- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-21
- Bylos Nr.
- 2K-176/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- V. P.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 25 d., apie 21 val., Joniškio r., kelio Drąsutaičiai–Skilvioniai–Joniškis 2-ajame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu kumščiu smogė A. S. į galvos sritį ir kitas kūno vietas apie septynis smūgius, nuo kurių nukentėjusysis nugriuvo šalikelėje, šiais veiksmais padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą; nuo galvos smegenų sumušimo, trauminės kraujo išlajos A. S. 2007 m. birželio 28 d. ligoninėje mirė, taip V. P. tyčia nužudė A. S.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį. Pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą) ir 10 punkte (veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai). Skiriant bausmę už padarytą veiką, pritaikyti BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas sąlygas ir vadovaujantis BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punktu paskirti mažesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę ir, atsižvelgus į nukentėjusiųjų turtinius interesus, paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką ir neteisingai paskyrė bausmę.
Kasatoriaus nuomone, jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 130 straipsnyje numatytą veiką, į nužudymą labai susijaudinus. Kaip nustatė nuosprendį priėmęs teismas, jis neturėjo jokio išankstinio neigiamo nusistatymo prieš A. S. Jis pasiūlė kartu išgerti pirkto alkoholio ir po to vežė A. S. savo asmeniniu automobiliu. Todėl labai netikėtas buvo A. S. prašymas pavairuoti automobilį ir tai, kad jis griebė už automobilio vairo, dėl to vos neįvyko avarija. A. S., supykęs pradėjo jį įžeidinėti, vadino šunimi, mentu, keikėsi, po to liepė sustoti ir išsiaiškinti. Išlipus iš automobilio nukentėjusysis pirmas du kartus stipriai smogė jam į veidą dėl to jam sutriko regėjimas, susilpnėjo savitvarda, todėl būdamas susijaudinęs dėl patirtų įžeidimų ir smurto, sudavė nukentėjusiajam atgal nekontroliuodamas suduotų smūgių stiprumo. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė netiesiogine tyčia (suprato, kad savo veika kelia pavojų A. S. gyvybei, numatė, kad atims jam gyvybę, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti). Teigia negalėjęs numatyti, kad jo smūgiai gali sukelti pavojų nukentėjusiojo gyvybei, buvo labai susijaudinęs – fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė nukentėjusysis. Pirmiau išvardytos aplinkybės yra pagrindas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį.
Bylą išnagrinėję teismai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Iki teismo jis atlygino dalį materialinės žalos – A. S. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai bei dalį laidojimo išlaidų nukentėjusiojo seseriai A. L., nors jo materialinė padėtis nėra pakankama atlyginti visą žalą. Taigi kaip lengvinanti turėtų būti pripažinta dar viena aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.
BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį išreiškia konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių pavojingumas, kuris teismų praktikoje įvertinamas palyginus jį su kitų tos rūšies nusikaltimų pavojingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007).
Bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad jis nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, nenaudojo jokio grėsmingo įrankio, intensyviai nežalojo nukentėjusiojo, suduoti smūgiai buvo tik gynybinė reakcija į patirtą smurtą, nes nukentėjusysis įvykio metu taip pat buvo neblaivus, tokia jo būsena ir elgesys išprovokavo konfliktą. Kasatorius mano, kad visos paminėtos aplinkybės švelnina jo atsakomybę ir mažina padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo asmenybę, kaip to reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Jis nusikalto pirmą kartą, yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, visada dirbo, išlaikė šeimą, padėjo savo senyvo amžiaus tėvams. Padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis aplinkybių sutapimas, o ne jo gyvenimo būdo ar ankstesnio elgesio padarinys.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus bei prašymą skiriant bausmę taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę. Ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu jis neneigė padaręs nusikalstamą veiką, davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, stengėsi atlyginti padarytą žalą, be to, atlygino dalį gydymo išlaidų Ligonių kasai, rūpinosi savo neįgalia dukterimi bei pensininkais tėvais, todėl mano, kad yra visos sąlygos skiriant jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką pritaikyti BK 62 straipsnį bei paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatyta mažiausia bausmė. Paskirtoji bausmė turėtų būti atidėta, vadovaujantis BK 75 straipsniu, nes visos pirmiau išvardytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas teismui nuspręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo V. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė J. Zieniūtė prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Pagal bylos aplinkybes, tinkamai nustatytas ir įvertintas abiejų instancijų teismuose, konfliktas tarp kasatoriaus ir A. S. kilo šiems važiuojant automobiliu. Jie apsižodžiavo, išvadindami vienas kitą nederamais žodžiais ir, A. S. pasiūlius, o V. P. sutikus ,,išsiaiškinti“ santykius, nuteistasis su nukentėjusiuoju išlipę iš automobilio susimušė ir dėl to abu patyrė sužalojimus. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad konfliktas tarp šių asmenų kilo palaipsniui (ne staiga), kol perėjo į muštynes, o V. P. tai padarė ne fiziologinio afekto būsenos, o paprasčiausiai supykęs ant nukentėjusiojo. Šią išvadą iš dalies patvirtino ir liudytojas V. M. parodydamas, kad V. P. po to, kai sumušė nukentėjusįjį, buvo piktas ir agresyvus, be to, norėjo sumušti ir jį. Taigi V. P. veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 129 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos, tačiau tokiu atveju žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o kaltininko elgesys turi turėti svarias prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai nurodė, kad V. P. atlygintos žalos dydis yra toks menkas, jog negali būti laikomas nuoširdžiomis pastangomis atlyginti civilinių ieškovų pareikštus ieškinius. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad V. P. nedidelę žalos dalį atlygino praėjus net metams po įvykio bylos nagrinėjimo teisme metu, ir visiškai teisingai pastebėjo, kad toks nuteistojo elgesys labiau byloja apie jo formalų siekį įvykdyti BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą nei nuoširdžias pastangas atlyginti nukentėjusiems padarytą žalą.
Kasatorius mano, kad paskirtoji bausmė nėra proporcinga padarytai veikai. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas sunkus nusikaltimas, nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvina dvi aplinkybės – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę: jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi šeimą, augina nepilnametę dukterį. Visa tai įvertinus, V. P. buvo paskirta tik trejais metais didesnė nei sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Taigi nuteistajam V. P. paskirta bausmė yra teisinga, nes ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl nėra pagrindo jos švelninti. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus ir priežastis, dėl kurių V. P. paskirtai bausmei negali būti taikomi BK 62, 75 straipsniai. Kasaciniame skunde nuteistasis vėl nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir apeliaciniame skunde. Apeliacinio teismo išvados dėl minėtų straipsnių taikymo yra motyvuotos ir pagrįstos.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažinti teisėtais.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo V. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatorius, nesutikdamas su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad jis neturėjo išankstinio nusistatymo prieš nukentėjusįjį, pažymi, kad A. S. netikėtai jį įžeidė, pavadindamas šunimi, mentu, keikėsi, išlipęs iš automobilio pajuto A. S. smūgius į veidą, nuo kurių pradėjo gintis. Jis buvo susijaudinęs dėl patirtų įžeidimų bei smurto, todėl jo veiksmai buvo greitas atsakas į neteisėtą nukentėjusiojo poelgį. Nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė netiesiogine tyčia, pabrėžia buvęs fiziologinio afekto būsenos ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis; 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas); 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Pagal teismų praktiką tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/1999, „Teismų praktika“ Nr. 11). Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.
Pagal teismų praktiką spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusio tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas).
Kasatoriaus keliama versija, kad jis A. S. nužudė staiga labai susijaudinęs, buvo tiriama pirmosios instancijos teisme ir nuosprendyje motyvuotai atmesta. Tie patys argumentai, kuriais remdamasis kasatorius prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas kvalifikuoti nuteistojo V. P. veiksmus kaip nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) yra teisingas ir kaip nepagrįstą atmetė nuteistojo prašymą perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 130 straipsnį.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino, kad nužudant A. S. kasatorius nebuvo fiziologinio afekto būsenos (staiga labai susijaudinęs), todėl kvalifikuodami V. P. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3, 10 punktų taikymo
Kasatorius prašo jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti: 1) kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), 2) veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai: 1) kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta tai, kad baudžiamojo įstatymo numatytą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teismas nukentėjusiems iš V. P. priteisė: 1) Z. S. 30 000 Lt, D. S. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) A. L. 4912 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti; 3) Valstybinei ligonių kasai 6657,40 Lt A. S. gydymo išlaidoms atlyginti; be to, civiliniam ieškovui D. S. pripažinta teisė į periodinių išmokų netekus maitintojo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, civilinei ieškovei A. L. pripažinta teisė į išlaidų kapavietei sutvarkyti bei paminklui pastatyti išieškojimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pagal teismų praktiką teismai, remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kad kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 14 punktas).
Taigi įstatymas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) įpareigoja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas nebuvo galimas.
Iš byloje esančio nurodymo pervesti grynuosius pinigus (T. 2, b. l. 8) matyti, kad V. P. tik Valstybinei ligonių kasai pervedė 400 Lt, o nukentėjusiems asmenims priteistos žalos jis visiškai neatlygino.
BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos (teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes) nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tokiu atveju atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, kuris sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2007).
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento, nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad toks nežymus priteistos turtinės žalos atlyginimas negali būti laikomas nuoširdžiomis pastangomis atlyginti civilinių ieškovų pareikštus ieškinius, kartu to negalima pripažinti ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, taikyti BK 59 straipsnio 2 dalį ir pripažinti V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kai kaltininkas atlygino dalį žalos, nėra pagrindo, nes tokia dalis nevertintina kaip pakankamai didelė.
Kasatoriaus prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), taip pat negali būti patenkintas.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas minėtas aplinkybes jau įvertino ir nustatė, jog nuteistojo V. P. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, ir pripažino tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Kolegija sutinka su teismų išvada, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ir jis sujaudino kasatorių, tačiau kolegija nelaiko, kad jis galėjo sukelti tokio laipsnio susijaudinimą kaip fiziologinis afektas. Neblaivumo nustatymo akte nurodyta, kad 2007 m. birželio 26 d., 00.40 val., V. P. nustatytas 1,28 promilės girtumas (T.1, b. l. 12–14). Iš liudytojų V. M., M. P. parodymų nustatyta, kad po nukentėjusiojo sumušimo nuteistasis grįžo ir pasakė: „...jog sudavė A. S. smūgius ir paliko jį gulėti kelkraštyje...“. Tą taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir galėjo juos valdyti, tuo tarpu esant fiziologinio afekto būsenai asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir gebėjimas juos valdyti yra ribotas.
Taigi nėra pagrindo V. P. veiksmus vertinti kaip padarytus staiga labai susijaudinus ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Dėl BK 62 straipsnio taikymo
Atmestinas ir kasatoriaus prašymas, kuriuo jis tvirtina esant pagrindą taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę.
Teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsniu, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, nurodytos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse. Tačiau net ir esant visoms šiame straipsnyje (BK 62) numatytoms sąlygoms, skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę teismas gali, bet neprivalo.
Teismas gali kaltinamajam taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos šioje įstatymo normoje numatytos sąlygos: jeigu asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi visos šios aplinkybės sudaro vieną pagrindą, todėl teismas skirdamas bausmę turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš jų, bet į šių aplinkybių visumą.
Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų alternatyvių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas V. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. V. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. P. apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad, nesant visų būtinų sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalyje, nėra ir teisinio pagrindo paskirti V. P. švelnesnę bausmę. Teismas taip pat pažymėjo, kad V. P. nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų taikymo būtinumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 62 straipsnį) ir pagrįstai V. P. neskyrė švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, motyvavo, kad atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatitaisomas pasekmes, nusikaltimas baigtas, įvykdytas netiesiogine tyčia, į vieną atsakomybę sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir dvi atsakomybę lengvinančias (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktus) aplinkybes, įvertino nuteistojo asmenybę ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Taigi V. P. paskirta bausmė yra teisinga, nes ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl nėra pagrindo jos švelninti.
Kasatorius prašo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Šis prašymas negali būti tenkinamas.
Pagal teismų praktiką BK 75 straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-549/2007).
Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių (nekalbant jau apie labai sunkių) nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė.
V. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį nužudymą, kuris priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis), todėl nėra teisinio pagrindo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.