Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2020-02-06 · Civilinė byla Nr. 2S-313-253/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-06
Bylos Nr.
2S-313-253/2020
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-09008-2019-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Albina Pupeikienė
Atsakovas
Luminor Bank
Ieškovas
L. G.
Trečiasis asmuo
P. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-313-253/2020Proceso Nr. 2-06-3-09008-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.10; 3.3.2.3; 3.3.2.5 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Luminor Bank, AS, veikiančio per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui Luminor Bank, AS, veikiančiam per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo vykdyti sutartį bei įpareigojimų nevykdymo palūkanų panaikinimo, tretieji asmenys P. G., antstolė R. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. G. kreipėsi į teismą prašydama: pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą 2008 m. gegužės 22 d. kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį; panaikinti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 ir 13.2 punktus kaip nesąžiningus ir neteisėtus. Pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje atliekamą išieškojimą iš šio turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad sutartis yra nutraukta neteisėtai, tačiau yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimo procesas, iš (duomenys neskelbtini) pasibaigsiančių varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini) jau yra išvaržomas ieškovės turtas. Todėl siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdymą, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pardavus turtą iš varžytynių, egzistuoja reali grėsmė, jog ieškovei būsimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar jo įvykdymas apskritai būtų neįmanomas. Taip pat ieškovė nurodė, jog nesustabdžius antstolės atliekamų išieškojimo veiksmų, antstolė (duomenys neskelbtini) gali parduoti ieškovės turtą ir atsakovui pervesti ginče atsiradusias sumas. Ieškovė būtų priversta kreiptis į teismą su ieškiniu išsireikalauti nepagrįstai pervestas sumas atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Minėta nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė nutartį vykdyti skubiai.

3. Teismas nurodė, jog ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su jos reiškiamais reikalavimais, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų bei būtų pažeisti ieškovės interesai.

4. Teismas pažymėjo, kad netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo iš buto, o ieškovės ieškinį galbūt patenkinus, būtų pagrindas inicijuoti naujus teisinius procesus, šalinti teisines pasekmes, kilusias vykdant priverstinio vykdymo priemones, o tai iš esmės pažeistų proceso ekonomiškumą, be to, atsižvelgiant į ieškovės prašyme nurodytus argumentus, gali kilti grėsmė, jog bus pažeistos ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Atsakovas Luminor Bank, AS, veikiantis per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių (toliau – apeliantas), prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį

Šalies argumentai

5.1. Pareiškėja jau teikė skundą dėl antstolės R. V. veiksmų, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2VP-8106-769/2019 dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir civilinė byla Nr. 2YT-8439-901/2019 dėl antstolės veiksmų; Klaipėdos apygardos teisme – civilinė byla Nr. 2S-1482- 538/2019 dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir Nr. 2S-1643-538/2019 dėl antstolės veiksmų), pareiškėjos skundas buvo atmestas.

5.2. Pareiškėja, siekdama ir toliau vilkinti priverstinį skolos išieškojimą, pateikė deklaratyvų ieškinį bei jame suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

9. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2018 m. gruodžio 28 d. Notaro vykdomojo įrašo kopiją; 2019 m. birželio 12 d. el. laiško dėl varžytynių paskelbimo kopiją. Kadangi šis rašytinis įrodymas yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovė galėjo susipažinti su papildomai pateiktu dokumentu, prieštaravimų dėl jo pridėjimo nepateikė, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima ieškovės pateiktus naujus įrodymus, kad juos, esant būtinybei, galėtų vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių instituto teisės normas esant šioje byloje susiklosčiusioms faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

12. CPK 144 straipsnio nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – taikymo galimybę. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju – sustabdant vykdymo veiksmus, būtina siekti proceso šalių – išieškotojo ir skolininko – interesų pusiausvyros, nepažeisti proporcingumo principo. Be to, vykdymo veiksmų sustabdymas turi būti būtinas, teisėtas ir pagrįstas bei adekvatus pagal bylos aplinkybes siekiamam tikslui.

13. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą 2008 m. gegužės 22 d. kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį; panaikinti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 ir 13.2 punktus kaip nesąžiningus ir neteisėtus. Ieškinyje pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje atliekamą išieškojimą iš šio turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ieškovės pareikšto reikalavimo įvykdymui užtikrinti – iki teismo sprendimo šioje byloje (civilinėje byloje Nr. 2-13551-512/2019) įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi pateikė atskirąjį skundą. Apeliantas nesutikimą su teismo nutartimi argumentuoja, kad vykdymo veiksmai sustabdyti nepagrįstai, apeliantas vilkina vykdymo procesą.

14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

15. Aptariant preliminarų ieškinio pagrįstumą kaip sąlygą, būtiną norint taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje proceso stadijoje ieškovas neprivalo įrodyti, o teismas – iš esmės įvertinti ieškinio pagrįstumo, kadangi reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju tik patikrinama, ar reikalavimai galėtų būti patenkinti, jeigu pasitvirtintų ieškinio faktiniu pagrindu įvardijamos aplinkybės. Ieškovės pasirinktas jos teisių gynimo būdas – prašoma pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atnaujinti sutarties galiojimą, įstatymų leidžiamas. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad yra būtinybė taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

16. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013).

17. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, atsižvelgdamas į aplinkybes, ar pasunkės būsimas galutinis teismo sprendimas, jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

18. Pažymėtina, kad galutinis teismo sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies ar ieškinys atmetamas. Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Vien tik kreipimasis į teismą ir tam tikrų reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį bei savaime nesudaro pagrindo taikyti bet kokias laikinąsias apsaugos priemones.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovės prašomos pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu pagrindu yra išduotas 2018 m. gruodžio 28 d. Notaro vykdomasis įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo bei metinių palūkanų, kuris pateiktas antstoliui ir jo pagrindu užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) bei pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Kaip jau minėta, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą 2008 m. gegužės 22 d. kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kredito sutartį; panaikinti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 ir 13.2 punktus kaip nesąžiningus ir neteisėtus. Jokių kitų reikalavimų nepareikšta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reiškiamas reikalavimas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, nereiškiant kitų materialinių teisinių reikalavimų, ieškinio patenkinimo atveju reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai nustatymą ir toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį (t. y. pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu (negaliojančiu) nuo ab initio (nuo pradžios)), būtų pratęstas ( atkurtas) ieškovo su atsakove sudarytos sutarties galiojimas tomis pačiomis sąlygomis ir atsakovė negalėtų remtis aplinkybėmis, kad šalių sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2893-450/2018). Taigi ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebus reikalingas priverstinis vykdymas. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo nutarties įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, laikytina nepagrįsta, kadangi nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina ne galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o ieškovės pareigų, kylančių iš ginčo sutarties, tolimesnį ir nepertraukiamą vykdymą.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo iš buto, o ieškovės ieškinį galbūt patenkinus, būtų pagrindas inicijuoti naujus teisinius procesus, šalinti teisines pasekmes, kilusias vykdant priverstinio vykdymo priemones, o tai iš esmės pažeistų proceso ekonomiškumą. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad priverstinai pardavus įkeistą turtą išieškojimo procese ieškovė netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas ir turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (kurios neužtikrina būsimo teismo sprendimo), kadangi ieškovė turėtų teisę ginti savo pažeistas teises kitais būdais (kad ir reikšti prevencinį ieškinį), o byloje nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas – bankas, būdamas finansų įstaiga, dėl kokių nors priežasčių būtų nepajėgus ir (ar) vengtų ieškinio tenkinimo atveju inicijuoti išieškotų pinigų grąžinimo (o šių negrąžinus, tai jau būtų kito ginčo dalykas), dėl to ieškovės interesai būtų iš esmės užtikrinti ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus (atsakovo) teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, dėl to vykdymo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, ieškovei suteiktų nepagrįstą pranašumą. Akcentuotina, kad patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pareikštus reikalavimus, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai, o teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą, neteisėtai ir nepagrįstai a priori išspręstų šalių ginčą, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterptų į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą, taip akivaizdžiai būtų pažeisti atsakovo, hipotekinio kreditoriaus, interesai ir pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

22. Anksčiau išdėstytos aplinkybės ir nurodyti teisiniai motyvai sudaro pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje (civilinė byla Nr. 2-13551-512/2019) įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atmesti.

23. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

24. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis priimta netinkamai aiškinus ir taikius procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų priemonių taikymą. Išdėstytų motyvų pagrindu skundžiama Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Ieškovės L. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teisėja Albina Pupeikienė