Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. gynėjo advokato G. Č. (toliau tekste – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 9 d., apie 18.50 val., prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė D. D. aštuonis smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo padarė tris poodines kraujosruvas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dvi poodines kraujosruvas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, vieną poodinę kraujosruvą kairės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, poodinę kraujosruvą su linijiniais nubrozdinimais dešinės šlaunies apatinio trečdalio užpakaliniame - išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą nugaroje ties kairės mentės petine atauga ir minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušio srityje virš pakauškaulio gumburo, buką pilvo traumą, pasireiškusią krūtinės dešinės pusės priekinės apatinės srities poodine ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruva, 6-to šonkaulio kremzlinio galo lūžiu ir patologiškai pakitusių kepenų kapsulės bei patologiškai pakitusio bambinio (tiesiojo) raiščio plyšimu, ir davusią ūmaus vidinio nukraujavimo į pilvo ertmę sukeltą pulmokardialinį nepakankamumą (šoką), dėl ko nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė D. D.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir L. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo kaltė nuosprendyje išimtinai grindžiama tik kaltinamuoju aktu ir 2013 m. spalio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 252/13(02) (toliau tekste - specialisto išvada), visiškai neįsigilinus į gynybos pateiktą alternatyvią nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmo versiją. Apelianto teigimu, nuosprendyje netinkamai įvertinti L. D. veiksmai bei priežastinis ryšys tarp jų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas analizavo vien tik nuteistajam nepalankius duomenis, nevertino gynybos išsakytos argumentuotos specialisto išvados kritikos, atsisakė paskirti lavono ekspertizę, kad būtų pašalinti prieštaravimai, todėl pažeidė rungimosi principo keliamus reikalavimus ir užkirto kelią išsamiam ir nešališkam įrodymų tyrimui. Dėl to apygardos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nepagrįstai vadovavosi specialisto išvada, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą procesinį sprendimą.

Apeliaciniame skunde daroma prielaida, kad po įvykio D. D. nakties metu arba anksti iš ryto buvo išėjęs iš namų ir vartojo alkoholinius gėrimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apie 20.00 val. vakaro alkotesteriu „BAAC“ D. D. buvo nustatytas 3,57 promilių girtumas, o mirties metu lavono kraujyje buvo 3,28 promilių etilo alkoholio koncentracija. Alkoholio skaidymosi organizme vidurkis yra apie 0,15 promilių per valandą, taigi, jei D. D. nuo sulaikymo momento daugiau alkoholio nevartojo, jo alkoholio koncentracija kraujyje turėjo būti nuo 0,57 iki 2,07 promilių. Dėl to apeliantas mano, kad D. D. nuo sulaikymo iki mirties momento vėl vartojo alkoholinius gėrimus ir galimai naktinių ar rytinių išgertuvių metu patyrė mirtinas traumas, kurios ir buvo jo mirties priežastimi, o ne L. D. padarytas sveikatos sutrikdymas. Juo labiau, kad jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad padariniai kilo būtent dėl L. D. veiksmų. Be to, remiantis liudytojo V. K. parodymais, D. D. sulaikymo patalpose ne kartą bandė žudytis ar susižaloti, todėl apeliantas neatmeta versijos, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, turėdamas pareigą išsamiai ir nešališkai išanalizuoti byloje surinktus duomenis, šią pareigą pažeidė, nevertino įrodymų visumos, nesivadovavo in dubio pro reo principu ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė trūkstant duomenų asmens kaltumui pagrįsti.

Apeliantas teigia, kad L. D. sudavė D. D. smūgius rankomis ir koja, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad dėl šių smūgių nukentėjusysis patyrė specialisto išvadoje aprašytus sužalojimus, ar kad dėl to nukentėjusiajam ties tiesiojo raiščio tvirtinimu plyšo kepenys. Specialisto išvada yra ydinga, nes nebuvo nustatyta, kada tiksliai ir kokiu konkrečiu būdu D. D. patyrė ant jo kūno nustatytus ir minėtoje išvadoje nurodytus sužalojimus. Iš filmuotos medžiagos, liudytojo A. V. bei nuteistojo L. D. parodymų nukentėjusiojo patirtų sužalojimų nustatyti neįmanoma, juo labiau, kad kiti liudytojai, t. y. policijos pareigūnai V. K., D. S., K. B. nepastebėjo, kad nukentėjusysis, kuris dėl savo sveikatos būklės nesiskundė, būtų sužalotas. Skunde pažymima, kad teismo medicinos ekspertas J. V., atlikdamas D. D. lavono tyrimą, surašydamas išvadą nesilaikė Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto „Mirusiųjų teismo medicinos ekspertizių ir tyrimų taisyklių“ (toliau – Taisyklės) reikalavimų, dėl ko buvo apsunkinta arba išvis tapo neįmanoma šioje byloje priimti teisingą sprendimą. Apeliantas, remdamasis moksline medicinos literatūra, taisyklėmis ir faktinių bylos aplinkybių analize kritikuoja specialisto išvados rezultatus, nurodydamas, kad specialisto išvadoje nenurodytas D. D. kūno sudėjimas, sužalojimų formos ir kryptys, jie nenufotografuoti, o tai trukdo nustatyti žalojančių daiktų savybes, jų sąsajas su padarytais sužalojimais, sužalojimų padarymo laiką, užkerta kelią specialisto išvadų teisingumui ir pagrįstumui patikrinti. Specialisto išvadoje aprašyti šeši išoriniai sužalojimai, tačiau mėginiai histologiniams tyrimams paimti tik iš dviejų vietų, dėl to neaišku, kaip buvo nustatytas visų sužalojimų padarymo laikas. Aptardamas lavono vidinio tyrimo ydingumą apeliantas teigia, kad specialisto išvadoje nebuvo nurodyti ir aprašyti eksperto padaryti pjūviai, taigi neaišku, ar tiriant matomas ir nematomas kraujosruvas ekspertas atliko pjūvius iš vidaus. Nepaimtas šeštojo šonkaulio kremzlės lūžio fragmentas medicinos kriminalistikos laboratoriniam tyrimui atlikti, siekiant nustatyti traumos mechanizmą, kryptį bei kitas aplinkybes. Apeliantas taip pat teigia, kad ekspertas J. V. jau 2013 m. kovo 22 d. vykusios apklausos metu nurodė D. D. sužalojimo mechanizmą, t. y. kad jo mirties priežastis - buka pilvo trauma su kepenų plyšimu ir ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvo ertmę, padaryta vieno trauminio poveikio į krūtinės dešinės pusės apatinę dalį, nors histologinio tyrimo išvada buvo gauta tik 2013 m. gegužės 7 d., bet specialisto išvadoje sužalojimo mechanizmas nenustatytas ir neaprašytas. Apelianto vertinimu, kyla neaiškumai dėl to, kokiais duomenimis remdamasis ekspertas padarė išvadą dėl D. D. sužalojimo mechanizmo ir, ar kepenys gali plyšti tik esant tiesioginiam smūginiam kontaktui. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. D. kepenys jau anksčiau buvo pažeistos įvairių ligų, todėl menkiausias krestelėjimas, pasireiškęs kad ir nukritimu ant sėdmenų, galėjo turėti mirtinas pasekmes.

Apelianto teigimu, abejones sustiprina ir 2013 m. gegužės 7 d. histologinio tyrimo išvada, kurioje nustatytas ląstelinės reakcijos nebuvimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad smūgius L.D. D.D. sudavė 2013 m. kovo 9 d. apie 18.50 val., po to D. D. buvo nugabentas į Kauno miesto Dainavos policijos komisariatą ir apie 22.00 val. parvežtas į namus. Ką jis veikė iki ryto, byloje nenustatyta, tačiau 2013 m. kovo 10 d. apie 06.00 val. su D. D. kalbėjo V. D., 06.40 val. pastarasis D. D. dar matė kambaryje sėdintį ant sofos-lovos, atsirėmusį nugara į atlošą. Ką D. D. veikė po to, neįmanoma nustatyti, nes V. D. buvo išėjęs iš namų. Jis nurodė, kad grįžo namo 2013 m. kovo 10 d. apie 09.30 val., apie 09.45 val. dar lietė D. D. ranką ir ji buvo šilta, dėl to manė, kad pastarasis miega, o po penkiolikos minučių kilo įtarimas, kad jis gali būti miręs. D. D. mirtis konstatuota 2013 m. kovo 10 d. 10.04 val. Remdamasis V. D. ir liudytojo A. N. parodymais, apeliantas teigia, kad D. D. mirė tarp 09.45 val. ir 10.00 val., t. y. nuo nuteistojo L. D. padarytų sužalojimų praėjus 15 valandų. Tuo tarpu remiantis mokslinės medicininės literatūros duomenimis, ląstelinė reakcija vėliausiai prasideda praėjus 4 valandoms nuo sužalojimo momento, todėl apelianto nuomone, mirtini smūgiai nukentėjusiajam galėjo būti suduoti 2013 m. kovo 10 d. 05.45 val. ir tai paneigia tiesioginio priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir D. D. mirties buvimą bei patvirtina, kad jis nepadarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos.

Apeliantas kritikuoja ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog L. D. veikė netiesiogine tyčia, nes remiantis specialisto išvada, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėtų būti laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu ir vertinami BK 140 straipsnio prasme. Taigi, neįmanoma numatyti, kad tokie smūgiai, kurie vidutiniam žmogui sukeltų nežymų sveikatos sutrikdymą, šiuo atveju galėjo sukelti mirtį. Apeliantas taip pat teigia, kad nuteistojo veiksmai gali būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes nuteistasis vykdė savo darbines funkcijas ir D. D. staiga pasisukus bei žodžiu grasinant fiziniu susidorojimu, jis buvo priverstas imtis kovinių veiksmų ir neutralizuoti D. D. bei tokiu būdu apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę. L. D. buvo priverstas veikti staiga, nes išėjęs iš šviesios į tamsią patalpą neturėjo galimybės tinkamai įvertinti pavojaus, taip pat ar nukentėjusysis neturėjo ginklo (peilio).

Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, gynėjas teigia, kad apygardos teismas iki galo neištyrė visų baudžiamosios bylos įrodymų, nepagrįstai vadovavosi specialisto išvada, netinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp L. D. veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą nuosprendį, nes nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas L. D., iš viso nebuvo padaryta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. D. gynėjo advokato G. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pateikia savą bylos įrodymų vertinimą, nesutinka su specialisto išvada, teigia, kad tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio, kad šis mirė ne dėl nuteistojo padarytų sužalojimų, o nuo kitų vėlesnių sužalojimų, pateikia savo versijas. Nurodo, jog nuteistojo veiksmai turėtų būti pripažinti būtinąja gintimi.

Apeliacinio skundo argumentai dėl būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistojo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties, taip pat dėl tyčios nužudyti nebuvimo, nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga (neatsitiktinė) ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009, 2K-381/2011, 2K-112/2014).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes dėl D. D. mirties priežasties bei galimų vėlesnių traumų įtakos mirčiai, išsamiai ir visapusiškai analizavo tiek specialisto išvadą, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, vaizdo įraše Nr. 2 užfiksuotus kaltinamojo kontaktus su nukentėjusiojo kūnu ir jo griuvimą, tiek liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus. Išanalizavus visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir įvertinus jų visumą, pagrįstai pripažinta, kad tarp L. D. veiksmų ir atsiradusių padarinių – D. D. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Iš byloje esančios specialisto išvados ir aukščiau paminėtų kitų įrodymų nustatyta, kad D. D. mirties priežastimi buvo L. D. tyčiniai smurtiniai veiksmai, t. y. L. D. sudavė D. D. aštuonis smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo padarė kūno sužalojimus, tarp jų ir buką pilvo traumą, pasireiškusią krūtinės dešinės pusės priekinės apatinės srities poodine ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruva, 6-to šonkaulio kremzlinio galo lūžiu ir kepenų kapsulės bei bambinio (tiesiojo) raiščio plyšimu, ir davusią ūmaus vidinio nukraujavimo į pilvo ertmę sukeltą pulmokardialinį nepakankamumą (šoką), dėl ko nukentėjusysis mirė. Trauma įvyko nuo vieno ar daugiau tiesioginių smūginių kontaktų kietu buku riboto paviršiaus daiktu į paminėtą krūtinės sritį. Nuo traumos iki mirties galėjo praeiti kelios valandos (iki 6-8 val.) (T. 2, 161-166). Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas patikslino, jog mirtis galėjo įvykti ir vėliau, nes dėl nukentėjusiojo D. D. kepenų būklės ir nuolatinio girtavimo jo viso organizmo reakcijos buvo uždelstos (T. 4, b. l. 113). Gyvam asmeniui toks šonkaulio lūžis būtų kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o kepenų pažeidimas tik pagal objektyviai pagrįstą sveikatos sutrikdymo laikotarpį nežymiu arba nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau šiuo atveju dėl išreikštos kepenų patologijos - lėtinio kepenų uždegimo, riebalinės distrofijos ir cirozės su kepenų vartų venos sistemos kraujo spaudimo padidėjimu, o taip pat ir sunkaus girtumo, iš minimalaus struktūros pažeidimo įvyko spontaniškai nebesustojantis nukraujavimas į pilvo ertmę ir ūmus pulmokardialinis nepakankamumas. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog visi kiti kūno sužalojimai yra vienodo senumo, švieži, galimai susidarę tuo pačiu ar labai artimu laiku kaip pagrindinis sužalojimas (buka pilvo trauma) (T. 2, 161-166). Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo D. D. mirtį, išskyrus nuteistojo L. D. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent L. D. suduoti smūgiai vertinami kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs praėjus keliolikai valandų po įvykio, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra pagrindinė jos priežastis. Apeliaciniame skunde esantys argumentai dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės (kepenų cirozės ir kitų ligų) įtakos mirčiai nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tikrosios mirties priežasties – L. D. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį.

Apeliantas, ginčydamas specialisto išvadoje nustatytą vienodą visų šešių sužalojimų padarymo laiką, nurodo, jog histologiniams tyrimams buvo paimti mėginiai tik iš dviejų vietų (krūtinės dešinėje pusėje esančio sužalojimo ir iš kairės plaštakos), nors buvo nustatyti šeši išoriniai sužalojimai. Teigia, jog histologinio tyrimo išvadoje nustatyta, kad D. D. mirtį sukėlusių sužalojimų vietose nebuvo prasidėjusi ląstelinė reakcija, tuo tarpu ši reakcija vėliausiai prasideda praėjus 4 valandoms po patirto sužalojimo. Tačiau toks apeliacinio skundo teiginys prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš specialisto išvados matyti, jog histologiniams tyrimams paimti galvos smegenų žievės, požievio, kamieno, širdies, plaučių, kepenų, inkstų, antinksčių, kasos, blužnies mėginiai; numeruotos kasetės: Nr. 1 - kraujosruva iš pakrūtinio srities minkštųjų audinių, Nr. 2 – kraujosruva iš diafragmos dešinio kupolo priekyje, Nr. 3 – kraujosruva iš kairės plaštakos (T. 2, b. l. 163-164). Atlikus histologinius tyrimus nustatyta, jog kepenų kapsulės pažeidimo vietoje ir kepenyse išvešėjusiame jungiamajame audinyje infiltruojančios kraujosruvos yra be ląstelinės reakcijos, pakrūtinio srities poodyje, diafragmos dešinio kupolo bei kairės plaštakos minkštuosiuose audiniuose infiltruojančios kraujosruvos yra be ląstelinės reakcijos (T. 2, b. l. 164). Teisiamajame posėdyje ekspertas paaiškino, jog visi šeši sužalojimai vizualiai buvo identiškos išvaizdos, užteko trijų histologinių tyrimų tam, kad susieti kitus panašiai atrodančius sužalojimus (T. 4, b. l. 81). Nurodė, jog uždegiminė (ląstelinė) reakcija paprasti atsiranda per 6-8 valandas nuo sužalojimo, tačiau esant papildomoms aplinkybėms, pvz. šalčiui, gali atsirasti vėliau. Be to, išgėrusio žmogaus periferinės kraujagyslės yra išplėstos ir jos daug greičiau atiduoda šilumą, vėstantis žmogaus kūnas atitolina uždegimines reakcijas. Mirtis galėjo įvykti 2013-03-10 nuo 06:40 val. iki 09:45 val. Jeigu įvykis buvo apie 19 val., tarp padarytų sužalojimų ir mirties praėjo 13-15 valandų. Teikiama išvada, jog nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti 4 valandomis vėliau, pirminei išvadai iš esmės neprieštarauja (T. 4, b. l. 111-113). Todėl vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje, atmetamas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog mirties priežastį lėmusiuose sumušimuose nesant ląstelinės reakcijos pradžios, nukentėjusiajam mirtini smūgiai anksčiausiai galėjo būti suduoti 2013-03-10 5.45 val.

Taip pat nepagrįsta apelianto daroma išvada dėl nukentėjusiojo mirties laiko, t. y. kad D. D. mirė tarp 9.45 val. – 10 val., kai nuo L. D. nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo praėję apie 15 valandų, nes ji apelianto padaryta vadovaujantis tik liudytojų V. D. ir A. N., kurie matė nukentėjusįjį gulintį (miegantį) ant sofos, o apie 10 val. nuėję jo žadinti, pastebėjo, jog jis yra miręs, parodymais. Iš bylos duomenų matyti, jog teismo medicinos ekspertas savo išvadą apie nukentėjusiojo mirties laiką grindė lavono teismo medicininio tyrimo bei papildomų histologinių tyrimų duomenimis. Remdamasis šiais duomenimis ekspertas konstatavo, jog nukentėjusiojo mirtis įvyko praėjus 6-8 valandoms po sužalojimo. Vėliau duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ekspertas, įvertinęs ir liudytojų parodymus, patvirtino, jog mirtis galėjo įvykti ir keletą valandų vėliau, kad tokia išvada jo pirminei išvadai iš esmės neprieštarauja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokią eksperto išvadą atmesti ir ja nesivadovauti.

Atmestini ir apelianto teiginiai, kad nuteistasis nesuvokė savo veikos pavojingumo kito asmens gyvybei, negalėjo numatyti tokių padarinių (mirties). Tokius teiginius apeliantas grindžia tuo, kad visi sužalojimai skyrium ar visumoje gyvam asmeniui būtų laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Pažymėtina, jog specialisto išvadoje nurodyta, jog gyvam asmeniui toks šonkaulio lūžis būtų kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o kepenų pažeidimas tik pagal objektyviai pagrįstą sveikatos sutrikdymo laikotarpį nežymiu arba nesunkiu sveikatos sutrikdymu (T. 2, 161-166). Byloje nustatytos aplinkybės, jog nuteistasis L. D. yra baigęs Kūno kultūros universitetą, kuriame studijavo žmogaus anatomijos kursą, visą gyvenimą sportavo, 20 metų užsiiminėjo koviniais menais, 12 metų dirbo apsaugos darbuotoju, gerai žino žmogaus kūno vietas ir galimas pasekmes į jas sudavus smūgius, sustiprina išvadą apie tyčinį veikos pobūdį, nes jis suvokė smūgių į krūtinę pavojingumą kito žmogaus gyvybei. Nors kaltinamasis teigia, jog į krūtinę spyrė tik vieną kartą, spirdamas pataikė į krūtinkaulį, o jo suduotas smūgis nebuvo stiprus, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jo pavartotas smurtas buvo pakankamai intensyvus, kad būtų padaryti byloje nustatyti sužalojimai: trys poodinės kraujosruvos kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dvi poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, viena poodinė kraujosruva kairės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, poodinė kraujosruva su linijiniais nubrozdinimais dešinės šlaunies apatinio trečdalio užpakaliniame - išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimas nugaroje ties kairės mentės petine atauga ir minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio srityje virš pakauškaulio gumburo, buka pilvo trauma, pasireiškusi krūtinės dešinės pusės priekinės apatinės srities poodine ir gilesnių minkštųjų audinių kraujosruva, 6-to šonkaulio kremzlinio galo lūžiu ir kepenų kapsulės bei bambinio (tiesiojo) raiščio plyšimu, kas komplikavosi vidiniu ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę ir pulmokardialiniu nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis mirė. Be to, vaizdo įrašas Nr. 2, kuriame aiškiai, sekundžių tikslumu užfiksuotos smūgių vietos, jų atlikimo būdai, suduotų smūgių skaičius, paneigia, kad nuteistasis L. D. nukentėjusiajam smogė tik vieną kartą į krūtinę. Šiuos duomenis patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog trauma krūtinės srityje įvyko nuo vieno ar daugiau tiesioginių smūginių kontaktų kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Pats kaltinamasis L. D. neneigia sudavęs bent vieną kartą į krūtinę. Taigi, L. D., suduodamas rankomis ir kojomis smūgius akivaizdžiai fiziškai už save silpnesniam asmeniui į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į krūtinę, suvokė savo veikos pavojingumą šio asmens gyvybei, numatė, kad gali padaryti jam kūno sužalojimus, dėl kurių šis gali mirti, ir nors nesiekė jo gyvybės atėmimo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. D. nužudė D. D. netiesiogine tyčia.

Apeliantas iškėlė versiją, jog D. D. galėjo būti sužalotas vėliau kitomis aplinkybėmis – naktinių ar rytinių išgertuvių metu patirti mirtiną traumą. Šią versiją jis pagrindė tuo, jog apie 20.00 val. vakaro alkotesteriu D. D. buvo nustatytas 3,57 promilių girtumas, o mirties metu lavono kraujyje buvo 3,28 promilių etilo alkoholio koncentracija; alkoholio skaidymo organizme vidurkis yra apie 0,15 promilių per valandą, taigi, jei D. D. nuo sulaikymo momento daugiau alkoholio nevartojo, jo alkoholio koncentracija kraujyje turėjo būti nuo 0,57 iki 2,07 promilių. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas, atsakinėdamas į kaltinamojo gynėjo klausimus, motyvuotai pasisakė dėl alkoholio skaidymo organizme ir alkoholio koncentracijos, rastos nukentėjusiojo kraujyje. Ekspertas nurodė, jog kiekvieno asmens organizmas alkoholį skaido individualiai, tai priklauso nuo žmogaus aktyvumo tipo, skysčių vartojimo. Žmogaus organizmas per valandą sudegina nuo 0,1 promilės iki 0,33 promilių alkoholio, bet tik po to, kai organizmas pasisavina visą išgertą alkoholio kiekį (T. 4, b. l. 112-113). Nagrinėjamu atveju, apelianto pateikti alkoholio skaidymo organizme skaičiavimai yra nepagrįsti, nes abejotina, kad nukentėjusiajam 2013-03-09 20.00 val. nustatant girtumo laipsnį, jo organizmas buvo pasisavinęs visą išgertą alkoholį, nes nukentėjusysis tik 2013-03-09 apie 18:50 val. buvo išvestas iš baro patalpų, kuriuose vartojo alkoholinius gėrimus. Be to, lavono tyrimo metu nustatyta nukentėjusiojo kepenų patologija, dėl kurios visos jo organizmo reakcijos, tame tarpe ir alkoholio pasisavinimas, buvo sulėtėjusios. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis D. D. po patirtų sužalojimų buvo iškart pristatytas į policijos komisariatą, o iš ten apie 22 val. į namus. Teisiamajame posėdyje liudytojas V. D. parodė, jog grįžęs namo sūnus D. D. iš karto nuėjo miegoti ir iš namų niekur nebuvo išėjęs, kitą dieną apie 6 val. ryto bendravo su nukentėjusiuoju D. D., atnešė jam atsigerti vandens. V. D. grįžus namo apie 9 val. 30 min. - 9 val. 45 min., D. D. gulėjo ant sofos. Liudytojas V. D. taip pat parodė, jog įvykio metu namuose alkoholio nebuvo, jo su savimi namo neatsinešė ir D. D., D. D. neturėjo pinigų, todėl negalėjo nupirkti alkoholio, jis neturėjo namuose ir laiptinėje draugų, su kuriais galėtų išgerti (T. 4, b. l. 59-60, 165). Todėl nepagrįsta apelianto išvada, jog D. D. laikotarpiu nuo sulaikymo iki mirties vėl vartojo alkoholinius gėrimus. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog nukentėjusysis D. D. nebuvo išėjęs iš namų, pagrįstai atmetė kaltinamojo versiją, jog nukentėjusysis D. D. galėjo būti sužalotas vėliau kitomis aplinkybėmis – naktinių ar rytinių išgertuvių metu patirti mirtiną traumą. Taip pat nepagrįsta versija, jog D. D. galėjo pats susižaloti, nes tą paneigia specialisto išvada (T. 2, 161-166) ir eksperto paaiškinimai, duoti teisiamajame posėdyje, kuriuose detaliai nurodė nukentėjusiojo organizme įvykusias reakcijas nuo suduotų smūgių, jog nukentėjusiajam nustatyti pažeidimai nebūdingi griuvimui ar kritimui ant sėdmenų (T. 4, b. l. 110-111, 113).

Ta aplinkybė, kad pristatytas į policijos komisariatą, o vėliau ir į namus, nukentėjusysis nesiskundė bloga savijauta, skausmais, nereiškia, jog L. D. veiksmais D. D. nebuvo padaryti sužalojimai. Aplinkybė, kad L. D. prieš tai sumušė nukentėjusįjį D. D. įrodyta iš dalies paties kaltinamojo L. D. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, vaizdo įrašu Nr. 2, liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymais, specialisto išvada ir teisiamajame posėdyje duotais teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimai.

Atsakydamas į apelianto pateiktus klausimus, kurie taip pat keliami ir apeliaciniame skunde, ekspertas teisiamajame posėdyje paaiškino, jog lavono kūno sudėjimas turėtų būti nurodomas tik tam tikrais atvejais, nagrinėjamu atveju jis nenurodytas, nes sužalojimų pobūdis to nereikalauja ir šiam tyrimui neturi reikšmės. Žmogaus kūno sudėjimas yra identifikacinis dalykas, jis nelemia sužalojimo mechanizmo analizės. Atliekami tyrimai ir jų rezultatai surašomi paruoštuose standartiniuose blankuose. Tiriant poodines kraujosruvas galima kalbėti tik apie kontakto plotą, bet ne patį trauminio kontakto objektą. Nurodė, jog advokatas vadovaujasi netinkamais teisės aktais, nes jo cituojami taisyklių punktai taikomi aprašant kitokio pobūdžio sužalojimus. Kraujosruvų krypties negalima nustatyti, nes tai nėra žaizdos. Visi atlikti pjūviai aprašyti išvadoje. Padarė išilginį pjūvį nuo pakaklio iki gaktos, atvėrė krūtinės ląstą, pilvo ertmę, o atidaręs apžiūrėjo visus organus. Kriminalistiniam tyrimui nepaėmė šonkaulio kremzlės lūžio fragmento, nes nebuvo ko detalizuoti, buvo mažas traumuojančio kontakto paviršius. Iš kremzlės sužalojimų mechanizmas nesiaiškinamas. Sužalojimų mechanizmas aprašytas specialisto išvados 4.1 punkte. Nuotraukos daromos tada, kai yra aiškūs, matomi sužalojimai, jų kryptis, pvz., šautinių, durtinių sužalojimų atveju. Nėra prasmės fotografuoti vidinių organų sužalojimų, nes viskas būna kruvina. Ekspertas yra laisvas pasirinkti tyrimo metodiką, jos apimtį, nėra būtina kiekvienu atveju fotografuoti (T. 4, b. l. 79-82, 110-113).

Teismo medicinos ekspertas teisiamajame posėdyje išsamiai atsakė į visus kaltinamojo gynėjo užduotus klausimus, pateiktas pastabas dėl išvados surašymo formos ir turinio, nuotraukų darymo, taikomų norminių teisės aktų (taisyklių), vartojamų sąvokų reikšmės, poodinių kraujosruvų formų, jų atsiradimo mechanizmo, dėl histologinių tyrimų išvadų, kad jos neprieštarauja jo pateiktai išvadai, be to, buvo atsakyta ir į tuos klausimus, kuriuos kaltinamojo gynėjas buvo suformulavęs teikdamas prašymą dėl pakartotinės ekspertizės, ir kuriuos atkartojo apeliaciniame skunde, t. y. teisiamajame posėdyje buvo išsiaiškintos visos kaltinamojo gynėjo keliamos abejonės dėl D. D. mirtino sužalojimo laiko, D. D. padarytų sužalojimų mechanizmo, ar L. D. suduoti smūgiai galėjo sąlygoti nukentėjusiojo mirtį, ar ląstelinė reakcija galėjo neprasidėti ilgiau kaip 12 valandų. Todėl nagrinėjamu atveju rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, prašymas dėl pakartotinės teismo medicinos ekspertizės paskyrimo išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Apeliantas teismo medicinos eksperto pateiktą išvadą ginčija užsienio autorių mokslinėje medicinos literatūroje pateiktais duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo medicinos eksperto J. V. pateikta išvada, kuri buvo padaryta taip pat vadovaujantis kitomis specialistų išvadomis, histologiniais tyrimais, ir eksperto paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje, pagrįstais eksperto kompetencija, kvalifikacija ir žiniomis, sukauptomis per ilgametę medicininę ir ekspertinio darbo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad 2013-10-10 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvada Nr. M 252/13(02) yra netinkamas įrodymų šaltinis, kad ji neatitinka duomenų, kurie gali būti pripažįstami įrodymais, BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi specialisto išvada ir teisiamajame posėdyje duotais teismo medicinos eksperto J. V. paaiškinimais.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistojo veiksmai turėtų būti pripažinti būtinąja gintimi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013).

Pagal nustatytas aplinkybes šioje byloje, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog L. D. panaudojo kovinių imtinių veiksmus, siekdamas neutralizuoti agresyviai nusiteikusį D. D., kuris tamsoje staiga pasisukęs į L. D. žodžiu pasakė „mentas ateik ant štyriaus“, t. y. L. D. suprato, jog jam tiesiogiai grasina fiziniu susidorojimu. Tačiau toks grasinimas buvo nerealus, nes nei nuteistasis L. D., nei kiti įvykio vietoje buvę liudytojai, peilio ar kito daikto, kuriuo butų galima sužaloti, pas nukentėjusįjį D. D. nematė, be to, byloje nėra duomenų, jog jis būtų rastas pas nukentėjusįjį D. D.. Taip pat nuteistajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kurie liudytų apie galimą pavojingą kėsinimąsi prieš nuteistąjį. Todėl L. D. nebuvo jokio pagrindo gintis. Byloje nustatyta, jog įvykio metu D. D. buvo neblaivus, jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, jis svirduliavo, jo koordinacija buvo sutrikusi, be to, teisiamajame posėdyje kaltinamasis L. D. parodė, jog nukentėjusiojo veido oda buvo pageltusi, jis galimai buvo alkoholikas ir narkomanas, kaip vėliau nustatyta sergantis kepenų ciroze, hepatitu B. Kaltinamasis L. D. akivaizdžiai buvo fiziškai stipresnis ir pranašesnis už nukentėjusįjį, t. y. aukštesnis, sportiško tvirto kūno sudėjimo, 20 metų užsiimantis koviniais menais, apsaugoje dirbantis 12 metų. Be to, kaltinamasis L. D. nebuvo vienas, su juo buvo dar du apsaugos darbuotojai. Taigi nenustačius byloje objektyvių faktų, patvirtinančių pavojingą kėsinimąsi, konstatuoti, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį esant būtinosios ginties situacijai nėra pagrindo. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Vien asmens baimė, kad jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertą, perskaitė jų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, išdėstyti jų vertinimo motyvai, nurodyta, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami. Apelianto ginčijami teismo medicinos specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai, vaizdo įrašas Nr. 2 bei kita bylos rašytinė medžiaga teismo išnagrinėti bei įvertinti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo L. D. teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė dalį kaltinamojo L. D. parodymų. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad L. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tenkinti nuteistojo L. D. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. D. gynėjo advokato G. Č. apeliacinį skundą atmesti.