimas. Iš neatlygintos draudimo 1368 Lt neturtinės žalos minusuojama nuteitojo atlyginta 808,96 Lt žala ir neturtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo mažinamas iki 559,04 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-23 nuosprendį pakeisti:

Iš UADB „I. G.“ priteisti 8632 Lt I. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Iš UADB „I. G.“ priteisti 808,96 Lt I. Š. naudai turtinei žalai atlyginti.

Iš J. K. priteistą 10000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti ir 808,96 Lt sumą turtinei žalai atlyginti keisti ir iš J. K. priteisti 559,04 Lt I. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.