Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu atmetė ieškovo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, pareikštą ATGTĮ 15, 16, 38, 39 straipsnių pagrindais. Teismas sprendė, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui AB „Panevėžio statybos trestas“, ir priteisė iš Šiaulių apygardos prokuratūros 1 900 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Dviejų grupė“ naudai bei 31,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių miesto savivaldybė nėra tapusi autorių teisų subjektu, turinčiu autorių turtines teises į kūrinį neribotą laiką. Teismas nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir IĮ „E. Miliūno studija“ 2004 m. balandžio 10 d. projektavimo darbų sutartimi Nr. SŽ-316 susitarė, kad kūrinio autoriai ir projektuotojai (IĮ „E. Miliūno studija“ ir UAB „Dviejų grupė“) perduoda autorių turtinę teisę vieną kartą realizuoti (pastatyti) multifunkcinį kompleksą konkrečiame sklype, o Savivaldybė pasinaudojo šia teise (5.1.7. p.); tuo tarpu visos kitos turtinės ir iš to išplaukiančios neturtinės teisės liko IĮ „E. Miliūno studija“ ir UAB „Dviejų grupė“. Teismo teigimu, tai iš esmės patvirtina ir Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės justicijos direktoriaus docento dr. R. B. išvada 2013 m. gruodžio 30 d. rašte, adresuotame Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos ikiteisminio tyrimo skyriui, kurioje dėl 2004 m. balandžio 10 d. projektavimo darbų sutarties 8.5 punkto pasisakyta, jog ,,įtikinamesnis būtų toks sutarties aiškinimas, pagal kurį 8.5 punktas apima tik projektinius dokumentus ir veiksmus, atliekamus su jais, tuo tarpu autoriaus atgaminimo teisė, pastatant architektūros statinį, yra reguliuojama sutarties 5.1.7 punkto nuostatos“. Teismas, sutikdamas su ieškovu, nurodė, kad minėtas raštas negali būti laikomas specialisto išvada, tačiau jis vertintinas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o ieškovas nepateikė teismo išvadas paneigiančių įrodymų.

Teismas nurodė, kad nepagrįstas ieškovo argumentas, jog subjektai, norintys realizuoti ar naudoti Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį bei projektinius pasiūlymus su vizualizacija, turėjo gauti Savivaldybės leidimą, kadangi nei IĮ „E. Miliūno studija“, nei UAB „Dviejų grupė“ neprarado autorių turtinių teisių į kūrinį, nepaisant to, kad pagal 2004 m. balandžio 10 d. projektavimo darbų sutartį IĮ „E. Miliūno studija“ Šiaulių miesto savivaldybei perdavė Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį bei projektinius pasiūlymus su vizualizacija. Teismas sutiko su atsakovo AB „Panevėžio statybos trestas“ ir trečiųjų asmenų IĮ „E. Miliūno studija“ bei UAB „Dviejų grupė“ paaiškinimais, jog į Savivaldybę dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos projektinę dokumentaciją buvo kreiptasi labiau etikos sumetimais, o ieškovo teiginius, kad Savivaldybė nežinojo apie vykstančias derybas, atmetė kaip nepagrįstus, kadangi priešingas aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: Ukrainos krepšinio federacijos „Eurobasket 2015“ komiteto 2013 m. vasario 20 d. raštas Nr. 27 ir Dnepropetrovsko miesto tarybos vykdomojo komiteto 2013 m. balandžio 3 d. raštas Nr. 6/20-100 Šiaulių miesto merui; AB „Panevėžio statybos trestas“ 2013 m. kovo 6 d. raštas Nr. 30-569 Savivaldybės administracijai ir IĮ „E. Miliūno studija“; IĮ „E. Miliūno studija“ 2013 m. kovo 29 d. raštas Savivaldybės administracijai ir UAB „Dviejų grupė“, UAB „Dviejų grupė“ 2013 m. kovo 29 d. raštas, kuris adresuotas Šiaulių miesto merui ir Savivaldybės administracijai.

Teismas pažymėjo, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. T-90 „Dėl Šiaulių arenos techninio projekto“ buvo nuspręsta pritarti, kad Savivaldybės administracija leistų realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį – naudoti Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija, vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje, o Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. A-425 „Dėl leidimo naudoti Šiaulių arenos techninį projektą“ leista realizuoti autorių turtinę teisę į kūrinį – naudoti Aukštabalio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija, vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje; taigi, akivaizdu, jog Savivaldybė žinojo ir suprato, dėl kokio objekto vyksta derybos.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus Savivaldybės argumentus, kad AB „Panevėžio statybos trestas“ nebuvo perduotos teisės nei į darbo, nei į techninį projektus, t. y. nebuvo nurodyti jokie realizavimo būdai; kad buvo tikimasi, jog AB „Panevėžio statybos trestas“ dar kartą kreipsis į Šiaulių miesto savivaldybę. Teismo teigimu, vertinant Savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. T-90 ir Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. A-425 ,,pagal pažodinį lietuvių kalbos gramatikos išaiškinimą“, matyti, kad iš esmės šiais administraciniais aktais buvo visapusiškai leista įgyvendinti (vykdyti) autorių turtinę teisę į kūrinį, t. y. naudoti Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkcinio komplekso statybos techninį projektą, programinę užduotį ir projektinius pasiūlymus su vizualizacija, vykdant multifunkcinių kompleksų statybos projektus 2015 metų Europos krepšinio čempionatui Ukrainoje; aplinkybė, kad savivaldybė nevedė su Ukrainos atstovais derybų iki galo, nesikreipė į kūrinio autorius sutikimų parduoti sukurtą kūrinį, negali būti traktuojama, kad atsakovas pažeidė jos kaip autorių turtinių teisių turėtojos teises ir interesus ar padarė žalą.

Be to, teismas nurodė, kad pagal 2005-12-16 statybos rangos sutarties Nr. SŽ-1525 1.9 punktą šalys susitarė, jog rangovas išlaiko autoriaus bei kitas intelektinės nuosavybės teises į savo (arba jo vardu) sukurtus dokumentus, taip pat į kitą rangovo arba jo vardu sukurtą projektinę dokumentaciją, taigi Savivaldybei nebuvo perduotos autoriaus turtinės teisės į AB „Panevėžio statybos trestas“ sukurtą projektinę dokumentaciją (darbo projektą, brėžinius ir kt.), ir ji be AB „Panevėžio statybos trestas“ sutikimo negali šios projektinės dokumentacijos perleisti tretiesiems asmenims; šalys Rangos sutartimi susitarė, kad projektinės dokumentacijos perleidimui šalys privalo gauti viena kitos sutikimus, tai patvirtina ir ieškovas. Teismo teigimu, tokį šalių susitarimą patvirtina ir šalių veiksmai, t. y. į Savivaldybę kreipusis Ukrainos miesto savivaldos atstovams, savivaldybė kreipėsi į AB „Panevėžio statybos trestas“ dėl tokių teisių suteikimo ir perleidimo; tokie sutikimai tiek iš techninio projekto rengėjų, tiek iš savivaldybės buvo gauti ir tai suteikė teisę AB „Panevėžio statybos trestas“ perleisti projektinę dokumentaciją Ukrainos atstovams.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad darbo projektas negalės būti įgyvendinamas be techninio projekto; nurodė, kad Ukrainos įmonė OOO „Bilaif“ 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. 21/58 kreipėsi į atsakovą AB „Panevėžio statybos trestas“, siūlydama nupirkti iš jo visą Šiaulių arenos statybos projekto dokumentaciją ir visas teises į šią dokumentaciją; taigi buvo prašoma perleisti darbo projekto dokumentaciją. Be to, teismo teigimu, statybą vykdysiantys Ukrainos subjektai negalės tiesiogiai naudoti nei techninio, nei darbo projekto, kadangi privalės parengti savo projektinę dokumentaciją pagal Ukrainos teisės aktų reikalavimus, juolab kad Ukrainos subjektai ir prašė perleisi darbo projektą, o ne techninį projektą, nes tik pagal darbo projektą, o ne pagal techninį projektą, galima vykdyti statybą.

Teismas sutiko, kad perleistas statinio darbo projektas yra Savivaldybės nuosavybė, tačiau nurodė, kad jis nepriklauso savivaldybei nuosavybes teise kaip autorių teisių objektas. Be to, teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad pats techninis projektas materialia išraiška (kaip popierinis variantas) būtų įtrauktas į Šiaulių miesto savivaldybės turto apskaitą.

Teismo teigimu, nors Savivaldybė ir nėra perdavusi AB „Panevėžio statybos trestas“ ar kitiems asmenims materialaus techninio projekto egzemplioriaus, tačiau pagal Rangos sutarties 1.7, 1.9 punktų nuostatas AB „Panevėžio statybos trestas“ turėjo teisę daryti ir turėti techninio projekto kopijas.

Teismas nurodė, kad tai, jog Ukrainos bendrovė „Budivelnik Properties Inc.“ 120 000 Lt avansą už projekto dokumentaciją į AB „Panevėžio statybos trestas“ sąskaitą pervedė 2013 m. balandžio 4 d., dar negavus Šiaulių miesto savivaldybės administracijos leidimo naudoti kūrinį, o UAB “Dviejų grupė” savo turtines teises į kūrinį ir teisę parduoti jį kitai bendrovei AB „Panevėžio statybos trestas“ už 200 000 Lt užmokestį perleido tik 2013 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus 18 dienų nuo projekto dokumentacijos pardavimo, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo AB „Panevėžio statybos trestas“ veiksmų neteisėtumą ir tyčią. Teismo teigimu, toks sandoris nepažeidė Šiaulių miesto savivaldybės teisių ir interesų, ji nepatyrė nei žalos, nei nuostolių, įgyvendino savo sudarytos sutarties tikslą, kadangi sutartyje numatytas pastatas yra suprojektuotas ir pastatytas. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybė dėl teisės gauti pajamas savo valią iš esmės aiškiai išreiškė tiek tarybos sprendimu, tiek administracijos direktoriaus sutikimu, tiek tam tikra valia išreikšta tarybos posėdžių protokoluose, kur savivaldybė aiškiai pasisakė, jog nauda pasireiškia siekiu toliau vystyti politinį bendradarbiavimą, sudaryti galimybes kartu planuoti įvairaus pobūdžio kultūrinius ir sportinius renginius, reprezentuoti Šiaulių miestą kitoje šalyje. Be to, byloje nėra įrodymų, kad Šiaulių miesto savivaldybė būtų netekusi turto, kuris buvo sukurtas tiek atsakovo tiek kitų trečiųjų asmenų.

Teismas nurodė, kad ieškovas prašė Šiaulių miesto savivaldybės nuostoliais pripažinti atsakovo gautą naudą, nes atsakovas gavo ją neteisėtais veiksmais, esant jo tyčiai; ieškovas nereikalavo atlyginti žalos natūra, teigdamas, jog toks reikalavimas sukeltų tarptautinius ginčus bei būtų pakenkta Ukrainos bendrovės “BSK Budivelnik” turtiniams interesams. Teismo teigimu, atsakovas, norėdamas patenkinti Ukrainos bendrovės prašymą parduoti jai Šiaulių arenos techninį ir darbo projektus, kreipėsi dėl sutikimo į visus trečiuosius asmenis, o šie neprieštaravo projektinės dokumentacijos panaudojimui Ukrainoje statant statinius, panašius į Šiaulių areną, taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo veiksmuose buvo tyčia ar neteisėti veiksmai, taip pat ir pagrindo taikyti civilinę atsakomybę.

Teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens UAB „Dviejų grupė“ prašymo priteisti 3 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad trečiasis asmuo nepateikė dokumentų, patvirtinančių atstovo kelionės išlaidas, todėl jos neatlygintinos, o atstovavimo teisme išlaidos (trys teismo posėdžiai, sugaišta 10 valandų), mažintinos iki 1500 Lt, taip pat priteistina 400 Lt už susipažinimą su ieškiniu, taigi iš viso priteistina 1 900 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neišsamiai ištyrė Projektavimo darbų sutarties nuostatas, netinkamai, neobjektyviai ir išskirtinai atsakovo AB ,,Panevėžio statybos trestas“ naudai aiškino šia sutartimi perduotų autorių turtinių teisių apimtį ir tai turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui; Teismas netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 2, 15, 39, 40 ir 41 straipsnio nuostatas, todėl padarė neteisingas išvadas, kad Šiaulių miesto savivaldybė netapo autorių teisių subjektu – autorių teisių perėmėju, įgijusiu autorių turtines teises;Projektavimo darbų sutartis yra autorinė kūrinio užsakymo sutartis, kuria kūrinio autorius neterminuotai perdavė autorių turtines teises ir nuosavybės teises į materialią kūrinio išraišką; teismas suklydo, vertindamas šios sutarties ir jos 5.1.7. punkto esmę, spręsdamas, kad autoriaus turtinės teisės nurodytos tik Projektavimo darbų sutarties 5.1.7 punkte, ir netyrė bei nevertino sutarties 8.5 punkto; be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB ,,Dviejų grupė“ nėra Projektavimo darbų sutarties šalis, taigi skundžiamo sprendimo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu jų vertinimu;Teismo išvados prieštarauja Projektavimo darbų sutarties šalių tikrajai valiai, kadangi šalių valia ir tikrieji ketinimai buvo: parengti ir atiduoti techninį projektą Šiaulių miesto savivaldybei, nes tai yra esminis statybos dokumentas, kurio pagrindu gaunamas statybos leidimas, rengiamas darbo projektas ir pan.; perduoti autorių turtinę teisę – vieną kartą realizuoti techniniame projekte autoriaus sukurtą statinio architektūrą, statinio pagrindinius konstrukcinius sprendinius – pastatyti architektūros statinį duotajame sklype (5.1.7 p.); perduoti Šiaulių miesto savivaldybei autorių turtines teises į materialia išraiška išreikštą kūrinį – techninį projektą – bei nuosavybės teisę į projektinę dokumentaciją (8.5 p.);Teismas nepagrįstai rašytiniu įrodymu pripažino docento dr. R. B. raštą, kadangi jis neturi CPK 177 straipsnyje numatytų įrodymų požymių; teismas nevisapusiškai ištyrė šį raštą, vertino jį neobjektyviai ir išskirtinai AB ,,Panevėžio statybos trestas“ naudai;Bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui UAB ,,Dviejų grupė“ naudai priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, gaunančios ir valdančios biudžeto asignavimus, kadangi Šiaulių apygardos prokuratūra yra nurodyto juridinio asmens struktūrinis padalinys.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Apygardos teismas išnagrinėjo bylą, nepažeisdamas aukščiau nurodytų civilinio proceso taisyklių, tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, jų visumą, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas (CPK 178, 185 str., 265 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 str.,178 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu, o bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai, kad apygardos teismas, pažeisdamas CPK 177 straipsnio taisykles, be pagrindo rėmėsi skundžiamame sprendime docento dr. R. B. 2013-12-30 raštu Specialiųjų tyrimų tarnybai, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo; juolab kad, ir nepripažinus nurodyto 2013-12-30 rašto tinkamu ir leistinu įrodymu, nėra pagrindo teigti apie teismo išvadų, susijusių su bylos esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, nepagrįstumą ar neteisingumą (CPK 328 str., 185 str.).

Taigi pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir turėjo pagrindo atmesti ieškinį jame nurodytais pagrindais (CPK 185 str., 265 str.).

ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalis nurodo, kad autorių teisių subjektas – autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo, šio Įstatymo nustatytais atvejais turintis išimtines turtines autorių teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo, kuriam perėjo išimtinės turtinės autorių teisės (autorių teisių perėmėjas, o pagal 19 dalį kūriniu pripažįstamas originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.

ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus: 1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; 2) išleisti kūrinį; 3) versti kūrinį; 4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį; 5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant; 6) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas; 7) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis; 8) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Remiantis ATGTĮ 39 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) autorine sutartimi perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip; asmuo, kuriam perduotos autorių turtinės teisės, laikomas autorių turtinių teisių perėmėju.

ATGTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad autorinėje sutartyje turi būti šios sąlygos: 1) kūrinio pavadinimas (užsienio autorių kūrinių pavadinimai nurodomi ir originalo kalba), išskyrus kolektyvinio administravimo asociacijų išduodamas licencijas; 2) kūrinio apibūdinimas (kūrinio rūšis, pavadinimas, pagrindiniai reikalavimai kūriniui); 3) perduodamos ar suteikiamos autorių turtinės teisės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė licencija); 4) teritorija, kurioje galioja teisių perdavimas ar licencija, suteikianti teisę naudoti kūrinį; 5) teisių perdavimo ar licencijos galiojimo terminas; 6) autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai; 7) šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė; 8) kitos sutarties sąlygos.

Be to, pagal ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad pagal autorinę sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti; jeigu autorinėje sutartyje nenurodytas turtinių teisių perdavimo ar suteikimo terminas, sutarties šalis gali nutraukti autorinę sutartį prieš vienerius metus raštu pranešusi kitai šaliai apie sutarties nutraukimą; jeigu autorinėje sutartyje nenurodyta galiojimo teritorija, laikoma, kad turtinės teisės yra perduotos ar suteiktos Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal 3 dalį, jeigu pagal autorinę sutartį perduotos visos autorių turtinės teisės, laikoma, kad šios teisės perduotos tik dėl sutartyje nurodytų kūrinio naudojimo būdų; jeigu autorinėje sutartyje nenurodyti kūrinio naudojimo būdai, laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio ta sutartis buvo sudaryta.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad preziumuojama, jog pagal autorinę sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti; jeigu pagal autorinę sutartį perduotos visos autorių turtinės teisės, laikoma, kad šios teisės perduotos tik dėl sutartyje nurodytų kūrinio naudojimo būdų; jeigu autorinėje sutartyje nenurodyti kūrinio naudojimo būdai, laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio sutartis buvo sudaryta (ATGTĮ 40 str. 2, 3 d.); tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl turtinių teisių perdavimo apimties, taikoma siaurinamojo autorinės sutarties aiškinimo taisyklė; sutartinis visų autorių teisių perdavimas yra siaurinamas iki konkrečioje sutartyje nurodytų kūrinio panaudojimo būdų, o kilus neaiškumų dėl sutartimi perduotų teisių apimties, vertinama, kad yra perduotas sutarties tikslui pasiekti reikalingas teisių minimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2012).