- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-607-278/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- V. D.
- Atsakovas
- G. K.
- Trečiasis asmuo
- Anykščių rajono
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-607-278/2017
Teisėja Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01266-2015-3
2017 m. gruodžio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-266/2017 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui G. K., tretiesiems asmenims Anykščių rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei B. D. – I. ir Anykščių (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei J. V. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės liudijimų pagal testamentą panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. D. prašė teismo pripažinti negaliojančiu K. D. testamentą, patvirtintą 2013-09-20 Anykščių rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės B. D. – I., kuriuo K. D. visą savo turtą paliko atsakovui G. K. bei pripažinti negaliojančiais 2015-03-05 ir 2015-06-23 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimus.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo pusseserė, iš motinos pusės, K. D., kuri 2013-09-20 notaro patvirtintu testamentu, visą jai priklausantį turtą paliko atsakovui G. K.. Teigė, jog K. D. dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nors ir būdama veiksni, testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl jos 2013-09-20 testamentas pripažintas negaliojančiu, o Anykščių rajono (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės J. V. atsakovui 2015-03-05 ir 2015-06-23 išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimai naikintini.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. D., kuri 2013-09-20 notarės B. D. – I. patvirtintu testamentu visą savo turtą paliko atsakovui G. K.. Nurodė, kad 2015-03-05 atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, kuriuo G. K. paveldėjo K. D. nekilnojamąjį turtą – butą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) o 2015-06-23 - išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, pagal kurį atsakovas paveldėjo K. D. priklausiusius žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Konstatavo, jog paveldėtą turtą atsakovas pardavė. Nurodė, jog 2015-10-21 ieškovas V. D. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2013-09-20 K. D. surašytą testamentą negaliojančiu, nes ji dėl ligos negalėjusi suprasti savo veiksmų; pripažinti negaliojančiu 2015-03-05 išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą ir K. D. skirti teismo pomirtinę psichologinę – psichiatrinę ekspertizę, o 2016-06-17, paaiškėjus, jog atsakovui 2015-06-23 išduotas dar vienas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, V. D. pateikė patikslintą ieškinį ir prašė pripažinti negaliojančiu minėtą paveldėjimo teisės liudijimą. Nurodė, kad atsakovas ieškinio ir patikslinto ieškinio nepripažino, prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ekspertai, atlikę ekspertizę konstatavo K. D. (duomenys neskelbtini), sergant (duomenys neskelbtini) bei, kad ji dėl ligos, sudarant testamentą, negalėjo išreikšti savo tikrosios valios.
5. Teismas darė išvadą, jog ieškovas yra praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą po K. D. mirties kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Nurodė, jog ieškovas kartu su ieškiniu turėjo pateikti reikalavimus tiek dėl termino palikimui priimti pratęsimo, tiek ir dėl palikimo priėmimo teisėtumo, nes tik patenkinus reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir jį pratęsus, teismas galėtų vertinti, ar pagrįstas ieškovo reikalavimas ginti jo, kaip įpėdinio, pažeistą teisę. Konstatavo, jog ieškovui praleidus terminą priimti palikimą per įstatymo nustatytą terminą ir teismui neatnaujinus termino palikimui priimti, V. D. nelaikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti kito įpėdinio palikimo priėmimo teisėtumą, todėl negalimas ir tolesnis jo, kaip įpėdinio, teisių gynimas. Nurodė, kad teismas detaliau nepasisako dėl ieškovo argumentų, susijusių su reikalavimu pripažinti negaliojančiu testamentą ir pagal jį išduotų paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimų atsakovui G. K..
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas žinojo apie K. D. mirtį, turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Nurodė, jog visas aplinkybes apie K. D. testamentą ir jos sveikatos būklę žinojo ieškovo advokatas iš kitos bylos, kuri buvo nagrinėjama Šiaulių miesto apylinkės teisme pagal K. D. ieškinį atsakovei Z. V. dėl pinigų grąžinimo. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad ieškovas V. D. praleido nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti paveldėjimo teisėtumą, kurio pradžia skaičiuojama nuo (duomenys neskelbtini) (K. D. mirties), nes ieškinį teismui dėl testamento nuginčijimo V. D. pateikė tik 2015-10-21 bei nurodė, kad ieškinį jis teikė įtakojamas kito asmens – Z. V..
7. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl giminystės ryšio su K. D., darė išvadą, jog ieškovas teismui nepateikė ir rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis ir K. D. yra pusbroliai. Teismo vertinimu, ieškovui neįrodžius, jog jis yra K. D. pusbrolis ir turi teisę ginčyti paveldėjimo teisėtumą, ieškinys taip pat yra nepagrįstas ir atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas V. D. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2017-04-05 sprendimą ir ieškinį patenkinti. Nurodo, jog byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina žodinio proceso tvarka.
9. Apeliantas nurodo, kad teismas netyrė visų įrodymų ir aplinkybių, pažeidė materialines ir procesines teisės normas bei netinkamai jas taikė, neteisingai taikė įstatymo normas dėl paveldėjimo bei senaties. Mano, jog teismo sprendimas rodo teismo šališkumą, nes taikė tą normos dalį, kuri tinka ieškinio nepatenkinimui, be to, taikė normas, reglamentuojančias paveldėjimą pagal įstatymą, nors teisminiai santykiai kyla iš testamentinio paveldėjimo bei darė nepagrįstą išvadą, kad jis neturi reikalavimo teisės į ieškinį.
10. Teigia, jog jis yra mirusiosios K. D. pusbrolis, ką įrodo pateikti dokumentai, kurių pakanka jį pripažinti giminaičiu, turinčiu teisę ginčyti testamentą. Nurodo, kad abejonių išsklaidymui jis kreipėsi su pareiškimu į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
11. Be to, nurodo, kad teismas netyrė aplinkybių, kada jis sužinojo apie tai, jog atsakovas G. K. priėmė palikimą, o apsiribojo vien aplinkybe, kad tariamai tai atsitiko laidotuvių dieną. Tokia aplinkybė, kad tariamai žinojo apie testamento egzistavimą laidojimo dieną, neturi reikšmės taikant senatį, nes yra svarbu, ar testamento turėtojas yra priėmęs palikimą. Teigia, jog tik 2016-06-17 paaiškėjo, kad 2015-06-23 yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ko nežinojo ir pats atsakovas. Kadangi gali būti ir keli testamentai, kuris yra paskutinis, jis negalėjo numatyti, kas rodo, jog teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties. Be to, nurodo, jog senaties taikymui neturi reikšmės liudytojos E. S. parodymai, nes ji suinteresuota bylos baigtimi ir nurodė aplinkybes, neatitinkančias tikrovės.
12. Mano, jog šioje byloje nebuvo būtina kreiptis dėl 3 mėnesių termino pratęsimo palikimui priimti.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad, priimdamas sprendimą ir vertindamas įrodymus, teismas, vadovavosi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padarė nešališkas išvadas, teisingai pritaikė materialines ir procesines teisės normas. Mano, jog ieškovas netapo asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti kito įpėdinio palikimo priėmimo teisėtumą, praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, todėl ieškinys turi būti atmestas ir pritaikyta ieškininė senatis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.).
15. Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Minėto 322 straipsnio nuostatos numato, kad žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas teismui pripažinus, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Prašydami skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą ar pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas V. D. prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių motyvų nenurodo. Teisėjų kolegija įvertina aplinkybę, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalys dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė įrodymus, davė paaiškinimus, t.y., šalys aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo išsprendimui byloje šalys yra pateikusios turimus įrodymus, todėl kolegija gali įrodymus įvertinti ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka. Dėl paminėto, skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.
16. Byloje kilęs ginčas dėl ieškovo V. D. teisės ginčyti testamentą ir pagal jį išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, taip pat dėl to, ar ieškiniui, kuriuo ieškovas reikalauja panaikinti testamentą bei išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, taikytina ieškinio senatis.
17. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, jog ieškovas neturi teisės ginčyti K. D. testamento ir pagal jį išduotų paveldėjimo teisės liudijimų bei sprendė esant pagrindui taikyti ieškinio senatį. Dėl paminėtų išvadų, pirmosios instancijos teismas darė išvadą nesant tikslinga vertinti ieškovo reikalavimų pripažinti testamentą ir pagal jį išduotų paveldėjimo teisės liudijimų negaliojančiais, pagrįstumą.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu ieškinys atmestas ir teismo atliktos detalios įrodymų analizes bei argumentų nekartoja, todėl pasisako tik dėl esminių, teisiškai reikšmingų V. D. apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos esmė tinkamai atskleista, o apelianto V. D. argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino visų įrodymų, neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių byloje, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė šališką sprendimą, atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius.
20. Apeliantas teigia, kad jis, kaip įpėdinis, turi teisę ginčyti K. D. testamentą, kadangi pateikti įrodymai byloje patvirtina, jog jis yra mirusiosios K. D. pusbrolis. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui V. D. nebuvo pateikęs neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog jį ir palikėją siejo giminystės ryšiai. Tokius įrodymus, Šiaulių apylinkės teismo 2017-10-12 sprendimą, V. D. pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, todėl, priimant ginčijamą sprendimą, teismas pagrįstai nurodė, kad giminystės ryšio, jog V. D. ir K. D. tėvai yra broliai, ieškovas neįrodė ir jis neturi teisės ginčyti paveldėjimo teisėtumo. Nors, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui V. D. pateikė naujus įrodymus, patvirtinančius jo giminystės ryšį su K. D. ir šiuos įrodymus teismas priėmė, tačiau ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą, nes minėta pirmosios instancijos teismo išvada nebuvo vienintelis pagrindas atmesti ieškinį, teismas ieškinį atmetė konstatavęs, jog ieškovas praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti paveldėjimo teisėtumą (3 t., b. l. 83-88).
21. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismas pagrįstai nustatė, kad V. D. yra praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą kreiptis dėl palikimo priėmimo į notarą po K. D. mirties ir jam byloje nepareiškus reikalavimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo, jis nelaikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą, kaip tai numato CK 5.8 straipsnio nuostatos. Vertinant santykį tarp CK 5.8 straipsnyje ir CK 5.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, konstatuotina, jog asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnis), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.. 3K-3-441/2009 ir kt.). Termino pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, kas suponuoja, jog toks įpėdinis yra įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Tokia jo teisinė padėtis sudaro teisines prielaidas palikimo priėmimo teisei įgyvendinti ir lemia, kad jis laikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Dėl paminėto, tik pratęsus terminą palikimui priimti gali būti ginčijami palikimo priėmimo teisėtumas. Reikalavimai gali būti reiškiami tiek vienoje, tiek atskirose bylose, tačiau V. D. nepateikė jokių įrodymų nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui, jog termino pratęsimo klausimas yra išspręstas ar sprendžiamas. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad V. D. terminas palikimui priimti teismo butų buvęs pratęstas, todėl ieškovas pagrįstai įvertintas kaip nelaikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą (CK 5.8 straipsnis). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai vadovaujasi CK 5.9 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodydamas, kad atskirai pratęsti jam terminą palikimą priimti, nereikėjo, nes minėtoje teisės normoje kalbama apie turinčius teisę paveldėti įpėdinius.
22. Apeliaciniame skunde V. D. nurodo nepagrįstus ir neteisingus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamojoje civilinėje byloje. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad apeliantas mano, jog vienerių metų ieškinio senatis, numatyta CK 5.8 straipsnyje, nagrinėjamu atveju turėjo būti skaičiuojama nuo to momento, kada jis sužinojo apie tai, jog atsakovas G. K. priėmė palikimą. Tvirtina, kad tokiu atveju buvo svarbu nustatyti aplinkybę, kada jis sužinojo, jog atsakovas G. K. priėmė K. D. palikimą. Nurodo, kad įstatymas numato vienerių metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti. Minėti teiginiai vertintini kritiškai.
23. Civilinio kodekso 5.8 straipsnis numato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad V. D. praleido nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisėtumui ginčyti, ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo K. D. mirties dienos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) . Teismas nustatė, kad ieškovas V. D. dalyvavo K. D. laidotuvėse, kurių metu sužinojo apie sudarytą testamentą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėtomis teismo išvadomis, nes ši aplinkybė byloje nėra paneigta, o ieškinio senaties pradžios terminą skaičiuoti nuo to momento, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, jog palikimą priėmė atsakovas, nėra pagrindo, nes paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduotas ir po gan ilgo laikotarpio, įpėdiniui pateikus notarui visus būtinus dokumentus (Notariato įstatymo 29 straipsnis). Be to, byloje nepaneigti atsakovo G. K. teiginiai, jog praėjus maždaug savaitei po laidotuvių ir jam prie K. D. priklausiusio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., sutikus V. D., jam prašant, susipažinimui buvo pateiktas testamentas, kurį V. D. perskaitė. Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog apie K. D. sudarytą testamentą apeliantui tapo žinoma dar 2014 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Byloje nustatyta, kad dėl palikimo priėmimo atsakovas į notarų kontorą kreipėsi 2014-09-08 ir tai patvirtina tiek G. K. pareiškimas notarui apie palikimo priėmimą, tiek ir Centrinės hipotekos įstaigos pranešimas apie palikimo priėmimo fakto įregistravimą testamentų registre (1 t., b. l. 92, 2 t., b. l. 129, 133), todėl skaičiuojant vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo palikimo priėmimo momento, laikytina, jog tik 2015-10-21 paduodant ieškinį, yra praleistas įstatymo nustatytas terminas ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotus paveldėjimo teisės liudijimus (CK 5.8 straipsnis). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog liudytoja E. S. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad apie mirusiosios K. D. turtą bei sudarytą testamentą G. K. naudai, laidotuvių metu ji pasakiusi tiek V. D., tiek ir jo žmonai. Be to 2016-01-14 dublike V. D. pats nurodė, kad G. K. turėjo galiojantį testamentą, todėl jis į notarą nesikreipė (1 t., b. l. 121-122). Esant minėtiems duomenims apelianto teiginiai, jog E. S. parodymai vertintini kritiškai, atmestini.
24. Byloje įvertintina aplinkybė, jog žinodamas apie mirusiosios sveikatos būklę ir jos sudarytą testamentą, apeliantas neginčijo testamento, neinformavo apie tai notaro ir tuo neužkirto kelio paveldėjimo teisės liudijimų išdavimui bei nenurodė notarui, jog savo teises gins teisme, t.y., apeliantas savalaikiai nesiėmė jokių veiksmų nei palikimui priimti, nei testamentui ginčyti. Minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog teismo išvada, kad ieškinį teismui V. D. yra pareiškęs įtakojamas mirusiajai K. D. skolingų asmenų, yra pagrįsta.
25. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
26. Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.