Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Skaivarė apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-240-429/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ara Travel“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Skaivarė dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuovisiškai patenkintas ieškovės UAB „Ara Travel“ ieškinys atsakovei UAB Skaivarė dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. sausio 14 d. apeliantė ir ieškovė sudarė sutartį Nr. SKAI 2011/02 dėl kompiuterizuoto ieškovės UAB „Ara Travel“ buhalterinės apskaitos vykdymo (b.l. 27–32, t. I). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tinkamo šios sutarties įvykdymo. Ieškovė, teigdama, kad dėl apeliantės netinkamo minėtos sutarties įvykdymo ji patyrė žalą, kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad apeliantė netinkamai, aplaidžiai ir nerūpestingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, konstatavo, kad būtent apeliantė yra atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius, todėl ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, netinkamai juos įvertinęs, nenustatęs visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų ir neįvertinęs ieškovės bei jos įgaliotų asmenų veiksmų (neveikimo) įtakos šalių sudarytos sutarties tinkamam vykdymui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neišanalizavęs visų byloje esančių įrodymų visumos, įrodymus įvertinęs netinkamai, tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė visapusiškai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs visas bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nenukrypęs nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, pagal vidinį savo įsitikinimą. Tai, kad apeliantė byloje esančius įrodymus vertina kitaip nei kad pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai.

Vadovaujantis CK nuostatomis sutartys turi būti vykdomos tinkamai, laiku ir sąžiningai, šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis (CK 6.200 str. 1 d., 2 d., 6.256 str. 1 d.). Tais atvejais, kai sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.256 str. 3 d.). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Jei sutartinės prievolės neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo įmonė, tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.256 str. 2 d., 4 d.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas jos atžvilgiu civilinę atsakomybę taikė nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje šalys yra juridiniai asmenys ir prievolės neįvykdymu yra kaltinama įmonė, tai remiantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo būtina nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje numatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantė, tinkamai nevykdydama profesinės veiklos taisyklių bei pažeisdama bendro pobūdžio taisyklę elgtis atsargiai, sąžiningai ir atidžiai, netinkamai vykdė jai tenkančią prievolę pagal tarp šalių sudarytą sutartį ir ieškovės įmonės buhalterinę apskaitą vedė aplaidžiai bei nerūpestingai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantė ne tik netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, bet ir pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė netinkamai tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu pažeidė šalių sudarytos sutarties nuostatas. Apeliantės manymu, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo tinkamai įvertini ieškovės vadovės bei jos įgaliotų asmenų veiksmai (neveikimas) vykdant šalių sudarytą sutartį, dėl ko apeliantė neturėjo objektyvių galimybių tinkamai ir laiku įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

Pagal šalių sudarytą 2011 m. sausio 14 d. sutartį apeliantė, vadovaudamasi įstatymais, buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais norminiais aktais, įsipareigojo ieškovei laiku teikti sutartyje numatytas paslaugas, tarp kurių ir šias paslaugas: paskirti tinkamą kvalifikaciją turintį savo darbuotoją, atsakingą už ieškovės apskaitos vykdymo priežiūrą ir koordinavimą, įgaliotą priimti iš ieškovės ir teikti ieškovei dokumentus, juos pasirašyti, teikti informaciją ir konsultacijas; informuoti ieškovę apie reikalingus pateikti apskaitos vykdymui dokumentus, jų pateikimo terminus, patikrinti ar ieškovės pateikti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus juridinius aktus bei raštu informuoti ieškovę apie pastebėtus neatitikimus ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos, raštu priminti ieškovei jei dokumentai nebuvo pateikti; palyginti ir patikrinti, ar visi dokumentai atitinka kasos knygą, darbo laiko apskaitos dokumentus ir banko sąskaitos išrašus, atlikti buhalterinį įrašą kiekvienam dokumentui, pateikti ieškovei popieriuje atspausdintas reikiamos veiklos ataskaitas ir dokumentus, reikalingus apskaitos vykdymui; konsultuoti ieškovę visais buhalterinės apskaitos klausimais ir kt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantė, neinformuodama ieškovės apie reikiamus pateikti apskaitos vykdymui dokumentus, jų pateikimo terminus, nereikalaudama pateikti reikiamų pirminių buhalterinių dokumentų, netikrinusi, ar pateikti ieškovės dokumentai atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, raštu neinformuodama ieškovės apie pastebėtus neatitikimus, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu neprimindama ieškovei apie nepateiktus dokumentus, pažeidė sutarties nuostatas. Apeliantė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą teigdama, kad ji tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau dėl ieškovės nebendradarbiavimo, savalaikio pirminių buhalterinių dokumentų nepateikimo, ji negalėjo tiksliai vesti ieškovės buhalterinės apskaitos. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji savo sutartinių įsipareigojimų negalėjo tinkamai vykdyti dėl ieškovės vadovės ar įgaliotų asmenų kaltės.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės nurodytu argumentu, jog pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas už buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas ūkio subjekto, t. y. šiuo atveju ieškovės, vadovas (minėto įstatymo, galiojusio ginčo teisinių santykių metu, redakcijos 22 str. 1 d.), tačiau ši nuostata nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės vadovė nesiėmė priemonių siekiant užtikrinti šios, jai įstatyme numatytos pareigos, įvykdymą. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 6 d. ir 2012 m. vasario 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis G. J. ir A. B. iš pirminių akcijų savininkų įsigijo 1 000 vnt. (visas) UAB „Ara Travel“ akcijų ir 2012 m. vasario 21 d. G. J. buvo paskirta UAB „Ara Travel“ vadove – direktore (b.l. 13–14, t. I). Pasikeitus ieškovės vadovui, su apeliante sudaryta ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis nebuvo nutraukta, todėl spręstina, kad ieškovės vadovė G. J. ėmėsi veiksmų siekiant tinkamai organizuoti ir tvarkyti ieškovės buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovės vadovė G. J. neturi specialių buhalterinių žinių ar kad jos yra labai ribotos, pripažintina, kad ieškovės vadovė, nusprendusi ir toliau tęsti su apeliante sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, tikėjosi, kad įmonės buhalterinė apskaita bus tvarkoma tinkamai, laiku, laikantis teisės aktų reikalavimų, kadangi asmuo, sudarydamas sutartį dėl paslaugų teikimo su šios srities profesionalu, turi pagrįstą lūkestį tikėtis tinkamo paslaugų suteikimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog 2012 m. vasario mėnesį pasikeitus ieškovės akcininkėms ir administracijos vadovui su apeliante nebuvo susitarta dėl jokios šalių sudarytos ginčo sutarties įvykdymo, įskaitant ir duomenų bei dokumentų pateikimo tvarkos, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės atstovai duomenis apie įmonės buhalterinę apskaitą bei dokumentus apeliantei teikė pagal nusistovėjusią tvarką. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l. 136–151, t. I), šalių atstovų paaiškinimais parengiamojo teismo posėdžio metu (b.l. 166-172, t. I), atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytomis aplinkybėmis (b.l. 46–52, t. I), kad 2012 m. kovo mėnesį apeliantės atstovė nuvyko į ieškovės patalpas, kur įvyko susitikimas su R. K., G. J. ir A. B., kurio metu buvo aptartos visų darbų sąlygos, kokius dokumentus ir kokiomis datomis ieškovė turi pateikti apeliantei, nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, jog šalys nebuvo susitarusios ir tarp jų nebuvo nusistovėjusi dokumentų pateikimo apeliantei tvarka. Pagal šalių sudarytą ginčo sutartį ieškovė įsipareigojo pateikti visus reikalingus dokumentus apeliantės įgaliotam asmeniui ne vėliau kaip iki 10-os mėnesio kalendorinės dienos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė šią sutartyje įtvirtiną savo pareigą vykdė tinkamai, pagal nusistovėjusią tvarką pateikė apeliantei dokumentus ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Apeliantės argumentas, kad tarp šalių vykęs susirašinėjimas patvirtina aplinkybę, jog būtent ieškovė neteikė apeliantei tam tikrų duomenų ir dokumentų, nebendradarbiavo su apeliante, laikytinas nepagrįstu. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje esančių duomenų apie apeliantės ieškovei siųstus elektroninius laiškus (b.l. 57–58, t. I), kuriuose nurodoma apie nepateiktus bankų išrašus, negalima laikyti patvirtinančiais ieškovės nebendradarbiavimą su apeliante ar vengimą pateikti visus reikiamus dokumentus. Priešingai, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė pagal šalių sudarytą sutartį buvo įsipareigojusi patikrinti, ar ieškovės pateikti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus juridinius aktus bei raštu informuoti ieškovę apie pastebėtus neatitikimus ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos, raštu priminti ieškovei jei dokumentai nebuvo pateikti, todėl minėtus laiškus galima vertinti tik kaip dalinį apeliantės pavėluotą sutartinių įsipareigojimų vykdymą informuojant ieškovę apie nepateiktus reikiamus dokumentus. Visų antra, ieškovės sutartinių įsipareigojimų tinkamą vykdymą pateikiant apeliantei dokumentus tikėtinai pagrindžia ir pačios apeliantės elgesys. Remiantis šalių sudaryta sutartimi, tais atvejais, kai klientas, t. y. šiuo atveju ieškovė, iki nustatyto termino nepateikia dokumentų, dėl ko apeliantė negali laiku parengti deklaracijų, ataskaitų bei suteikti paslaugų, kurios buvo šalių sudarytos sutarties objektas, apeliantė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį apie tai raštu informuodama ieškovę (sutarties 7.5 punktas), tačiau apeliantė šia savo teise nepasinaudojo, tarp šalių sudarytos sutarties nenutraukė, kas leidžia manyti, jog ieškovė tinkamai vykdė savo pareigą pateikti reikiamus dokumentus, sudarančius sąlygas apeliantei tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Priešingas apeliantės, kuri yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ir kuri užsiima buhalterinės apskaitos tvarkymo veikla, elgesys būtų laikomas neatitinkančiu atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, sąlygotų apeliantės netinkamo sutartinių įsipareigojimų laiku negalint tinkamai sutvarkyti kliento buhalterinės apskaitos rizikos prisiėmimą.

Pirmosios instancijos teismas išvadą apie netinkamą apeliantės sutartinių įsipareigojimų vykdymą padarė remdamasis ir byloje esančia UAB „Finansistas“ 2013 m. balandžio 28 d. buhalterinės apskaitos revizijos išvada (b.l. 33–36, t. I), kurioje, patikrinus ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., konstatuota daugybė buhalterinės apskaitos pažeidimų ir buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad apeliantė pateikė atsakymus į visus buhalterinės apskaitos revizijos išvados punktus, o be to, neatsižvelgė į tai, kad apeliantė buhalterinės apskaitos paslaugas ieškovei teikė tik iki 2012 m. rugsėjo 30 d., kol su ieškove sudaryta sutartis buvo nutraukta. Bylos duomenys nepatvirtina, kad šalių sudaryta sutartis bent kurios iš šalių iniciatyva buvo nutraukta nuo 2012 m. spalio 1 d., priešingai, ieškovė neigė apeliantės nurodytas aplinkybes, kad ji sutartį pageidavo nutraukti nuo 2012 m. spalio 1 d., o byloje esantys įrodymai (b.l. 148, t. I) patvirtina, kad dar 2012 m. spalio 5 d. pati apeliantė kreipėsi į ieškovę dėl dokumentų, reikalingų buhalterinei apskaitai tvarkyti, pasiėmimo. Taigi apeliantė net ir po jos nurodytos 2012 m. rugsėjo 30 d. vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kas sudaro pagrindą abejoti apeliantės nurodytomis aplinkybėmis dėl šalių sudarytos sutarties nutraukimo nuo 2012 m. spalio 1 d. Be to, pažymėtina, kad byloje apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų UAB „Finansistas“ buhalterinės apskaitos revizijos išvadų pagrįstumą ar patvirtintų, kad šios išvados padarytos netinkamai įvertinus buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo laikotarpį, apeliantė neprašė byloje paskirti ekspertizę siekiant nustatyti, ar ji buhalterinės apskaitos paslaugas suteikė tinkamai, o apeliantės paaiškinimai nesudaro pagrindo abejoti pirmiau nurodytos išvados pagrįstumu ir teisingumu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina netinkamą apeliantės sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tuo tarpu apeliantė, siekdama įrodyti, jog ji šalių sudarytoje sutartyje prisiimtus įsipareigojimus vykdė tinkamai, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, priešingai, bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad ieškovės buhalterinę apskaitą vedė netinkamai (b.l. 166–172, t. I).

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais,dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl netinkamo apeliantės sutartinių įsipareigojimų vykdymoišsamiai nepasisako, kadangi kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, sprendė, kad ieškovė įrodė ir dėl neteisėtų apeliantės veiksmų patirtos žalos dydį. Byloje esantys duomenys apie ieškovės išlaidas UAB „Finansistas“ už buhalterinės apskaitos revizijos atlikimą ir tinkamą ieškovės buhalterinės apskaitos sutvarkymą (b.l. 26, 162–165, t. I), taip pat pateikti duomenys apie ieškovės apeliantei sumokėtas sumas už netinkamą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą (b.l. 23–25, t. I), patvirtina, kad dėl apeliantės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos pagrįstai skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovei iš apeliantės. Apeliantė ginčija teismo išvadą dėl žalos ir jos dydžio remdamasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią vien tai, kad tam tikros ataskaitos nesudarytos, nepatvirtintos, trūksta duomenų ataskaitoms sudaryti ar turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad yra padaryta žala. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, pripažįsta, kad apeliantės nurodytos kasacine tvarka nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-14/2013 ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi nesutampa, todėl remtis šioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais nėra pagrindo. Be to, minėtoje byloje kasacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vadovų įmonei padarytos žalos, pasisakė ne dėl visų buhalterinės apskaitos dokumentų, kaip pagrindo spręsti dėl padarytos įmonei žalos dydžio, bet tik dėl balanso nurodydamas, kad vien tai, jog įmonės balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę. Taigi nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vien įmonės balanso nesudarymo faktas dar neleidžia spręsti, kad įmonės turtas, nurodytas ankstesniame balanse, yra prarastas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė patirtus nuostolius kildino ne iš įmonės turto praradimo, bet dėl žalos, kurią ji patyrė apeliantei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, t. y. papildomomis išlaidomis revizijai atlikti bei tinkamam buhalterinės apskaitossutvarkymui, taip pat nepagrįstai apeliantės gautomis sumomis už jos nesuteiktas paslaugas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Apeliantei nenurodžius jokių kitų argumentų, kurie paneigtų ieškovės byloje įrodytą žalos faktą ir dydį, teisėjų kolegija pagrįstomis laiko pirmosios instancijos teismo išvadas tiek dėl ieškovės patirtos žalos, tiek ir dėl jos dydžio.

Remiantis CK 6.247 straipsniu atlyginami tik tiek nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Taigi nuostoliai atlyginami tik tokiu atveju, jei tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (nuostolių) nustatomas priežastinis ryšys. Apeliaciniame skunde jokių konkrečių argumentų dėl priežastinio ryšio tarp teismo nustatytų apeliantės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nustatymo nėra nurodyta, o bylos duomenys neginčijamai leidžia spręsti, kad ieškovė nuostolius patyrė tik dėl apeliantės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Apeliantei tinkamai, remiantis sutarties nuostatomis vykdant savo įsipareigojimus, ieškovė nebūtų turėjusi kreiptis į kitą subjektą tiek dėl revizijos atlikimo, tiek ir dėl tinkamo buhalterinės apskaitos paslaugų suteikimo.

Pirmosios instancijos teismui nustačius visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas, teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės pareikštą ieškinį. Nurodytos išvados nepaneigia ir apeliantės nurodyti argumentai, kad ji turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės taikymo dėl ieškovės vadovės kaltų veiksmų. Apeliantės teigimu, ieškovės vadovė, beveik metus po juridinio asmens įsigijimo, netikrino juridinio asmens buhalterinės apskaitos, matydama, kad buhalterinė apskaita tvarkoma netinkamai sutarties dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų nenutraukė, t. y. sutiko, kad ir toliau ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkytų apeliantė, todėl savo veiksmais ir neveikimu prisiėmė galimą neigiamų padarinių riziką. Remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, kuria remiasi apeliantė, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė nuostolius dėl netinkamo apeliantės sutartinių įsipareigojimų vykdymo patyrė būtent dėl savo kaltės, t. y. dėl netinkamo jos vadovės elgesio nesiimant priemonių tikrinti apeliantės suteiktų paslaugų kokybę, taip pat paaiškėjus, kad apeliantė sutartį vykdo netinkamai, nenutraukiant šalių sudarytos sutarties. Visų pirma, pažymėtina, kad asmuo, sudarydamas sutartį su tam tikros srities profesionalu, įmone, teikiančia buhalterinės apskaitos paslaugas, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad buhalterinės apskaitos paslaugos pagal šalių sudarytą sutartį bus teikiamos tinkamai, laiku, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ypač, atsižvelgiant į tai, kad paslaugos pagal šalių sudarytą sutartį įmonei buvo teikiamos ir anksčiau. Todėl ieškovės vadove tapusi G. J., tikėdamasi tinkamo paslaugų teikimo, tapusi įmonės vadove, iš karto neturėjo imtis priemonių siekiant patikrinti apeliantės suteiktų paslaugų kokybę. Visų antra, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės vadovė, kilus įtarimams dėl apeliantės netinkamo paslaugų teikimo, ėmėsi priemonių išsiaiškinti šioms aplinkybėms, nes kreipėsi į apeliantę su prašymu dėl dokumentų pateikimo, taip pat kreipėsi į kitą juridinį asmenį (UAB „Finansistas“) dėl konsultacijos suteikimo ir šiuos veiksmus atliko ne praėjus metams nuo jos paskyrimo įmonės vadove 2012 m. vasario 21 d., bet daug anksčiau (2012 m. balandžio, gegužės mėnesiais). Tai, kad UAB „Finansistas“ buhalterinės apskaitos revizijos išvada yra surašyta 2013 m. balandžio 28 d., dar nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės vadovė beveik metus po juridinio asmens įsigijimo nesiėmė priemonių siekiant nustatyti, ar apeliantės suteiktos paslaugos yra kokybiškos. Be to, paaiškėjus aplinkybėms, jog apeliantė netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, ji su apeliante sudarytą buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartį nutraukė. Aplinkybė, kad ieškovės vadovė ne iš karto kilus įtarimams dėl netinkamo apeliantės paslaugų teikimo, o tik nuo 2012 m. gruodžio 31 d. nutraukė su apeliante sudarytą sutartį, neleidžia pripažinti, kad ieškovė savo veiksmais prisiėmė galimą neigiamų padarinių riziką. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovės vadovė kilus įtarimams visų pirma siekė išsiaiškinti, ar apeliantė tinkamai teikia paslaugas, dėl ko toks ieškovės vadovės elgesys pripažintinas tinkamu ir atitinkančiu protingumo kriterijų, o be to, kaip kad nurodė ieškovės vadovė, analogiškas paslaugas teikusios įmonės nenorėjo tvarkyti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų esant galimiems pažeidimams, nenorėdamos prisiimti rizikos dėl netinkamo apskaitos tvarkymo. Teisėjų kolegijos manymu, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovės vadovės veiksmai nagrinėjamu atveju buvo tinkami, atitiko protingumo, teisingumo principus, ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovės vadovė dėl savo veiksmų ar neveikimo prisiėmė galimą neigiamų padarinių riziką, dėl ko apeliantė turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantė prašė priteisti iš ieškovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus apeliacinį skundą už jį sumokėtas žyminis mokestis apeliantei iš ieškovės nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš apeliantės išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 1 673,43 Lt išlaidų (b.l. 79–83, t. II). Ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nurodytą maksimalų dydį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį ir motyvų pagrįstumą, atsiliepimui parengti reikalingų teisinių žinių pobūdį, keliamų klausimų naujumą ir specialių žinių reikalingumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovei iš apeliantės 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktą pagalbą (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ara Travel“, juridinio asmens kodas 302252501, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Skaivarė, juridinio asmens kodas 302506558, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidas.