Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-23 · Civilinė byla Nr. 2A-1113-153/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-23
Bylos Nr.
2A-1113-153/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-08900-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Galina Blaževič
Ieškovas
UAB „Danvila“
Atsakovas
R. Č.
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1113-153/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08900-2013-3;Procesinio sprendimo kategorijos: 16.8; 114.11; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Danvila“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-171-920/2014 pagal ieškovės UAB ,,Danvila“ ieškinį atsakovui R. Č. dėl žalos, atsiradusios dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo R. Č. pareigos atlyginti 4282,75 Lt nuostolius ieškovei UAB ,,Danvila“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovės UAB „Danvila“ ieškinį atmetė, priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovės UAB „Danvila“ ir atsakovo R. Č. 2013 m. kovo 6 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 34, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į vairuotojo ekspeditoriaus pareigas nuo sutarties sudarymo datos. Atsakovui buvo pavesta autovežiu „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vežti krovinius maršrutu Lietuva–Čekija–Italija–Lietuva. Atsakovas jo paties prašymu 2013 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 25 buvo atleistas iš užimamų pareigų nuo 2013 m. kovo 20 d. Lenkijos Respublikoje pagal saugomus autovežio skaitmeniniame tachografe duomenis Kelių transporto inspekcijos pareigūnai 2013 m. kovo 21 d. nustatė, kad 2013 m. kovo mėn. 17, 18 ir 19 dienomis autovežio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas jį vairavo be vairuotojo kortelės. Tuo pagrindu Lenkijos Respublikos kelių transporto inspekcijos pareigūnai surašė patikrinimo protokolą Nr. WlTD.DI.P.X0384/141/13, už šį pažeidimą ieškovei taikė administracinę nuobaudą – piniginę baudą. Ieškovės direktorius 2013 m. kovo 27 d. Lenkijos Respublikos kelių transporto inspekcijai sumokėjo 4282,75 litų baudą

Teismas konstatavo, kad ieškovės atstovo teismo posėdžio metu 2014 m. sausio 9 d. išdėstyti teiginiai apie tai, kad ieškovės atstovas, priimdamas į darbą atsakovą, tik paklausė atsakovo, ar šis turi reikiamus dokumentus, bet jų netikrino, apie vairuotojo kortelės pasibaigimą sužinojo tik atsakovui grįžus iš komandiruotės 2013-03-19 (b. l. 84–85), neatitinka LR DK 104 str. 2 d. nustatytų imperatyvių reikalavimų darbdaviui pareikalauti, kad priimamasis į darbą asmuo pateiktų išsilavinimą, profesinį pasirengimą patvirtinančius dokumentus darbdaviui. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės atstovas nepateikė į bylą jokių duomenų apie tai, kad jis būtų pasirašytinai supažindinęs priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, t. y. įvykdęs savo, kaip darbdavio, pareigą, numatytą LR DK 99 str. 4 d. Teismas nereikšmingais pripažino ieškovės atstovo 2014 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus apie tai, kad atsakovas, prieš gaudamas vairuotojo kortelę 2008 metais, išklausė atitinkamus mokymus apie jos naudojimą (b. l. 84–85), nes šios aplinkybės nepaneigia nurodytuose LR DK straipsniuose suformuluotų imperatyvių reikalavimų darbdaviui.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pripažino nereikšmingais atsakovo teiginius apie tai, jog ieškovė tikrino atsakovo dokumentus ir matė, kad atsakovo vairuotojo kortelės galiojimo laikas pasibaigs 2013-03-17. Taip pat tai, kad 2013-03-17, iš karto po to, kai autovežio skaitmeninis tachografas išmetė pasibaigusią atsakovo vairuotojo kortelę, atsakovas telefonu informavo ieškovės atstovą apie vairuotojo kortelės pasibaigimą (b. l. 50–51), nes teismo vertinimu, atsakovo paaiškinimas nepaneigia įstatymu (LR DK 229 str.) nustatytos ieškovei pareigos tinkamai organizuoti darbuotojų darbą.

Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi LR DK 247 str. nuostatomis, kur nurodyta, kad jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais – sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas), žalos atlyginimas yra mažinamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas. Teismas, pripažinęs, kad ieškovė netinkamai vykdė savo kaip darbdavio pareigas, nustatytas LR DK 99 str. 4 d., 104 str. 2 d., 229 str., nulėmusias tai, kad ieškinyje nurodytai žalai atsirasti sudarė sąlygas paties nukentėjusiojo kaltė, ieškinio reikalavimą atlyginti žalą remiantis LR DK 247 str. atmetė.

Dėl kitų šalių argumentų teismas sprendime nepasisakė laikydamas juos teisiškai nereikšmingais šioje byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą skundžia ieškovė UAB „Danvila“. Ieškovės atstovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį dėl 4 485,75 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo R. Č., priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ieškovei.

Kauno apylinkės teismas netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė ieškinyje nurodytas bei teisminio nagrinėjimo metu atskleistas faktines aplinkybes, netinkami taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas), susijusias su žalos atlyginimu, atsiradusias dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo (LR DK 4 str., DK 246 str., DK 253 str. 3 p., DK 254 str., 257 str.), taip pat nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu, pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios procesinės teisės normos, netinkamai įvertinus byloje ištirtus įrodymus (LR CPK 176–178 str., 185 str., 263 str. 1 d.), o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pirmiau nurodytų ieškovės (darbdavio) ieškinio faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaltės bei priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos buvimo, nesvarstė ir neanalizavo įrodymų, patvirtinančių DK 246 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo nustatytos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti.

Teismas nepagrįstai netaikė DK 253 straipsnio 3 punkto, 254, 255 straipsnių nuostatų, nes bet kurios rūšies žala (tiesioginė ar netiesioginė), kuri padaryta, turi būti atlyginama visa. Ieškovei buvo padaryta žala, tai byloje nebuvo paneigta.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, jog buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Dėl atsakovo neteisėtų ir kaltų veiksmų, pasireiškusių jo nepakankamu rūpestingumu ir atidumu, lėmusių tai, kad ieškovė patyrė tiesioginių nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės akcentavo tik ieškovės (darbdavio) veiksmus, tačiau neanalizavo atsakovo (darbuotojo) neteisėtų veiksmų, lėmusių nuostolių atsiradimą, nemotyvavo, kodėl atsakomybės naštą perkėlė tik ieškovei, išskirtinę reikšmę suteikdamas tik ieškovės, kaip darbdavio pareigų pažeidimui, tačiau visiškai nepasisakė ir neanalizavo neteisėtų ir kaltų atsakovo (darbuotojo) veiksmų, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, ir ši aplinkybė nebuvo paneigta.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas ir aiškindamas aukščiau išvardytas teisės normas, padarė visiškai kladingą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms priešingą išvadą, kad ieškovės 2014 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu išdėstyti teiginiai, kad jis priimdamas į darbą atsakovą tik paklausė jo, ar šis turi reikiamus dokumentus, bet jų netikrino, apie vairuotojo kortelės pasibaigimą sužinojo tik atsakovui grįžus, esą neatitinka LR DK 104 str. 2 d. nustatytų imperatyvių reikalavimų darbdaviui pareikalauti, kad priimamasis į darbą pateiktų išsilavinimą, profesinį pasirengimą patvirtinančius dokumentus. Šios savo išvados nemotyvavo. Be to, teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė tik esą paklausė atsakovo, ar turi reikiamus dokumentus, bet jų netikrino, dar nepagrindžia tos aplinkybės, jog ieškovė kaip darbdavys pažeidė DK 99 str., 104 str. 2 d., 229 str. numatytas pareigas.

Teismas, nors ir teisingai nurodė, kad svarbios šiai bylai nuostatos suformuluotas LR DK 228 str., tačiau šią normą taikė ir aiškino klaidingai. Neįvertino ir nepasisakė apie tai, kad atsakovo kalti veiksmai, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, buvo atsakovo netinkamo pareigų ir jam pavestų funkcijų vykdymo pasekmė. Teismas iš esmės vertino tik kaltus ieškovės, kaip darbdavio, veiksmus, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė apie kaltus atsakovo, kaip darbuotojo, veiksmus, neanalizavo aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą, nevertino atsakovo veiksmų, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, jog atsakovas pats savo pasiaiškinime ieškovei (darbdaviui) pripažino, kad 2013-03-19 iš komandiruotės grįžo be vairuotojo kortelės, kadangi jos galiojimo laikas buvo pasibaigęs (b. l. 27), t. y. pats pripažino pažeidimą ir savo netinkamą pareigų atlikimą. Tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nebuvo teisiškai įvertinta. Be to, tą aplinkybę, jog atsakovas netinkamai vykdė savo tiesiogines pareigas, jas pažeidė, patvirtina tai, kad 2013 m. kovo 19 d. tik grįžęs iš komandiruotės, atsakovas ieškovei įteikė 2013 m. kovo 18 d. pasirašytą prašymą atleisti iš darbo, kuo greičiau būti atleistas prašė ir žodžiu. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai: R. Č. 2013-03-18 prašymas atleisti iš darbo ir UAB „Danvila“ direktoriaus 2013 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. 25 „Dėl R. Č. atleidimo iš darbo“.

Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo teiginius, kad esą ieškovė tikrino jo dokumentus ir matė, kad atsakovo vairuotojo kortelės galiojimo laikas pasibaigs 2013-03-17 (b. l. 50). Taip pat ieškovė nepagrindė nurodytos aplinkybės, kad esą 2013-03-07, iš karto po to, kai autovežio skaitmeninis tachografas išmetė pasibaigusią atsakovo vairuotojo kortelę, telefonu informavo ieškovę apie vairuotojo kortelės pasibaigimą (b. 1.51). Nurodyti atsakovo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais ir laikytini prielaidomis. Tokius atsakovo teiginius teismas turėjo vertinti kaip siekį išvengti jam kilusios atsakomybės. Akcentuotina, jog šią aplinkybę paneigia ieškovės direktoriaus teismo posėdžio nurodyta aplinkybė, jog apie kortelės pasibaigimą sužinojo tik 2013 m. kovo 21 d., kai jam vairuojant autovežį „Volvo“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Lenkijos Respublikoje jį sustabdė Kelių transporto inspekcijos pareigūnai ir patikrino duomenis, saugomus autovežio skaitmeniniame tachografe (b. l. 84–85).

Byloje nebuvo paneigta ta aplinkybė, kad atsakovas pažeidė tachografo kortelės naudojimosi tvarką, su kuria buvo supažindintas dar išduodant kortelę. Todėl akivaizdu, kad atsakovui buvo žinomi darbdavio reikalavimai jam, kaip darbuotojui. Ši aplinkybė nebuvo paneigta.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino aplinkybių, jog atsakovas savo veiksmais pažeidė ne tik DK nuostatas, darbdavio vidinę tvarką, tačiau ir Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomus Tarybos, Europos Parlamento reglamentų nuostatas.

Byloje nebuvo paneigta ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas neinformavo apie jo asmeninės kortelės negaliojimą ar galiojimo termino paibaigimą, dėl ko vairavo autovežį grubiai pažeisdamas vairuotojų darbo laiko apskaitos taisykles, su kuriomis buvo supažindintas žodžiu. Šių esminių aplinkybių, kurios turėjo tiesioginės reikšmės nustatant atsakovo, kaip darbuotojo, kaltę, teismas nevertino, apie jas nepasisakė, o tai laikytina grubiu procesiniu teisės normų pažeidimu.

Teismas sureikšmino tą aplinkybę, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių duomenų apie tai, kad jis būtų pasirašytinai supažindinęs priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, t. y. įvykdęs savo kaip darbdavio pareigą, numatytą LR DK 99 str. 4 d.

Teismas nepagrįstai nereikšmingais pripažino ieškovės atstovo teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus apie tai, kad atsakovas, prieš gaudamas vairuotojo kortelę 2008 m., išklausė atitinkamus mokymus apie jos naudojimą (b. l. 84–85), nurodęs, kad šios aplinkybės nepaneigia nurodytuose LR DK straipsniuose suformuluotų imperatyvių reikalavimų darbdaviui.

Teismas nepagrįstai laikė nereikšminga aplinkybę, kad atsakovas, prieš gaudamas vairuotojo kortelę, buvo praėjęs specialius tachografo kortelės mokymus, buvo susipažinęs su jos naudojimo instrukcija ir tvarka, tačiau sąmoningai šią tvarką pažeidė, neinformuodamas darbdavio apie komandiruotės metu pasibaigusią tachografo kortelės galiojimo laiką, o tai reiškia, jog pats atsakovas, kaip darbuotojas, pažeidė LR DK 228 str. numatytas pareigas. Taigi teismas, itin sureikšminęs ieškovės pareigas tinkamai organizuoti darbuotojų darbo vykdymą, visiškai nevertino atsakovo, kaip darbuotojo, veiksmų.

Teismas nenustatinėjo šalių kaltės laipsnio, tiesiog buvo apsiribota ieškovės, kaip darbdavio, pareigų, numatytų DK 99 str. 4 d., 104 str. 2 d., 229 str., pažeidimu (netinkamu vykdymu), tačiau visiškai neanalizavo to, ar šis pažeidimas turėjo tiesioginės įtakos (buvo kaip priežastinis ryšys) tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (darbo pareigų netinkamo atlikimo) ir patirtos ieškovės žalos (paskirtos baudos). Tai yra nebuvo nustatinėjama ta aplinkybė, ar tai, kad atsakovas esą nebuvo raštu supažindintas su būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, tiesiogiai lėmė tai, kad jis komandiruotės metu važiavo su pasibaigusia vairuotojo kortele ir apie tai neinformavo darbdavio.

Teismas, spręsdamas žalos priteisimo klausimą, net ir konstatavęs ieškovės, kaip darbdavio, pareigų pažeidimą, turėjo atsižvelgti ne vien tik į darbdavio veiksmus, tačiau į abiejų šalių kaltės formą rūšį ir laipsnį, kitas svarbias aplinkybes, taip pat į kiekvienos iš šalių nerūpestingumo laipsnį, galėjo sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos atlyginimą (DK 257 straipsnio 5 dalis), tačiau ne visiškai nuo jos atleisti, nes darbuotojo kalti veiksmai, dėl kurių darbdavys patyrė tiesioginių nuostolių, nebuvo paneigti.

Teismas nesprendė nurodytų ieškovės (apelianto) UAB „Danvila“ argumentų ir įrodymų, neabejotinai turinčių reikšmės ieškovės pozicijai pagrįsti dėl jų pagrįstumo, neanalizavo nurodytų faktų, nenurodė, kodėl šie argumentai atmesti, dėl to pažeidė procesinės teisės normos, reglamentuojančios teismo sprendimo priėmimą, motyvavimą (LR CPK 265 str.). Šių esminių aplinkybių neįvertinimas lėmė tai, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Ieškovė UAB „Danvila“ byloje nurodė, kad patyrė nuostolių dėl darbuotojo – atsakovo R. Č. kaltės, kuris atlikdamas tiesiogines tarptautinių pervežimų vairuotojo ekspeditoriaus pareigas 2013 m. kovo 17–19 d. vairavo autovežį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be vairuotojo kortelės. Tuo pagrindu Lenkijos Respublikos kelių transporto inspekcijos pareigūnai už atsakovo padarytą administracinės teisės pažeidimą paskyrė ieškovei UAB „Danvila“ piniginę baudą – 5000 Lenkijos zlotų, o tai kartu su 3 procentų mokesčiais sudaro 4282,75 Lt. Atsakovas R. Č. iš darbo ieškovės įmonėje atleistas po pažeidimo padarymo jo paties prašymu. Atsakovas, dirbęs ieškovės įmonėje labai trumpą laiką, nuo 2013-03-06 iki 2013-03-20, gera valia nesutiko atlyginti ieškovės UAB „Danvila“ patirto nuostolio dėl baudos sumokėjimo.

Šiuo atveju darbdavio patirtų nuostolių atlyginimą reglamentuoja Darbo kodeksas, kurio 253 straipsnio 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės.

DK 35 straipsnyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principai: įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai.

Šiuo atveju ieškovė UAB „Danvila“ yra tos nuomonės, jog visa atsakomybė už ieškovės UAB „Danvila“ patirtus nuostolius atitenka atsakovui, dėl to pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimus, be pagrindo atleido atsakovą R. Č. nuo pareigos atlyginti ieškovės UAB „Danvila“ patirtus nuostolius dėl baudos sumokėjimo. Tačiau su šiais apeliantės argumentais sutikti negalima. Bylos duomenimis, šalių paaiškinimu nustatyta, kad 2013-03-06 atsakovas, įsidarbinęs ieškovės įmonėje, tą pačią dieną pradėjo darbą (b. l. 3–7) – pervežti krovinius. Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga, kasos išlaidų orderiai (b. l. 70) apie išduotas 2013-03-06 atsakovui lėšas (avansą ūkio išlaidoms, dienpinigius). Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo R. Č. paaiškinimą, jog ieškovė veikė skubotai. Ieškovė nesupažindino atsakovo su galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 3, 4 dalys), neįsitikino, jog atsakovas turi galiojančius dokumentus, tarp jų ir vairuotojo kortelę su pakankamu terminu darbo užduočiai įvykdyti. Ieškovės argumentas, jog sužinojo apie kortelės termino pabaigą tik po to, kai atsakovas grįžo iš komandiruotės, teismo vertinimu, patvirtina neprotingą ieškovės elgesį. Tad teismo manymu, ieškovė sąmoningai prisiėmė riziką dėl savo neapdairaus elgesio – tinkamai nepasirengusi darbo sutarties vykdymui, savo veiksmais neužtikrino sklandaus darbo sutarties šalių įsipareigojimų viena kitai vykdymo, dėl ko patyrė materialinių nuostolių. Bylos duomenimis, atsakovo kortelės galiojimo terminas jau įsidarbinimo ieškovės įmonėje momentu (2013-03-06) buvo gana trumpas (iki 2013-03-17), įvertinus tai, kad vairuotojo kortelės galiojimo terminas buvo tiesiogiai susijęs su atsakovo galimybe vairuoti transporto priemonę, tai yra atlikti jam pavestą darbą, ieškovė privalėjo elgtis ypač apdairiai ir įsitikinti, ar atsakovas turi galiojančius dokumentus darbo užduočiai įvykdyti. Ieškovės argumentas, jog atsakovas pats turėjo žinoti visus reikalingus jo darbo funkcijoms vykdyti aktus ir pasirūpinti galiojančiais dokumentais, nėra pakankamas pagrindas patenkinti ieškovės ieškinį, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Taigi paaiškėjus, jog ieškovė nevykdė jai tenkančios pareigos pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais atsakovo darbą (DK 99 straipsnio 3, 4 dalys), ieškovė turi prisiimti neigiamus savo elgesio padarinius.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas kasacinės instancijos teismo išaiškinimų nepažeidė, tinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo kaltę vairavus automobilį be galiojančios kortelės. Teismo vertinimu, įmonės vairuotojas – atsakovas negalėjo nesuprasti, kad jam po kortelės termino pasibaigimo (2013-03-17) atsisakius atlikti tiesiogines darbo funkcijas (vairuoti transporto priemonę), ieškovė patirs žalą dėl įsipareigojimų savo kontrahentams neįvykdymo, nes transporto priemonė nebus pristatyta į bendrovę, taigi ieškovė negalės vykdyti pervežimų. Todėl esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovas vykdė darbdavio pavedimą vykti į reisą ne todėl, kad siekė žalos ar sąmoningai leido jai atsirasti, o motyvuodamas iš esmės tuo, kad ieškovės vadovas atsakovą patikino, jog atsakovas gali pristatyti krovinį ir sugrįžti iš reiso, sprendžiama, kad nėra pakankamo pagrindo atsakovo kaltės formai – tyčiai konstatuoti. Dėl to atmestini ieškovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK 228 ir 229 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias darbuotojų ir darbdavio pareigų vykdymą, spręsdamas ginčo šalių kaltės klausimą, materialinės atsakomybės ribas ir atvejį, kai, esant darbuotojo tyčiai, darbuotojas privalo atlyginti visą (4 484,75 Lt), kaip nurodė ieškovė ieškinio pareiškime, darbdavio patirtą žalą (DK 253 str. 1 d. 3 p., 255 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgusi į tai, kad kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pakartotiniu tarp šalių iškilusio ginčo aplinkybių dėstymu, ir jie neturi teisinės reikšmės galutiniam tarp šalių ginčo išsprendimui, ieškovė apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, į kuriuos skundžiamame sprendime motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, apeliacinės instancijos teismo teisėja detaliau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas nagrinėjamam ginčui spręsti faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl neturi teisinio pagrindo abejoti teismo išvada, taigi apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo nekeisti.

Teisėja Galina Blaževič