- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-28
- Bylos Nr.
- e2-2633-433/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34134-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas (pirm.)
- Ieškovas
- A. Č.
- Atsakovas
- T. Č.
- Advokatai
- Edvardas Zaluba
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui T. Č., atstovaujamam įstatyminių atstovų R. Č. ir D. Č., dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės ieškinyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) nutraukus ieškovės ir D. Č. santuoką, 2006 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas patvirtino ieškovės ir D. Č. tarpusavio sudarytą taikos sutartį dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalinimo, nustatant tenkančias turto idealiąsias dalis, bei nustatant naudojimosi šiuo nekilnojamuoju turtu tvarką. 2019 m. rugsėjo 2 d. pranešimu per Vilniaus miesto 31-o notarų biuro notarą ieškovė pasiūlė D. Č. atidalinti ieškovės tenkančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės sudarant notarinę sutartį, tokiu būdu užtikrinant ieškovės disponavimo turtu teises pilna apimtimi, nes šiuo metu dėl bendrosios dalinės nuosavybės net ir parengus kadastrinius matavimus, ieškovė negali įregistruoti turto kadastre savo valdomos, faktiškai atskiros nekilnojamojo turto dalies kaip atskiro nekilnojamojo daikto, dėl ko ieškovė patiria kitų nepatogumų. D. Č. notaro pranešimo neėmė, nors pranešimo teikimo metu nebuvo išvykęs, į paliktą pašto pranešimą apie notaro siunčiamą raštą niekaip nereagavo, tuo patvirtindamas savo anksčiau išsakytą nuostatą, jog jam atidalinimas nereikalingas. Kadangi ieškovės ir D. Č. valdomas daiktas – gyvenamas namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teismo sprendimu jau padalintas idealiosios dalimis, kurios atitinka šiuo metu pagal 2006 m. liepos 3 d. teismo nutartį nustatytą naudojimosi tvarką, pagal kurią ieškovė ir D. Č. disponuoja nuosavybės teise nuo 2006 m. liepos 3 d., taip pat įrengti atskiri įėjimai į kiekvienam pagal naudojimosi tvarką priklausančias patalpas, įrengti visi atskiri namo komunikacijų įvadai ir skaitikliai, faktiškai suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto vienetai, analogiškai atidalinus naudojamas ir žemės sklypas, kuriame ieškovė ir D. Č. neturi bendro naudojimo teritorijų, ieškovė siūlo atidalinti turtą pagal 2008 m. gruodžio 9 d. ieškovės naudojamos namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūroje jau atidalintos dalies kadastrinių matavimų planą, t. y. ieškovės nuosavybėn atitektų patalpos, namo plane pažymėtos indeksais R-8 rūsyje, 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5,1-6 laiptinės dalis ir terasa pirmame aukšte, patalpos antrame aukšte, pažymėtos indeksais Nr. 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, su dviem balkonais ir laiptinės dalis antrame aukšte, patalpos pastogėje plane pažymėtos indeksais 1-14, 1-15 ir atitinkamai laiptinės dalis pastogėje, pagal patikslintus matavimus 138.52 kv. m bendro ploto, iš kurių 86,32 gyvenamasis plotas, kambarių skaičius 5. Ieškovės teigimu šiuo metu ji neturi tikslių atsakovo naudojamos faktiškai atskiros jo namo dalies matavimų, atsakovui tektų likusios namo patalpos, nurodytos 2006 m. liepos 3 d. teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje su atitinkamu 2006 m. liepos 18 d. teismo nutartyje nurodytu klaidos pataisymu. Atitinkamai atidalintina ir ieškovei tenkanti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis 2006 m. birželio 13 d. sklypo plane pažymėta indeksu „B:, viso 167 kv. m, atsakovui paliekant žemės sklypo dalį, aukščiau nurodytame plane įvardintų indeksu „A“, viso 260 kv. m. Ieškovės teigimu ieškinys teismui teikiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.90 straipsnio 1 dalimi, nes pagal CK 4.89 straipsnį ieškovės dalis jungtinėje nuosavybėje nustatyta 2006 m. liepos 3 d. teismo nutartimi (297/743 dalis žemės sklypo ir 14226-34911 dalis gyvenamojo namo), D. Č. į notaro pranešimą neatsiliepė, pašto pranešimą apie notaro siunčiamus dokumentus ignoravo, nekilnojamasis turtas iš esmės valdomas visiškai atskirai, todėl ieškovės manymu ji turi teisę reikalauti, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje būtų atidalinta. Sprendžiant dėl atidalinimo būdo ir atsižvelgiant į faktinio reikalavimo pagrindo skirsnio argumentus, ieškovės su D. Č. bendras nekilnojamasis turtas atidalintinas natūra, nes tokiu būdu šiam turtui neproporcingos žalos padaryta nebus (CK 4.90 straipsnio 2 d.). Ieškovė prašo atidalinti idealiąją ieškovės nuosavybės dalį iš bendrosios su D. Č. nuosavybės natūrą, ieškovei priteisinat patalpas, namo plane pažymėtas indeksais R-8 rūsyje, 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5,1-6, laiptinės dalį ir terasą pirmame aukšte, patalpas antrame aukšte, pažymėtas indeksais Nr. 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, su dviem balkonais ir laiptinės dalį antrame aukšte, patalpas pastogėje plane pažymėtas indeksais 1-14, 1-15 ir atitinkamai laiptinės dalį pastogėje, pagal patikslintus matavimus 138,52 kv. m bendro ploto, iš kurių 86,32 gyvenamasis plotas, kambarių skaičius 5. Atitinkamai atidalintina ir ieškovei tenkanti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis 2006 m. birželio 13 d. sklypo plane pažymėta indeksu „B:, viso 167 kv. m., atsakovui paliekant žemės sklypo dalį, aukščiau nurodytame plane įvardintą indeksu „A“, viso 260 kv. m ploto ir likusias namo patalpas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. nutartimi dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymo priskirtas D. Č. bei prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovo T. Č. įstatyminis atstovas D. Č. pateiktame atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad neturi jokios bendros jungtinės nuosavybės su ieškove A. Č.. Ieškinys, pateikiamas CK straipsnio 4.90 „Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės“ pagrindu, yra negalimas. Santuoka su ieškove A. Č. nutraukta (duomenys neskelbtini). Visi santuokoje įgyto turto padalijimo teisiniai klausimai buvo išspręsti 2006 m. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4134-535/2006 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui D. Č. dėl turto padalijimo nutraukė ir patvirtino pasirašytą taikos sutartį tarp ieškovės A. Č. ir atsakovo D. Č.. Pasirašytoje sutartyje konstatuojama: „Šalys nusprendžia pasidalinti santuokoje, kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir <...> gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atidalintos ir priteistos ieškovei ir D. Č. priklausančios santuokoje įgyto turto dalys. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteista 14226/34911 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 297/743 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); D. Č. priteista 20685/34911 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 448/743 žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Padalintas turtas abiejų šalių kaip asmeninė nuosavybė įregistruotas VĮ Registrų centre. Žemės mokestis, kuris apskaičiuojamas pagal priteistas žemės sklypo dalis, mokamas atskirai jau 14 metų. Teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai nebeturi, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi, galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010). Ieškovė A. Č. dar kartą kreipdamasi dėl bendros jungtinės nuosavybės, įgytos santuokoje su D. Č., padalijimo, pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 293 straipsnio l dalį, 294 straipsnio 2 dalį, kur skelbiama, kad sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus bei nutraukus dėl to civilinę bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Visi teisiniai veiksmai, liečiantys santuokoje įgyto turto dalybas, yra atlikti. Nėra jokių juridinių kliūčių ieškovei A. Č. laisvai disponuoti jai priklausančiu iš bendros jungtinės nuosavybės atidalintu turtu. Ieškinyje nėra aiškiai suformuluota, tačiau manytina, kad ieškovė siekia savo nuosavybės dalį suformuoti kaip atskirą nekilnojamo turto kadastrinį vienetą. Tai jau nėra teismo objektas. Šiuos klausimus sprendžia Statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir jos reglamentuoti įstatymai. Siekiant suformuoti atskirą nekilnojamo turto kadastrinį vienetą, A. Č. turi inicijuoti padalinto pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirties iš vienbučio į dvibutį pakeitimą. Tam būtina atlikti veiksmus, kuriuos reglamentuoja Statybų įstatymas - savivaldybei išdavus statinio rekonstrukcijos sąlygas, būtina parengti projektą raštiškam savivaldybės pritarimui. Tik atlikus rekonstrukciją, o ne prieš, kaip siūlo daryti ieškovė, yra vykdomi nauji kadastriniai matavimai, kurių pagrindu suformuojamas atskiras ieškovei priklausantis nekilnojamo turto kadastrinis vienetas, kurį galima registruoti VĮ Registrų centre. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei priklausančią dalį suformuoti kaip atskirą kadastrinį vienetą nėra galimybės, nes jis nesudaro 4 arų, kurie būtini formuojant atskirą žemės sklypą Vilniaus mieste. Padalintai, kiekvienam asmeninės nuosavybės teise priklausančiai, sklypo žemės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai lieka galioti teismo patvirtinta naudojimosi tvarka. Šių, techninių, ieškovės asmeninės nuosavybės įforminimo veiksmų nei inicijuoti, nei drausti, nei trukdyti ar kaip kitaip įtakoti D. Č. neturi jokių galimybių. Rekonstrukcijai rengti leidimą ieškovei D. Č. suteikė. Ieškinys parengtas labai aplaidžiai. Nesusipažinus su esamomis aplinkybėmis, sunku suvokti, ką šiuo ieškiniu norima išspręsti. Nekritiškai įvertinti ieškovės pateikti dokumentai. Ieškinyje, kuriame keliami nuosavybės formos klausimai, nekorektiškai vartojami teisiniai terminai - painiojant bendrąją jungtinę, bendrąją dalinę, asmeninę nuosavybes. Ieškinyje manipuliuojama ne tik sąvokomis, bet ir faktais. Pateikta apsčiai turtinės priklausomybės klaidų. Ieškinyje ieškovė įvardija ne tik jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, bet ir D. Č. nuosavybės teise priklausančias patalpas. Ieškovė prašo: „atidalinti <...> patalpas, namo plane pažymėtas indeksais R-8 rūsyje, 1-1, 1-2, 1-3,1-4, 1-5, 1-6, laiptinės dalį ir terasą, patalpas antrame aukšte, pažymėtas indeksais Nr. 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, kurių dalis priklauso D. Č.. Numeriais įvardintų patalpų kvadratūra neatitinka namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inventorinėje knygoje pateikiamos kvadratūros duomenims. Į dalybų objektą įtraukti namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inventorinėje knygoje neįtraukti namo priklausiniai (terasos, balkonai). Visi šie išvardinti faktai leidžia šį ieškinį traktuoti kaip neprofesionaliai parengtą ir netinkamą svarstymui dokumentą.
Atsakovo T. Č. įstatyminė atstovė R. Č. pateiktame atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys - CK str. 4.90 „Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės“ neatitinka šiandieninio ieškinyje pateikiamo turto priklausomybės statuso. Bendra jungtinė D. Č. ir A. Č. nuosavybė nustojo galiojusi, nutraukus santuoką, t. y. nuo (duomenys neskelbtini). A. Č. ir D. Č. santuokoje įgytas turtas niekada nebuvo dalijamas į idealiąsias dalis, jis iškarto buvo atidalintas į dvi asmenines nuosavybes. 2006 m. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4134-535/2006 buvo įteisintos ne idealiosios, o realiosios buvusių sutuoktinių santuokoje įgyto turto dalys. Turtas buvo padalintas natūra. Dalijant siekta išvengti asmeninių patalpų susikryžminimo, visiškai atskirti nuosavybes. Bendru buvusių sutuoktinių sutarimu išspręsti visi turto atskyrimo klausimai. Pasirašyta taikos sutartis, kurioje buvo nurodyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasidalintų dalių kvadratinė išraiška bei įvardyti pasidalinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų indeksai, nurodyti minėto namo inventorinėje knygoje, bei pateikta atidalinto turto kvadratinė išraiška. Neliko nė vieno nepadalinto namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), metro. Ieškovės A. Č. pateiktų norimų atidalinti patalpų indeksai neatitinka nurodytiems namų valdos, (duomenys neskelbtini), Vilnius, techninės apskaitos byloje Inv. Nr. 18859. Teikiant ieškinį buvo privalu pateikti šią bylą, kaip vienintelį įteisintą ir galiojantį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentą. Faktas, kad buvo pateikta ne namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inventorinė byla, o ieškovės kadastrinių matavimų duomenys, galėjo suklaidinti teismą, priimant sprendimą svarstyti ieškovės ieškinį. Sulyginus namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, inventorinės knygos ir ieškovės kadastrinių matavimų duomenis, akivaizdžiai matyti, kad prašoma antrą kartą priteisti tai, kas jau buvo priteista. Padalintas turtas kaip abiejų šalių asmeninė nuosavybė įregistruota VĮ Registrų centre. Pagal išrašą iš VĮ Registrų centro Vilniaus miesto Lazdynų seniūno įsakymu padalintoms patalpoms suteikti atskirų butų numeriai. Atidalintu turtu laisvai disponuoti nėra jokių teisinių kliūčių. Nurodo, kad D. Č., 2013 m. dalį savo asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų rūsyje pakeitė į ūkinės paskirties. Siekiant jas įteisinti buvo daromas D. Č. priklausančių patalpų rekonstrukcijos projektas, kadastriniai matavimai, gautas Vilniaus miesto savivaldybės pritarimas ir jos sėkmingai įregistruotos VĮ Registrų centre. Parengiamajame teismo posėdyje, 2020 m. gegužės 20 d. buvo pasakyta, kad ieškovė negalinti apdrausti jai priklausančios nuosavybės. Abejonėms išsklaidyti, buvo kreiptasi į keletą Lietuvoje veikiančių draudimo įmonių, ar yra kokie suvaržymai norint apdrausti padalinto gyvenamo pastato, turinčio vieną unikalų numerį, dalį. Gautas atsakymas, kad tai, jog padalintos dalys neturi atskiro unikalaus numerio, draudimo sutarties sudarymui neturi įtakos. Pateikiant prašymą reikia įvardyti tik asmeniui priklausančio apdraudžiamo pastato turto kvadratūrą, kuri įregistruota nekilnojamo turto registre. Atskiro nekilnojamo daikto ieškovė A. Č. Nekilnojamo turto registre negali įregistruoti ne todėl, kad nėra atidalintas turtas (kas yra netiesa), o todėl, kad nėra pakeista atidalinto pastato paskirtis - iš vienbučio į dvibutį. Tai techninis, o ne teisinis veiksmas. Atskiro nekilnojamo daikto registravimas vykdoma pagal architekto parengtą gyvenamojo namo atidalijimo projektą „Vienbučio gyvenamojo namo, paprastasis remontas keičiant paskirtį į dvibutį“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2006 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje 2-4134-535/2006 buvo patvirtinta ieškovės ir D. Č. taikos sutartis, kuria šalys pasidalino bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismo patvirtinta taikos sutartimi šalys nusprendė pasidalinti santuokoje, kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,0743 ha, tokia tvarka: A. Č. atiteko žemės sklypo dalis, Žemės sklypo naudojimosi tvarkos schemoje pažymėta indeksu B, kurio ribas nužymi skaičiai - 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, kurios plotas yra 167 kv. m; D. Č. atiteko žemės sklypo dalis, Žemės sklypo naudojimosi tvarkos schemoje pažymėta indeksu C, kurio ribas nužymi skaičiai - 5, 6, 7, 8, 28, 27, 26, 25, 24, 23, 22, 21, 20, 19, 18, 17, 15, 16, kurios plotas yra 316 kv. m; A. Č. ir D. Č. bendrai lygiomis dalimis naudotis atiteko žemės sklypo dalis, Žemės sklypo naudojimosi tvarkos schemoje pažymėta indeksu A. kurios plotas yra 260 kv. m. Šalys taip pat nusprendė pasidalinti santuokoje, kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),Vilniuje, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokia tvarka: A. Č. atiteko šios gyvenamojo namo patalpos: rūsyje atiteko patalpos, plane pažymėtos R-8, kurių bendras plotas yra 6,95 kv.m; pirmame aukšte atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-1, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9 ir laiptinės dalis, kurios plotas yra 5,01 kv. m. Iš viso atiteko pirmajame aukšte 56.91 kv. m ploto; Antrame aukšte atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, 1-17, 1-18, 1-19 ir laiptinės dalis, kurios plotas yra 5,01 kv. m. Iš viso atiteko antrajame aukšte 60.95 kv. m. Mansardoje atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-20. 1-22 ir laiptinės dalis, kurios plotas yra 5,01 kv. m. Iš viso atiteko mansardoje 31,89 kv. m ploto. D. Č. atiteko šios gyvenamojo namo patalpos: rūsyje atiteko patalpos, plane pažymėtos G-l, R-l, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, kurių bendras plotas yra 94,88 kv. m; pirmame aukšte atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-2, 1-3, 1-4 ir laiptinės dalis, kurios plotas yra 4,30 kv. m. Iš viso atiteko pirmame aukšte 52,43 kv. m ploto; antrame aukšte atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-10, 1-11, 1-12 bei laiptinės dalis, kurios plotas yra 4,30 kv. m. Iš viso atiteko antrame aukšte 52,95 kv. m ploto; mansardoje atiteko patalpos, pažymėtos plane 1-21 ir laiptinės dalis, kurios plotas yra 4,30 kv. m. Iš viso atiteko mansardoje 15,27 kv. m ploto. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės 2019 m. gegužės 28 d. ir 2020 m. sausio 27 d. išrašų matyti, kad D. Č. asmeninės nuosavybės teise priklauso 20685/34911 dalys, o ieškovei A. Č. - 14226/34911 dalys pastato – gyvenamojo namo su skalbyklos verslo patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei D. Č. asmeninės nuosavybės teise priklauso 446/743 dalys, o atsakovei A. Č. - 297/743 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės 2020 m. liepos 15 d. išrašo matyti, kad D. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas – pastatas – gyvenamasis namas su skalbyklos verslo patalpomis ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2020 m. birželio 30 d. dovanojimo sutarties Nr. 2-4267 pagrindu, perėjo asmeninės nuosavybės teise atsakovui T. Č..
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020.
Atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu turi būti nustatytos aiškios bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys (bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2009). Tik nustačius idealiąsias dalis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl bendraturčiams priklausančios dalies atidalijimo (realiųjų dalių), t. y. vertinti, ar ieškovas pagrįstai siekia būtent tokio daikto atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018, 27 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismas iš esmės sutinka su atsakovo įstatyminės atstovės argumentais, kad 2006 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4134-535/2006 buvo padalintas ieškovės A. Č. ir D. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, t. y. ieškovės A. Č. ir D. Č. santuokoje įgytas turtas nebuvo dalijamas į idealiąsias dalis, kaip teigia ieškovė. Bendru buvusių sutuoktinių (A. Č. ir D. Č.) sutarimu išspręsti visi turto atskyrimo klausimai. Byloje, ginčo dėl likusio nepadalinto ir, kuris priklauso/priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise tarp buvusių sutuoktinų, nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, byloje yra pateikti įrodymai, 2008 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Lazdynų seniūno įsakymas dėl numerio adreso objektui suteikimo, patvirtinantys, kad A. Č. ir D. Č. nuosavybės teise atitekusiam turtui – namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpoms suteikti numeriai, kas reikštų, kad kiekvieną padalinto nekilnojamojo turto dalis civilinėje apyvartoje egzistuoja kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas. Teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad jos siekiamas atidalinti turtas yra bendrojoje dalinėje nuosavybėje su atsakovu ar buvusiu sutuoktiniu D. Č.. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai nebeturi, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi, galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010). Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir D. Č. santuokoje įgytas turtas buvo jau padalintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl jis turi res judicata galią. Be to, vadovaujantis CPK 293 ir 294 straipsnių nuostatomis, teismui patvirtinus taikos sutartį ir nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei nustatytas bylos aplinkybes, teismas sprendžia, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, todėl ieškinys atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Ieškinį atmestus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai iš atsakovo nepriteisiamos.
Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (8.1)TP-20-T-581-9261 atsakovo T. Č. įstatyminiam atstovui D. Č. buvo paskirtas antrinės teisinės pagalbos teikimas, apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmetamas, iš ieškovės valstybės naudai priteistinos 419,94 Eur išlaidos už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą (CPK 96, 98, 99 straipsniai).
Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 7,00 Eur, todėl valstybei iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 419,94 Eur (keturis šimtus devyniolika eurų 94 ct) išlaidų už atsakovo įstatyminiam atstovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą apmokėti, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5630.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.