- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-01
- Bylos Nr.
- 2S-390-601/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Skolininkas
- A. B., L. D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų A. B. ir L. D. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius AB „Citadele“ bankas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas: išieškoti iš skolininkų 137 801,70 EUR skolą, 137 Lt žyminį mokestį iš bankui 2007-11-14 hipotekos lakštu įkeistų nekilnojamojo turto objektų: 0,1900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - gyvenamą namą 1A1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 2I1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius - šulinį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius- kiemo aptvėrimą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančius (duomenys nesklebtini). Įkeisto turto vertė šalių susitarimu – 570 000 Lt..
2011 m. spalio 4 d. skundžiama nutartimi teismas areštavo skolininkei L. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą: 0,1900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 2I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įkeistus 2007-11-13 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys nesklebtini), užtikrinant skolinio reikalavimo įvykdymą kreditoriui, įspėjo skolininką A. B. ir skolininkę L. D. apie galimą turto pardavimą iš varžytynių, uždraudė įkeisto turto savininkei šį turtą perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai, reikalauti padalyti šį turtą ar atskirti priklausinius nuo šio turto. Teismas nurodė, kad skolininkė hipotekos lakštu užtikrindama paskolos, suteiktos jai ir A. B., grąžinimą įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Skolininkai tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditoriui AB „Citadele“ bankas, todėl kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo.
2011-10-10 nutartimi teismas panaikino areštą ūkiniam pastatui 2I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkai prašo panaikinti 2011 m. spalio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Motyvuose nurodo:
1) teismas civilinę bylą nagrinėjo ir nutartį byloje priėmė nepagrįstai ir neteisėtai vadovaudamasis kreditoriaus pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kadangi šis pareiškimas buvo pateiktas visiškai kitoje civilinėje byloje Nr. 2-13241-285/2011. Be to, teismas nutartimi areštavo turtą, kurio kreditorius savo pareiškime neprašė areštuoti, tuo peržengdamas savo kompetencijos ribas ir neteisėtai priimdamas sprendimą dėl byloje nepareikštų reikalavimų. Teisėja šių savo veiksmų nutartyje nemotyvavo, nenurodė, kokiu pagrindu viršija savo įgaliojimus ir priima skolininkų turtines teises varžančius bei sunkinančius sprendimus pažeisdama CPK 291 str. 1 d.;
2) teismas nesprendė kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo klausimo, visiškai netyrė, ar kreditavimo sutartis nutraukta pagrįstai, laikantis šios sutarties bei įstatymų reikalavimų. Vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą kreditorius grindžia tuo, kad skolininkai nevykdė Sutartyje nustatytų įsipareigojimų, t.y. negrąžino kreditoriui pradelsto kredito, priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių nustatytu laiku. Tačiau skolininkai jokio pranešimo apie Sutarties nutraukimą negavo, nebuvo tinkamai informuoti apie susidariusį įsiskolinimą, iki šiol nežino grąžintinos kredito sumos, kurią vėluota mokėti. Taigi, kreditorius pažeidė CK ir Sutartyje numatytą reikalavimą iš anksto pranešti kitai šaliai apie numatomą Sutarties nutraukimą, nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, o teismas patenkino kreditoriaus reikalavimus neįvertinęs visų bylos aplinkybių;
3) teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad kreditoriaus ir skolininkų sudaryta Sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jos nuostatos turi būti vertinamos sąžiningumo aspektu. Nagrinėjamoje byloje vertintinas Sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančių sąlygų sąžiningumas. Šiuo atveju, svarbu atsižvelgti į tai, kad šalių sudaryta Sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas siekia apie 25 metus, kreditas grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Sutarties nutraukimą reglamentuojančios Sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę nutraukti Sutartį, jei skolininkai nustatytais terminais negrąžina bent vienos kredito dalies, ir reikalauti grąžinti visą negrąžintą kreditą iki Sutarties nutraukimo dienos, laikytinos nesąžiningomis ir turi būti pripažintos negaliojančiomis. Sutartyje numatyta neproporcingai didelė skolininkų atsakomybė už Sutarties netinkamą vykdymą – kredito dalies ar palūkanų grąžinimo pagal grafiką vėlavimą;
4) sutarties sąlygos jau buvo keičiamos ir pildomos kreditoriaus naudai sudarant 2009-02-03 Susitarimą, kuriuo skolininkams suteiktas papildomas kreditas, įkeičiant žemės sklypą, ir padidinta palūkanų marža bendrai kredito sumai. Kreditorius neatsižvelgė į tai, kad skolininkams dėl objektyvių priežasčių tapo sudėtingiau vykdyti Sutartį, siekė užtikrinti tik savo interesų apsaugą ir nesistengė išsaugoti Sutarties, o kreditoriaus veiksmai nutraukiant Sutartį laikytini nesąžiningais ir pažeidžiančiais kitos šalies interesus;
5) kreditorius teikdamas reikalavimą dėl palūkanų ir delspinigių nenurodė, kuo grindžia savo reikalavimą dėl nesumokėtų palūkanų ir delspinigių, su pareiškimu nėra pateikiamas joks delspinigių sumos paskaičiavimas ar kitas nurodytą sumą pagrindžiantis dokumentas. Reikalaujama delspinigių suma yra didelė, gali sukelti sunkias pasekmes skolininkams, todėl teismas turėjo įsitikinti, kad visi papildomi kreditoriaus reikalavimai yra pagrįsti, teisėti ir nepažeidžia kitų byloje dalyvaujančių šalių teisėtų interesų.
6) skolininkams tik 2011-11-07 buvo įteikta 2011-10-04 nutartis, taigi siekdami apginti savo CPK įtvirtintas teisės jie rėmėsi įrodymais, kurie skolininkams žinomi tik dėl dalyvavimo kitoje byloje. Teismas nepagrįstai ir pažeisdamas CPK normas konstatavo, kad teismo nutarties įteikimas skolininkams be kreditoriaus reikalavimus grindžiančių įrodymų yra pakankamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „Citadele“ bankas prašo palikti 2011 m. spalio 4 d. nutartį Nr. 2-14175-285/2011 nepakeistą. Motyvuose nurodo:
1) skolininkai klaidingai teigia, jog skundžiamą nutartį teismas priėmė neatsižvelgdamas į pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo turinį. Priimdamas nutartį teismas tenkino kreditoriaus 2011-06-23 pareiškimą, tačiau, kaip klaidingai nurodo skolininkai, kitoje civilinėje byloje šis pareiškimas nebuvo nagrinėjamas. Minėtoje byloje buvo spręstas 2011-06-23 pareiškimo pagrįstumo klausimas, o 2011-07-08 nutartimi prašymas patenkintas;
2) analogiškais atskirojo skundo motyvais, susijusiais su kreditavimo sutarties nutraukimu ir vartotojų teisių bei interesų gynimu, skolininkai jau rėmėsi skųsdami 2011-07-08 nutartį, taigi egzistuoja Kauno apygardos teismo 2011-10-12 įsiteisėjusi teismo nutartis Nr. 2S-1988-259/2011 tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko;
3) atskirajame skunde keliamas delspinigių, palūkanų dydžio pagrįstumo klausimas, minimos aplinkybės, susijusios su prievolės vykdymu. Vadovaujantis CPK 542 str., hipotekos teisėjas nesprendžia klausimų, susijusių su pagrindine prievole, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Be to, skolos grafikas pateikia pakankamai aiškų palūkanų ir delspinigių paskaičiavimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkams nevykdžius hipoteka užtikrintų reikalavimų, pažeidus 2007-11-12 Kreditavimo sutarties Nr. VE/1762/002 sąlygas (pradelsus grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas), bankas 2011-03-04 vienašališkai nutraukė minėtą sutartį. 2011 m. birželio 29 d. kreditorius kreipėsi su pareiškimu į Hipotekos skyrių prie Kauno m. apylinkės teismo prašydamas areštuoti (pagal 2007-11-12 Kreditavimo sutartį, užtikrintą hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 06/1/2007/0003363) įkeistą skolininkams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Hipotekos skyrius prie Kauno m. apylinkės teismo skundžiama 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą patenkino.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008 konstatavo, kad įkeitimo teisė yra daiktinė turtinė teisė. Šiai teisei būdinga: absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius, sekimas paskui daiktą ir pan. Sudarius hipotekos lakštą, kreditorius įgyja teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto. Įkaito davėjas – daikto savininkas ar teisėtas valdytojas – suvaržo savo teises į įkeičiamą daiktą, jomis užtikrindamas savo ar kitų asmenų prievolės įvykdymą. Toks daikto turtinių teisių suvaržymas pasibaigia, kai prievolė įvykdoma. CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, tarp šalių nutraukus Kreditavimo sutartį ir skolininkams neįvykdžius prievolės kreditoriui (byloje nėra duomenų, jog skolininkai įvykdė savo įsipareigojimus kreditoriui – grąžino hipoteka užtikrintą skolą), bei paskolos grąžinimą užtikrinus hipotekos lakštu (įkeičiant įkeisto turto savininkams priklausantį turtą), kreditorius, turėdamas galiojančią ir pradelstą reikalavimo teisę skolininkams (įvertinus, tai, kad sutarties nuostatas skolininkai kredito grąžinimo dalyje pažeidė iš esmės – skolininkai pradelsė mokėti net 4 kasmėnesines kredito ir palūkanų grąžinimo įmokas iki Kreditavimo sutarties nutraukimo), kreditorius pagrįstai kreipėsi dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka (CPK 558 str. 1 d., CK 4.192 str.), o Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo, kreditoriui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo, pagrįstai areštavo įkeistą turtą, siekiant užtikrinti skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui, kuri yra užtikrinta hipoteka.
Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad kreditorius pažeidė CK ir Sutartyje numatytą reikalavimą iš anksto pranešti kitai šaliai apie numatomą Sutarties nutraukimą, nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, o teismas patenkino kreditoriaus reikalavimus neįvertinęs visų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininkams apie kreditavimo sutarties nutraukimą buvo pranešta tinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankas 2010-12-29 įspėjimą Nr. MB5-01/3/3131 Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo, skolininkams nepadengus susidariusio įsiskolinimo, išsiuntė 2010-12-30 kreditavimo sutartyje nurodytu skolininkų adresu (duomenys nesklebtini). Iš AB „Lietuvos paštas“ rašto matyti, kad paštas voką su šiuo įspėjimu gavo 2010-12-31 ir tą pačią dieną pristatė skolininkų gyvenamu adresu. Neradus kam įteikti, pašto dėžutėje paliko pranešimą apie siuntą, tačiau skolininkai į paštą atsiimti įspėjimo neatvyko. CK 6.218 str. nereikalauja pranešimo apie sutarties nutraukimą skolininkui įteikimo - pakanka tik pranešti kitai šaliai. Todėl CK 6.166 ir yra įtvirtinta tik žinojimo prezumpcija, reiškianti, jog pranešimas tapo žinomas adresatui, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą, o ne tada, kai kita šalis perskaitė pranešimą arba tokį pranešimą gavo fiziškai. Apygardos teismų praktika, dėl pranešimo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą tinkamumo, taip pat patvirtina, jog šiuo atveju – kreditorius tinkamai informavo skolininkus apie ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį (Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1988-259/2011, Vilniaus apygardos teismo 2011-03-30 nutartis c. b. Nr. 2S-515-302/2011, 2011-04-05 nutartis c. b. Nr. 2S-553-115/2011, 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 2S-302-520/2011, 2011-06-17 nutartis c. b. Nr. 2S-1333-153/2011). Taigi, remiantis aukščiau nurodytu, pranešimo apie gautą siuntą - įspėjimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą skolininkų gaunamos pašto korespondencijos dėžutėje palikimas laikytinas tinkamu skolininkų informavimu apie sutarties nutraukimą (CK 6.166 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pranešimas skolininkams buvo pristatytas 2010-12-31, tuo tarpu Kreditavimo sutartis nutraukta tik 2011-03-04 (praėjus 3 mėn.), todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos CK 6.218 str. 1 d. nuostatos.
Nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad kreditoriaus ir skolininkų sudaryta Sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jos nuostatos turi būti vertinamos sąžiningumo aspektu. Teismas sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, kad kredito paskirtis – veiklai, kad įkeistas turtas nebuvo pirktas už paimtą kreditą, jis buvo įgytas daug anksčiau, negu paimtas kreditas, nėra pagrindo daryti išvados, jog suteikta skolininkams paskola buvo skirta vartojimui ir kvalifikuotina kaip vartojimo paskola. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio vertinti ar nagrinėjamos kredito sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos, yra sąžiningos (CK 6.188 str.), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantų argumentai dėl skolos, delspinigių ir palūkanų teisėtumo, jų dydžio ir skaičiavimo terminų, nėra bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo dalykas. Įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo aiškintis ir spręsti hipoteka užtikrintos prievolės vienos iš šalių (skolininkų) aukščiau nurodytų aplinkybių.
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, atskirasis skundas atmestinas, o Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.