- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- e2A-602-431/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15957-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kredito garantas“
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kredito garantas“ dėl įmokų įskaitymo ir netesybų mažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pakeisti su atsakove sudarytos paskolos sutarties Nr. 29023 10.1. punkte numatytą 0,5 proc. delspinigių dydį į 0,026 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, įpareigoti atsakovę laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2019 m. vasario mėnesio atliktas įmokas užskaityti kaip palūkanų dengimą. Nurodė, kad 2017 m. liepos 5 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį Nr. 29023 (toliau – Sutartis), o 2017 m. rugsėjo 29 d. – susitarimą prie paskolos sutarties (toliau – Susitarimas), pagal kuriuos atsakovė suteikė ieškovei 155 000 Eur iki 2027 m. rugpjūčio 15 d., o ieškovė įsipareigojo mokėti periodines įmokas ir 9,36 proc. dydžio metines palūkanas. Prievolių įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka.
2. Ieškovė, pastebėjusi, kad šaliu? pasirašytas įmokų mokėjimo grafikas neatitinka sutarties sąlygų ir pažeidžia teisėtus jos interesus, 2017 m. gruodžio mėnesį kreipėsi i? Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti tarp šaliu? pasirašyta? įmoku? mokėjimo grafika? ir įpareigoti šalis pasirašyti nauja?, sutarties sąlygas atitinkanti? grafika?, bei panaikinti 900,00 Eur sutarties pakeitimo mokestį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi pakeitė minėto sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas paskolos įmokų grafikas ir šalys buvo įpareigotos pasirašyti naują, paskolos sutarties sąlygas atitinkantį įmokų mokėjimo grafiką, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kol vyko teisminis ginčas ieškovė atsakovei mokėjo 9,36 proc. (1 209 Eur) dydžio palūkanas, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad moka tik palūkanas. Ieškovė iki Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties priėmimo sumokėjo atsakovei 21 409 Eur palūkanų. Tačiau atsakovė iš esmės visas ieškovės atliktas įmokas nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2019 m. vasario 17 d. užskaitė kaip delspinigius, nors mokėjimo nurodymuose ir buvo numatyta, kad šių mokėjimų paskirtis yra palūkanų mokėjimas. Jokių pranešimų apie atsisakymą užskaityti ieškovės atliktus mokėjimus kaip palūkanas atsakovė nepateikė. Todėl pripažintina, jog atsakovė priėmė ieškovės mokėjimus, kaip dengiamas palūkanas. Sutarties 10.1. punkte numatyti delspinigiai sudaro 0,5 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, tai yra 182,50 proc. per metus. Tokio dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli bei lupikiški, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms bei kasacinio teismo praktikai, todėl turi būti sumažinti.
Šalies argumentai
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė nemokėjo jokių mokėjimų, kol vyko teisminis ginčas dėl mokėjimo grafiko pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė mokėjo įmokas kas mėnesį nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d., pavedimo paskirtyje nurodydama, jog mokama „įmoka“. Kitas ieškovės mokėjimas buvo atliktas tik 2018 m. birželio 17 d., praėjus šešiems mėnesiams. Ieškovė mokėjimus pradėjo vykdyti po to, kai atsakovė 2019 m. birželio 1 d. išsiuntė jai pranešimą apie įsipareigojimų nevykdymą ir galimą Sutarties nutraukimą. Ieškovė be teisinio pagrindo nusprendė vykdyti Sutartį jai priimtinu būdu, visiškai neatsižvelgdama į Sutarties nuostatas, o nuo 2019 m. vasario 17 d. ieškovė neatliko jokių mokėjimų.
5. Sutartis sudaryta tarp dviejų privačių juridinių asmenų, kurie yra lygiaverčiai subjektai, turintys patirties versle. Sutartyje nustatytas delspinigių dydis buvo šalių individualiai aptartas ir suderintas dar iki Sutarties sudarymo. Šalių laisva valia, derybų būdu sutarto delspinigių dydžio pakeitimas paneigtų teisę šalims laisvai susitarti dėl sutartinių santykių turinio (sutarties laisvės principą) ir pareigą vykdyti sudarytas sutartis (sutarčių privalomumo principą). Ieškovė visą laiką žinojo, kaip paskirstomos jos mokamos įmokos. Šią aplinkybę notaro 2018 m. rugsėjo 5 d. pranešimas, kuriame nurodyti duomenys apie įsiskolinimo dydį, tai yra negrąžintos paskolos dydį, palūkanas, delspinigius. Ieškovė iki paskolos sutarties nutraukimo nevykdė mokėjimų pagal nenuginčytą ir galiojantį įmokų mokėjimo grafiką, vis inicijuoja naujus teisminius procesus, kurių metu visiškai nevykdo jai tenkančių sutartinių įsipareigojimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu panaikino Sutarties įmokų grafiką, įpareigojo šalis pasirašyti naują, sutarties sąlygas, atitinkantį įmokų grafiką, panaikino paskolos sutartyje numatytą 900,00 Eur mokestį. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Sutarties įmokų grafiko pripažinimo negaliojančiu ir naujo grafiko sudarymo, kitą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nepakeistą. Šiuo metu Sutarties įmokų grafikas yra galiojantis, nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.
8. Pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatytą eilę įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile – palūkanoms; trečiąja eile – netesyboms mokėti; ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. CK 6.54 straipsnio 5 dalis nustato kreditoriui teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017).
9. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, plėtodama formuojamą praktiką dėl įmokų paskirstymo, civilinėje byloje e3K-3-332-219/217 pažymėjo, kad įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nagrinėjamoje byloje Sutarties 17.16. punkte šalys nustatė įmokų paskirstymo tvarką, tuo atveju, jeigu paskolos gavėja atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti. Šalys susitarė, kad jei paskolos gavėja atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti, mokėjimai paskirstomi tokia tvarka: pirmiausia dengiamos išlaidos, susijusios su reikalavimu grąžinti skolą; antrąja eile dengiami delspinigiai ir paskolos davėjo patirti nuostoliai ir (ar) žala; trečiąja eile dengiamos palūkanos; ketvirtąja eile dengiama paskola; penktąja eile dengiami kiti įsipareigojimai. Šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skiriasi nuo CK 6.54 straipsnyje įtvirtintos tvarkos tuo, kad Sutartyje antrąja eile dengiami delspinigiai, o ne palūkanos, kaip numatyta CK 6.54 straipsnyje. Tačiau dėl nurodytos Sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos byloje nėra šalių ginčo.
11. Šalys iš esmės kelia klausimą, ar ieškovei vykdant įsipareigojimus ir nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2019 m. vasario 17 d. atliekant tik dalinius mokėjimus, mokėjimo nurodymuose nurodant, kad mokamos palūkanos, buvo pakeista paskolos sutartyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatytas šalių susitarimu arba kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė, nurodytu aktualiu laikotarpiu gavusi ieškovės įmokas su mokėjimo paskirtyje nurodyta informacija, kad mokamos palūkanos, nepasinaudojo įmokų atsisakymo teise, nes priėmė ieškovės mokėtas įmokas.
12. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį šalys sutartimi gali nustatyti ir kitokį įmokų paskirstymą, negu jis nustatytas šiame CK straipsnyje. Sutartyje šalys aiškiai susitarė, kaip turi būti paskirstytos kreditorės (atsakovės) gautos įmokos tuo atveju, jeigu paskolos gavėja (ieškovė) atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti, todėl vienašalis sutarties nuostatų pakeitimas nėra galimas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi atsakovei konkretų rašytinį pranešimą ar pasiūlymą pakeisti paskolos sutartyje nustatytą įmokų užskaitymo tvarką. Aplinkybė, kad mokėjimo pavedimuose nurodoma mokėjimo paskirtis – palūkanos pagal sutartį, negali paneigti kreditorės (atsakovės) teisės paskirstyti skolininkės (ieškovės) sumokėtas įmokas taip, kaip buvo numatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010).
13. Sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl Sutarties keitimo tvarkos bei numatė, kad paskolos sutartis gali būti pakeista tik rašytiniu šalių susitarimu (16.1. punktas). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl Sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo. Sutarties 16.2. punkte nustatyta, jog šalis, gavusi prašymą pakeisti sutartį, privalo jį išnagrinėti per dešimt kalendorinių dienų nuo jo gavimo momento; jei atitinkama šalis per šį laikotarpį nepateikia atsakymo, pasiūlymas laikomas atmestu. Net ir preziumuojant, kad ieškovės mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimų paskirtis laikytina tinkamu siūlymu atsakovei pakeisti įmokų paskirstymo tvarką, vadovaujantis Sutarties 16.2. punkto nuostatomis, toks siūlymas pripažintinas atmestu. Teismas ieškovės argumentus, kad atsakovė, atsisakydama ieškovės siūlymo priimti kitokį įmokų paskirstymo eiliškumą, neinformavo apie tai ieškovės, pripažino nepagrįstu. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pakeisti Sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ir nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2019 m. vasario mėnesio atliktus mokėjimus užskaityti kaip palūkanų dengimą.
14. Byloje esantis šalių atstovų susirašinėjimas elektroniniu paštu, derinant paskolos sutarties sąlygas, patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę derėtis su atsakove dėl atitinkamų Sutarties sąlygų, kad Sutartyje nustatytas delspinigių dydis buvo šalių individualiai aptartas ir suderintas. Atsakovės atstovė 2017 m. birželio 20 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovės atstovui paskolos sutarties projektą, kurio 10.1. punkte buvo nustatyti 1 proc. per dieną dydžio delspinigiai. Ieškovės atstovas informavo atsakovę, kad paskolos sutartyje nurodyti 1 proc. per dieną dydžio delspinigiai nėra priimtini ieškovei. Šalių susitarimu buvo sutarta delspinigių dydį sumažinti iki 0,5 proc. ir toks dydis buvo nustatytas paskolos sutartyje, o šį susitarimą šalys patvirtino pasirašydamos Sutartį. Todėl Sutarties nuostatos dėl delspinigių dydžio ieškovei buvo aiškios ir suprantamos, tai yra ieškovė suprato, kad tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų mokės atsakovei paskolos sutartyje sutarto dydžio netesybas.
15. Bet kuris juridinis asmuo, nepriklausomai nuo jo ūkinės veiklos pobūdžio, teikiamų paslaugų rūšies, jų specifiškumo ar jų reikšmės, sudarydamas sandorius bei prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus turi pats įvertinti visus aspektus bei galimas rizikas, įskaitytinai galimą prievolių vykdymo pasunkėjimą laiko perspektyvoje. Sutikdamas paimti paskolą atitinkamomis sąlygomis, paskolos gavėjas sutinka ir su tuo, kad turės mokėti netesybas, skatinančias jį vykdyti prievoles laiku arba kompensuojančias kreditoriaus praradimus (minimalius nuostolius) dėl nevykdomos ar netinkamai vykdomos prievolės.
16. Abi Sutarties šalys yra verslininkės, turinčios patirties verslo bei derybų srityje, galinčios numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančios sutarties sąlygas. Šios aplinkybės nepaneigia ieškovės atstovo (įmonės direktoriaus) argumentai, kad ginčo paskolos sutartį sudarė jo sūnus, kuris tuo metu buvo įmonės direktoriumi, kadangi bylos nagrinėjimo metu pats ieškovės vadovas patvirtino, jog tiesiogiai dalyvavo derinant Sutarties sąlygas. Sutartis yra komercinio pobūdžio, paskolos panaudojimo paskirtis – verslo investicija. Tai reiškia, kad šalys geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas. Teismas pripažino, kad Sutartyje nustatytas delspinigių dydis atitinka šalių individualiai išreikštą valią, lyginant jį su negrąžintos paskolos suma, nelaikytinas akivaizdžiai per dideliu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo jo mažinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Ieškovė UAB „Picukė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl įmokų paskirstymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. e3K-3-101-611/2017 ir Nr. e3K-3-332-219/2017 yra pažymėjęs, kad skolininkas turi teisę nurodyti kitokią mokėjimų paskirstymo tvarką nei numatyta sutartyje ar įstatyme (šiuo atveju – CK 6.54 straipsnyje), o kreditorius turi teisę sutikti su kitokia mokėjimų paskirstymo tvarka arba su ja nesutikti. Tiek sutinkant, tiek nesutinkant su ieškovės nurodyta mokėjimų paskirstymo tvarka galioja CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendradarbiavimo pareiga, kuri įtvirtinta ir Sutarties 17.3. punkte.
17.2. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, nesutikdamas su skolininko pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka, kreditorius privalo informuoti apie tai skolininką. Darytina išvada, jog skolininkas turi teisę pasiūlyti, o kreditorius turi teisę nesutikti su skolininko pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka, tačiau kreditorius apie savo sprendimą privalo informuoti skolininką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų informavusi ieškovę apie nesutikimą įskaityti įmokas ieškovės nurodyta tvarka. Todėl darytina išvada, kad atsakovė buvo sutikusi su ieškovės siūloma įmokų paskirstymo tvarka, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė. Toks atsakovės elgesys rodo jos nesąžiningumą.
Šalies argumentai
17.3. Kol vyko šalių teisminis ginčas dėl įmokų grafiko teisėtumo ir atitikimo Sutarties sąlygoms, ieškovė mokėjo atsakovei 9,36 proc. palūkanas (1 209 Eur). Po apeliacinės instancijos teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties ieškovė nemokėjo įmokų, nes atsakovė nutraukė Sutartį bei pradėjo priverstinio skolos išieškojimo procesą. Tačiau dėl šių veiksmų teisėtumo vyksta teisminis ginčas Vilniaus apygardos teisme. Be to, ieškovė buvo sumokėjusi atsakovei didesnę palūkanų sumą, todėl vėliau jų nemokėjo iki 2018 m. birželio 17 d. Atsakovės profesinė veikla yra paskolų teikimas, todėl jai pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį keliami didesni profesinės etikos reikalavimai. Atsakovė privalėjo informuoti ieškovę, kad atsisako užskaityti jos mokėjimus kaip palūkanų dengimą. Neinformavimas vertintinas, kaip nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir nesilaikymas profesinei veiklai taikomų reikalavimų.
17.4. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotu precedentu civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017. Šioje byloje buvo analizuojama situacija, kai mokėjimai buvo atliekami nenurodant konkrečios mokėjimo paskirties, o nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodydavo, jog mokėjimo paskirtis yra „palūkanos pagal sutartį“. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal Sutarties 16.2. punktą atsakovei neinformavus ieškovės, kad ji sutinka su ieškovės siūlomu Sutarties keitimu, laikytina, kad kreditorė su juo nesutinka. Ieškovė neprašė keisti Sutarties nuostatų ir neiniciavo Sutarties pakeitimo. Ieškovė, nurodydama, kad moka tik palūkanas, aiškiai nurodė, ką ji dengia šiuo mokėjimu. Pagal CK 6.54 straipsnio aiškinimo taisykles atsakovė turėjo pareigą informuoti, kad ji nesutinka su ieškovės siūlomu įmokų paskirstymu. Kreditorė privalėjo informuoti ieškovę apie atsisakymą įskaityti įmokas. Be to, pagal Sutarties 17.16. punktą nurodytas eiliškumas yra taikomas tik tada, kai nėra nurodyta, už ką yra sumokama.
17.5. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010 suformuotą išaiškinimą. Mokėjimo paskirties įvardinimas, kaip „palūkanos pagal sutartį“, negali paneigti atsakovės teisės paskirstyti įmokų pagal Sutartį. Tačiau atsakovės elgesys, kai ji 8 kartus priėmė mokėjimą, bet neinformavo ieškovės apie atsisakymą užskaityti šias įmokas, kaip palūkanas, patvirtina, kad atsakovė buvo sutikusi su ieškovės įmokų paskirstymu. Atsakovė savo elgesiu buvo pritarusi įmokų paskirstymo tvarkai, kurią siūlė ieškovė.
Šalies argumentai
17.6. Teismas nepagrįstai 2017 m. birželio 20 d. paskolos sutarties projektą įvertino, kaip patvirtinantį, jog tarp šalių vyko derybos dėl delspinigių dydžio. Minėtas sutarties projektas ir šalių sudaryta Sutartis skiriasi iš esmės. Pagal sutarties projektą sutartis buvo sudaroma su fiziniu asmeniu, o ne su ieškove, projekte nurodyta didesnė palūkanų metinė norma, skiriasi paskolos mokėjimo sąlygos bei kitos paskolos sutarties nuostatos. Atsakovė parengė sutartį, kurią ieškovė gavo tik jos pasirašymo dieną notarų biure, dėl Sutarties sąlygų atsakovė atsisakė derėtis. Todėl negalima teigti, kad Sutartis yra modifikuotas 2017 m. birželio 20 d. sutarties projektas.
17.7. Teismo argumentas, kad Sutartyje nurodytas delspinigių dydis nelaikytinas aiškiai per dideliu, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Nagrinėjamu atveju 182,50 proc. metinio dydžio (arba 0,5 proc. per dieną) delspinigiai yra aiškiai per dideli, kurie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms bei kasacinio teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aiškiai per dideliais pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003) už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005).
17.8. Teismas netyrė aplinkybių, dėl ko susidarė minimi delspinigiai, nevertino delspinigių ir realių kreditorės nuostolių santykio. Jie susidarė dėl to kad ieškovė gynė savo pažeistas teises teismuose, o siekdama nepažeisti atsakovės interesų – mokėjo palūkanas. Tokia situacija yra pakankamas pagrindas manyti, kad netesybos turėtų būti mažinamos, vien įvertinant netesybų susidarymo prigimtį. Teismas šios aplinkybės netyrė, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, ar buvo atskleista bylos esmė, numatyta CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsakovė tokio dydžio nuostolių iš esmės negalėjo patirti, nes ieškovė visą laiką mokėjo Sutartyje numatytas 9,36 proc. palūkanas, o delspinigiai susidarė dėl užsitęsusių teisminių ginčų. Atsakovė neįrodinėjo realaus patirtų nuostolių masto, todėl galima preziumuoti, kad jie yra susidarę žymiai mažesni. Sutartinis delspinigių dydis reiškia, jog atsakovė per metus iš pradelsto mokėjimo uždirba 19 kartų daugiau, nei iš Sutartyje numatytų palūkanų. Todėl toks delspinigių dydis sudaro sąlygas atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.
Atsiliepimas
18. Atsakovė UAB „Kredito garantas“ atsiliepimu į ieškovės UAB „Picukė“ apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas tinkamai taikė teismų praktiką. Kasacinis teismas išaiškino, jog pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį, šalys sutartimi gali nustatyti ir kitokį įmokų paskirstymą, negu jis nustatytas šiame CK straipsnyje. Sutartyje šalys aiškiai susitarė, kaip turi būti paskirstytos kreditorės (atsakovės) gautos įmokos tuo atveju, jeigu paskolos gavėja (ieškovė) atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti, todėl vienašalis Sutarties nuostatų pakeitimas nėra galimas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi atsakovei konkretų rašytinį pranešimą ar pasiūlymą pakeisti Sutartyje nustatytą įmokų užskaitymo tvarką.
18.2. Teismas teisingai nustatė, kad Sutarties 17.16. punkte šalys nustatė įmokų paskirstymo tvarką, tuo atveju, jeigu paskolos gavėja atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti. Šalys susitarė, kad jei paskolos gavėja atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti, mokėjimai paskirstomi tokia tvarka: pirmiausia dengiamos išlaidos, susijusios su reikalavimu grąžinti skolą, antrąja eile dengiami delspinigiai ir paskolos davėjo patirti nuostoliai ir (ar) žala, trečiąja eile dengiamos palūkanos, ketvirtąja eile dengiama paskola, penktąja eile dengiami kiti įsipareigojimai. Teismas teisingai įvertino ir faktines bylos aplinkybes, Sutarties sąlygas aiškino sistemiškai.
18.3. Ieškovė visiškai ignoruoja Sutarties 16.2. punkte nustatytą kitos šalies pateiktų pasiūlymų dėl Sutarties pakeitimo nagrinėjimo ir apie priimtus sprendimus informavimo tvarką. Atsakovė, nepateikusi atsakymo ir nenurodžiusi priimanti kitokią nei Sutartyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarką, tinkamai informavo ieškovę, kad tokį pasiūlymą atmeta. Ieškovės nurodomas siūlymas pakeisti atliktų įmokų mokėjimo tvarką negali būti laikomas „siūlymu“. Tam, kad siūlymas būtų laikomas pateiktu ir teisėtu, jis pirmiausia turėjo būti pateiktas pačios ieškovės arba jos įgalioto asmens. Visus atliktus mokėjimus, kurių užskaitymą ginčija ieškovė, atliko ne pati ieškovė, o trečiasis asmuo UAB „Palūšės turas“. Tretieji asmenys, nesantys Sutarties šalimis, negali keisti, modifikuoti ir (ar) siūlyti keisti šalių sudarytos Sutarties sąlygų.
18.4. Teismas tinkamai išsprendė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių dydžio sumažinimo. Teismas atsižvelgė į faktinę situaciją, kodėl ir kaip toks dydis Sutartyje buvo nustatytas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės vadovas patvirtino, kad nustatytą delspinigių dydį žinojo ir suprato, kaip netesybos yra skaičiuojamos, tačiau nurodė manęs, kad netesybų mokėti neteks. Tokie ieškovės atstovo paaiškinimai tik patvirtina, kad nustatytas netesybų dydis buvo individualiai tarp šalių aptartas, abiem šalims suprantamas ir priimtinas, o dabar ginčijamas tik siekiant sumažinti prievolių, atsiradusių dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. birželio 20 d. paskolos sutarties projektas buvo siųstas būtent A. M., kuris yra ieškovės direktorius. Tai, kad Sutartis bus sudaroma ne su K. M., o su ieškove, A. M. informavo tą pačią dieną, kai gavo atsakovės parengtą paskolos sutarties projektą.
18.5. Teismų praktikoje nėra ir negali būti nustatytas konkretus netesybų dydis. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Teismas, spręsdamas ar nustatytos netesybos yra neprotingai didelės, turi kiekvieną atvejį nagrinėti individualiai, atsižvelgti į šalių elgesį iki sutarties sudarymo, spręsti ar šalys derėjosi, ar turėjo galimybę derėtis dėl sudaromos sutarties sąlygų. Teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes, šalių elgesį iki Sutarties sudarymo, ieškovės atstovo paaiškinimus teismo posėdžio metu. Todėl priėmė teisingą sprendimą, kuris atitinka šalių valią, buvusią sudarant Sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
19. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl paskolos sutartyje numatytų 0,5 proc. delspinigių sumažinimo iki 0,026 proc. ir įpareigojimo atsakovę įmokas, sumokėtas nuo 2018 m. birželio mėnesio iki 2019 m. vasario mėnesio, pripažinti palūkanų mokėjimu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
20. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalys 2017 m. liepos 5 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 180 000 Eur paskolą iki 2027 m. rugpjūčio 15 d., o ieškovė įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą, mokėdama periodines įmokas ir 9,36 proc. dydžio metines palūkanas pagal įmokų grafiką. Sutarties vykdymas buvo užtikrintas hipoteka. Šalys sutarties 10.1. punktu susitarė, jog paskolos gavėja, praleidusi sutartyje nustatytus terminus, mokės 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Šalys 2017 m. rugsėjo 29 d. susitarimu prie paskolos sutarties nustatė, jog suteikiama paskolos suma yra 155 000 Eur, metinė palūkanų norma – 9,35 proc., taip pat patvirtino naują įmokų grafiką. Tarp šalių kilo ginčas dėl šio susitarimo metu nustatyto 900 Eur sutarties pakeitimo mokesčio ir sudaryto įmokų grafiko. Todėl ieškovė 2017 m. gruodį kreipėsi į teismą.
21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – panaikino paskolos sutarties įmokų grafiką, įpareigojo šalis pasirašyti naują, sutarties sąlygas, atitinkantį įmokų grafiką, panaikino paskolos sutartyje numatytą 900,00 Eur mokestį. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl paskolos sutarties įmokų grafiko pripažinimo negaliojančiu ir naujo grafiko sudarymo, kitą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nepakeistą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė 2018 m. birželio 1 d. pretenzija informavo ieškovę, jog dėl paskolos sutarties netinkamo vykdymo 2018 m. gegužės 31 d. ieškovės skolą sudaro 13 449,07 Eur pradelstų įmokų suma ir 5 448,41 Eur delspinigiai, ieškovė buvo raginama vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus (el.b.l. 62).
22. Ieškovė nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2019 m. vasario 17 d. kas mėnesį mokėjo atsakovei sutartines 9,36 proc. (1 209,00 Eur) sutartines palūkanas, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog yra mokamos „palūkanos pagal sutartį“. Atsakovė 2018 m. liepos 5 d. išsiuntė ieškovei raštą dėl paskolos sutarties netinkamo vykdymo, nurodydama, jog ieškovei per 30 d. nesumokėjus skolos, atsakovė nutrauks sudarytą sutartį. Atsakovė, suėjus pranešime nurodytam terminui, nutraukė paskolos sutartį ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Notaras 2018 m. lapkričio 27 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl skolos pagal sutartį išieškojimo nukreipimo į įkeistą ieškovės nekilnojamąjį turtą.
23. Kadangi ieškovė nebuvo gavusi atsakovės įspėjimo dėl paskolos sutarties nutraukimo, ieškovė pateikė ieškinį teismui dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo rašto panaikinimo. Šios bylos nagrinėjimo metu ieškovė sužinojo, jog atsakovė jos 2018 m. birželio 17 d. – 2019 m. vasario 17 d. mokėtas palūkanas įskaitė, kaip delspinigius. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutartyje nustatytų delspinigių sumažinimo ir įpareigojimo atsakovę 2018 m. birželio 17 d. – 2019 m. vasario 17 d. ieškovės atliktas įmokas pripažinti palūkanų mokėjimu.
Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu
24. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui 2020 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu pripažino vienašalį paskolos sutarties nutraukimą negaliojančiu ir panaikino notaro 2018 m. lapkričio 27 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Kadangi paskolos sutartis nuo 2020 m. kovo 31 d. yra galiojanti, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl paskolos sutarties modifikavimo, tai yra delspinigių dydžio sumažinimo, turėtų būti vertinama, ar ieškovė laikėsi išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, numatytos CK 6.223 straipsnio 3 dalyje.
25. Atnaujinus šalių sutartinius santykius, ieškovė turi teisę pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, todėl pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas tam, kad ieškovė galėtų pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir nebūtų pagrindo nei vienai iš šalių inicijuoti kasacinio proceso dėl pažeistų procesinių teisės normų. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl įmokų įskaitymo pripažino reikalavimu dėl paskolos sutarties pakeitimo, todėl ir šiam ieškovės reikalavimui turėtų būti taikomos CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatos ir ieškinys dėl šio reikalavimo taip pat paliktinas nenagrinėtu. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažins, kad nėra ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindų, ieškovė prašo bylą nagrinėti iš esmės ir ieškovės ieškinį tenkinti.
26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas yra nagrinėtinas iš esmės. Pagal CK 6.223 straipsnio 3 dalį ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Nagrinėjamoje byloje šalys paskolos sutarties 16 punkte buvo nustačiusios sutarties pakeitimo tvarką, pagal kurią šalis, gavusi prašymą pakeisti sutartį, privalo jį išnagrinėti per dešimt kalendorinių dienų nuo jo gavimo momento, jei atitinkama šalis per šį laikotarpį nepateikia atsakymo, pasiūlymas laikomas atmestu. Taigi šalių ketinimui keisti sutarties sąlygas yra taikytina ši šalių sutartyje patvirtinta tvarka.
27. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė savo nuožiūra įmokų paskirtį mokėjimuose nurodydavo prieš tai pati nepateikusi siūlymo atsakovei dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Be to, apeliaciniame skunde ieškovė teigė, jog neprašė keisti paskolos sutarties nuostatų ir neinicijavo sutarties pakeitimų. Nors byla dėl delspinigių dydžio ir įmokų paskirstymo tvarkos vyko tuo pačiu metu, kai tarp šalių kitoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau atsakovės atsiliepimų į ieškinį ir apeliacinį skundą turinys patvirtina, jog ji nesutinkanti su paskolos sutarties sąlygų pakeitimu. Ieškovė kartu su prašymu nepateikė jokių duomenų, jog po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties priėmimo būtų teikusi atsakovei pasiūlymą dėl tolimesnių sutartinių santykių ir paskolos sutarties sąlygų modifikavimo. Kadangi pačiame prašyme ieškovė iš esmės nesuformulavo konkretaus prašymo palikti apeliacinį skundą nenagrinėtu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindų pareiškimą palikti nenagrinėtu.
Dėl įmokų paskirstymo tvarkos
28. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai analizavo šalių sutarties sąlygas bei kasacinio teismo praktiką, susijusią su ginčais dėl įmokų paskirstymo tvarkos, ir padarė teisingą išvadą, jog šalims paskolos sutarties 17.16 punkte susitarus dėl įmokų paskirstymo tvarkos, būtent pagal šią tvarką ir turėjo būti atliekami mokėjimai, o jų nesilaikant, kreditorius turėjo teisę paskirstyti įmokas taip, kaip numatyta sutarties 17.16 punkte. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog sutarties 17.16 punkte nurodytas eiliškumas yra taikomas tik tada, kai nėra nurodoma, už ką yra sumokama. Aptariamame sutarties punkte yra aiškiai nurodyta, jog nustatyta įmokų paskirstymo tvarka yra taikoma, jei paskolos gavėjas atlieka mokėjimus, kurių nepakanka visiems įsipareigojimams įvykdyti.
29. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartimi buvo konstatuota, jog šalims galiojantis ir taikytinas yra 2017 m. rugsėjo 29 d. susitarimu patvirtintas paskolos sutarties įmokų mokėjimo grafikas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. birželio nesumokėjo nei vienos įmokos, nors pagal įmokų grafiką turėjo sumokėti iš viso 12 549,05 Eur. Todėl atsakovė 2018 m. birželio 1 d. pretenzija ragino ieškovę mokėti skolą ir 5 448,41 Eur delspinigius (el.b.l. 62). Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad iki 2018 m. sausio 1 d. ji buvo sumokėjusi daugiau palūkanų, negu turėtų. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė buvo sumokėjusi tik 1 774,68 Eur daugiau. Tuo tarpu visa nesumokėta suma iki 2018 m. birželio mėnesio sudarė iš viso 12 549,05 Eur. Be to, ieškovė mokėjo tik palūkanas, nors pagal sutartį turėjo mokėti suteikto kredito grąžinimo įmokas. Todėl konstatuotina, jog nuo 2018 m. birželio 17 d. ieškovės kas mėnesį mokamų 1 209 Eur palūkanų nepakako visiems įsipareigojimams vykdyti. Taigi kreditorė turėjo teisę paskirstyti įmokas pagal sutarties 17.16 punkte numatytą tvarką.
30. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką įmokų paskirstymo tvarkos pagrįstumas visada vertinamas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai yra į tai, ar šalys buvo nustatę sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, kokios buvo sutartinės sąlygos bei šalių veiksmai, vykdant sutartį. Ieškovės apeliaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 buvo išaiškinta, jog šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir informuoti viena kitą apie atliekamus veiksmus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl kreditorius, atsisakydamas skolininko siūlymo priimti kitokį įmokų paskirstymo eiliškumą ir įskaitydamas įmokas pagal įstatyme ar sutartyje nurodytą eiliškumą, privalo informuoti apie tai skolininką. Kasacinis teismas nurodė, jog tai reikšminga dėl to, kad skolininkas, manydamas, jog kreditoriaus atsisakymas pakeisti įmokų įskaitymo tvarką jo siūloma tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų, turėtų galimybę pažeistas teises operatyviai ginti įstatyme nustatyta tvarka.
31. Pagal aptariamą kasacinio teismo išaiškinimą šalių bendradarbiavimo ir informavimo pareiga yra reikšminga skolininko, nagrinėjamoje byloje – ieškovės, interesui operatyviau ginti savo teises, kurias, skolininko nuomone pažeidžia kreditoriaus taikoma įmokų paskirstymo tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais vien dėl tos aplinkybės, kad kreditorius nepranešė skolininkui apie nesutikimą su skolininko siūloma įmokų paskirstymo tvarka, kreditoriaus pritaikytas įmokų paskirstymas turėtų būti pripažįstamas neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje reikšminga yra aplinkybė, jog šalys paskolos sutartyje aptarė savo bendradarbiavimą dėl galimo sutarties sąlygų keitimo ir 16.2. punkte nustatė jog šalis, gavusi prašymą pakeisti sutartį, privalo jį išnagrinėti per dešimt kalendorinių dienų nuo jo gavimo momento; jei atitinkama šalis per šį laikotarpį nepateikia atsakymo, pasiūlymas laikomas atmestu.
32. Taigi šalys susitarė, jog kitos šalies tylėjimas dėl siūlomų kitokių sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl įmokų paskirstymo tvarkos, reiškia jos nesutikimą. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovei mokant įmokas, kitokia, negu šalių sutartyje nustatyta tvarka, tarp šalių jau vyko ginčas teisme dėl kitų sutarties sąlygų, tai yra paties įmokų grafiko. Todėl ieškovė, ketindama ginčo metu kreditorei mokėti tik palūkanas, privalėjo papildomai įsitikinti, ar kreditorė tikrai sutiks priimti įmokas būtent tokia tvarka, kaip įmokose nurodo ieškovė. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė keisti atsakovės atliktą įmokų paskirstymo tvarką.
Dėl delspinigių mažinimo
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Todėl ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pagal teismų praktiką 0,5 proc. dydžio delspinigiais visais atvejais turi būti pripažįstami, kaip aiškiai per didelį ir prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms.
34. Pirmos instancijos teismas analizavo byloje esančius duomenis apie šalių bendradarbiavimą ir derybas iki paskolos sutarties sudarymo ir pagrįstai pripažino, jog ieškovė turėjo galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, tarp kurių ir delspinigių dydis, ir jas koreguoti. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad 2017 m. birželio 20 d. paskolos projekto negalima vertinti, kaip patvirtinančiu, jog šalys turėjo galimybę derėtis dėl sąlygų, nes šioje sutartyje yra numatytos kitokios palūkanų sumos, paskolos gavėju nurodytas K. M.. Tačiau minėtos sutarties projektas buvo siųstas būtent dabartiniam ieškovės vadovui (el.b.l. 67-75), kuris el.laišku patikslino, jog paskolos gavėja yra ieškovė.
35. Pačios 2017 m. liepos 5 d. paskolos sutarties sąlygos buvo iš dalies sąlyginės. Specialiosios dalies 1.1. punkte nustatyta, jog paskolos neto suma 180 000 Eur, o 1.1.5 punkte, jog iki 1.7.2 punkte nurodytos paskolos dalies išmokėjimo, šalys laikys paskolos neto sumą – 110 000 Eur. Jau po dviejų mėnesių šalys 2017 m. rugsėjo 29 d. sudarė susitarimą, pagal kurį buvo nustatyta paskolos neto suma -155 000 Eur, patvirtintas kitoks įmokų grafikas. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog tarp šalių nevyko derybos dėl sutarties sąlygų ir delspinigių dydis jai nebuvo tinkamai atskleistas, yra nepagrįsti. Taip pat pripažintina pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog atsakovės apskaičiuota delspinigių suma, palyginus su paskolinta bei negrąžinta paskolos suma, yra pakankamai proporcinga, ir užtikrina abiejų paskolos sutarties šalių interesų pusiausvyrą.
36. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.