Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. L. ir atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1263-565/2017 pagal ieškovės B. L. ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, V. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir eksperto iškvietimo

16. Apeliantė B. L. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teismo posėdyje apklausti ekspertą R. V..

17. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).

18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pasisakoma, kad nors įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais. Galutinį sprendimą dėl to priima teismas, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

19. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija ieškovės prašymo motyvo, kad tik teismo posėdyje išklausius ekspertizės aktą parengusį ekspertą, gydytoją doc. R. V., galėtų būti atskleista bylos esmė, nevertina kaip susiklosčiusios išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas yra išdėstę apeliaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniuose skunduose, atsiliepimuose į juos), jų argumentai bei motyvai reikšmingais teisingam bylos išnagrinėjimui klausimais bus įvertinti pirmosios instancijos teisme surinktų įrodymų kontekste. Taigi byloje pakanka įrodymų priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui. Ekspertų pozicija taip pat yra išdėstyta į bylą pateiktame teismo ekspertizės akte, tik pačios šalys nesutaria dėl šių išvadų reikšmės ir skirtingai, sau palanka linkme, jas interpretuoja. Tačiau skirtingas išvadų aiškinimas nekliudo tų pačių išvadų įvertinti apeliacinės instancijos teismui ir, juo labiau, neteikia prielaidų spręsti, kad ginčo esmė pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista ir dėl to yra būtinas žodinis procesas.

Dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų

20. Ieškovė B. L. apeliaciniame skunde nurodė atsisakanti reikalavimo dalies dėl 63 197,40 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir toliau palaiko tik savo reikalavimo dalį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos.

21. CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teise pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio, o teismas, priėmęs ieškinio atsisakymą, nutraukia byla (CPK 293 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė nurodo atsisakanti nuo ieškinio dalies dėl 63 197,40 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 159), bet nenurodė, kad jai yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Atsižvelgiant į tai, jog tiek teikianti ieškinį, tiek apeliacinį skundą, kuriame išdėstytas minėtas atsisakymas, jos interesus atstovo profesionali teisininkė advokatė V. N., teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantei yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės, t. y. kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.). Teigti, kad toks ieškinio dalies atsisakymas prieštarautu imperatyvioms įstatymu nuostatoms ar viešajam interesui, nėra pagrindo (CPK 42 str. 2 d.).

22. Tokiu būdu ieškinio dalies dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 63 197,40 Eur atsisakymas priimtinas, Vilniaus apygardos teismo 2017-10-24 sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl minėto dydžio neturtinės žalos atlyginimo, naikintina ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 326 str. 1 d. 5 p.). Analogiškai toks klausimas jau buvo spręstas teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-09-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-82/2009).

Dėl civilinės atsakomybės už sveikatai padarytą žalą dėl netinkamo gydymo

23. Pagrindinis teisės aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir PTIŽSAĮ) (teisėjų kolegija remiasi nuo 2010-03-01 iki 2013-10-19, t. y. teisinių santykių tarp šalių atsiradimo metu galiojusia šio įstatymo redakcija), kurio 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (PTIŽSAĮ 2 str. 8 d.).

24. Pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta šio įstatymo V skyriuje, Civiliniame kodekse, Draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose (PTIŽSAĮ 13 str., 24 str.). Atitinkamai, asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi pareigą atlyginti pacientui padarytą žalą (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 str. 7 p.), jeigu būtų nustatytos jos civilinės atsakomybės sąlygos.

25. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių (CK 6.264 str. , 6.283 str.). Sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų (gydytojų) atsakomybė yra specifinė. Kadangi tai viena iš profesinės atsakomybės rūšių, o tokių pareigų atlikimui yra keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikacijos reikalavimai, nei įprastos civilinės atsakomybės atveju, tai asmens (profesionalo) veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas.

26. Civilinė atsakomybė dėl netinkamai teiktų / nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų taikoma tada, kai nustatoma neteisėti veiksmai (ar neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, o žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę.

Dėl neteisėtų veiksmų

27. Atsakovė Santaros klinikos savo nesutikimą su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, grindžia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimu. Atsakovės teigimu, byloje esantys rašytinai įrodymai, priešingai nei sprendė teismas, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovę apžiūrėjęs specialistas netinkamai įvertino atliktus tyrimus, neatliko papildomų tyrimų bei nustatė klaidingą diagnozę. Taigi, atsakovė nesutinka, kad byloje įrodyta viena iš būtinųjų sąlygų jos civilinei atsakomybei kilti – darbuotojo veiksmų neteisėtumas.

28. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad gydytojų veiksmai turi būti vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, nes priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atitinkamą atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ir garantuoti rezultatą. Todėl sprendžiant dėl gydytojo veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, (ne)teisėtumo turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą dėdamas maksimalias pastangas (maksimalių pastangų principas), ar ėmėsi visų galimų ir reikalingų priemonių, ar šias priemones naudojo atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, vertindamas gydytojo veiksmų teisėtumą, turi nustatyti ne tik tai, ar prievolė pacientui buvo vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų, taikant esančius gydymo metodus bei susiformavusią gydymo praktiką, bet dar ir tokią aplinkybę, ar buvo dedamos maksimalios atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangos, juolab kad gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami net esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui, nei įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2012).

29. Bylos šalys neginčija fakto, kad ieškovė 2013-04-25 greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo pristatyta į Santaros klinikų priėmimo skyrių. Ieškovė skundėsi silpnumu, dusuliu mirties baime, oro trūkumu, negalėjimu įkvėpti. Iš apžiūrą atlikusio gydytojo konsultacijos matyti, kad buvo atlikta bendra pacientės apžiūra, išmatuotas kraujo spaudimas, atlikti laboratoriniai tyrimai. Nurodyta, kad pacientės bendra būklė patenkinama, sąmonė normali, kūno temperatūra normali, oda, matomos gleivinės – švarios, bėrimų nėra, kvėpavimo dažnis – 22 k/min., alsavimas – vezikulinis, karkalų nėra, kepenys nepadidėjusios, pilvas neskausmingas, raumenų įtempimo nėra, peristaltika yra, ascito nėra, inkstų sutrenkimo simptomas abipus neigiamas, periferiniai limfmazgiai nepadidėję, edemų nėra. Ieškovei buvo atlikta 12 derivacijų elektrokardiograma – nustatyta sinusinė tachikardija, atlikti biocheminiai kraujo tyrimai ir nustatyta, jog kraujo pH – 7,003, pCO₂ – 10,6mm Hg, pO₂ – 87,3 mm Hg, HCO₃ – 6,4 mmol/l, tCO₂ – 6,3 vol%, ABEc – 34,4 mmol/l, SBEc – 27,0 mmol/l, SO₂ – 94,6 %, tO₂ – 23,3 vol%, hemoglobinas – 179 g/l, hematokritas – 54,6 %.

32. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai objektyviai liudija, kad ieškovės sveikatos būklė po jos nukreipimo iš atsakovės gydymo įstaigos namo per itin trumpą laiką kardinaliai (esmingai) pablogėjo. Kaip minėta, gydytojų veiksmai turi būti vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, todėl ir nagrinėjamu atveju visų pirma nustatytina tai, ar pirminę apžiūrą atlikęs gydytojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vertindamas ieškovės sveikatos būklę ir jai atliktų tyrimų rezultatus, ar jis ėmėsi visų galimų ir šioje situacijoje reikalingų priemonių savalaikiai nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą. Ir nors po pacientės išsiuntimo ambulatoriniam gydymui įvykusios komos faktas pats savaime neteikia pagrindo konstatuoti gydytojo veiksmų neteisėtumą, nes niekas negali garantuoti, kad neatsiras vienokių ar kitokių komplikacijų pacientui, tačiau dėti maksimalias pastangas tam, kad tokių komplikacijų tikimybė būtų sumažinta, kad ji būtų kuo minimalesnė, neabejotinai yra privalu. Šiuo aspektu atsakovės skundo argumentai, kad ji neturėjusi pareigos vertinti sutrikusių pacientės kraujo rodiklių (šarmų–rūgščių balanso) priežasčių, nes tai prieštarauja teisės aktais reglamentuotai medicinos paslaugų teikimo praktikai – tuo turi rūpintis ir skirti reikalingas specialistų konsultacijas šeimos gydytojas, aiškiai nepagrįsti.

33. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės apžiūrą atlikęs gydytojas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek toje situacijoje ir esant tokiems tyrimo rezultatams buvo reikalinga, jis nesiėmė visų prieinamų ir reikalingų priemonių, nedėjo maksimalių pastangų ligai diagnozuoti. Jeigu gydytojas būtų tą padaręs, paskyręs papildomus tyrimus, nepaneigta ir tokios komplikacijos ieškovės sveikatai, kaip koma, neatsiradimo galimybė.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias eksperto išvadas, sprendžia, kad suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos galėtų būti vertinamos kaip atitinkančios PTIŽSAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus tik tuo atveju, jei ieškovės apžiūrą atlikęs gydytojas prieš diagnozuodamas kardialinio tipo somatoforminę autonominę disfunkciją būtų atlikęs papildomus tyrimus, siekiant išsiaiškinti kraujo pH pakitimo priežastis. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovė neginčija fakto, kad minėtas rodiklis viršijo nustatytas normas ir tokio pakitimo viena iš priežasčių gali būti cukraus kiekio kraujyje padidėjimas. Gydytojo veiksmai, kuomet pagal objektyvius tyrimų duomenis egzistuoja indikacijos papildomiems tyrimams atlikti, bet jų nėra skiriama ir/ar atliekama, nenustatoma tokio pakitimo priežastis ir pacientė išrašoma namo, negali būti vertinami kaip pakankamai rūpestingi bei atitinkantys jam keliamus reikalavimus.

36. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės administracijos atstovų ir Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus gydytojų 2013-08-07 posėdyje išnagrinėjus ieškovės 2013-07-11 skundą dėl teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei žalos atlyginimo taip pat buvo pripažinta, kad ieškovei teikiant asmens priežiūros paslaugas įvyko žmogiška klaida (t. 1, b. l. 16). Tokia išvada taipogi vertintina kaip aukščiau nurodytų aplinkybių, kad nagrinėjamu atveju nebuvo dedamos maksimalios pastangos tinkamai diagnozei nustatyti, patvirtinimas.

37. Atsakovė savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir tokius argumentus, kad teismas nepagrįstai vadovavosi straipsniu, esančiu viešoje erdvėje, o ne eksperto išvada. Atmesdama kaip nepagrįstus ir šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktikoje teikiamus išaiškinimus, kad bylą nagrinėjančiam teismui nėra draudžiama pradinę informaciją apie specialiųjų žinių reikalaujančias teisinių santykių sritis, tarp jų – ir medicinos, rinkti pasinaudojant įvairiais šaltiniais, specialiąja literatūra, vadinais, ir interneto šaltiniais. Tokie šaltiniai negali tik pakeisti specialiųjų žinių turinčių asmenų (ekspertų) išvadų, kurios yra viena iš įrodinėjimo priemonių procese, t. y. teismas negali paneigti eksperto išvados remdamasis vien internetiniu šaltiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-603-701/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime pacitavo internetinį specializuotą šaltinių, kita vertus, savo išvadą dėl atsakovės darbuotojo veiksmų neteisėtumo pagrindė duomenimis, gautais atlikus reikalingus atitinkamos srities specialistų tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Todėl atsakovės skundo argumentas, kad teismas savo išvadas iš esmės grindė nepatvirtintais internetinių tinklalapių duomenimis, faktiškai nepagrįsta.

38. Atsakovė savo skunde taip pat laikosi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė iš gydymo įstaigos išvyko stabilios būklės, eliminuoja bet kokias abejones dėl atliktų veiksmų teisėtumo ir suteiktų paslaugų kokybės. Kaip teisėjų kolegija pasisakė pirmiau, tiek ekspertizę atlikęs specialistas nurodė, tiek atsakovės sudaryta komisija iš esmės pripažino, jog šiuo konkrečiu atveju buvo indikacijos dar ir papildomiems tyrimams atlikti, nepaisant to, kokia stabili bebuvo ieškovės būklė, juolab kad išrašų iš jos medicininių dokumentų duomenys leidžia įsitikinti, kad po išrašymo namo tyrimų rodikliai ženkliai kito – pH sumažėjęs nuo 7,003 iki 6,687; HCO₃ nuo 6,4 iki 1,5 mmol/l ir kt. Todėl dar ir dėl šios priežasties nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovės būklė atsakovės gydymo įstaigoje buvo stabilizuota, suteikus reikiamą medicininę pagalbą.

39. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad atsakovė, teikdama sveikatos priežiūros paslaugas ieškovei, pažeidė pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai ir apdairiai (CK 6.246 str.).

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

40. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

41. Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

42. Nagrinėjamoje byloje nėra prielaidų vertinimui, kad Santaros klinikų medikų neteisėtas neveikimas apskritai nėra susijęs su ieškovės patirtais išgyvenimais, kai, nenustačius tikrosios jos sveikatos būklės pablogėjimo priežasties, serganti ji buvo nukreipta gydytis namuose. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl vėliau, nei faktiškai buvo galima, nustatytos jos ligos priežasties ji prarado darbingumą ar atsirado kitų ilgalaikių padarinių jos sveikatai. Taip pat sutiktina su atsakove, kad pagal bylos duomenis (ekspertizės išvadų 4 p.; t. 2, b. l. 82) net ir tuo atveju, jei pirminę apžiūrą atlikęs gydytojas būtų skyręs visus reikiamus tyrimus ir nustatęs cukrinį diabetą bei skyręs atitinkamą gydymą, tai visiškai neeliminuoja komos ar tam tikrų kitų padarinių atsiradimo tikimybės (galimybės). Todėl negalima pritarti ieškovei, kad neteisėti atsakovės veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su ja ištikusia koma ir dėl to atsiradusiais ilgalaikiais neigiamais padariniais sveikatai, kurie išsamiai aptarti procesiniuose dokumentuose.

43. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju neturtinė žala padaryta dėl ieškovės išgyvenimų, kuriuos ji patyrė po pirminės apžiūros išleista namo, kai jos sveikatos būklė, kaip matyti iš bylos, tik blogėjo ir antrą kartą į gydymo įstaigą ji buvo pristatyta jau be sąmonės. Kiekvienas asmuo atsidūręs tokioje situacijoje, kuomet po apžiūros pas specialistą jo būklė ne pagerėja, o sparčiai blogėja, patirtų neigiamus išgyvenimus su dėl to atsiradusiu nesaugumo jausmu ir baime, nepasitikėjimu gydymo įstaigomis. Be to, visuotinai žinoma ir net neįrodinėtina aplinkybė, kad, siekiant kuo mažesnių neigiamų padarinių asmens sveikatai, būtinas kuo ankstyvesnis susirgimo diagnozavimas ir kuo skubesnis reikiamų medicininių intervencijų atlikimas. Tuo atveju, jeigu atlikus pradinius tyrimus ieškovė nebūtų išrašyta, bet hospitalizuota tolimesniems tyrimams ir gydymui, automatiškai būtų eliminuotas minėtų išgyvenimų dėl neaiškių priežasčių blogėjančios sveikatos būklės atsiradimas, t. y. ieškovė tokios žalos, kurią teismas įpareigojo atsakovę jai kompensuoti, nebūtų patyrusi.

44. Atsižvelgiant ir į tai, kad gydytojams yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Santaros klinikose teikiant ieškovei sveikatos priežiūros paslaugas, nebuvo dėta tam reikalingų maksimalių pastangų, dėl ko ieškovė patyrė išgyvenimų ir neturtinę žalą (priežastinis ryšys). Kartu atsakovėms nepaneigus jų kaltės prezumpcijos – neįrodžius, kad savalaikiai buvo atlikti visi būtini tyrimai ir pasirinktas gydymo būdas buvo tinkamas – pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovių atžvilgiu taikė civilinės atsakomybės institutą. Šio instituto taikymo atsakovės atžvilgiu negali paneigti ir tokie deklaratyvūs skundo argumentai, kad teismo sprendimas neatitinka valstybės sveikatos priežiūros politikos ir prieštarauja Lietuvos Respublikoje garantuojamos medicinos pagalbos teikimo sąlygoms.

Dėl neturtinės žalos dydžio

45. Tiek ieškovė, tiek atsakovės kvestionuoja teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydis, teisingumą bei pagrįstumą. Ieškovė mano, kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (jos patirtų išgyvenimų dėl kilusios komos), todėl turėjo būti priteistas didesnis žalos atlyginimas – 10 000 Eur. Tuo tarpu atsakovė yra tos nuomonės, kad apskritai neegzistuoja ir yra neįrodytos sąlygos jis deliktinei civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra teisinio pagrindo žalai priteisti.

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimas yra viena iš asmens teisių, garantuojamų Konstitucijos (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Įstatymas nenustato konkrečių neturtinės žalos atlyginimo dydžių atskirais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, tačiau įtvirtina kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas, teismas sprendžia, koks neturtinės žalos dydis galėtų geriausiai kompensuoti asmens patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas neturtinės žalos dydį nustato, atsižvelgdamas į jos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, visuomet yra svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis visiškai atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jo mažinti arba didinti šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

48. Teismo sprendimo turinys leidžia įsitikinti, kad buvo atsižvelgta iš esmės į visas ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, jos patirtus neigiamus išgyvenimus, be to, kaip minėta, byloje nėra įrodymų apie liekamuosius ligos reiškinius. Priešingai nei nurodo ieškovė, nustatant priteistinos žalos dydį svarbi yra ir aplinkybė, susijusi su dar 2006-10-26 jai buvo nustatytu cukraus kiekio padidėjimu, o dėl tolimesnių tyrimų ir gydymo skyrimo ji nesikreipė (tokių duomenų į nagrinėjamą bylą nepateikė). Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina atsakovė, tai, kad ieškovė šios aplinkybės neįvardijo pirminę apžiūrą atlikusiam gydytojui, neeliminuoja gydymo įstaigos atsakomybės ar jos darbuotojo veiksmų neteisėtais įvertinimo. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Atsakomybė už šios pareigos netinkamą vykdymą negali būti perkeliama pacientui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-59/2011). Visuotinai žinoma, kad būtent gydytojas, kaip savo srities profesionalas, vykdydamas jam pavestas pareigas privalo surinkti išsamiai paciento ligos ir gyvenimo anamnezę, juolab kad ieškovės kraujo pH, bikarbonato (HCO₃) bei eksceso (SBE) koncentracija kraujyje pagal eksperto išvadą (t. y. nepriklausomai nuo (ne)informavimo) suponavo būtinybę atlikti dar ir kitus tyrimus, tokius, kaip gliukozės, elektrolitų koncentracijos kraujyje nustatymas.

49. Jeigu atsakovės darbuotojas būtų elgęsis atidžiai ir rūpestingai, egzistuoja tikimybė, kad ieškovė nebūtų patyrusi tiek išgyvenimų bei netikrumo jausmo dėl ją užklupusios ligos eigos ir jos prognozės. Be to, atsakovė, vien nesutikdama su priteistos žalos dydžiu, nenurodo, koks, jos nuomone, žalos dydis būtų protinga ir pagrįsta satisfakcija ieškovei už neturtinę žalą.

50. Tokiu atveju, kartu atsižvelgiant ir į nustatytą faktą, kad žala atsirado ne dėl atsakovės (jos darbuotojo) grubių klaidų, o dėl nepakankamo jų, kaip savo srities profesionalų, rūpestingumo ir atidumo, nededant maksimalių pastangų ieškovės diagnozei nustatyti, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytam neturtinės žalos dydžiui, jo nei mažindama, nei didindama.

Dėl procesinių palūkanų deliktinės atsakomybės taikymo atveju

51. CK 6.37 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai; skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

52. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo; jų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę; be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Aptariamos palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, kurią sudaro pagrindinė skola kreditoriui, taip pat papildomi reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-223/2011).

53. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė, be kita ko, prašė priteisti procesines palūkanas. Ieškovės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje skundžiamo sprendimo dalyje nesprendė dėl procesinių palūkanų priteisimo / nepriteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas ne tik teisės, bet ir fakto teismu, šią pirmosios instancijos teismo sprendimo klaidą ištaiso.

54. Taigi nustačiusi pagrindą iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimą, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir atsižvelgdama į jų aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendžia, kad, tenkinant ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo, kartu tenkintinas ir su jais susijęs (išvestinis) ieškinio reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečių palūkanų dydžio ir kad jos (šalys) nėra verslininkės ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 str. 2 d.), ieškovės naudai priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos 2 500 Eur sumos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

55. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip absoliučiai nepagrįstus atsakovės atsiliepimo teiginius, kad procesinės palūkanos priteistinos tik tuo atveju, jeigu reikalavimas susijęs su pinginių prievolių vykdymu, o kai ieškinio pagrindas yra deliktas, palūkanos negali būti priteisiamos. Prievolė, išreikšta atitinkama pinigine išraiška, taip pat ir neturtinės žalos atlyginimo atveju yra tokia pati piniginė prievolė, kaip ir atsirandanti kitu pagrindu piniginė prievolė. Priešingai nei teigia atsakovė, palūkanų funkcija yra skatinti skolininką kuo greičiau ją įvykdyti ir visai nėra svarbu tokios prievolės teisinis pagrindas. Tai, kad teisę į procesines palūkanas turi ir asmenys, kurie savo reikalavimą kildina iš delikto, patvirtina nuosekli teismų praktika. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad procesinės palūkanos nėra įskaičiuojamos į nukentėjusiojo patirtos žalos dydį, tai yra atskiras civilinės teisės institutas, skatinantis skolininką greičiau įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-133-695/2017).

56. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas, jį papildant, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą 2 500 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

57. Atsakovė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria paskirstytos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog ieškinį patenkinus iš dalies, išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ir iš atsakovės priteisė per dideles išlaidas, o atsakovės išlaidų nekompensavo.

58. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais atsakovės skundo argumentais. Viena vertus, įstatyme numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, bei įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė šios bylinėjimosi išlaidos, gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų šių išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. žalos, kuri susijusi su jos patirtu fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais ir kt. Tiek tokia žala, tiek jai kompensuoti pakankama suma yra subjektyvūs dalykai, kurie priklauso nuo kiekvieno asmens individualių savybių.

59. Šioje byloje pagrįstai konstatuota, kad ieškovė įrodė visas atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, o aplinkybė, kad priteista tik dalis jos prašytos kompensacijos už žalą neleidžia daryti išvados, jog turėtų būti atlyginta tik nedidelė dalis jos pagrįstai patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes tokių išlaidų ji patyrė siekdama apginti atsakovės pažeistas jos teises. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti ieškovei iš atsakovės priteistų išlaidų, patirtų už byloje atliktą ekspertizę, dydžio. Juo labiau kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šia įrodinėjimo priemone, kaip specialiu žinių šaltiniu, vadovavosi (CPK 177 str. 3 d.). Be to, poreikis atlikti ekspertizę bet kuriuo atveju egzistuotų nepriklausomai nuo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, taigi šios išlaidos yra būtinos.

60. Kita vertus, negali būti ignoruojam ir ta aplinkybė, kad dalis reikalavimo visgi buvo atmesta, todėl, kaip teisingai nurodė savo apeliaciniame skunde atsakovė, pagal įstatymą jai atlygintina jos patirtų išlaidų dalis proporcinga atmestų reikalavimų daliai. Nėra prielaidų vertinti ieškovės kreipimosi į teismą kaip netinkamo jos procesinio elgesio (CPK 93 str. 4 d.), be to, apeliacinės instancijos teismui ieškovė pareiškė dalies reikalavimo atsisakanti ir palaikanti jo dalį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tai leidžia teisėjų kolegijai iš dalies nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir tenkintų bei atmestų reikalavimų proporciją apskaičiuoti pagal galutinį reikalavimą. Kadangi priteista buvo 2 500 Eur ir ši sprendimo dalis paliekama nepakeista, pripažintina, kad patenkinta 25 proc., atitinkamai, atmesta 75 proc. ieškinio reikalavimų. Taigi pagal šią proporciją atsakovei iš jos pirmosios instancijos teisme patirtų 1 000 Eur (t. 2, b. l. 134-135) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti pagal minėtą proporciją atlygintina 750 Eur (1 000 Eur x 75 proc.).

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šalims viena iš kitos priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžiai yra iš esmės vienodi, sprendžia, jog atsižvelgiant į byloje priimtą procesinį sprendimą, nagrinėjamos bylos kategoriją bei siekiant užtikrinti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimą, atliktinas bylinėjimosi išlaidų įskaitymas. Tokiu atveju iš atsakovės ieškovei priteisiama 15,46 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų (765,46 Eur – 750 Eur).

62. Atsakovė Santaros klinikos prašo priteisti iš ieškovės jos apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 556,25 Eur išlaidas, kurias sudaro 56,25 Eur žyminis mokestis, 1 000 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 500 Eur už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 171-172, 180-181). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pagrindinis atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas buvo atmestas ir patenkinta tik jo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia, jog jos patirtos išlaidos, susijusios su žyminiu mokesčiu, neatlygintinos, o už skundo parengimą proporcingai priteistinas dešimtadalis sumos – 100 Eur (CPK 98 str.).

63. Ieškovės, kaip ir atsakovės, pagrindiniai apeliacinio skundo reikalavimai buvo atmesti ir patenkintas tik išvestinis – procesinių palūkanų priteisimo reikalavimas. Tokiu atveju atsakovei atlygintinos ir jos patirtos 500 Eur išlaidos, rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Prašomos priteisti minėtos atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų maksimalaus priteistino už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą užmokesčio dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

priimti ieškovės B. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (j. a. k. 124364561) 63 197,40 Eur neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria minėtas ieškinio reikalavimas atmestas, ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei B. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (j. a. k. 124364561) 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-04-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (j. a. k. 124364561) ieškovei B. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,46 Eur (penkiolika eurų 46 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms (j. a. k. 124364561) iš ieškovės B. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.