Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalis dėl V. V.: priteista iš V. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 12 694 Lt už nukentėjusiojo I. K. gydymą ligoninėje. Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas, kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti S. S. ir V. T., tačiau nuosprendis dėl jų kasacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 31 d., apie 21 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), S. S. priklausančio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nužudė I. K.. Nustatyta, kad V. V. sudavė nukentėjusiajam I. K. septynis smūgius į galvos sritį kojomis, rankomis ir ratų montavimo raktu, taip padarydamas jam muštinę žaizdą kairio antakio srityje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje su nosies kaulų lūžiais ir muštinę žaizdą apatinėje lūpoje (šie sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas), taip pat kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą kairio smilkinio raumenyje, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais kairėje smilkininėje skiltyje, muštinę žaizdą kairio momens srityje su aplinkine kraujosruva galvos minkštuose audiniuose, įspaustinį ir linijinį kairio momenkaulio lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairiame pusrutulyje, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais kairėje kaktinėje-momeninėje skiltyse (šie sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas). Padaryti sužalojimai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo, smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu plaučių uždegimu ir nuo to, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis I. K. mirė.

Kartu su V. V. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudoję S. S. ir V. T. nuteisti už nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį.

Teismai grindė V. V. kaltę padarius nužudymą nuteistųjų S. S. ir V. T. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo skirtingi, be to, jie prieštaravo įvykio aplinkybėms, apklaustų liudytojų parodymams. Su liudytojais nebuvo atliktos akistatos ir nepanaikinti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dalyvavusių asmenų parodymų prieštaravimai.

Teismai nuosprendyje ir nutartyje nepasisakė dėl pagrindinio liudytojo S. S. parodymų, kad mirusįjį mušė keturiese: A. ir S. S. ir du jam nepažįstami vyriškiai jo kieme, o ne gatvėje; kad jie buvo atvažiavę vienu, o ne dviem automobiliais; kad sumušė jį apie 21 val. (T. 1, b. l. 48-50, 52). Teisme jis parodė, kad iškart paskambino į policiją ir jai atvykus, išėjo į kiemą, kur malkinėje rado sumuštą nukentėjusįjį (T. 2, b. l. 97-98). Anot jo, policija iškvietė greitąją pagalbą, tuo tarpu pagal bylos medžiagą iš pradžių užfiksuotas skambutis į greitosios pagalbos centrą, o ne policiją. Taigi teismai nepagrįstai rėmėsi S. S. teisme duotais parodymais, tačiau neįvertino ir nepaneigė parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vadovavosi parodymų patikrinimo vietoje protokolu, nors jame liudytojas keičia parodymus (T. 1, b. l. 51-57), t. y. nurodo, kad matė, kaip nukentėjusįjį mušė du asmenys, nors anksčiau sakė, kad keturi.

Kaip liudytojas neapklaustas tyrėjas Z. D., kuris 2006 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad S. S. matė, kaip nukentėjusįjį sumušė keturi nepažįstami vaikinai, atvykę vienu automobiliu (T. 1, b. l. 16), o ne dviem, kaip nurodė teismas nuosprendyje. Jo parodymai neįvertinti, nors jie susiję su tuo, ką sakė liudytojas S. S. iš karto po įvykio. Jie vertingi ir šio liudytojo pažinties su broliais S. kontekste.

Neapklausti ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, kurie galėtų paaiškinti, kur nukentėjusysis surastas, kokia poza, kaip atrodė, ką kalbėjo, kokie daiktai buvo šalia jo galvos, kojų, rankų, kūno. Neapklaustas policijos darbuotojas Z. S., skambinęs į greitąją pagalbą 23.16 val. (T. 3, b. l. 179-181).

Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tarnybiniame pranešime 2006 m. balandžio 1 d. minutės taisytos į 20, taip pat ir Vilniaus rajono PK budinčios dalies informacijos knygoje (T. 1, b. l. 1, T. 3 , b. l. 181, reg. Nr. 1502, 1503). Prieš tai pranešimas Nr.1501 užfiksuotas 21.45 val. (T. 3, b. l. 180). Teisme šis faktas liko neišnagrinėtas. Manoma versija, kad tą vakarą buvo du konfliktai: vienas tarp V. V. ir policininko Z. S., kitas tarp nukentėjusiojo ir nenustatyto asmens arba V. V. ir A. ir S. S. ir V. T.. Ši versija liko netikrinta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei abiejų instancijų teismuose.

Teismas negalėjo nuosprendyje ir nutartyje naudotis įrodymais, prieštaraujančiais BPK 20 straipsnio reikalavimams. Anot kasatoriaus, liudytojų S. S. ir B. M. parodymai neatitinka parodymų, duotų E. J. G. ir M. M. (T. 1, b. l. 62-66), o pastarosios parodymai neatitinka visų kitų liudytojų parodymų. Jos parodymais, įvykio faktas skiriasi nuo teismo nustatyto fakto, todėl teismas privalėjo jos parodymus paneigti, nurodant priežastis. Teismas nepasisakė, kokie jos parodymai yra objektyvūs ir pripažintini įrodymu.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duomenų bazėje dėl BK 129 straipsnio nerado jokios alternatyvios mažesnės bausmės skyrimo arba išteisinimo, nustačius medikų kaltę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46, 4 punktas leidžia medikams nieko neveikti, negydyti, nusižengti priesaikai, jaustis nebaudžiamiems. Todėl mirtis galėjo ištikti ir dėl medikų neveikimo (I. K. nebuvo operuotas). Teisme priežastinio ryšio klausimas nebuvo nagrinėtas, medicinos specialistai dėl to neapklausti. Teismas tą turėjo įvertinti, skiriant nuteistajam galutinę bausmę. Kasatorius mano, kad dėl galimos gydymo klaidos ir medikų neveikimo V. V. negalėjo būti taikyta didesnė nei vidurkis (10 metų) laisvės atėmimo bausmė.

Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į S. S. ir V. T. suderintus parodymus, nepalankius V. V.. Neišspręstas klausimas dėl jų patraukimo atsakomybėn pagal BK 238 straipsnį.

Anot kasatoriaus, Vilniaus teritorinė ligonių kasa teismui pateikė ieškinį, o teismas priteisė atlyginti 12 694 Lt už nukentėjusiojo gydymą, tačiau ieškinyje neįvardyti norminiai aktai, kurių pagrindu nustatyti įkainiai, kainų skaičiavimo mechanizmas. Be to, teismui pateikta kompiuterinė kainų išklotinė, bet ši neparodo realios gydymo kainodaros padėties.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Didelė kasacinio skundo dalis yra susijusi su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir V. V. kaltumo teismas pagrindė nukentėjusiosios V. K., liudytojų S. S., A. S., B. M., E. J. G., M. M., M. G., specialistės parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais. Teismas taip pat iš dalies rėmėsi nuteistųjų S. S. ir V. T. parodymais. Nuteistojo V. V. parodymai įvertinti kritiškai dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Didžiąją dalį kasatoriaus nurodytų aplinkybių, jo manymu, menkinančių atliktą įrodymų vertinimą, patikrino ir argumentuotai atmetė apeliacinės instancijos teismas. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas, nenustatyta.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Gynėjo dalyvavimas byloje buvo užtikrintas nuo pirmosios įtariamojo apklausos momento (2006 m. balandžio 20 d.). Gynėjas dalyvavo įtariamojo V. V. apklausose, pasirašė pranešime apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, protokole dėl bylos medžiagos pateikimo susipažinti, susipažino su bylos medžiaga, dalyvavo ir gynė V. V. interesus nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme jokių pretenzijų dėl gynėjo teikiamos teisinės pagalbos nebuvo pareikšta. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jo gynėjas neatkreipė dėmesio į neva teismų ignoruotus nuteistojo S. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat neužginčijo S. S. parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo įrodomosios reikšmės, nėra pagrindas konstatuoti įstatymo garantuojamos teisės į gynybą pažeidimą. Nelaikytina teisės į gynybą pažeidimu ir tai, kad automobilio apžiūros ir ratų montavimo rakto poėmio metu nedalyvavo advokatas ir nebuvo išaiškintos įtariamojo teisės. Bylos medžiaga rodo, kad įtarimai V. V. buvo pareikšti po automobilio apžiūros ir ratų montavimo rakto poėmio ir kad tą pačią dieną įteikiant pranešimą apie įtarimą bei apklausiant įtariamąjį jo procesinės teisės jam buvo išaiškintos. Šių procesinių veiksmų metu dalyvavo gynėjas, kuris pasirašė pranešime apie įtarimą ir apklausos protokole.

Dėl nuteistojo veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio

Kolegija atmeta kasatoriaus teiginį, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo atsirasti ir dėl medikų neveikimo ir kad teisme priežastinio ryšio klausimas nebuvo nagrinėtas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą ky­la ta­da, kai tarp kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tos vei­kos (vei­ki­mo ar ne­vei­ki­mo) ir at­si­ra­du­sių pa­da­ri­nių (mir­ties) yra prie­žas­ti­nis ry­šys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 “Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 4 punktas). Kita vertus, priežastinis ryšis gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan.).

Byloje nustatyta, kad V. V. sudavė nukentėjusiajam septynis smūgius į galvos sritį kojomis, rankomis ir ratų montavimo raktu, padarydamas jam daugybinius galvos sužalojimus, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo, smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu plaučių uždegimu, ir nuo to, nepaisant intensyvaus gydymo, praėjus 16 dienų nuo įvykio nukentėjusysis I. K. mirė. Bet kokie smūgiai į galvą kelia pavojų žmogaus gyvybei, o smūgiai kietu daiktu (šiuo atveju ratų montavimo raktu) padidina šį pavojų iki maksimalaus lygio. Taigi smurtiniai V. V. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs praėjus 16 dienų nuo sumušimo, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatoriaus teiginiai dėl V. V. paskirtos pernelyg griežtos bausmės nėra pagrįsti. Teismo sprendimas skirti laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, motyvuojamas padaryto nusikaltimo sunkumu, tiesioginės tyčios kaltės rūšimi, veikos baigtumu, nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimu. Bausmės klausimas detaliai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kolegija konstatuoja, kad teismas, skirdamas bausmę, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir švelninti nuteistajam V. V. paskirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

Dėl kitų kasatoriaus argumentų

Kolegija taip atmeta kasacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai priteisė atlyginti 12 694 Lt gydymo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas šią sumą, atsižvelgė į Vilniaus universitetinės greitosios medicinos pagalbos ligoninės pažymas, kuriose aiškiai išdėstyta gydymo išlaidų sandara. Kolegija palieka nenagrinėtus kasatoriaus teiginius dėl to, kad teismas neišsprendė klausimo dėl nuteistųjų S. S. ir V. T. patraukimo atsakomybėn pagal BK 238 straipsnį, nes, sistemiškai aiškinant BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties pagal kito nuteistojo kasacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo V. V. gynėjo kasacinį skundą atmesti.