Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. A. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1078-570/2016 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei E. A., išvadą teikianti institucija – Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Tame pačiame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, t. y.: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo R. A. pateiktus naujus rašytinius įrodymus – Swedbank ir Šiaulių banko pažymas, 2015 m. metinę pajamų deklaraciją, sms žinučių išklotinę, 2016-03-30 prašymą-sutartį, Vaikų iki 14 metų priėmimo į mokyklą sutartį, Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyriaus 2016-03-01 nutartį ir jos vertimą į lietuvių kalbą – sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi vertinant atskirojo skundo argumentus ir skundžiamos nutarties pagrįstumą. Šiais įrodymais ieškovas grindžia savo atsikirtimus į atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, prijungia prie bylos ieškovo pateiktus naujus įrodymus, kurie gali turėti įrodomąją vertę sprendžiant klausimą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 314 straipsnis). Atsakovės su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai – pažymos apie A. A. mokymąsi Anglijoje, ieškovo raštai bei jo atstovo susirašinėjimo duomenys – neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jie nepatvirtinti teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Todėl jų pridėjimo prie bylos klausimas nesvarstytinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyta laikina nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su ieškovu (tėvu), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu nutraukė ieškovo R. A. ir atsakovės E. A. santuoką bei patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.1. punktą šalių nepilnamečio sūnaus A. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo metu gyvenusia Lietuvoje, o pagal 5.2. punktą šalys susitarė, kad jos bendraus su sūnumi A. A. ir dalyvaus jo auklėjime be jokių apribojimų. Šalys sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nenumatė galimybės išsivežti sūnų gyventi į kitą šalį. Pažymėtina, kad minėtas Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl sprendimu patvirtinta tarp šalių sudaryta sutartis taip pat yra galiojanti ir vykdytina. Vadinasi, tiek motinai, tiek tėvui išlieka teisė matytis, bendrauti su vaiku be jokių apribojimų, o vaiko globos teisėmis pagal teismo sprendimą gali naudotis abu vaiko tėvai. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas A. A. 2015 m. gruodžio 26 d. su mama (atsakove) E. A. išvyko į Angliją ir liko joje gyventi, kur šiuo metu gyvena ir dirba atsakovė. Atsakovė E. A. vaiką į Angliją išsivežė be ieškovo R. A. leidimo (sutikimo). Tai patvirtina tiek paties ieškovo kreipimasis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tiek kreipimasis į Anglijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyrių su prašymu pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo, taip pat atsakovės E. A. 2016 m. sausio 4 d. elektroninis laiškas, kuriame ji nurodo, jog išvykus atostogų į Londoną, nusprendė jame likti kartu su vaiku (b. l. 25–28, 31), sms žinučių išklotinės, iš kurių matyti, kad ieškovas (vaiko tėvas) nesutiko dėl vaiko išsivežimo gyventi į Londoną (b. l. 32, 33), VTAS išvada, kurioje nurodyta, kad 2016 m. sausio 4 d. E. A. telefonu informavo VTAS specialistus, kad į Lietuvą su sūnumi grįžti neketina, sūnui ieško ugdymo įstaigos Anglijoje (b. l. 52–53), Anglijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyriaus teisėjo 2016 m. kovo 1 d. nutartis, kurioje nurodyta, jog motina pripažino, kad pasiliko vaiką šioje jurisdikcijoje be tėvo leidimo arba neturėdama Lietuvos teismų nutarties, todėl motina neteisėtai išvežė arba laikė vaiką šios šalies jurisdikcijoje (b. l. 148–149). Šie byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog atsakovė, jau būdama su sūnumi Anglijoje, informavo ieškovą, kad lieka ten gyventi, dėl ko ieškovas nesutiko ir kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl neteisėto vaiko išvežimo. Atsakovė prieš išvykdama nesusitarė su ieškovu dėl vaiko išsivežimo nuolatiniam gyvenimui į Angliją, nesusitarė dėl bendravimo tvarkos ir kitų aplinkybių, taip pat nesikreipė į teismą dėl leidimo išsivežti vaiką į kitą valstybę. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovo kaip tėvo globos teisės ir Anglijos Aukščiausiasis Teisingumo Teismas 2016 m. kovo 1 d. nutartimi nusprendė, kad nepilnametis vaikas turi būti grąžintas į Lietuvos jurisdikciją ne vėliau kaip iki 2016 m. kovo 8 d. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo ir teismo argumentais, kad atsakovė pažeidė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5.2. punktą ir atėmė ieškovui teisę betarpiškai ir maksimaliai bendrauti su sūnumi. Tokie atsakovės veiksmai jokiu būdu negali būti pateisinami ar tuo labiau pripažįstami teisėtais, dėl ko pagrįstai taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatant sūnaus, jį grąžinus į Lietuvą, laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu.

Atsakovė E. A. atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai neatsižvelgė į atsakovės teisėtus interesus matytis su vaiku ir nepagrįstai apribojo atsakovės teisėtus interesus lygiomis teisėmis dalyvauti vaiko ugdyme, todėl prašo, netenkinus atskirojo skundo, sudaryti vienodas (lygiavertes) sąlygas atsakovei ir ieškovui dalyvauti vaiko auklėjime. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išsprendė tik ieškovo prašymą ir nustatė laikiną nepilnamečio šalių vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu (tėvu) R. A.. R. A., prašydamas taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę, neprašė teismo nustatyti kartu ir laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nustačius laikiną nepilnamečio šalių vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, ieškovas trukdo jai bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo ugdyme. Be to, tuo atveju, jeigu būtų pažeidžiama atsakovės E. A. teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo ugdyme, atsakovė turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką iki teismo sprendimo (nutarties) nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo. Aplinkybė, jog teismas nustatė laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, nereiškia, kad atsakovei teismas apribojo galimybę bendrauti su vaiku ir dalyvauti vaiko auklėjime bei ugdyme. Pagal CK 3.156 straipsnio 2 dalį tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar jų santuoka nutraukta. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą tik pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, o pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, atsakovės E. A. prašymas sudaryti vienodas (lygiavertes) sąlygas atsakovei ir ieškovui dalyvauti vaiko auklėjime nenagrinėtinas.

Apeliantė atskirąjį skundą taip pat grindžia jos nurodytomis aplinkybėmis, kad šalių nepilnametis sūnus priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos Anglijoje, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tiek tarptautinėje, tiek ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas, kuris leidžia pagrįstai manyti, kad vaikas priprato ir prisitaikė prie gyvenamosios aplinkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos nuo neteisėto atsakovės ir nepilnamečio vaiko išvykimo (2015 m. gruodžio 26 d.) praėjo labai neilgas laiko tarpas (apie 2 mėnesius), kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, t. y. 2016 m. kovo 7 d., vaikas pagal Anglijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyriaus 2016 m. kovo 1 d. nutartį jau turėjo būti grąžintas į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog vaikas per tokį trumpą laikotarpį galėjo priprasti (prisitaikyti) prie naujos gyvenamosios aplinkos ir kurios pakeitimas vaikui galėtų turėti neigiamos įtakos. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji aplinka Lietuvoje, kur jis gimė ir augo, kalbėjo gimtąja savo kalba, žaidė ir draugavo su savo mokyklos ir kiemo draugais, turėjo galimybę bendrauti su savo giminaičiais, staiga tapo jam tokia nesaugi, dėl ko galėtų būti pateisinamas vaiko išvežimas į kitą šalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 1 d. (civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010) ir 2010 m. vasario 8 d. (civilinėje byloje 3K-3-41/2010) priimtose nutartyse, remdamasis EŽTT praktika, pabrėžė pastovumo principo svarbą, šis principas remiasi patirtimi, kad šeimos ir socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiam augančio žmogaus vystymuisi. Šalių nepilnametis vaikas iki išvažiavimo į Angliją 2015 m. pabaigoje mokėsi (duomenys neskelbtini), dažnai būdavo pas tėvą jo gyvenamojoje vietoje, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, šiuo metu jis yra 9 metų amžiaus, mokosi 3 klasėje. Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti stabilumą mažamečio vaiko gyvenime, spręstina, kad nepilnamečio A. A. išplėstiniai socialiniai ryšiai Lietuvos valstybėje yra pilnai susiformavę, vaikas yra prisitaikęs prie jį supančios aplinkos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog mažamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu šiuo metu geriausiai atitinka vaiko interesus, jo teisę turėti saugią, stabilią aplinką. Be to, Marijampolės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2016 m. kovo 7 d. išvadoje nurodė, kad R. A. turi realias galimybes sudaryti sūnui geras gyvenimo sąlygas, užtikrinti jaukią ir saugią namų aplinką. Kartu su sugyventine jis gyvena individualios statybos šiuolaikiškai įrengtame name. A. A. turi atskirą kambarį, kuriame yra visi jo mokymuisi, laisvalaikiui, miegui reikalingi baldai ir kiti reikmenys. Mažametis būtų grąžintas į jam gerai pažįstamą aplinką, kadangi šiuose namuose jis gyveno iki tėvų skyrybų, taip pat šiuose namuose svečiuodavosi ir po tėvų skyrybų. R. A. yra individualios teikiančios automobilių serviso paslaugas įmonės direktorius, turi nuolatines pajamas.

Atsakovė, ginčydama VTAS išvadą, nurodo tam tikras abejones ir prielaidas dėl išvados pagrįstumo, tačiau nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl ši išvada yra nepagrįsta ir neteisėta ir kodėl teismas, priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo ja nesivadovauti. Iš ieškovo R. A. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas turi stabilias pajamas, skolų ar kitų finansinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims neturi, todėl pagrįstai manytina, jog ieškovas turi realias galimybes materialiai aprūpinti sūnų. Ta aplinkybė, kad ieškovas gyvena tėvams priklausančiame bankui įkeistame name, nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes pirma, vaiko gyvenamoji vieta siejama ne su konkrečiu būstu, o su vienu iš tėvų, o antra, nėra jokių įrodymų, kad tėvo suteikiama aplinka sūnui yra nesaugi ar kenkia jo interesams. Be to, šiuo atveju yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, ir teismas šiame bylos nagrinėjimo etape nesprendžia šalių ginčo iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, o būtent, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų turi būti nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog teismas priimdamas skundžiamą nutartį visiškai ignoravo vaiko nuomonę, kuri yra svarbi tiek nustatant laikiną vaiko gyvenamą vietą, tiek sprendžiant dėl tėvų teisių ir pareigų bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Taigi ši teisinė nuostata iš esmės taikytina teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų yra nustatoma tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (pvz., Gineitienė v. Lithuania, no. 20739/05, 27 July 2010, § 38). Analogiškos nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje: vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, tačiau nereiškianti, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-308/2014). Taigi, kiekvienoje byloje būtina individualizuoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Šio pobūdžio bylose sprendžiamas klausimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynybos principu, todėl teismas, visų pirma, atsižvelgia į šio principo užtikrinimo būtinybę.

Dėl kitų atskirajame skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisako, jos bus tiriamos nagrinėjant bylą iš esmės, o nuolatinė nepilnamečio šalių vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta tik išsprendus ginčą iš esmės, t. y. nustačius vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, laikotarpį, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu, galbūt atsižvelgus ir į vaiko nuomonę. Taip pat bus įvertintas vaiko prisirišimas prie brolių, seserų (ir kitų giminaičių), kiekvieno tėvo doroviniai ir kitokie asmenybės bruožai, tėvų požiūris į vaiko auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimas vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, kiekvieno iš tėvų galimybės sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūris į vaiką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2008-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.